PASIRINKIMO LAISVĖ

  • Posted on balandžio 16, 2010 at 11:11 pm

Teisingai pasirinkti gali tas, kuris žino, ką renkasi. Daug metų Vakaruose, ypač JAV, buvo eskaluojama ir platinama po pasaulį „demokratiška“ idėja, kad nereikia labai daug aiškinti, koks geras yra motinos pienas ir kaip nuskriaudžiamas kūdikis, jo negavęs. Girdi, tada motinos jaus kaltę.111 Iš tikrųjų taip nuo atsakomybės nori išsisukti tikrieji kaltininkai, tai yra tie, kurie įtikinėjo, jog tai pasirinkimas iš dviejų lygiaverčių kūdikių maitinimo būdų, tie, kurie laikė motinas ir naujagimius skirtingose palatose, net skirtinguose gimdymo namų skyriuose, kurie neleido kūdikio žindyti tada, kai jis pats išalkęs paprašo, bet mokė žindyti griežtai pagal valandas, o tarp maitinimų girdyti saldintu vandeniu (gliukoze) ir arbatėlėmis, tie, kurie draudė kūdikį imti ant rankų ,,be reikalo”, tie, kurie liepė jį migdyti atskiroje lovelėje ir raminti čiulptuku…

Tikrai ne motinos kaltos, jei nuo jų buvo slepiama tiesa apie laktacijos fiziologiją, o gydytojai, kurie, užuot skatinę ir mokę žindyti, karštakošiškai išrašinėjo receptus mišinėliams, vos tik mamos suabejodavo, ar tikrai užtenka pieno. Galbūt iš tikrųjų jos tik laukė padrąsinimo, nes jau gyveno žindymui abejingoje, o neretai ir ganėtinai nedraugiškoje aplinkoje ir visuomenėje, kuri krūtimi maitinančias moteris nesidrovėdavo pravardžiuoti „karvėmis“. Motinų saugojimo nuo kaltės psichologija tikrieji kaltininkai ne vien tiktai siekia išvengti pasmerkimo (o gal ir nukentėjusiųjų pykčio?). Ji „penima“ ir finansuojama mišinių gamintojų, buteliukų gamintojų, čiulptukų gamintojų, arbatėlių gamintojų pirmiausia tam, kad toliau klestėtų pelningas biznis, sukraunantis jiems turtus. Ten, kur tamsa ir neišmanymas, klesti sukčiai ir apgavikai.

Mišinių firmų globojamoje literatūroje žindymas dažnai vaizduotas kaip pusiau seksualus, intymus ir labai privatus reiškinys. Visuomenei buvo įteigiama, kad žindyti tinka tik mažus kūdikius (gal tik naujagimius). Buvo peršama „išeitis“ – kuo greičiau vaiką nujunkyti ir pereiti prie maitinimo iš buteliuko. Nelaukiant, kol jis, jau pradėjęs vaikščioti ir kalbėti, ,,pridarys gėdos”, ieškodamas ar prašydamas krūties. Daugelis moterų įtikėjo, kad žindymas būtų varžantis, gyvenimą labai apribojantis ir įkalinantis jas namuose dalykas. O juk kaip tik „butelinis“ kūdikio maitinimas suvaržo kelionių galimybes, nes būtent jam reikia specialios įrangos, indų, higienos priemonių. Kokių daiktų reikia žindymui?

