Šiuo metu naršote puslapius su žymomis: 'kudikiu maitinimas'

KAS LIKS IŠ ŽINDYVĖS KRŪTŲ?

  • Posted on spalio 19, 2010 at 9:37 pm

Daugelis moterų skuba kuo greičiau užbaigti kūdikio žindymą, nes nerimauja dėl galimo pavojaus savo krūtų formai.

Gamtos programa

Pagal gamtos „programą“ moterų krūtys yra sutvertos kūdikiams maitinti. Todėl kiekvienoje iš dviejų krūtų yra pieno liaukos. Jos susideda iš 15-20 liaukinio audinio skiltelių – segmentų, apsuptų jungiančiuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent jungiančiojo ir riebalinio audinio kiekis, labiau negu pati pieno liauka, nulemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą.

Pokyčiai krūtyse prasideda dar gerokai prieš kūdikio gimimą. Veikiant nėštumo hormonams, krūtyse vyksta žymūs pasikeitimai ruošiantis pieno gamybai – auga ir vystosi liaukinis audinys ir latakėliai. Išvešančiam liaukiniam audiniui reikia daugiau vietos, todėl jau nėštumo metu krūtyse gali sumažėti riebalinio audinio. Krūtų didėjimas yra ankstyvas nėštumo požymis. Tikriausiai daug anksčiau, negu nebesuėjo sijono užtrauktukas, Jūs pastebėjote, jog nebeužsisega marškinėlių sagutės. Taigi krūtys nėštumo metu padidėja neišvengiamai, nepriklausomai nuo pačios motinos valios žindyti ar nežindyti savo vaikus. Prieš gimdymą krūtų svoris būna maždaug padvigubėjęs. Kartu padidėja krūtų tūris, jų paviršiaus plotas. Taigi tempiasi ir krūtų oda. Jeigu po gimdymo moteris kūdikio nežindo, neveikiančios pieno liaukos involiucionuoja, t.y., susitraukia. Krūtys, dėl santykinio ją dengiančios odos pertekliaus, daugiau ar mažiau nukars ir jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų. Jeigu motina kūdikį žindo, tuomet gali atsitikti visaip.

Iš kur ta baimė?

Anksčiau buvo visuotinai paplitusi praktika kūdikius maitinti pagal tvarkaraštį. Kai kūdikis maitinamas retai, pavyzdžiui, tik kas 4 valandas, ir net visą naktį nežindomas, tokiu atveju jis labiau išalksta ir, kad pasisotintų, turi valgyti dideliais kiekiais. Taigi ir pieno liaukos skatinamos pagaminti ir sukaupti kiekvienam maitinimui labai daug pieno. Krūtis dėl to labai padidėja, o jos oda yra atitinkamai labiau ištempiama. Jeigu dar ir po kiekvieno žindymo pienas ištraukiamas “iki paskutinio lašo” (o taip irgi buvo rekomenduojama ir dažniausiai daryta krūtį masažuojant rankomis – taigi dar papildomai tampant jos odą) motinos organizmui tai yra tarsi pranešimas, jog pieno buvo per mažai ir reikia jo gaminti dar daugiau. Susidaro “užburtas ratas”, verčiantis motinos pieno liaukas nuolat gaminti per daug pieno, o krūtis dar labiau padidėti, tad jų oda dar labiau ištempiama. Nujunkius kūdikį, kai pieno liaukos pasidaro nebeaktyvios ir dalinai sumažėja, ištemptos odos lieka gerokai per daug ir krūtis labiau nutįsta. Taigi krūtis gali išsitampyti, bet ne dėl kūdikio normalaus žindymo. Taip būna dėl jų abiejų „prievartavimo“: kūdikio – verčiant jį peralkti ir išbadėjus valgyti dideliais kiekiais, o krūties – priverčiant ją gaminti pieną nenormaliai dideliais “potvyniais”. Didžiulės ir sunkios kai kurių žindančių moterų krūtys, kurios paskui, jau nujunkius kūdikį, nukąra ir atrodo nebe labai gražios – yra ne gamtos išdaiga, o pačių žmonių nenatūralaus elgesio su jomis pasekmė.

Gamta yra gera

Gamta tikrai nesuinteresuota moteris kuo greičiau “sudėvėti”. Koks kūdikio maitinimas yra natūralus? Gamtoje laisvai gyvenantys labiausiai į žmones panašūs žinduoliai yra žmogbeždžionės. Gorilos ir šimpanzės savo jauniklių vienų nepalieka, o nešioja įsikibusius nagais į gaurus ir maitina juos dažnai visą parą. Taigi ir santykinai nedideliais pieno kiekiais kiekvieną kartą. Antropologai pastebėjo, jog ir necivilizuotose žmonių gentyse moterys kūdikius visą laiką nešiojasi su savimi, migdo šalia ir žindo taip pat dažnai. Būna, jog net po kelis kartus per valandą. Natūraliai, pagal savo poreikius maitinamas kūdikis, jeigu nori tik „atsigerti“, žinda trumpai, iš motinos krūties paimdamas tik liesesnįjį pradinį pieną, labiau išalkęs – žinda ilgiau, kad „prisišauktų“ ir riebesnį galinį pieną. Ne laikrodis, o pats vaikas geriausiai žino, kada ir ko jam reikia.

Jau anksčiau, kovo „Mamos žurnale“ įsitikinome, kad būtent dažnas žindymas yra motiną tausojantis, nes saugo ir nuo naujo, per ankstyvo nėštumo. Kaip tik dažnas žindymas tausoja ir motinų krūtų grožį. Žindant dažnai, kūdikis pieno suvalgo po mažiau, mažiau jo „užsisako“ kitam maitinimui. Todėl ir krūtų apimties svyravimai būna santykinai mažesni, taigi ir mažiau ištampoma krūtų oda.

Krūtys – ne taupyklės

Sotumo jausmas labai priklauso nuo riebalų kiekio maiste. Mokslininkai yra nustatę, jog riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Kuo dažniau moteris žindo kūdikį, tuo riebesnis jos pienas. Ilgai užsibuvęs krūtyje, joje „taupomas“, pienas liesėja. Pirmiausia atgal į kraują pro latakėlių sieneles pradedami rezorbuoti riebalų molekulės iš „pradinio“ pieno, kuris yra jau arti spenelio ir ilgiausiai laukė savo panaudojimo. Taigi, kad pajustų sotumą, retai maitinamas kūdikis liesesniojo pieno turi gauti santykinai daugiau, negu dažniau žindantis – riebesniojo. Iškart po daug, bet lieso ir saldaus pradinio pieno gavęs, retai žindomas kūdikis gali net viduriuoti, kęsti skausmus dėl pilvo pūtimo. Tai ypač būdinga naujagimiams. Saikingai, bet dažnai žindantys, nors tuštinasi minkštai (motinos pienas saugo nuo vidurių užkietėjimo), bet neviduriuoja, jiems rečiau pasitaiko pilvo pūtimas ir diegliai.

