Loading ...
[Sutrumpinta. Visą šio skyriaus tekstą rasite knygoje „Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“]
GAMTOS PRIEGLOBSTYJE
<…>Maitinimo motinos pienu istorija prasidėjo prieš 100 milijonų metų, kai Žemėje atsirado pirmieji žinduolių klasės atstovai. Daugiausia mūsų „klasiokų“ galima sutikti bėginėjančių žeme, besikarstančių po medžius ar šmirinėjančių tamsiuose urveliuose. Bet yra ir tokių, kuriems labiau patinka plaukioti, kaip antai bebrai upeliuose ar ruoniai vandenyne, o delfinai ir banginiai išvis nelinkę iš jūros lipti, jie net kojų neturi. Tik vienintelis žinduolis, šikšnosparnis, moka skraidyti. Aišku, jei nepriskaičiuosime žmogaus, patogiai sėdinčio lėktuve ar kokioje raketoje, savo paties sumeistrautoje. Jis turi auksines rankas, galinčias dirbti įvairiausius darbus, ir santykinai pačias didžiausias smegenis, prigalvojančias visokiausių naujovių.
Dabartinis protingasis žmogus, Homo sapiens recentis, Žemėje gyvuoja ir viešpatauja jau apie 40 tūkstančių metų. Jis priklauso protingojo žmogaus, Homo sapiens, rūšiai, atsiradusiai prieš 500 tūkstančių metų iš prieš 2 milijonus metų kilusios žmonių genties, Homo, išsirutuliojusios iš Hominides šeimos. Ši savo ruožtu greta žmogbeždžionių išsivystė prieš 4 milijonus metų iš beždžionių, primatų būryje gyvavusių jau 60 milijonų metų. Taigi žindymas mums – ne naujiena.
Artimiausios žmogaus biologinės giminaitės tarp dabar Žemėje gyvenančių gyvūnų yra žmogbeždžionės. Į motinos pieną panašiausias šimpanzės pienas. Ji žindo jauniklius po kelis kartus per valandą ir miega kartu su jais naktį. Šimpanziukai motinos pienu minta apie trejus metus, o paskui dar 2–3 metus ir žinda, ir gauna kito maisto. Labai panašiai su savo vaikais elgiasi Australijos aborigenai ir žmonių gentys, gyvenančios <…>civilizacijos nepaliestose Žemės vietose. Ten kūdikiai irgi yra žindomi dažnai, naktį mama guli šalia kūdikio, o žindymas tęsiasi 2–4 metus. (pav. Žinduoliai: žmogbeždžionė gorila ir moteris)
Žinduoliai: žmogbeždžionė gorila ir moteris
CIVILIZACIJOS VINGIUOSE
Seniausi archeologijos radiniai – motinystės deivių, žindančių kūdikius, keraminės statulėlės, atkastos Babilone ir Egipte dar iš trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų – ir jų gausa byloja, kad žindymas buvo labai gerbiamas. (pav. Senovinė figūrėlė) Didžiosios pasaulio religijos irgi skatino motinas žindyti. Koranas ir Talmudas liepia kūdikius maitinti iš krūties mažiausiai 24 mėnesius, Biblija sako, kad žindyti savo vaiką yra šventa motinos pareiga, kuriai turi būti suteikta pirmenybė prieš visas kitas priedermes. <…>
Amžiams bėgant, rasdavosi vis daugiau tokių moterų, kurios „negalėjo“ pačios maitinti, mat joms neleido visuomeninė padėtis: karalienės, bajorės, o galiausiai ir šiaip poniutės. Formavosi nuostata, jog žindyti pridera tik prastuomenės moterims. Ilgus šimtmečius žindyvės buvo vienintelė alternatyva, leidusi pačios motinos nežindomam kūdikiui išgyventi. Dirbtinai maitintieji vaikai dažniausiai būdavo pasmerkti mirti dėl ligų. <…>