Laisvo pasirinkimo teisė buvo grįsta nežabota mišinių reklama ir visuomenės dezinformacija apie visuotinę hipogalaktiją (mažapienystę), gaila, pačios suklaidintos visuomenės, taip pat ir gydytojų, platinama. Laisvo pasirinkimo teorijos puoselėtojai dedasi labai humaniški, ginantys moterų teises. Beje, tėveliais jie irgi „rūpinasi“. Dabar madinga samprotauti, jog maitindamas iš buteliuko tėvas būtų kūdikiui kažkaip labai artimas. Pritariu iniciatyvai, jog, gimus vaikui, ir (!) tėvas gautų atostogas. Tam, kad pasidžiaugtų savo atžala, pasirūpintų namais ir… padėtų motinai, o ne ją pavaduotų. Jei kūdikis turi mamytę, kuri jį mielai žindo pati, tai ir pats geriausias tėtis su buteliuku rankoje nė iš tolo negali su ja lygintis maitinimo srityje. Be to, girdymas iš buteliuko tikrai nėra pats tinkamiausias būdas tėvui artimai bendrauti su savo vaiku. Pavyzdžiui, masažuodamas kūdikį ir padarydamas jam kasdienę mankštelę (tai labai pravartu ir rachito profilaktikai) arba maudydamas, žaisdamas su mažyliu, kalbindamas jį ir išeidamas su juo pasivaikščioti, tėvas išties būtų daug artimesnis vaikui ir patirtų tikrąją tėvystės laimę.

Natūralus maitinimas – žindymas – yra vienintelis normalus kūdikio maitinimo būdas, visi kiti yra nenormalūs, bet jų kartais prireikia. Pavyzdžiui, labai neišnešiotas naujagimis maitinamas per zondą, našlaitis – iš buteliuko. Gyvenime būna ir daugiau atvejų, kai prireikia nenatūralių priemonių. Štai inkstas yra natūralus, normalus gyvo organizmo veiklos valymo ir atliekų šalinimo organas, tačiau jeigu jo nebėra arba jis neveikia, žmogaus gyvybę gelbsti dirbtiniu inkstu vadinamas aparatas. Jeigu kūdikis nebeturi motinos arba ji „neveikia“, vargšo vaikelio gyvybę gelbsti čiulptuku apmautas buteliukas su dirbtiniu maistu – gyvulio pieno arba augalų (pavyzdžiui, sojos) miltų pagrindu pagamintu mišiniu.

Labai pasistengus tikriausiai įmanoma padaryti kojos protezus iš gyvulių kaulų ir pavadinti juos biologiniais (kaip ir biologinis yra gyvulio pienas), bet jūs turbūt sutiksite, jog tokios kojos niekada nebus normalios. O žmogui invalidui tai yra išganymas, kurio jis nepasirinko pats atsisakydamas savo normalių kojų. Todėl absurdiška siūlyti motinai rinktis savo kūdikio maitinimo būdą. Tokią kiaulystę galėjo sugalvoti tik protezų, atsiprašau, mišinių gamintojai ir pardavėjai, o paskui kartoti neišmanėliai.

Aš linkiu pačių geriausių protezų nelaimės nuskriaustiems žmonėms ir linkiu pačių geriausių mišinių vargšams našlaičiams. Bet kaip sveikas kojas turintys nesirenka protezų, taip gyvas ir sveikas motinas turintiems kūdikiams nesiūlykime našlaičių maisto.

Nuotraukoje, kurią matote žemiau, motina maitina du savo kūdikius dvynukus: berniukas žinda krūtį, o mergaitė (ji mirė kitą dieną) – girdoma mišiniu iš buteliuko. Taip daryti jau po gimdymo liepė uošvė, nusprendusi, jog moteris neturės užtektinai savo pieno abiem vaikams. Kad jos būtų žinojusios, jog kaip tik žindymas skatina gamintis pieno tiek, kiek jo reikia, o dvi krūtys motinai tam ir duotos, kad nereiktų rinktis „geresnio“ vaiko…

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

Be Sociable, Share!

    13 Comments on PASIRINKIMO LAISVĖ

    1. Ruta parašė:

      linkiu pačių geriausių mišinių vargšams našlaičiams

      Tai galima pavadinti tik pasitycioju….

    2. Kristina parašė:

      Labai liudna nuotrauka…linkiu mamytems nepasiduoti komercijai ir dovanoti savo kudikiams gyvenima

    3. Diana M parašė:

      Taip, nuotrauka sukrecianti ir vercianti susimastyti … linkiu mamytems, kad jos nepasiduotu sunkumams ir stengtusi savo vaikeliams duoti pacia geriausia gyvenimo pradzia kokia jos tik gali suteikti.