Geriau dažniau

Valgyti saikingai nuo ankstyvos vaikystės ir išsiugdyti tokį įprotį labai naudinga. Juk ir vienas iš suaugusiųjų sveikos mitybos principų yra būtent toks: geriau dažniau, bet nepersivalgant. Nepavydėkite mišiniais savo kūdikį maitinančiai motinai, jeigu ji girsis, kad jos vaikas ilgiau miega ir rečiau prašo valgyti. Karvės pienas, iš kurio gaminami beveik visi mišiniai, yra daug sunkiau virškinamas ir skrandyje užsibūna beveik du kartus ilgiau negu motinos pienas. Kitą fiziologijos dėsnį galėtume apibūdinti taip: kai pilvas sunkiai dirba – smegenys bejėgiškai snaudžia. Taigi kai žinduklis kūdikėlis jau seniai vėl guvus ir aktyviai gyvena domėdamasis pasauliu ir džiugindamas tėvelius, „buteliuko vaikas“, ilgai ir sunkiai virškindamas, ilgai ir sunkiai pramiega daug savo vienintelio gyvenimo valandų.

Jau minėjau, jog krūtų dydis priklauso ne vien nuo pieno liaukų, esančių jose, tūrio, bet ir nuo jungiančiojo, o ypač riebalinio, audinio kiekio. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu, išvešant liaukiniam audiniui, jam vietos krūtyje “suteikia” dalinai sumažėjęs riebalinis audinys. Neskubus ir palaipsnis vaiko nujunkymas leidžia ir krūtų audiniams pamažu „susikeisti vietomis“ ir riebaliniam audiniui vėl tolygiai užpildyti dalinai susitraukiančių pieno liaukų vietą. Taigi net ir ilgai trunkantis žindymas, jeigu kūdikis maitinamas dažnai, pagal jo natūralų poreikį, motinos krūtų „nesugadina“.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

9 Komentarai apie KAS LIKS IŠ ŽINDYVĖS KRŪTŲ?

NAUDA MOTINAI: 2. APSAUGA NUO NĖŠTUMO

  • Posted on balandžio 18, 2010 at 9:00 pm

Jau senovėje žinota, jog žindymas nutolina moters galimybę vėl pastoti. Tačiau dvidešimtajame amžiuje dauguma gydytojų tai pavadino „bobučių prasimanymais“, o šimtai „patyrusių“ moterų yra pasiryžusios „liudyti net teisme“, jog žindymas nuo nėštumo neapsaugo. Trumpiausias atsakymas būtų toks: žindymas žindymui nelygu.

Vaisingumo esmė

Mėnesinių ciklų metu moters kiaušidėse, pakaitomis vienoje ir kitoje, bręsta po vieną folikulą, kuriame vystosi kiaušinėlis – moteriškoji lytinė ląstelė. Subrendęs folikulas plyšta ir iš jo išsilaisvina kiaušinėlis. Tai vadinama ovuliacija. Kiaušinėlis patenka į kiaušintakį ir juo slenka į gimdą. Jeigu tos kelionės metu kiaušinėlį pasitinka vyriškosios lytinės ląstelės spermatozoidai, gali įvykti apvaisinimas. Gimda jau iš anksto ruošiasi priglausti naują gyvybę, “pakloja patalėlį”: jos sienelė sustorėja, o gleivinė pasidaro minkšta ir puri. Taigi kiaušinėlio išsiskyrimas yra būtinas apvaisinimui, o tinkamas gimdos pasiruošimas būtinas naujai gyvybei išlikti ir vystytis. Žinoma, jeigu kiaušinėlis neapvaisinamas, tai ir “patalėlis” nereikalingas – tuomet įvyksta menstruacijos: gimdos sienelės gleivinė pasišalina su krauju. Visus šiuos procesus valdo hormonai.

Folikulų augimą kiaušidėse skatina hipofizio hormonai gonadotropinai, o iš plyšusio folikulo kiaušidėje susiformavęs geltonkūnis gamina hormoną progesteroną, paruošiantį gimdos gleivinę apvaisintam kiaušinėliui priimti. Progesteronas taip pat slopina gonadotropinų gamybą hipofizyje, tuo būdu stabdydamas naujų folikulų brendimą kiaušidėse. Jeigu moteris pastoja, tada vaisiaus audiniai gamina geltonkūnį nuo sunykimo apsaugančias medžiagas, o geltonkūnis toliau produkuoja hormonus, slopinančius gonadotropinų sekreciją hipofizyje, ir mėnesinių ciklai laikinai sustoja. Ši pertrauka tęsiasi per visą nėštumą ir dar kurį laiką po gimdymo. O kiek ilgai ji užtruks, gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių, bet labiausiai nuo kūdikio žindymo.

Antrasis prolaktino darbas

Kūdikiui žindant krūtį yra dirginamas spenelis ir nerviniai impulsai perduodami į motinos smegenis. Tuomet posmegeninė liauka hipofizis į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Krūtyse prolaktinas skatina pieno gamybą, o oksitocinas verčia pieną tekėti link spenelio. Be to, šie hormonai atlieka ir kitus darbus. Oksitocinas padeda gimdai susitraukti po gimdymo, o prolaktino antroji užduotis – stabdyti folikulo brendimą ir neleisti kiaušinėliui ištrūkti į kiaušintakį. Tačiau šitai prolaktinui pavyksta tik tuo atveju, jeigu motinos kraujyje jo yra užtektinai daug. Taip būna žindoma dažnai (1pav.), kaip paprastai ir nori pagal savo poreikį maitinami kūdikiai. O jeigu žindymo epizodai yra reti, tik kas keturias valandas ir dar su netrumpesne kaip 6 valandų nakties pertrauka, kaip iš motinų reikalauta „tvarkaraštinio“ maitinimo laikais (dar visai neseniai, kai gimdė jūsų mamos!) prolaktino koncentracija tarp žindymų gali sumažėti tiek, jog nedaug skirsis nuo nežindančių moterų prolaktino koncentracijos kraujo plazmoje (2 pav.). Tuomet, aišku, folikulų brendimas kiaušidėse nebus pakankamai slopinamas ir moteris galės vėl pastoti.

