Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Mažo vaiko elgesiui svarbiausią reikšmę turi motinos elgesys su juo. Jeigu išalkus ar dėl kitko nerimaujant motina atsiliepia nedelsdama, kūdikis jaučiasi esąs veiksnus ir reikšmingas – į jo signalus reaguojama taip, kaip jis to norėjo. Tai jam suteikia ir savotišką galios arba įtakingumo pojūtį. Juk nenorėtumėte, kad Jūsų vaikas užaugtų vien tik paklusnus kitų užgaidų vykdytojas, be savo iniciatyvos ir laisvos valios pagrindų? Visuomenės būvio normas ir įstatymus jis suspės išmokti ir vėliau, o štai prigimtas veržlumas aktyviai siekti savo tikslo jau gali ir išblėsti, jeigu nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų jam leidžiama tik paklusti ir kantriai laukti. O kaip tik taip ir buvo, kai kūdikius maitindavo pagal valandas.

Jeigu kūdikis maitinamas iš buteliuko, atsakas į vaiko alkio signalą yra nenormalus. Maitintojas dėmesį sutelkia ne į patį pagalbos besišaukiantį vaiką, o į buteliuką (į kurį dar reikia supilti mišinį, kurį dar reikia paruošti ir pašildyti…). O jeigu dar laikomasi režimo, žiūrima į laikrodį ir tikrasis kūdikio poreikis gauti maisto netenkinamas, bet bandoma jį kitais būdais nutildyti, nes „dar ne laikas valgyti“? Tokiai situacijai kartojantis, vaikui belieka įsitikinti, jog jis yra visai nereikšminga figūra šiame pasaulyje. Mažyliai, kurių norų niekas nepaiso, neretai praranda tą impulsą, kuris verčia žmogų kovoti už gyvenimą.

Žindant kūdikį tada, kai jis pats to nori, patenkinami vaiko poreikiai ir jis būna aktyvus ir ryžtingas, siekdamas savo tikslo: alkio nuraminimo, motinos artumo, kai jam liūdna ar baugu ar kai jis nori bendrauti. Žindomas kūdikis turi daugiau galimybių kontroliuoti savo gyvenimą ir aplinką: pavyzdžiui, jis pats nusprendžia, kada jam baigti valgyti. Maitinant iš buteliuko ši „atsakomybė“ paprastai tenka motinai. Kai viską už vaiką nusprendžia kiti, kai ugdomas tik paklusnumas kitų valiai, pasyvus laukimas, kol leis, kol lieps, gali įsitvirtinti silpno ir pasyvaus charakterio savybės visam likusiam gyvenimui. Ar nebus jis ir užaugęs žmogus be iniciatyvos, susigūžęs, tik besižvalgantis laimės ateinant, bet nieko nedarantis jai pasiekti? Jau nuo kūdikystės su vaiku reikia bendrauti kaip su asmenybe, o ne laikyti tik savo daiktu ar įkyriu biologiniu vienetu, kurį, deja, tenka maitinti, nurengti, plauti, aprengti… Psichologai teigia, jog vaiko charakteris susiformuoja labai anksti – jau iki trejų metų. Jei per tą laiką vaikas patyrė motinos teikiamą šilumą ir saugumą, galėjo gyventi patenkindamas savo poreikius, o ne vien paklusdamas kieno nors nurodymams, tai jis jau turi tvirto charakterio pamatus. Žmonės, to nepatyrę, mažiau pasitiki savimi, nejaukiai jaučiasi svetimose vietose, sunkiai užmezga ir išlaiko ryšius su kitais žmonėmis.

Kūdikio maitinimas krūtimi – tai ne vien jo alkio nuraminimas. Žindymas sujungia motiną ir naujagimį emociniu ryšiu, kuris palaipsniui perima estafetę iš buvusios biologinės vienovės nėštumo metu, darniai pakeisdamas ją psichologine sielų giminyste. Žindanti motina yra kūdikiui labai artima, todėl ir vėliau gyvenime supras jo reikmes ir asmenybę. Motinos, kurios vienus vaikus žindė, o kitus maitino iš buteliuko, sako, kad jų santykiai su žindytais vaikais yra geresni, šiltesni.