    4. novila parašė:

      Tikras siaubas. Ir yra tokiu mamu, kurios dar nescios budamos jau pasirenka pacios nemaitinti, joms gydytojai suleidzia injekcija kad nebutu pieno. Bent jau man taip pasakojo drauge apie patirti Skotijoje. Sake, ten tik vos 20% mamu pacios maitina kudikius. Baisu….

    5. Brigita parašė:

      O man atrodo, kad Lietuvoje labai trūksta švietimo tuo klausimu. Netgi vaikų sveikatą prižiūrintys gydytojai nesugeba kvalifikuotai konsultuoti šiuo klausimu. Tikrai manau, kad didžioji dalis mamų nemaitina savo kūdikių ne dėl to, kad jos taip nusprendė, o dėl to, kad buvo suklaidintos: „Nusitrauk ir pasitikrink, ar užtenka pieno. Va, nedaug nutraukei, vadinasi trūksta. Vaikas per ilgai prie krūties būna – tau trūksta pieno arba jis per liesas. Maitink rečiau, daugiau prisikaups“
      „Bėdų turguje“ buvo mama, kuri nelabai turi iš ko gyventi. Prasiskolino kaimynei jau 1 000 Lt (jai tai – labai dideli pinigai, nes visiškai nieko neturi), nes reikėjo vaikui mišinuką pirkti. Taip ir norisi atsistoti ir pasakyti – mergaite, pati turi „mišinuko“, tik mokėk paimti. Nemanau, kad ji iš tingėjimo mišinuką davė – tiesiog iš nežinojimo. Ir taip liūdna… O pabandyk kažką patarti – akis iškabins.

    6. Klepesova parašė:

      aš tyliu man trūksta žodžių žinot kodėl todėl kad po tokių „nuotraukų “ tokiom kaip aš norisi nueiti ir pasikarti. Kodėl? todėl kad mano vaikas gimės atrodė taip kaip ta mergytė nuuotraukose. ir pieno man jau nebeužtenka… tokie straipsniai ir nuotraukos ką tik pagimdžiusiai moteriai įvaro galutinę depresiją. Visada buvau už tokius straipsnius kol netsidūriau kitoje barikadų pusėje. Dabar tokius straipsnius norisi tik uždrausti

    7. Ruta2 parašė:

      Tyliai pritarsiu Klepesovai – nuotrauka sukrečianti ir tikrai neetiška. Kas jau čia per eksperimentai kažin daryti su kūdikiais, kokiu mokslu pagrįsta? Mano pirmagimis užaugo su mišinukais – nesididžiuoju tuo anaiptol, tada buvo kiti laikai ir kita informacija, ir mano protas buvo ne tas, bet buvo kaip buvo. Ir tikrai nenusibadavo mano vaikas šitaip, o sirgo rimtai jau gal 2virš metukų, po kažkurio skiepo laringitas užpuolė. O darželyje grupėje vienodai dažnai sirgo ir maitinti, ir nemaitinti vaikai, mažiau sirgo tie kas antibiotikų mažiau gavo (mums deja nepasisekė šioj vietoj, kol nepakeitėm gydytojų). Dabar va antrą maitinu MP jau 5 mėnesiai be jokių bėdų, nors pradžia sunki buvo nes nugraužė lelius – bet irgi ne todėl kad netaisyklingai ėmė o kad labai stipri nuo pat gimimo. Gimė po CP, bet po valandos jau žindo, ir atnešama man maitinti buvo dažnai, už ką ačiū Mažylio GN personalui, tai yra kol kas ne NPL laikoma ligoninė bet pagalbos sulaukiau žymiai daugiau negu draugės NPL Antakalnyje, kur po CP buvo terorizuojamos nešti PIENO PIENO PIENO (nors tik priešpienis tebūna pirmas paras). Ir su vaiku buvo paguldytos tik po paros, kai tuo tarpu aš nė 12 val nepraėjus jau turėjau mažytę tik sau. Žodžiu, gerbiu Vitkauskai Jus labai, jūsų teorijos labai reikalingos, turiu ir skaitau Jūsų knygą, bet kartais Jūs pernelyg kategoriškas, o žindymo propagavimo specialistės dažnai savo kalbos tonu primena sektantes. Kai tuo tarpu motinai tereikia išklausymo ir draugiško patarimo, o jos leliukui – jos meilės.