Trys sąlygos

Maksimalus nuo nėštumo saugantis poveikis būna, jeigu (1) motina kūdikį maitina tik iš krūties, neduoda jam jokio kito maisto ar gėrimo ir žindo dažnai. Ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neturėtų viršyti šešių valandų, o dieną – keturių. Palanki aplinkybė yra kūdikio migdymas kartu, arba bent jau lovelėje šalia, ranka pasiekiamai. Prisilaikant šių patarimų ir, jeigu (2) dar nebuvo pirmųjų mėnesinių, apsaugos nuo nepageidaujamo pastojimo (3) iki 6 mėnesių po gimdymo statistinė tikimybė yra ne mažesnė kaip 98 procentai.

Mėnesinių atsinaujinimas yra galimai grįžtančio vaisingumo požymis. Tačiau jis nebūtinai reiškia, jog moteris jau pastotų, nes pirmieji (neretai net keli) mėnesinių ciklai, jei motina žindo kūdikį toliau, dar būna be ovuliacijų, o ir joms atsinaujinus, dar gali nepakakti hormonų, subrandinančių gimdą apvaisinto kiaušinėlio išsaugojimui. Šešių mėnesių „rėmai“ minimi todėl, kad maždaug nuo tokio amžiaus kūdikiams pradedamas duoti papildomas tirštas maistas ir dėl to retėja ir trumpėja žindymai bei ilgėja intervalai tarp jų. Tačiau jeigu papildomas maistas kūdikiui duodamas nedidelėmis porcijomis ir tik po žindymo, motinos vaisingumo slopinimas gali užtrukti dar gana ilgai.

Kam to reikia?

Gamtai rūpi viena – gyvybės Žemėje išsaugojimas. Ilgesnės pertraukos tarp gimdymų leidžia motinos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja). Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaisiaus vystymuisi, bet pirmiausia šis, jau gimęs, kūdikis turi išgyventi. Kol motina vaikui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas “įrodomas” žindymu.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

8 Komentarai apie NAUDA MOTINAI: 2. APSAUGA NUO NĖŠTUMO

PASIRINKIMO LAISVĖ

  • Posted on balandžio 16, 2010 at 11:11 pm

Teisingai pasirinkti gali tas, kuris žino, ką renkasi. Daug metų Vakaruose, ypač JAV, buvo eskaluojama ir platinama po pasaulį „demokratiška“ idėja, kad nereikia labai daug aiškinti, koks geras yra motinos pienas ir kaip nuskriaudžiamas kūdikis, jo negavęs. Girdi, tada motinos jaus kaltę.111 Iš tikrųjų taip nuo atsakomybės nori išsisukti tikrieji kaltininkai, tai yra tie, kurie įtikinėjo, jog tai pasirinkimas iš dviejų lygiaverčių kūdikių maitinimo būdų, tie, kurie laikė motinas ir naujagimius skirtingose palatose, net skirtinguose gimdymo namų skyriuose, kurie neleido kūdikio žindyti tada, kai jis pats išalkęs paprašo, bet mokė žindyti griežtai pagal valandas, o tarp maitinimų girdyti saldintu vandeniu (gliukoze) ir arbatėlėmis, tie, kurie draudė kūdikį imti ant rankų ,,be reikalo”, tie, kurie liepė jį migdyti atskiroje lovelėje ir raminti čiulptuku…

Tikrai ne motinos kaltos, jei nuo jų buvo slepiama tiesa apie laktacijos fiziologiją, o gydytojai, kurie, užuot skatinę ir mokę žindyti, karštakošiškai išrašinėjo receptus mišinėliams, vos tik mamos suabejodavo, ar tikrai užtenka pieno. Galbūt iš tikrųjų jos tik laukė padrąsinimo, nes jau gyveno žindymui abejingoje, o neretai ir ganėtinai nedraugiškoje aplinkoje ir visuomenėje, kuri krūtimi maitinančias moteris nesidrovėdavo pravardžiuoti „karvėmis“. Motinų saugojimo nuo kaltės psichologija tikrieji kaltininkai ne vien tiktai siekia išvengti pasmerkimo (o gal ir nukentėjusiųjų pykčio?). Ji „penima“ ir finansuojama mišinių gamintojų, buteliukų gamintojų, čiulptukų gamintojų, arbatėlių gamintojų pirmiausia tam, kad toliau klestėtų pelningas biznis, sukraunantis jiems turtus. Ten, kur tamsa ir neišmanymas, klesti sukčiai ir apgavikai.

Mišinių firmų globojamoje literatūroje žindymas dažnai vaizduotas kaip pusiau seksualus, intymus ir labai privatus reiškinys. Visuomenei buvo įteigiama, kad žindyti tinka tik mažus kūdikius (gal tik naujagimius). Buvo peršama „išeitis“ – kuo greičiau vaiką nujunkyti ir pereiti prie maitinimo iš buteliuko. Nelaukiant, kol jis, jau pradėjęs vaikščioti ir kalbėti, ,,pridarys gėdos”, ieškodamas ar prašydamas krūties. Daugelis moterų įtikėjo, kad žindymas būtų varžantis, gyvenimą labai apribojantis ir įkalinantis jas namuose dalykas. O juk kaip tik „butelinis“ kūdikio maitinimas suvaržo kelionių galimybes, nes būtent jam reikia specialios įrangos, indų, higienos priemonių. Kokių daiktų reikia žindymui?

Laisvo pasirinkimo teisė buvo grįsta nežabota mišinių reklama ir visuomenės dezinformacija apie visuotinę hipogalaktiją (mažapienystę), gaila, pačios suklaidintos visuomenės, taip pat ir gydytojų, platinama. Laisvo pasirinkimo teorijos puoselėtojai dedasi labai humaniški, ginantys moterų teises. Beje, tėveliais jie irgi „rūpinasi“. Dabar madinga samprotauti, jog maitindamas iš buteliuko tėvas būtų kūdikiui kažkaip labai artimas. Pritariu iniciatyvai, jog, gimus vaikui, ir (!) tėvas gautų atostogas. Tam, kad pasidžiaugtų savo atžala, pasirūpintų namais ir… padėtų motinai, o ne ją pavaduotų. Jei kūdikis turi mamytę, kuri jį mielai žindo pati, tai ir pats geriausias tėtis su buteliuku rankoje nė iš tolo negali su ja lygintis maitinimo srityje. Be to, girdymas iš buteliuko tikrai nėra pats tinkamiausias būdas tėvui artimai bendrauti su savo vaiku. Pavyzdžiui, masažuodamas kūdikį ir padarydamas jam kasdienę mankštelę (tai labai pravartu ir rachito profilaktikai) arba maudydamas, žaisdamas su mažyliu, kalbindamas jį ir išeidamas su juo pasivaikščioti, tėvas išties būtų daug artimesnis vaikui ir patirtų tikrąją tėvystės laimę.