Artumas su motina, kurios tas pats širdies plakimas liūliavo dar įsčiose, suteikia ir kūno šilumą, ir saugumo jausmą, be galo svarbų mažam, negalinčiam savęs apginti kūdikėliui. Saugumą, žadinantį domėjimąsi pasauliu, drąsiai žvelgiant į jį iš mylinčio žmogaus glėbio. Nuo to kaip pirmaisiais gyvenimo metais patenkinamas kūdikio fizinio saugumo jausmas, priklauso ir tolesnis vaiko pasitikėjimas ar nepasitikėjimas jį supančia aplinka. Pasitikėjimas – tai drąsa ir veiklumas einant pirmyn, o nepasitikėjimas – baimė ir nuolatinė gynyba.

Žindymas – tai subtilus bendravimas su kūdikiu, nuoseklaus vaiko ruošimo gyventi tarp žmonių pradžia. Mūsų protėviai tai vadino „žadinimu“.Kūdikio smegenys – tarsi nuolat pasikraunanti baterija, kuriai energiją nerviniais kanalais suteikia jutimai. Maitinant kūdikį krūtimi yra žadinami visi penki žmogaus jutimai – regėjimas, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas, būtini geram fiziniam, protiniam ir emociniam vaiko vystymuisi. Kūdikio žindymas – tai procesas, kurio metu pripildomi emociniai tiek kūdikio, tiek motinos rezervuarai. Taigi ir aukštesnės emocijos, kaip, pavyzdžiui, meilė, taip pat formuosis jutimais gautos informacijos pagrindu. Vaiko meilė motinai. Ir motinos meilė vaikui taip pat.

Naujagimio regėjimas dar nelabai aštrus, nes tinklainės struktūros ir optinis nervas dar nevisiškai išsivystę. Spalvų margumynais pirmųjų mėnesių amžiaus kūdikio nesužavėsite, nes jis geriausiai mato išsiskiriančias baltas ir juodas detales. Žvilgsnį naujagimis sutelkia į stambius kontrastingus objektus, esančius netoli akių, ir geriausiai mato maždaug 30 cm atstumu – kaip tik toks nuotolis būna tarp kūdikio akių ir motinos veido, kai jis laikomas krūties lygyje žindant. Kūdikiai, atrodo, turi įgimtą polinkį vizualinę pirmenybę teikti žmonių veidams. Jau naujagimis iš dviejų šablonų, pavaizduotų 15 paveikslėlyje, žvilgsniu rinktųsi tą, kuris panašesnis į žmogaus veidą.

Žindomas kūdikis iš arti mato motinos veidą ir pažįsta jos nuotaikas. Naujagimį labiausiai domina ir ramina aukštesnių tonų garsai ir moteriški balsai, ypač kalba jo motinos, kurią išmoksta atskirti nuo daugybės kitų pasaulio garsų. Jis užuodžia jo artimiausiam žmogui būdingą kvapą ir junta pieno skonį, kuris jam bus gardumo etalonas. Švelniai laikomas ir glostomas ir tuo pačiu atsakydamas, kūdikis patiria glaudaus ryšio galią.

Žindymas gerina sąveiką tarp motinos ir kūdikio. Maitinimas krūtimi užtikrina, kad kūdikis yra liečiamas, dažniau paimamas ant rankų, paglostomas ir priglaudžiamas. Krūties juk nepaliksi kaip buteliuko, įstatyto kūdikiui į burną, ir neišeisi „svarbesnių darbų dirbti“. Maitinant dirbtinai iš buteliuko, kūniškas kontaktas neišvengiamai nyksta. XX amžiaus viduryje buvo išvedinėjama teorija, kad nereikia kūdikio be reikalo imti ant rankų, nešioti, myluoti, nes jis pripras ir išleps. Tačiau kūdikiai, kurie gyveno prieglaudose ir gavo visą jiems reikalingą maistą, neaugo. Jiems trūko kaip tik to artimo kontakto su žmogumi, lietimo ir glostymo, kurie svarbūs net ir įsisavinant maistą, nes skatina virškinimo fermentų išsiskyrimą. Sakoma, kad kūdikį reikia priglausti bent keturis kartus per dieną, kad jis išgyventų, aštuonis kartus – kad būtų sveikas, dvylika – kad būtų laimingas.

Kūdikiui žindant krūtį, motinos kūne vyksta ir grynai biologiniai procesai. Posmegeninėje liaukoje hipofizyje gaminasi ir į kraują išsiskiria hormonas prolaktinas. Jo pavadinimas yra lotyniškų žodžių junginys „pro lactum“, reiškiantis „dėl pieno“ arba „pieną skatinantis“, tačiau tai dar ne viskas – jis taip pat yra ir „motinystės hormonas“ – raminantis ir sutaikantis. Kaip tik dėl prolaktino didesnės koncentracijos motina yra labiau globojanti negu tėvas. Jeigu laboratoriniams gyvūnams suleidžiama prolaktino, jie ima elgtis „motiniškai“.