    8. Small parašė:

      pritatriu Rutai2. Manau foto neetiska ir ne tokiais budais reiktu pasisakyt uz naturalu maitinima. Jaunai mamai labiausiai reikia geranoriskumo, palaikymo.

    9. Diana parašė:

      Aš išimčiau šį tekstą ir šią fotografiją. Įdomu, iš kur ji apskritai paimta. Dar negirdėjau tokios pozicijos, kad mišinukai priveda prie tokios būsenos. Turiu aibę pažįstamų, kurios maitino mišinėliais dėl joms svarbių ir visiškai suprantamų priežasčių. Ne tik neetiška, netolerantiška, autorius gerokai sau per daug leido. Dėl to ir nemėgstu informacijos internete – gali rašyti bet ką, niekas nekontroliuoja.

    10. Donata parašė:

      Kas cia pasidare su sita zindymo mada? Kosmaras kazkoks! Tikrai kaip sektantai visi! Jei maitini misinuku – kokia tu motina! „Buteliuko vaikas“ ir zinduklis kudikelis – ka jus cia nusisnekat? Kuo jau blogesnis vaikas, kuris maitinamas misinuku? Man asmeniskai zindymas buvo vienas juodziausiu periodu mano gyvenime, nemaciau, koki dziaugsma, piesiama jusu knygoje, as tureciau patirti? Maitinau tris menesius, tik baigus zindyti pajutau, ka reiskia myleti vaika, juo dziaugtis, buti LAIMINGA MAMA! O jus su savo erezijom tik depresijas varot katik pagimdziusioms mamytems! Mano vaikas niekuo nesiskiria nuo kitu, musu rysys labai stiprus, vaikas zvalus, zingeidus, niekuo ne prastesnis uz maitinta tik motinos pienu. Aisku, sveikinu tas mamas, kurios maitina tik savo pienuku leliukus, taciau as is to jokio malonumo nejauciau, netgi priesingai – man tai buvo kancia, slykstus pojuciai, aukojausi tik del to, kad vaikui reikia pieno. O kaip piesiama visu sektantu, kad cia jau kazkas labai nerealaus ir malonaus – man to nebuvo. Mano vaikas kruties neeme, visa laika nusitraukinejau pienuka, tai as tuos pirmus tris menesius tiesiog isbraukiau is savo gyvenimo.
      Del to vargo keliones metu maitinant misinukais – jokio vargo ir kruvos aparatu, kaip rasote, tikrai nereikia. Isidedi termosa, buteliuka ir misinuko. Viskas 🙂 kuo puikiausiai keliaujame, jokiu kliuciu maitinimui nera 🙂

      Mielos mamos, nesijauskite klatos ir negrauzkite saves, jei negalite ar nenorite maitinti vaiko savo pienu. Cia kiekvienos jusu asmeninis reikalas. Nereikia pasiduoti tokiu sektantu provokacijoms ir jaustis siukslemis, jei vaikas gauna misinuka. Juk savrbiausia – laiminga mama, tuomet ir vaikelis bus laimingas!