Kol žindyves samdė tik turtingieji aristokratai, jos būdavo kruopščiai parenkamos ne tik pagal savo fizines, bet ir moralines savybes – geriausios iš daugelio kandidačių. XVI–XVII a. Europoje ir vidurinioji klasė, mėgdžiodama aukštuomenę, pradėjo samdyti žindyves iš vargingesniųjų sluoksnio. <…> Vis dažniau pasitaikydavo žindyvių aplaidumo ir joms paliktų kūdikių mirčių. Nuo XVIII amžiaus žindyvių populiarumas ėmė kristi, o XX amžiuje ir visiškai bankrutavo užleisdamas vietą „moksliškai“ sudarytiems mišiniams. <…>
Visais laikais atsirasdavo fantazuotojų, pasišovusių pagaminti gerą motinos pieno pakaitalą, tačiau jų bandymai baigdavosi nesėkme, be to, ir tikrai rimto poreikio nebuvo. Iki XIX amžiaus dauguma kūdikių buvo žindomi. Iš esmės nebuvo ir tokios problemos kaip motinos pieno trūkumas, nes, jei motina sunkiai sirgdavo ar net numirdavo, kita moteris žindydavo jos kūdikį. Klausimas buvo labiau filosofinis: kam žindyti pridera, o kam – ne? <…>
Kai XIX amžiaus pabaigoje chemikai atskleidė didelius žmogaus ir galvijų pieno pagrindinių maisto medžiagų – baltymų, riebalų ir angliavandenių – skirtumus, karvės pieną imta „pritaikyti“ kūdikiams: skiedžiant jį vandeniu (dėl baltymų pertekliaus) ir pridedant cukraus ir riebalų. Gydytojai pradėjo skaičiuoti kalorijas ir išvedinėti „maistelio“ formules kiekvienam kūdikiui. Taip ir prilipo „formulės“ pavadinimas ten, Vakaruose; mes vadiname mišinėliais. Tas receptų-formulių rašymas buvo neblogas biznis, ypač jei klientai – ponaičiukai ir panelytės iš pasiturinčių šeimų. Bet ir pramonininkai užuodė būsimą pelną ir netruko perimti į savo rankas motinos pieno pakaitalų gamybą ir prekybą, ant mišinių skardinių užrašę „Pats geriausias kūdikių maistas“. <…>
Technikos stebuklų amžiuje iš kartos į kartą perduodamą vaikų auginimo ir maitinimo patirtį pakeitė „moksliška motinystė“ ir įsivyravo nuomonė, kad pagal formules paruoštas maistas yra pranašesnis, nes gali būti tiksliai išmatuotas ir apskaičiuotas. (pav.”XX amžiaus žindymo technika”) <…> XX amžiaus pradžioje <…> medicina įvedė daug žalingų taisyklių. Tokių kaip motinos ir kūdikio atskyrimas, pirmojo maitinimo atidėliojimas ir naujagimio girdymas saldintu vandeniu, žindymo dažnumo ir trukmės ribojimas, draudimas maitinti naktį ir ankstyvas dirbtinis papildomas maitinimas. Deja, bet koks žindymo apribojimas ir varžymas trukdo pienui atsirasti ir pakankamai gausiai gamintis. <…>
Dar didesnį pagreitį dirbtinio kūdikių maitinimo įsigalėjimui suteikė feminisčių judėjimas. Ilgus tūkstantmečius kentusioms pažeminimą moterims XX amžius pagaliau atnešė laisvę ir lygybę. Avangardistinį požiūrį, pavadintą emancipacija, kuris prasidėjo apie 1920 m., simbolizavo trumpi plaukai, mini sijonai, kontraceptikai, cigaretės ir… kūdikių maitinimas iš buteliuko. Elgtis taip, kaip buvo įsivaizduojamas „poniškas rojus“. Žindymas pavadintas „alinančiu moters išnaudojimu“. Vis labiau įsigalėjo požiūris, jog moterų krūtys