Loading ...
Kadangi dauguma moterų gimdo ligoninėse (arba gimdymo namuose), didelė dalis sėkmės priklauso nuo gimdymo skyriaus personalo supratimo ir veiksmų. Taigi geriausia gimdyti „naujagimiui draugiškoje“ ligoninėje. Lietuvoje jau yra kelios šį vardą pelniusios gimdymo pagalbos ir motinos ir vaiko sveikatos priežiūros įstaigos. O visos kitos aktyviai jo siekia ir stengiasi savo veikloje įgyvendinti principus, patvirtintus Pasaulio sveikatos organizacijos ir apibūdinamus kaip „Dešimt žingsnelių link sėkmingo žindymo“:
1. Šios įstaigos turi visiems darbuotojams prieinamą rašytinę žindymo skatinimo ir rėmimo programą. Ją taip pat primena ir matomose vietose pakabinti plakatai su „Dešimčia žingsnelių…“
2. Visi įstaigos darbuotojai turi būti išmokę šią programą įgyvendinti ir tai daro praktiškai. Jie mokomi individualiai ir grupiniuose kursuose, išlaiko pasiruošimo egzaminus.
3. Jau nėštumo metu moterys supažindinamos su kūdikio žindymo privalumais, dirbtinio maitinimo pavojais ir maitinimo krūtimi principais. Tai atlieka nėščiųjų sveikata besirūpinantys moterų konsultacijų gydytojai ir akušerės. Jie rengia ir grupines paskaitas, tačiau subtilius asmeninius klausimus (pavyzdžiui, moters abejones dėl jos krūtų ar spenelių ypatybių) stengiamasi aptarti individualiai. Siekiama, kad reikalingą informaciją būsimoji mama (dar geriau, jeigu dalyvauja ir tėvelis, močiutės…) gautų iš anksto ir turėtų pakankamai laiko ją apsvarstyti. Juk, pavėlavus tai padaryti iki gimdymo, paskui gali kilti nesusipratimų, jeigu norima labai greitai pakeisti susiformavusią moters ir jos artimųjų nuomonę ar galbūt net tvirtą apsisprendimą dėl to, kaip ji maitins gimusį savo kūdikį.
4. Kūdikio žindymas pradedamas tuojau po gimimo (per pirmąjį pusvalandį). „Naujagimiui draugiškoje“ ligoninėje tai daroma nedelsiant ir neribojant trukmės. Motinai sudaromos sąlygos glausti naujagimį prie krūties tuojau pat pagimdžius. Visos kitos, mažiau svarbios, procedūros, tokios kaip virkštelės nukirpimas, naujagimio svėrimas ir prausimas, atliekamos vėliau. Naujagimis ant motinos kūno dedamas nuogas, nesuvystytas. Tuo užtikrinamas tiesioginis oda prie odos kontaktas, reikalingas abiem. Motinai, nes refleksiškai stimuliuoja gimdos susitraukimą, svarbų visiškam placentos išstūmimui, kraujavimo stabdymui ir gimdos grįžimui į normalią būseną. Naujagimiui, kadangi sąlytis su motina apsaugo nuo atsiskyrimo streso, jos skleidžiama šiluma kūdikį tobulai šildo (abu galima užkloti viena antklode, jei reikia – iš anksto sušildyta), o ant odos apsigyvenanti normali sveikos motinos mikroflora apgina naujagimį nuo hospitalinės (ligoninės) infekcijos.
Nenustebkite, jei naujagimis, pirmąjį kartą paguldytas jums ant krūtinės, neskuba tuojau pat apžioti spenelio ir žįsti. Tai bus palaipsnis procesas. Iš pradžių vaikas tik nurimsta, vėl pajusdamas motinos kūno šilumą ir įsiklausydamas į pažįstamą jos širdies plakimą. Paskui jis užuodžia nuo krūties sklindantį būdingą kvapą. Kūdikio burnoje ima rastis seilių. Tada jis tiesia rankutę, grabaliodamas pirštais ieško spenelio ir tarsi matuoja nuotolį. Jeigu tas „kelias“ tolimas, tai yra neužtenka vien pakelti galvą, kad pasiektų tikslą, naujagimis pamažu šliaužia prie jo atsispirdamas kojomis (tai – šliaužimo refleksas). Tie pirmieji judesiai dar labai nerangūs ir lėtoki, tačiau tikslas aiškus ir jis galop pasiekiamas.
Taigi, kol naujagimis iš tiesų pradeda žįsti motinos krūtį, būna praėję vidutiniškai penkiasdešimt minučių po gimimo. Dar apie pusvalandį tęsiasi pats pirmasis jo „balius“. Kaip ir suaugę žmonės, ne visi naujagimiai vienodi. Energingieji žinda stipriai ir godžiai, tinginėliai ir svajokliai mėgsta pailsėti, valgo gerokai ilgiau, su pertraukėlėmis.