    11. Kazimieras Vitkauskas parašė:

      Mielosios,

      tai nėra mada
      Žindymas yra GAMTOS paskirtas žinduolių jauniklių maitinimo ir ugdymo būdas. Taip pat ir žmonių kūdikiams (žiūr. knygos “Nepakeičiamas kaip motinos meilė” skyrių RINKIS GERIAUSIĄ, p.31-70). Pastodama, išnešiodama ir pagimdydama kiekviena moteris ir pati įrodo, jog gali būti mormali motina. Ir net jeigu 99,99 % ar absoliučiai visos motinos nežindytų, tai dar nereikštų, kad bent viena iš jų neprivalėjo/neprivalo/neprivalės to daryti, jeigu buvo/yra/bus bent mažiausia galimybė. Būdavo, jog galimybes sumažindavo anytos, bendruomenės ar visuomenės spaudimas dėl žmonių susigalvotų prietarų, neišmanėlių bet įtakingų medicinos/”sveikatos apsaugos” diktatorių primesta ydinga gimdymo namų praktika, ištremdavusi motiną ir naujagimį į skirtingas palatas ir absurdiškos “maitinimo taisyklės” (žiūr. čia straipsnyje GIMIMO DIENA ir knygos skyriuose ŽVILGSNIS Į KŪDIKIŲ MAITINIMO ISTORIJĄ (p.12-29), PAGIMDŽIUS (p.97-99), KAIP RADOSI PIENO TRŪKUMAS (p.197-201)
      Todėl parašiau ir ŽINDYMO MOKSLĄ (p82-96), kad ir mūsų šalyje rastųsi vis daugiau motinų, tėvelių, daktarų ir seselių bent elementariai suprantančių KAS TAS ŽINDYMAS yra ir kaip jis vyksta. Nes tik žinojimas gali išvaduoti nuo prietarų ir klaidų.

      O nuotrauka ir jos istorija (knygoje: G.Palmer. „The Politics of Breastfeeding“) yra simbolinis paminklas milijonams nuo žmonijos prietarų ir pasaulinės mišinių pramonės nežabotos ekspansijos (ir kn.„Nepakeičiamas…“, p.17 ir p.70-73) nuskriaustų nelaimingų vaikų ir apgautų arba suklydusių motinų Visoje Mūsų Žemėje.

    12. aaidaa parašė:

      Sveiki

      Nežinau nuo ko pradėti…Atrodo noriu tiek daug pasakyti…Perskaičiau Donatos mintis ir man tai pasirodė taip pažįstama. Taip pažįstama buvo prieš gerus keturis metus, kuomet pagimdžiau savo pirmagimę, labai lauktą, labai mylimą, labai mielą dukrytę. Ir maitinti savo pienuku ją planavau ne trumpiau metų. Nežinau kodėl, nes tuomet nebuvo labai daug kalbama apie motinos pieno naudą. Gal dėl to, kad mus su seserim mūsų mama irgi maitino apie metus. Tai buvo savaime suprantama ir apie nieką negalvojau, nesidomėjau. Be reikalo, nes viskas nebuvo taip lengva kaip įsivaizdavau :)Buvo sunku. Ir verkiau maitindama, ir speneliai kraujavo, paskui, gavusi pieną iš buteliuko, dukrytė ir krūties atsisakė, tuomet visada nutraukinėjau…ir, galiausiai kelis mėnesius išvargusi, viską baigiau pūlingu mastitu, operacija. Nebesikankinau, po operacijos savo gydytojos paprašiau vaistų, kurie visiškai sustabdo pieno gamybą. Suklydau.
      Suklydau…dabar galiu šitaip pasakyti. Nes dabar turiu ir visiškai kitokią istoriją. Be keturmetės dukrytės dabar namie jau ropinėja ir devynių mėnesių sūnus 🙂
      Kai laukiausi sūnaus, labai norėjau, kad šįkart viskas būtų kitaip. Norėjau labai labai. Net tiksliai nežinau kodėl. Gal dėl to, kad jaučiausi kažko dar nepatyrusi, kažko nepadariusi. Netgi buvau pasirįžusi ir operacijas ištverti, jei tokių prireiktų, bet būtinai maitinti tiek, kiek vaikui reikės. O gal su tais keliais metais ir dar vienas kitas lašas išminties susikaupė 🙂
      Aišku, nepalikau visko vien tik norams – kol laukiausi, daug skaičiau apie natūralų maitinimą, domėjausi, norėjau žinoti, kur klydau, ką dariau ne taip ir ką galėčiau padaryti kitaip.
      Maitinu savo sūnų iki šiol. Buvo ir sunkiau, ir lengviau – visko buvo. Kai prisimenu ankstesnę patirtį, pagalvoju, jeigu kas būtų mane tuomet sustabdęs, pamokęs…Kaip to norėčiau! Bet gyvenimas yra visoks 🙂 Ir tikrai galiu pasakyti, kad savo dukterį myliu nė kiek ne mažiau. Gal net daugiau, jei galima sulyginti motinos meilę savo vaikams, nes jaučiuosi jai šiek tiek skolinga. O ji auga nuostabi, protinga mano mergytė 🙂
      Maitinimas krūtimi, tie pirmieji mėnesiai tikrai nėra patys lengviausi. Gal ir dabar man būtų lengviau nemaitinti – tuomet turėčiau daugiau laiko sau, nereiktų keltis naktimis, o ir pavaduot kartais mane galėtų kiti. Tačiau nėštumas ir gimdymas irgi ne vasaros atostogos, bet dėl to nesirenkame donorinės motinystės ar gimdymo Cezario pagalba ( jei tam nėra medicininių indikacijų ). Dabar aš maitinimą krūtimi suvokiu kaip natūralią motinystę.
      Pritariu visais 100 procentų Donatai, kad svarbiausia yra laiminga mama, nes tada tikrai laimingas bus ir jos vaikelis 🙂 Tik laimės suvokimas yra labai individualus dalykas.
      Ir esu beveik tikra, kad visos, kurios išgyventų sekmingą žindymą, dabar kalbėtų kaip tos “ sektantės „, pačia geriausia to žodžio prasme 🙂
      Ir jokiu būdu čia negali būti jokios prievartos 🙂 Bet žinojimo reikia, žinių
      reikia.
      Linkiu visoms ir visiems surasti savo laimę 😉

