Loading ...
Teisingai pasirinkti gali tas, kuris žino, ką renkasi. Daug metų Vakaruose, ypač JAV, buvo eskaluojama ir platinama po pasaulį „demokratiška“ idėja, kad nereikia labai daug aiškinti, koks geras yra motinos pienas ir kaip nuskriaudžiamas kūdikis, jo negavęs. Girdi, tada motinos jaus kaltę.111 Iš tikrųjų taip nuo atsakomybės nori išsisukti tikrieji kaltininkai, tai yra tie, kurie įtikinėjo, jog tai pasirinkimas iš dviejų lygiaverčių kūdikių maitinimo būdų, tie, kurie laikė motinas ir naujagimius skirtingose palatose, net skirtinguose gimdymo namų skyriuose, kurie neleido kūdikio žindyti tada, kai jis pats išalkęs paprašo, bet mokė žindyti griežtai pagal valandas, o tarp maitinimų girdyti saldintu vandeniu (gliukoze) ir arbatėlėmis, tie, kurie draudė kūdikį imti ant rankų ,,be reikalo”, tie, kurie liepė jį migdyti atskiroje lovelėje ir raminti čiulptuku…
Tikrai ne motinos kaltos, jei nuo jų buvo slepiama tiesa apie laktacijos fiziologiją, o gydytojai, kurie, užuot skatinę ir mokę žindyti, karštakošiškai išrašinėjo receptus mišinėliams, vos tik mamos suabejodavo, ar tikrai užtenka pieno. Galbūt iš tikrųjų jos tik laukė padrąsinimo, nes jau gyveno žindymui abejingoje, o neretai ir ganėtinai nedraugiškoje aplinkoje ir visuomenėje, kuri krūtimi maitinančias moteris nesidrovėdavo pravardžiuoti „karvėmis“. Motinų saugojimo nuo kaltės psichologija tikrieji kaltininkai ne vien tiktai siekia išvengti pasmerkimo (o gal ir nukentėjusiųjų pykčio?). Ji „penima“ ir finansuojama mišinių gamintojų, buteliukų gamintojų, čiulptukų gamintojų, arbatėlių gamintojų pirmiausia tam, kad toliau klestėtų pelningas biznis, sukraunantis jiems turtus. Ten, kur tamsa ir neišmanymas, klesti sukčiai ir apgavikai.
Mišinių firmų globojamoje literatūroje žindymas dažnai vaizduotas kaip pusiau seksualus, intymus ir labai privatus reiškinys. Visuomenei buvo įteigiama, kad žindyti tinka tik mažus kūdikius (gal tik naujagimius). Buvo peršama „išeitis“ – kuo greičiau vaiką nujunkyti ir pereiti prie maitinimo iš buteliuko. Nelaukiant, kol jis, jau pradėjęs vaikščioti ir kalbėti, ,,pridarys gėdos”, ieškodamas ar prašydamas krūties. Daugelis moterų įtikėjo, kad žindymas būtų varžantis, gyvenimą labai apribojantis ir įkalinantis jas namuose dalykas. O juk kaip tik „butelinis“ kūdikio maitinimas suvaržo kelionių galimybes, nes būtent jam reikia specialios įrangos, indų, higienos priemonių. Kokių daiktų reikia žindymui?
Laisvo pasirinkimo teisė buvo grįsta nežabota mišinių reklama ir visuomenės dezinformacija apie visuotinę hipogalaktiją (mažapienystę), gaila, pačios suklaidintos visuomenės, taip pat ir gydytojų, platinama. Laisvo pasirinkimo teorijos puoselėtojai dedasi labai humaniški, ginantys moterų teises. Beje, tėveliais jie irgi „rūpinasi“. Dabar madinga samprotauti, jog maitindamas iš buteliuko tėvas būtų kūdikiui kažkaip labai artimas. Pritariu iniciatyvai, jog, gimus vaikui, ir (!) tėvas gautų atostogas. Tam, kad pasidžiaugtų savo atžala, pasirūpintų namais ir… padėtų motinai, o ne ją pavaduotų. Jei kūdikis turi mamytę, kuri jį mielai žindo pati, tai ir pats geriausias tėtis su buteliuku rankoje nė iš tolo negali su ja lygintis maitinimo srityje. Be to, girdymas iš buteliuko tikrai nėra pats tinkamiausias būdas tėvui artimai bendrauti su savo vaiku. Pavyzdžiui, masažuodamas kūdikį ir padarydamas jam kasdienę mankštelę (tai labai pravartu ir rachito profilaktikai) arba maudydamas, žaisdamas su mažyliu, kalbindamas jį ir išeidamas su juo pasivaikščioti, tėvas išties būtų daug artimesnis vaikui ir patirtų tikrąją tėvystės laimę.
Natūralus maitinimas – žindymas – yra vienintelis normalus kūdikio maitinimo būdas, visi kiti yra nenormalūs, bet jų kartais prireikia. Pavyzdžiui, labai neišnešiotas naujagimis maitinamas per zondą, našlaitis – iš buteliuko. Gyvenime būna ir daugiau atvejų, kai prireikia nenatūralių priemonių. Štai inkstas yra natūralus, normalus gyvo organizmo veiklos valymo ir atliekų šalinimo organas, tačiau jeigu jo nebėra arba jis neveikia, žmogaus gyvybę gelbsti dirbtiniu inkstu vadinamas aparatas. Jeigu kūdikis nebeturi motinos arba ji „neveikia“, vargšo vaikelio gyvybę gelbsti čiulptuku apmautas buteliukas su dirbtiniu maistu – gyvulio pieno arba augalų (pavyzdžiui, sojos) miltų pagrindu pagamintu mišiniu.
Labai pasistengus tikriausiai įmanoma padaryti kojos protezus iš gyvulių kaulų ir pavadinti juos biologiniais (kaip ir biologinis yra gyvulio pienas), bet jūs turbūt sutiksite, jog tokios kojos niekada nebus normalios. O žmogui invalidui tai yra išganymas, kurio jis nepasirinko pats atsisakydamas savo normalių kojų. Todėl absurdiška siūlyti motinai rinktis savo kūdikio maitinimo būdą. Tokią kiaulystę galėjo sugalvoti tik protezų, atsiprašau, mišinių gamintojai ir pardavėjai, o paskui kartoti neišmanėliai.
Aš linkiu pačių geriausių protezų nelaimės nuskriaustiems žmonėms ir linkiu pačių geriausių mišinių vargšams našlaičiams. Bet kaip sveikas kojas turintys nesirenka protezų, taip gyvas ir sveikas motinas turintiems kūdikiams nesiūlykime našlaičių maisto.
Nuotraukoje, kurią matote žemiau, motina maitina du savo kūdikius dvynukus: berniukas žinda krūtį, o mergaitė (ji mirė kitą dieną) – girdoma mišiniu iš buteliuko. Taip daryti jau po gimdymo liepė uošvė, nusprendusi, jog moteris neturės užtektinai savo pieno abiem vaikams. Kad jos būtų žinojusios, jog kaip tik žindymas skatina gamintis pieno tiek, kiek jo reikia, o dvi krūtys motinai tam ir duotos, kad nereiktų rinktis „geresnio“ vaiko…
Kazimieras Vitkauskas, 2010.