Po Cezario pjūvio gimusiems galioja tos pačios taisyklės, tik labiau saugomas motinos pilvas. Jeigu operacija atliekama su vietiniu nuskausminimu (stuburo, arba epidurine, nejautra), naujagimį prie krūties glausti galima tuojau pat, o jeigu operuojama su bendra nejautra – tada, kai motina atsibunda po narkozės.
Kalbos apie tai, kad pagimdžiusi moteris dar neturi pieno, ataidi iš tų laikų, kai naujagimiams paprasčiausiai nebuvo leidžiama normaliai žįsti.
5. Motinos išmokomos išsaugoti ir skatinti pieno gamybą krūtyse tuomet, kai jos laikinai (o kartais ir nuolat) negali žindyti pačios. Pavyzdžiui, dar nepajėgus žįsti labai neišnešiotas naujagimis kurį laiką maitinamas per zondą. Geriausias maistas vis tiek yra motinos pienas, todėl pravartu mokėti ištraukti jį rankomis ar pientraukiu. Sergančiai motinai gydyti naudojamos radioaktyvios ir ląstelių augimą bei dauginimąsi stabdančios medžiagos, patekusios į krūtų pieną, gali būti kenksmingos kūdikiui. Tuo metu pienas taip pat reguliariai ištraukiamas, kad laktacija nesibaigtų ir, terapijos kursui pasibaigus, moteris galėtų žindymą sėkmingai tęsti.
6. Naujagimiai maitinami tik motinos pienu, jiems neduodama jokio kito maisto ar gėrimo, jeigu tam nėra medicininės priežasties. (1) Pagimdžiusios moters pienas, tiksliau – priešpienis (arba krekenos), naujagimiui yra be galo naudingas. Kūdikis nukenčia, jeigu jo negauna, o kitoks maistas gali trikdyti virškinimą, sukelti alergiją ir kitas problemas. (2) Bet koks kitas maistas ar gėrimas, duodamas naujagimiui, slopina motinos laktaciją, nes dalinai ar visiškai pasotindamas retina, trumpina ir silpnina naujagimio darbą žindant, tai yra iš krūties pašalinant ten jau pasigaminusį pieną ir „užsakant“ naują. (3) Įpratęs prie čiulptuko (jei tuos kitus skysčius gauna iš buteliuko), naujagimis gali nebenorėti imti krūties arba žinda ydingai – čiulpia tik spenelį, jį žalodamas.
7. Motina su naujagimiu gali būti kartu visą laiką. Tai labai svarbu judviejų tarpusavio psichologiniam ryšiui, o ypač kūdikio saugumo jausmui užtikrinti. Būdama kartu, motina gerai pažįsta savo vaiką, supranta jo poreikius ir gali žindyti kūdikį visada, kai jis išalksta. Naujagimio lovytė stovi greta motinos lovos, tačiau geriausia, jeigu ji panaudojama tik kaip „atsarginė vieta“, o mažylis guli ir miega prisiglaudęs prie mamos.
8. Skatinama žindyti kūdikį pagal jo poreikius. Esant reikalui, gimdymo skyriaus personalas padeda patarimais ir praktiškai. Juk motina gali turėti ir klaidinančios informacijos, pavyzdžiui, iš vyresnės kartos seniau gimdžiusių moterų, prisimenančių, kaip jos žindydavo griežtai pagal laikrodį, su ilga nakties pertrauka… Pats kūdikis turi būti žindymo „direktorius“, jis geriausiai jaučia, kada išalksta ir kiek jam reikia suvalgyti, kad pasijustų sotus, nebadautų ir nepersivalgytų. Beje, naujagimis ir pirmųjų mėnesių kūdikis auga labai sparčiai, maisto medžiagų ir energijos savo organizmui jis naktį sunaudoja ne mažiau negu dieną. Motinos pienas labai greitai suvirškinamas ir įsisavinamas. Taigi ir žindyti tokį kūdikį kelis kartus per naktį yra normalu.
9. Neduodama krūtimi maitinamiems kūdikiams jokių čiulptukų. Šie daiktai ypač pavojingi pirmosiomis savaitėmis, kol dar neįsitvirtinę žindymo įgūdžiai. Plačiau apie tai rašiau skyrelyje „Naujagimio draugai ar priešai?“, o kaip čiulptukai gali lemti žmogaus burnos ir veido vystymąsi, aptarsime tolėliau skyriuje „Žindymas ir stomatologija“.
10. Drauge su pirminės sveikatos priežiūros įstaigomis (poliklinikomis, ambulatorijomis) inicijuojama ir globojama žindančių motinų savitarpio paramos grupių veikla, o iš gimdymo įstaigos išvykstančios motinos informuojamos apie jas. Ten visada galima pasitarti, o geri pavyzdžiai patraukia ir padrąsina.