Tačiau ir jausmų patirtis labai svarbi motinystės brandai. Su kūdikiu nuolat būnanti motina labiau supranta jo elgesį. Stebėdama vaiko kvėpavimo ritmą, miego pobūdį, veido išraiškas, girdėdama verksmą, atpažįsta alkio, skausmo ir nerimo niuansus jo balse. Pagal tuos požymius, tarsi kūdikio jai siunčiamus ženklus, motina išmoksta suprasti kūdikio poreikius. Jam nebereikia verkti, užtenka tų ženklų. Galbūt tai būdingas muistymasis ar rangymasis, tam tikra veido išraiška, negarsus knerzėjimas. Motina tenkina kūdikio poreikius nelaukdama, kol mažylis pradės rėkti. O kūdikis, jau įpratęs, kad jo poreikiai tenkinami ir be rėkimo, net ir nebeskuba to daryti. Taip vaikas mokosi ramiai, su pasitikėjimu ir „be nervų“, bendrauti. Tarp jo ir tėvų įsivyrauja harmonija.

Kai tarp kūdikio ir motinos yra harmonija, reiškia, jog jie įsijaučia vienas į kitą. Dauguma tėvų ir vaikų, o ir apskritai šeimos, visuomenės ar net žmonijos problemų kyla dėl nejautrumo, nenoro suprasti vienas kito poreikius, nepasitikėjimo. Naujagimis, kūdikis ar net paauglys nėra piktybiškas nusikaltėlis, suplanavęs skriausti, varginti ir išnaudoti savo tėvus. Jis prašo to, ko jam būtinai reikia, ir priemonių tiems poreikiams patenkinti. Visi naujagimio poreikiai yra pasireiškimas jame esančios gyvybės vystymosi programos, kuri verčia vaiką sąveikauti su aplinka. Kūdikio poreikių tenkinimas yra ne lepinimas, bet sąlygų vaiko vystymuisi sudarymas. Jeigu kūdikis negali patenkinti savo poreikių, jis darosi irzlus. Klysta tie auklėtojai, kurie sako, kad „vaikui reikia išsirėkti“, nes taip jis „užgrūdinamas“ ir pagaliau „liausis triukšmavęs“. Jei vaikas rėkia – dar ne bėda, blogai, kai į jo riksmą niekas nereaguoja. Kūdikiai, kuriems leidžiama ilgai rėkti, kuriuos apima neviltis, ilgainiui gali tapti neurotikais ar net psichiškai nesveikais žmonėmis. Jei neatsiliepiama, kai vaikas šaukiasi pagalbos, tai reiškia, jog jis neišmoks savarankiškumo, nes bejėgis kūdikis negali būti savarankiškas. Viena, ką jis įsisąmonins, – kad jo niekas nemyli ir niekam jis nereikalingas. Jeigu į kūdikį žiūrima kaip į bejausmį daiktą, iš jo atimama teisė, kurios nori kiekvienas žmogus, tai teisė būti išklausytu, suprastu ir mylimu. Gyvenime ir taip bus nusivylimų, visai nebūtina, kad dar ir tėvai tyčia vaiką apviltų.

Ypač daug tėvų dėmesio ir kantrybės reikalauja vadinamieji didelių poreikių kūdikiai. Tai būsimieji nenuoramos, energingi žmonės su „ugnele“. Jie yra gamtos (teisingiau, pačių tėvų – per genus) apdovanoti veržliu temperamentu, kuris turėtų užtikrinti, kad jie gaus tėvų dėmesio tiek, kiek jiems reikia. Didelių poreikių kūdikis intensyviau ir atkakliau siunčia aplinkiniams dėmesio reikalaujančius signalus. Jeigu jam reikia, kad būtų paimtas ant rankų, jis rėks tol, kol tai bus padaryta. Tai genai verčia vaiką intensyviau domėtis aplinkos reiškiniais ir aktyviai bendrauti su žmonėmis – juk to nepadarysi pasyviai gulėdamas lovytėje ir abejingai žiūrėdamas į lubas ar nusibodusį barškalėlį.