Natūralus maitinimas – žindymas – yra vienintelis normalus kūdikio maitinimo būdas, visi kiti yra nenormalūs, bet jų kartais prireikia. Pavyzdžiui, labai neišnešiotas naujagimis maitinamas per zondą, našlaitis – iš buteliuko. Gyvenime būna ir daugiau atvejų, kai prireikia nenatūralių priemonių. Štai inkstas yra natūralus, normalus gyvo organizmo veiklos valymo ir atliekų šalinimo organas, tačiau jeigu jo nebėra arba jis neveikia, žmogaus gyvybę gelbsti dirbtiniu inkstu vadinamas aparatas. Jeigu kūdikis nebeturi motinos arba ji „neveikia“, vargšo vaikelio gyvybę gelbsti čiulptuku apmautas buteliukas su dirbtiniu maistu – gyvulio pieno arba augalų (pavyzdžiui, sojos) miltų pagrindu pagamintu mišiniu.

Labai pasistengus tikriausiai įmanoma padaryti kojos protezus iš gyvulių kaulų ir pavadinti juos biologiniais (kaip ir biologinis yra gyvulio pienas), bet jūs turbūt sutiksite, jog tokios kojos niekada nebus normalios. O žmogui invalidui tai yra išganymas, kurio jis nepasirinko pats atsisakydamas savo normalių kojų. Todėl absurdiška siūlyti motinai rinktis savo kūdikio maitinimo būdą. Tokią kiaulystę galėjo sugalvoti tik protezų, atsiprašau, mišinių gamintojai ir pardavėjai, o paskui kartoti neišmanėliai.

Aš linkiu pačių geriausių protezų nelaimės nuskriaustiems žmonėms ir linkiu pačių geriausių mišinių vargšams našlaičiams. Bet kaip sveikas kojas turintys nesirenka protezų, taip gyvas ir sveikas motinas turintiems kūdikiams nesiūlykime našlaičių maisto.

Nuotraukoje, kurią matote žemiau, motina maitina du savo kūdikius dvynukus: berniukas žinda krūtį, o mergaitė (ji mirė kitą dieną) – girdoma mišiniu iš buteliuko. Taip daryti jau po gimdymo liepė uošvė, nusprendusi, jog moteris neturės užtektinai savo pieno abiem vaikams. Kad jos būtų žinojusios, jog kaip tik žindymas skatina gamintis pieno tiek, kiek jo reikia, o dvi krūtys motinai tam ir duotos, kad nereiktų rinktis „geresnio“ vaiko…

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

13 Komentarai apie PASIRINKIMO LAISVĖ

KAS YRA MIŠINYS?

  • Posted on balandžio 16, 2010 at 6:27 am

Kas yra pieno mišinys – “kūdikių maistelis”? Iš esmės tai yra paprasčiausio karvės pieno (santykinai labai pigi ir lengvai gaunama žaliava), perdirbto ir kaitinimu išdžiovinto iki miltelių, konservas, kuris, tikimasi, bus mažiau žalingas ir „agresyvus“ žmogaus naujagimio ir kūdikio (kuo mažesnio, tuo labiau) organizmui. Bandoma jį pritaikyti – modifikuoti, patobulinti: kažką išimant, kažką pridedant. Pavyzdžiui, karvės piene yra baltymų perteklius (jų ten 3,5 karto daugiau negu moters piene), todėl, ruošiant mišinį prieš vartojimą, vandens pilama daugiau, negu jo buvo išgarinta karvės pieną paverčiant miltais. Tačiau tuomet ima trūkti riebalų ir angliavandenių. Didelį laktozės deficitą bandoma kompensuoti gausiai pilant kokio nors cukraus, o riebalų stygius dažniausiai dengiamas augaliniais aliejais. Kai kurių produktų kainą dar labiau padidina įvairūs specialūs priedai, kaip geležis, sintetiniai vitaminai ar net polinesočiosios riebiosios rūgštys. Tačiau kokia įmantri ir sudėtinga bebūtų jo formulė, mišinys vis tiek lieka tiktai „našlaičių maistu“ ir niekada neprilygs tikrajam gamtos stebuklui – motinos pienui.

„Našlaičių maistas“ – tai visai ne įžūlus mano sarkazmas ar patyčios. Būtent jiems, tikriesiems našlaičiams ir pamestinukams, kurių daugybė buvo Londone, Paryžiuje, Niujorke ir kitur, jau XIX amžiuje imtasi kurti maistą, padėsiantį jiems išgyventi netekus motinos ir jos pieno. Bandant tuos kūdikius penėti neperdirbtu gyvulio pienu, jie masiškai mirdavo. Vienas pirmųjų kūdikių maistą pramoniniu būdu, maišydamas cukrų ir kviečių miltus su pienu ,,karvių, šertų Šveicarijos Alpių žole“, 1867 metais savo fabrike Miunchene ėmė gaminti chemikas ir pirklys Henris Nestle. Jis skelbė tą produktą buvus „taip moksliškai tikslų, jog daugiau nėra ko norėti“. Deja, labai greitai visai žmogišką idėją gelbėti našlaičius nustelbė siekis nukonkuruoti visų gyvų pasaulio motinų pieną ir paversti visus kūdikius mišinių vartotojais (aišku, ne už ačiū!). Ir štai dabar stebėtinai darniai koja kojon žengia Lietuvos knygynuose atsiradusios prabangiai išleistos knygos autorės užuojauta motinoms, kurios „jaučia nenugalimą pasišlykštėjimą, kai kūdikis čiulpia krūtį“,[Nees-Deval B. Vaikas auga. 2000] ir išeities pasiūlymas turtingiausios mišinių firmos reklaminiame lapelyje: „Brangūs tėvai, <…> jei dėl kokių nors priežasčių nusprendėte šito nedaryti, mes, „Nestle“, su malonumu siūlome jums išeitį, – kitą puikų kūdikio maitinimo būdą <…> kitu visaverčiu maistu. <…> ir džiaugiamės, kad milijonai pasaulio motinų mumis pasitiki – mes padedame joms gauti tai, ko reikia jų mažyliams.“ Bet ar verta skubėti pasitikėti? Dar visai neseniai, XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, „Nestle“ firma už beatodairišką godumą buvo pelniusi „Kūdikių žudikės“ vardą ir drauge su daugeliu kitų mišinių firmų yra atsakinga už daugybę tragedijų: Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) ekspertai nustatė, kad kasmet pasaulyje pusantro milijono kūdikių miršta dėl to, kad nebuvo žindomi.