yra tik sekso priemonės vyrams vilioti, kurias verčiau slėpti nuo vaikų kaip „nepadorias“ ir… kad žindant „nesusidėvėtų“. <…> Pavyzdžiui, JAV septintajame dešimtmetyje buvo tapę įprasta pagimdžiusiai moteriai suleisti „vaisto“ parlodelio, stabdančio pieno liaukų veiklą. <…> visame pasaulyje kūdikių žindymo rodikliai ypač smarkiai krito po 1960-ųjų metų. <…> Klestinčios kūdikių maisto produkcijos potvynis išsiliejo į besivystančias trečiojo pasaulio šalis. <…> Jau atrodė, jog motinos pienas pasmerktas išnykti iš žmonijos gyvenimo ir užleisti savo vietą „šiuolaikinės technologijos stebuklui“ – „formulėms“, arba tiksliau – miltais paverstam ir konservuotam gyvulio pienui su priedais. Fabrikantai trynė iš džiaugsmo rankas, skaičiuodami pelną. O kas žmonijai? Didžiulis sergamumas, o besivystančiuose kraštuose – ir mirtingumas. Pasaulio sveikatos organizacija irgi suskaičiavo: Žemėje pusantro milijono kūdikių gyvybių būtų išsaugoma kasmet, jeigu jie būtų žindomi bent šešis mėnesius. <…>
LIETUVOS BYLA
<…> Susirgusius mūsų protėvius gydė, gimdyvėmis rūpinosi ir kūdikių maitinimo reikalus tvarkė žynių ir bobučių „mokslas“ – liaudies medicina. Jos išvados, deja, ne visada buvo labai išmintingos. Kai kurios absurdiškos teorijos tokios gajos, kad net ir šiandien dar pasitaiko išgirsti, jog motinos priešpienis (krekenos) naujagimiui kenksmingas. Arba smerkiamas atžindas – kai kūdikis po pertraukos vėl pradedamas maitinti iš krūties. Bet vis tiek į kūdikių žindymą žiūrėta kaip į labai svarbų dalyką. <…>
Tarpukario nepriklausomybės dvidešimtmečiu <…> Lietuvos gydytojai labai rėmė ir skatino kūdikių žindymą, bet taip pat stengėsi būti modernūs ir uoliai ėmėsi diegti į praktiką tada mokslišku ir pažangiu atrodžiusį griežtąjį maitinimo režimą, kuris <…> darė savo blogą darbą, įsakmiai primesdamas motinoms ir kūdikiams tikslų maitinimų skaičių ir laiką, nurodydamas pieno gramus, kuriuos (nei daugiau, nei mažiau) vaikas turįs gauti kiekvieną kartą, uždrausdamas motinai miegoti su kūdikiu ir žindyti jį naktį. <…> griežtosios kūdikių maitinimo taisyklės sovietmečiu visiškai įsigalėjo medicinos bei patarimų tėvams literatūroje ir tapo Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymų gydytojams ir visuomenės sanitarinio švietimo privaloma norma.<…>
Daugumai motinų įvykdyti tuos griežtus reikalavimus buvo per sunku (gamta nepaklusdavo „mokslui“), ir jos, pasimetusios tarp nekantriai rėkiančio alkano kūdikio ir jo žindyti dar neleidžiančio laikrodžio, nuspręsdavo, jog turi per mažai pieno, jei vaikelis per anksti išalksta. Ir tada pačios kažką virė arba skubėjo pas vaikų gydytojus recepto išganingiesiems mišinėliams. <…> Vaikų poliklinikos buvo pavirtusios dirbtinio kūdikių maisto reklamos agentūromis, o pediatrų kabinetai – receptų karvės pieno mišiniams išrašinėjimo punktais. <…>
Per kelis sovietų valdžios dešimtmečius bent keturis mėnesius žindomų kūdikių Lietuvoje sumažėjo 7 kartus, o vidutinė maitinimo krūtimi trukmė sutrumpėjo keturiskart.