      Aida

    13. Ruta2 parašė:

      Na va ir atsakė gerb. Vitkauskas į sektų klausimą. Bet ne visai tai turėjau omeny-vis tik apsigint nuo sektantizmo mūsų visuomenėj sudėtinga. Tarybinės bobelės (tame tarpe ir daug gydytojų deja) rėkia viena linkme, dabartiniai natūralizmo šalininkai priešinga, bet žinokit kai iš tikro pagimdai tai gaunasi taip kad tas rėkimas tik subalamūtina ir kelia juodą stresą, kai tuo tarpu reikia kaip bažnyčioj-ramybės. Turėjau pieno visiems trims vaikams. Pirmąjį maitinau labai trumpai, dėl tam tikrų nuo manęs nelabai priklausančių aplinkybių, dabar daryčiau gal dar kitaip bet buvo kaip buvo, žindymas buvo stebuklas nuo pat pradžių, nors ničnieko apie vaikus nežinojau, ką jau kalbėt apie paskaitas kažkokias, ir ką-jokių nugraužimų nieko, tobulas variantas. Antrą vaikutį praradau dar negimusį, 5 mėnesių, pieno buvo… trečioji devynių mėnesių, maitinu pati, labai taisyklingas vaikas-lankiau paskaitas visas skaičiau knygas ir ligoninėj visas persionalas matė kad mergytė gražiai apžioja krūtinę… nu bet NUGRAUŽĖ NE TAS ŽODIS, kaukdavau, kol nesugalvojau antspenių pabandyt, nes jau ir apie pientraukį buvo mintis, pieno jūra buvo ir tebėra… antspeniai padėjo, stipruolė pripažino juos, po savaitės jau buvo čiki piki viskas, metėm šalin silikoną, mėgavomės vasara, žindžiau kada ir kur tik galėjau, patogumas neišpasakytas. Tiesa, soskę įsigijom trijų savaičių laiko, kai man nučiuožė stogas nuo valgymo ir kakojimo pamainom kas 15 minučių-na žindimo ir valgymo poreikis matyt ne tas pats jai buvo. TAi va gaudavo vakare soskę po kokia 10-15 min, pasiguldydavau šalia kad jai smagu būtų. Susireguliavo režimas. Iki šiol tebežindau, dabar jau tik 4 kartus. Dabar galiu kažkiek ir palygint-su dičkiu jokių bėdų valgant, priprato prie papildomo maisto anksti, nesirgo iki beveik trejų metų, kol neišėjo į darželį, mažė kol kas irgi neserga, ačiū Dievui. Dičkis natūraliai gimęs, mažė po CP (tiesa kad maitinčiau tai išsikniaukiau mišinio man rodos nespėjo gaut). Mažė nieko nenori valgyt apart MP, siūlau neįtikėtinus derinius, deja iki to ką turėtų suvalgyt tokio amžiaus vaikas kaip iki mėnulio, valgo kai ką ir tik po truputį. Ropojimas, vaikščiot noras panašiai pas abu vaikus, tiesa mažė anksčiau pradėjo šliaužt ir ropot nes nepajėgiau tiek nešiot kiek dičkį, nugara sugriuvo mano… ir ką galiu pasakyt-augindama vaikus susidūriau su labai įdomiom asmenybėm jų priežiūros klausimais, deja viskas tik taip daryk nes anaip labai blogai… va čia ir išlenda tas vadinamas sektantizmas, su nuliu sveiko proto. Man mano patirtis parodė kad nėra nieko konkretaus, teorijos tėra tik madingo muilo burbulai, nes kiekvienas vaikas yra savitas, situacijos yra kitokios, ir kiekvieną kartą atrandi kažką naujo. Kodėl? štai duodama soskę jaučiausi išduodanti savo vaiką, bloga mama, nesugebanti iškęsti begalinių kabojimų ant (.), verkiau gerą valandą ir vis save klausiau ar gerai darau, po keleto dienų paaiškėjo kad taip. Kai atėjo laikas primaitint, vėlgi teko kelias teorijas mest šalin, nes vaikas arba išvis nevalgė to kas rekomenduojama, arba…. galiu kalbėt ir kalbėt, bet va tas kaltės jausmas kurio neturėjau su pirmuoju vaiku, kai jis tiežsiog augo ir juo džiaugėmės, grįžo dabr, kai auginu mažąją, ir kmiekvieną kartą lyginu kaip turėjo būti anaip… žodžiu prisivariau sau kompleksų ir tikrai pagalvojau-geriau jau būčiau kaip ir tada, nieko neskaičiusi. Nes jokia teorija negali būti absoliuti. Nes ir patys mamytes ir leliukus prižiūrintys medikai grybauja dažniau negu norėtųsi, nesiklausydami kiekvieno atskiro atvejo o tik pūsdami naujas madų dūdas. Naujausias burbulas buvo iš vienos populiarios mamų laidos svečio-pasirodo jei įvyksta persileidimas, tai greičiausiai ne dėl medicininių priežasčių, o dėl to kad mamos pasąmonė vaikelio nenori… tada verkiau balsu prieš televizorių, nes kiekviena praradusi lauktą ir mylėtą mažylį turi teisę spjauti tokiems teorerikams tiesiai į veidą. Štai kas pas mus dabar vyksta. Ir nebeskaitau, nesinervinu. Nebežiūriu. Jei sutinku pasimetusią mamytę tarp savo draugių, patariu klausyt širdies balso, nes tik jis gali pasakyt kas yra tiesa, o ne teorijos ir jų primygtinis kišimas visur ir visiems, kaip neginčijamos tiesos.
      Na o mano nuomonė apie paveikslą tikrai nepasikeitė-autorei irgi norėčiau stuktelėt gerai į subinę.

    Parašykite komentarą