Vis gausėjantys maistelio kūdikiams gamintojai (pvz., 1979 metais Pasaulio sveikatos organizacija buvo suskaičiavusi, jog šimte šalių buvo prekiaujama penkiasdešimties firmų dviejų šimtų pavadinimų motinos pieno pakaitalais) dievagojosi, kad jų mišiniai patys geriausi, kad „adaptuoti“ (supraskime, pritaikyti), kad „praturtinti“ vitaminais, „prisotinti“ geležies, kad jie „gali pakeisti motinos pieną“ ir net „patogesni“. Motinos pienui buvo lipdoma vos ne praeities atgyvenos etiketė, o kūdikių žindymas apkaltintas „sekinančiu moters išnaudojimu“. Žinoma, šlovė chemikams, kurie plušėjo iš karvės pieno darydami maistelį našlaičiams, kad šie augtų patirdami kuo mažesnę skriaudą. Tačiau kai jie skelbiasi sukūrę kažką, prilygstantį motinos pienui, akiplėšiškai meluoja, nes kol kas ir dar ilgai ateityje (tikriausiai visada) toks tikslas jiems bus nepasiekiamas… Galbūt šis „šventas melas“ ir paguostų našlaičius bei tuos, kurie tikrai ne dėl savo kaltės liko nežindyti, bet „HiPP“-ams, „Nestle“-ams, „Similak“-ams ir t. t. labiau negu nelaimingųjų ašaros rūpėjo pelningas biznis. O kad susišniotų kuo daugiau pinigų, jie nesibodėjo jokių priemonių, taip pat ir narkotikų prekeivių gudrybės – pirmąją dozę įpiršti veltui. Ir kad tai padarytų kuo anksčiau, kol naujagimis dar nepripratęs prie motinos krūties, mišinių firmos brovėsi net į gimdymo namus su savo „labdara“. Didžiulis dirbtinai maitinamų kūdikių sergamumas (o besivystančiose šalyse ir mirtingumas) nejaudino kūdikių maistelio gamybos ir prekybos bendrovių, kurios, besivaikydamos pasakiško pelno, nesivaržė nieko. Jos tik varžėsi tarpusavyje dėl rinkos. Net Nigerijoje, kažkur Afrikos viduryje, dėl „pažangaus“ mokymo apie „nepažangų“ žindymą (firmos instruktuodavo ir siųsdavo ten specialias mitybos seseles) ir skardinių su „nuostabiuoju pieneliu“ bumo tokių kūdikių, kurie maitinti tik motinos pienu, 1969 metais bebuvo likę vos 2 procentai. Pasaulinė sveikatos asamblėja 1981 metais priėmė Tarptautinį motinos pieno pakaitalų prekybos kodeksą, kuriuo siekiama apsaugoti maitinimą krūtimi nuo komercijos įtakos. Daugelyje šalių kodeksas turi įstatymo galią (jo pažeidėjams gresia didelės baudos), Lietuvoje – dar ne, tačiau bent moraliai jo paisoma: mišiniai nebereklamuojami gydymo įstaigose, motinos su naujagimiais iš gimdymo skyrių išeina be tų pražūtingųjų „dovanėlių“, o ant mišinių dėžučių, nors ir daug smulkesnėmis raidelėmis, nors ir kažkur pačiame gale, ant nugarėlės, bet vis tiek jau pavyksta atrasti: „Motinos pienas – geriausias maistas kūdikiui.“

Apribojus tiesioginę mišinių reklamą, biznieriai vis tiek įsigudrina, kaip privilioti pirkėją. Štai, pavyzdžiui, pasiūlo specialios „HiPP“ arbatos, „kad būtų pieno“, ir gundo moteris suabejoti savo prigimtomis galiomis žindyti, dar – „HiPP“ arbatėlės „kūdikiams nuo pirmos savaitės“, kad jie, tiesą sakant, kuo greičiau priprastų prie buteliuko ir visai nebeimtų krūties arba, pasisotinę tuo saldintu vandeniu, rečiau ir silpniau žįsdami, iš tikrųjų mažiau beskatintų pieno pasigaminti motinos krūtyse. O tada jau bus nuperkami ir „HiPP“ pieno mišiniai – pinigai, išleisti reklamai ir ,,jaukui”, sugrįš šimteriopai. Iš prekybos kūdikių pienu visame pasaulyje jo gamintojai uždirba dešimtis milijonų dolerių kasdien.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

18 Komentarai apie KAS YRA MIŠINYS?

MOTINOS PIENAS – IR VAISTAS (2)