Nedvejodami galėjome pasivadinti „klijukų respublika“. Mišiniai buvo taip įsiviešpatavę, jog <…> ragindamas mamas žindyti, labai dažnai išgirsdavau prieštaraujant: „O kam to reikia? Koks skirtumas, kaip maitinsiu?“ Drąsesnės taip ir rėždavo: „Aš ne karvė, kad žindyčiau!“
ŠVIESA TUNELIO GALE
Merdint kūdikių žindymo tradicijai visame civilizuotame pasaulyje, motinos pačios ėmė burtis į savitarpio pagalbos grupes, kur jos pasidalydavo savo patirtimi, džiaugėsi sėkme ir mokėsi iš klaidų, bandė ginti savo teises žindyti abejingoje, o dažnai ir atvirai priešiškoje visuomenėje. Švedijoje ir Norvegijoje tokios „motina – motinai“ grupelės ėmė rastis 1968 m., Vokietijoje – 1980 m., bet pati pirmoji įsisteigė Amerikoje, Šaumburgo miestelyje netoli Čikagos, 1956 m. ir pasivadino „La Leche League“ – Motinos pieno (arba Motinų) lyga. <…> Tie visuomeniniai judėjimai rėmėsi ne vien emociniu palankumu kūdikių žindymui, bet ir mokslinių tyrimų išvadomis apie unikalią maistinę motinos pieno vertę, atsparumą infekcijoms ir apsaugą nuo alergijos kūdikiui teikiančias jo savybes ir neabejotiną žindymo naudą pačios motinos sveikatai. Gausėjo įrodymų, jog dirbtinio maitinimo mišiniai neprilygsta motinos pienui jokia prasme ir neretai kelia grėsmę kūdikio sveikatai. <…> 1979 m. dvi Jungtinių Tautų agentūros – Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF) – suorganizavo tarptautinį pasitarimą kūdikių ir vaikų maitinimo klausimais. Jo metu daugelio šalių vyriausybių ir visuomeninių organizacijų atstovai, medicinos mokslo ir praktikos ekspertai, kūdikių maisto gamintojai sutarė, kad reikalinga kūdikiams skirtų produktų prekybos ir ypač reklamos kontrolė. Buvo paruoštas rekomendacinis įstatymų rinkinys – Tarptautinis motinos pieno pakaitalų prekybos kodeksas, kurį 1981 m. gegužę patvirtino Pasaulinė sveikatos asamblėja. Kodekso esmė, trumpai tariant, yra draudimas mišinius gaminančioms firmoms reklamuoti savo produkciją tiesiogiai visuomenei ir dalyti mišinius kaip „labdarą“ gimdymo namams ir pagimdžiusioms motinoms (kaip „jauką“ prisipratinimui). <…>
Kova su mišinių antplūdžiu buvo ne vienintelė problema. Tyrinėtojai pastebėjo keistą dėsningumą: kuo labiau motinos pasikliaudavo medikų patarimais, tuo trumpiau jos žindė savo kūdikius. „Konsultavimasis su gydytoju dažnai priartindavo žindymo pabaigą.“ Buvo akivaizdu – reikia iš esmės keisti sveikatos apsaugos sistemos politiką ir praktiką su kūdikių maitinimu susijusiose srityse. 1989 m. PSO ir UNICEF parengė bendrą pareiškimą ir priemonių planą „Žindymo apsauga, skatinimas ir rėmimas“, kurio <…> pats svarbiausias uždavinys – įdiegti „Dešimties žingsnių link sėkmingo žindymo“ principus gimdymo įstaigose, arba, kitaip sakant, padaryti jas „kūdikiui draugiškomis“. Tokiomis, kuriose naujagimiai neatskiriami nuo motinų, maitinami pagal poreikį ir vien tik iš krūties. Tie gaivesni permainų vėjai Lietuvą pasiekė tik įpusėjus paskutiniajam XX amžiaus dešimtmečiui. <…>
Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja kūdikius vien tik iš krūties maitinti iki šešių mėnesių, nuo to amžiaus pradėti įvesti papildomą tirštą maistą (motinos pienui išliekant pagrindiniu iki pirmųjų metų pabaigos) ir žindymą tęsti antrus metus ar ilgiau, pagal vaiko poreikius. Ir pas mus pamažu prigyja „kūdikiui draugiškos ligoninės iniciatyva“, pagal kurią motinoms leidžiama būti kartu su naujagimiais nuo pat pirmųjų minučių, atsikratoma griežtojo valandų ir gramų režimo ir nebedraudžiama maitinti naktį pasiguldžius vaiką šalia. Vis daugiau kūdikių ir jų mamų džiaugiasi sėkmingu žindymu ir jo visapusiška nauda. <…> Nors liūdnoka, kad Lietuvą vis dar matome pasaulio „rikiuotės“ gale, tačiau šio rodiklio augimo tempu – 2,3 karto – esame tarp greičiausiųjų.
Tam, kad atgimtų kūdikių žindymo tradicija mūsų krašte, <…> reikia sugrąžinti motinos pieno prestižą, užtikrinti moterų pasitikėjimą sugebėjimu žindyti ir padėti joms gerais patarimais. Mums reikės daugelio motinų sėkmingos patirties pavyzdžių, daugelio kūdikių – gerų žindymo rezultatų pavyzdžių. Bet pirmiausia reikia daug veiklių lyderių – <…> pasiryžusių propaguoti natūralųjį maitinimą ir gerai išmanančių tą dalyką <…>
[Sutrumpinta. Visą šio skyriaus tekstą rasite knygoje „Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“]
Kazimieras Vitkauskas, 2010