  • Posted on balandžio 14, 2010 at 9:05 pm

APSAUGA NUO DAUGELIO LIGŲ

Nuo žarnyno infekcinių ligų žindymas kūdikį saugo keliais būdais: (1) Jeigu kūdikis žindomas, motinos pienas visada yra šviežias ir švarus, todėl išvengiama infekcijos patekimo per užterštą maistą, buteliukus, čiulptukus. (2) Motinos pienas skatina energingą bifidobakterijų augimą naujagimio žarnyne. Jos niekada nesukelia ligos, o užimdamos vietas prie vidinės žarnos sienelės, neprileidžia ten prisitvirtinti ligas sukeliantiems mikrobams. (3) Rūgšti žindomo kūdikio žarnyno turinio terpė yra nepalanki išgyventi ir daugintis daugeliui patogeninių mikroorganizmų. O kūdikių, ypač naujagimių, kurie maitinami mišiniais, žarnyne įsivyrauja šarminė reakcija, tinkama veistis sąlyginai patogeniškoms bakterijoms, tokioms kaip, pavyzdžiui, Escherichia coli ir Klebiella. Beje, naujagimių girdymas gliukozės tirpalu taip pat gali paspartinti nepageidaujamų bakterijų dauginimąsi žarnyne. (4) Motinos piene esančios ypatingos medžiagos, bendrai vadinamos epidermio augimo faktoriumi, skatina kūdikio žarnyno vystymąsi ir fiziologinį subrendimą. Žarnyno gleivinės barjeras trukdo potencialiai patogeniškiems mikroorganizmams prisitvirtinti prie gleivinės ir sukelti ligą. (5) Motinos pieno imunoglobulinai, pirmiausia sekrecinis IgA (sIgA), tapdami dalimi gleivinės barjero, irgi naikina ir neprileidžia prie žarnos sienelės potencialiai patogeninių bakterijų (Escherichia Coli, Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenza ir kt.). (6) Kiti neimunologiniai motinos pieno komponentai, kaip oligosacharidai ir kazeino frakcijos glikopropteinai, veikdami išvien su sIgA, taip pat apgina žarnos gleivinę, neleidžia Helicobacter pylori prisitvirtinti prie skrandžio gleivinės epitelio. Laktoferinas – bakteriostatinis geležį surišantis baltymas, kurio gausu moters piene, tačiau nėra karvės piene, prisijungia žarnyne esančią geležį, taip neleisdamas jos pasisavinti patogeniniams mikroorganizmams, kuriems geležis reikalinga išgyventi ir daugintis. (7) Motinos pieno ląstelės – makrofagai ir limfocitai – gaudo ir naikina nepageidaujamus mikrobus. Žindymas 5 kartus sumažina rotaviruso sukeliamo gastroenterito riziką. Žindomų kūdikių žarnyne rečiau randami parazitai (daugiausia askaridės ir lamblijos). Nekrotizuojantis enterokolitas dirbtinai maitinamiems naujagimiams pasitaiko 6–10 kartų dažniau negu vien motinos pieną gaunantiems. Žindomi kūdikiai rečiau negu dirbtinai maitinami suserga hipertrofine pilorostenoze. Ilgai žindytiems vaikams rečiau pasitaiko ūmus apendicitas. Taigi nuo žarnyno ligų saugantis poveikis prasideda nuo pirmojo pieno lašo ir tęsiasi ilgiau už patį žindymą.

Dėl imuninės ir neimuninės apsaugos, kurią teikia motinos pienas, gerokai mažesnis žindomų kūdikių sergamumas ir kvėpavimo organų infekcijomis, o jeigu liga ir išsivysto, ji paprastai būna lengvesnė ir vaiko nereikia gydyti ligoninėje. Žindomi kūdikiai daug rečiau suserga pneumonija, respiracinio sinticinio viruso sukeliamu obstrukciniu (dusulingu) bronchitu. Dirbtinis maitinimas ir tėvų rūkymas yra svarbiausi kūdikių respiratorinių ligų rizikos faktoriai, o dažnos ūmios apatinių kvėpavimo takų infekcijos ir astma vaikystėje neretai predisponuoja lėtinę plaučių ligą suaugusiųjų amžiuje.

Žindomi kūdikiai 3–4 kartus rečiau serga vidurinės ausies uždegimu. Jiems liga greičiau praeina ir būna mažiau komplikacijų, tokių kaip ausies supūliavimas su būgnelio plyšimu. Nežindomiems kūdikiams 4–6 kartus dažnesnės šlapimo takų infekcijos. Hemohpilus influenzae sukelto meningito rizika žindytiems 4–16 kartų mažesnė negu maitintiems dirbtinai. Žindymas kūdikystėje labai sumažina tikimybę susirgti meningitu 5–10 metų amžiaus vaikams. Glikokonjugatas, esantis motinos piene, bet nerandamas nei žmonių kraujo serume, nei gyvulių piene, trukdo žmogaus imunodeficito virusui prisitvirtinti prie vaiko T-limfocitų ir tuo būdu mažina tikimybę susirgti AIDS (įgytuoju imuniteto nepakankamumo sindromu, angl. Acquired Immune Deficiancy Syndrome).

Tyrinėtojai atrado neabejotiną žindymo apsauginį poveikį prieš vaikystės vėžius: ūmią leukemiją ir limfomą. Pasaulio mastu žindymas yra laikomas vienu iš veiksnių prieš staigios kūdikių mirties sindromą.

Žindymas svarbus ir ilgalaikei sveikatai. Pavyzdžiui, koronarinės širdies ligos ištakos gali būti jau vaikystėje. Suaugusių žmonių, kūdikystėje žindytų apie metus laiko, cholesterolio koncentracija kraujyje 59–70 metų amžiuje būna mažesnė, palyginus su maitintaisiais tik dirbtinai. Žindymas turi įtakos tolesniam cholesterolio metabolizmui: jo sintezė organizme būna mažesnė. Mokslininkai pastebėjo ryšį tarp maitinimo kūdikystėje būdo ir kraujospūdžio suaugusiojo amžiuje: natūraliai maitintųjų vidutinis kraujospūdis buvo mažesnis negu maitintųjų dirbtinai.

Kūdikystėje dirbtinis maitinimas gali sukelti limfinio audinio hipertrofiją ir kai kuriuos kitus pokyčius, susijusius su autoimuninėmis ligomis. Jis spartina celiakijos vystymąsi ir yra rizikos faktorius Krono ligai – opiniam kolitui – išsivystyti suaugusiųjų amžiuje.

Žindymas padeda išvengti jaunatvinio diabeto, dar vadinamo “vaikiškojo” arba nuo insulino priklausančio cukrinio diabetu. Manoma, kad ši liga yra rezultatas genetiškai perduodamo autoimuninio proceso, kuris sunaikina insuliną produkuojančias kasos β ląsteles. To proceso inicijavimui ir tąsai reikšmės gali turėti daugelis faktorių. Taip pat pastebėta jaunatvinio diabeto išsivystymo sąsaja su ankstyvu karvės pieno patekimu į kūdikio organizmą. Nežindytiems ar labai trumpai žindytiems vaikams cukraligė prasideda jaunesniame amžiuje. Autoimuninį procesą gali „užvesti“ vienas iš karvės pieno baltymų, vadinamasis jaučio serumo albuminas (JSA). Jam patekus į žmogaus kraują, gali vykti imuninė reakcija, tai yra pradedami gaminti šį baltymą naikinantys antikūnai. Tokios sensibilizacijos tikimybė yra didesnė naujagimiams ir pirmųjų mėnesių kūdikiams, nes jų žarnyno apsauginis barjeras dar nesubrendęs ir į kraują gali prasiskverbti didelės baltymų molekulės. Ši imuninė reakcija genetinį polinkį į diabetą turintiems žmonėms ilgainiui gali išprovokuoti autoimuninę, tai yra prieš save patį nukreiptą, reakciją. Jų kasos β ląstelių paviršiuje yra peptidinis fragmentas „p69“, turintis į JSA peptido dalį panašią cheminę struktūrą. Todėl prieš JSA nukreipti antikūnai, aptikę „p69“, su juo elgiasi taip pat, kaip ir su karvės pieno baltymu JSA – naikina. Mušama iki „visiškos pergalės“, tai yra kol visai nebelieka „priešų“ – endogeninių antigenų p69, o kartu sunaikinamos ir visos juos savo paviršiuje turinčios kasos β ląstelės, kurios gamina žmogui labai reikalingą hormoną insuliną. Taip per daugelį metų (vidutiniškai devynerius) išsivysto „vaikiškasis“, nuo insulino (vaisto) priklausantis, diabetas.

Kūdikystėje žindytas žmogus turi daugiau šansų nesusirgti ir „suaugusiųjų cukralige “, arba nuo insulino nepriklausančiu cukriniu diabetu. Šia liga sergančio žmogaus kasa insuliną išskiria, bet dėl tam tikrų priežasčių jo veikimo nepakanka, tai yra būna savotiška rezistencija insulinui. „Suaugusiųjų diabetui“ tenka apie 90 procentų visų cukraligės atvejų. Liga dažniausiai pasireiškia vyresniojo amžiaus žmonėms, o nutukę yra dešimt kartų labiau linkę ja susirgti. Kaip žindymas mažina nutukimo riziką, jau aptarėme anksčiau skyrelyje „Žindymo reikšmė kūno augimui“. Minėjome, kad dirbtinio maitinimo mišiniams įsisavinti kūdikio kasa turi išskirti daugiau fermento insulino. Mokslininkų nuomone, reikšminga gali būti tai, kad motinos piene yra gerokai daugiau negu karvės piene, iš kurio gaminami mišiniai, ilgos grandinės polinesočiųjų riebiųjų rūgščių (IGPRR). Jų trūkumas būna ir nutukusių bei rezistenciją insulinui turinčių suaugusiųjų organizme. Tyrinėtojai nustatė, jog maitinimas motinos pienu padidina IGPRR koncentraciją vaiko skeleto raumenų membranose, o bazinė (nevalgius) gliukozės koncentracija kraujo plazmoje būna santykinai žemesnė. Šie anksti atsiradę pokyčiai galbūt turi įtakos vėlesniam su rezistencija insulinui susijusių ligų vystymuisi. Kitaip sakant, mišiniais maitinami kūdikiai daugiau negu žindomi kūdikiai išskiria insulino po maitinimo tam, kad cukraus (gliukozės) koncentracija jų kraujyje būtų tokia pat normali. Tai gali reikšti, jog jau kūdikystėje formuojasi savotiškai rezistentiškas insulinui žmogaus medžiagų apykaitos pobūdis, galbūt išliksiantis visą gyvenimą. Tokiais atvejais tam, kad gliukozės koncentracija kraujyje būtų normali, kasa skatinama gaminti daugiau insulino, tačiau „suaugusiųjų diabetu“ sergančiojo organizme jis nepakankamai veiklus. Ilgainiui kasos galimybės išsenka ir ji insulino sugeba pagaminti vis mažiau.

VIS DAR NEPAKEIČIAMAS

„Kai tik kūdikis neteko motinos pieno, jo proga gyvenimo ir sveikatos buvo sumažinta“, – taip buvo parašyta dar 1907 metais išleistoje knygelėje „Auginimas ir maitinimas mažų kūdikių“. XX amžiaus pradžioje Europoje nežindomų kūdikių mirdavo 7 kartus daugiau negu maitinamų krūtimi. „Tik prie krūties kūdikis geriausiai apsaugotas nuo giltinės dalgio, kurs tokią rugpjūtę turi vasaros kaitriomis dienomis.“ [gyd. A. Birutavičienė, 1935.]

Bet dabar juk jau kiti laikai, kažkas pasakys, žmonės gyvena švariau ir mišiniai geresni… Aš perverčiau penkis tūkstančius vaikų vystymosi istorijų tirdamas, kokią įtaką vaikų sergamumui kai kuriomis ligomis turi maitinimo kūdikystėje būdas šiais laikais mūsų krašte. Tai, ką gavau suskaičiavęs, išdėliojau diagramoje 12 paveikslėlyje. Taigi motinos pienas vis dar neprilygstamas ir nepakeičiamas.

Kai žmonės guodžiasi, jog „kūdikėlis paaugs ir nebesirgs taip dažnai“, jie tais žodžiais išsako savo nuomonę apie daugumos mažų vaikų sveikatą. O dauguma, deja, dar žindomi per trumpai, todėl ir ligoti. Neretai nuoširdžiausi gydytojo norai padėti, patarimai ir detalūs paaiškinimai, kaip maitinti kūdikėlį, atsimuša moters sąmonėje kaip žirniai į sieną. Ji mieliau klauso kaimynių, anytų, draugių ir bendradarbių, kurių kiekviena save nori rodyti pavyzdžiu: „Štai aš nežindžiau savo vaikų, o užaugo…“

Taip, užaugti visi mes šiaip taip užaugame. Bet, žiūrėk, dar nė kariuomenėje netarnavusiam vaikinui streikuoja skrandis, dar negimdžiusiai jaunai moteriai jau sopa inkstus, daugelis žmonių kenčia diskomfortą dėl alerginių bėrimų, astminio dusulio, nemažėja vaikų ir paauglių, kurių jaunystės džiaugsmus apkartina nutukimas ir visos dėl to kylančios problemos ir ligos. Kai gydytojai tas ligas gydo, jau nelengva atrasti, kur slypi jų šaknys. O jos dažnai sudygsta jau tada, ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu…

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

1 Komentaras

MOTINOS PIENAS – IR VAISTAS (1)

  • Posted on balandžio 13, 2010 at 10:00 pm

APSAUGA NUO INFEKCIJŲ

Antikūnai – sargybiniai

Žindymas kūdikį nuo infekcijų saugo ne tik sumažindamas galimybę mikrobais užterštam maistui patekti į vaiko organizmą, bet ir specialiais apsauginiais motinos piene esančiais veiksniais, kuriems priskiriami antikūnai, neantikūninės medžiagos ir gyvos ląstelės.

Ką tik gimęs kūdikis yra imunologiškai nesubrendęs. Jį iš dalies saugo kraujyje esantys motinos antikūnai imunoglobulinai, kuriuos dar negimęs gavo per placentą. Tačiau virškinimo trakto ir kvėpavimo takų gleivinės, per kurias infekcija gali patekti su maistu ar įkvepiamu oru, lieka nesaugios. Jų apsaugą kūdikiui suteikia motinos pienas.

Kai žmogus suserga kokia nors užkrečiama liga, tai yra kai jį puola antigenai – patogeniški mikroorganizmai, užkrato įsiveržimo vietoje kyla „mūšis“ – uždegimas. Taip siekiama sulaikyti įsiveržėlius ir juos sunaikinti. Uždegimui pasibaigus, žmogaus organizme lieka „prisiminimas“ apie užpuolėjus ir kuriamos atsargumo priemonės prieš juos ateičiai – gaminami antikūnai imunoglobulinai. Tai ir yra imunitetas. Žindanti motina antikūnais aprūpina ir savo vaikelį, nes jos kraujyje „budintys“ ir krūtyse specialiai papildomai gaminami imunoglobulinai patenka ir į pieną. Visų penkių tipų imunoglobulinų randama motinos piene, bet ypač daug ten susikaupia sekrecinių imunoglobulinų A (sIgA), kurie yra patys svarbiausi visų organizmo gleivinių sargai.

Kūdikis ir motina, būdami toje pat aplinkoje, paprastai yra puolami tų pačių ligų sukėlėjų. Taigi kai mama įkvepia arba nuryja bakterijų ar virusų, pradedama pačios motinos priešinfekcinių antikūnų gamyba. Iš kitų motinos kūno vietų į krūtis su krauju atkeliavę limfocitai čia atsineša ne tik informaciją, kokių imunoglobulinų reikia kūdikiui apginti nuo galimos infekcijos, bet ir patys, įsikūrę pieno liaukose ir pavirtę plazminėmis ląstelėmis, dar papildomai gausiai išskiria IgA į pieną (11 pav.). Jų koncentracija motinos piene pirmosiomis dienomis po gimdymo beveik 5 kartus viršija koncentraciją kraujo serume.

Imuninių medžiagų cirkuliacija tarp žarnyno ir krūtų ir tarp kvėpavimo takų ir pieno liaukų užtikrina, kad atitinkamas IgA yra išskiriamas į motinos pieną jau pirmomis valandomis po to, kai potencialus patogenas (ligos sukėlėjas) kontaktuoja su motinos žarnyno ar kvėpavimo takų limfiniu audiniu. Iš motinos krūtų su jos pienu „apsaugos desantas“ išvyksta gelbėti kūdikio. Kuo daugiau infekcijų „fronte“, tuo intensyviau dirba ši sistema. Sekrecinio IgA virškinimo fermentai nesuardo. Jis padengia kūdikio žarnos gleivinę, padarydamas ją neprieinamą ligas sukeliantiems mikrobams.

Antikūnai sIgA ims pamažu gamintis ir paties vaiko limfiniame audinyje, bet tik nuo 4–6 savaitės. Todėl motinos teikiama imunologinė apsauga ypač svarbi naujagimiui. Didžiausia sIgA koncentracija yra priešpienyje, siekdama ten 5 mg/ml, o paskui mažėja iki 1 mg/ml subrendusiame piene. Tačiau, pienui gausiau gaminantis, bendras kūdikio gaunamų sIgA kiekis nesumažėja. Be to, motinos pienas skatina sIgA gamybą ir paties kūdikio organizme. Imunoglobulinus gaminančių ląstelių sistema visiškai subręsta tik po antrųjų gyvenimo metų.

Kiti “ginklai

Jiems priskiriami: laktoferinas, bifidus faktorius, oligosacharidai, komplementas ir laktoperoksidazė bei bioaktyvūs motinos pieno enzimai, epitelio augimo faktoriai ir priešuždegiminės medžiagos.

Laktoferinas, kurio gausu motinos piene (tačiau trūksta karvės piene), kūdikio žarnyne prisijungdamas geležies molekules, daro jas neprieinamas geležimi mintančioms patogeninėms bakterijoms (tokioms kaip Escherichia Coli ir Salmonella) ir stabdo jų augimą ir dauginimąsi. Tas pat nutinka ir grybeliams Candida albicans. Kaip ir sekrecinis imunoglobulinas A, laktoferinas atsparus virškinimo fermentams.

Motinos pieno bifidus faktorius skatina augimą naudingųjų bakterijų Lactobacillus bifidus, kurios trukdo daugelio infekcinių žarnyno ligų sukėlėjų dauginimuisi.

Įdomus oligosacharidų, angliavandenių, sudarytų iš kelių monosacharidų, priešinfekcinis veikimas. Tam, kad galėtų sukelti ligą, mikrobams pirmiausia reikia prisitvirtinti prie žmogaus organizmo audinių ląstelių. Daugelio ligų sukėlėjų prisitvirtinimui būtinos vietos sudarytos iš angliavandenių, kurių struktūra panaši į motinos piene esančių oligosacharidų sudėtį. Taip bakterijos (pavyzdžiui, Streptococcus pneumoniae arba Haemophilus influenzae) prikimba prie šių oligosacharidų molekulių ir, dar nepasiekusios gleivinės ląstelių, tampa nebepavojingos žindomam kūdikiui. Per šimtą skirtingų oligosacharidų surasta motinų piene. Karvės piene jų yra 10 kartų mažiau.

Komplementas padeda fagocitams nugalėti „sunkiai įveikiamas“ hidrofiliškas bakterijas (pavyzdžiui, Streptococcus pneumoniae), pakeisdamas jų paviršių taip, kad šios tampa lengviau „praryjamos“. Laktoperoksidazė galutinai sunaikina mikrobus, juos ištirpdydama.

Žinduolių piene yra įvairių enzimų, bet jų specifiškumas priklauso nuo rūšies. Pavyzdžiui, moters pieno lizocimo aktyvumas yra tūkstančius kartų didesnis negu karvės piene. Veikdamas kartu su laktoperoksidaze ir askorbo rūgštimi (motinos piene yra daug vitamino C), lizocimas suardo Escherichia coli ir salmoneles bei kai kuriuos virusus. Moters pieno lipazė gali sunaikinti daugelį žmogui kenksmingų pirmuonių: Giardia lamblia, Entamoeba histolytica, Trichomonas vaginalis. Motinos pieno epitelio augimo faktoriai skatina epitelinio barjero subrendimą taip pat neleisdami svetimiems agentams prasiskverbti į gleivinę. Priešuždegiminės medžiagos (proteazių inhibitoriai α-1-antitripsinas ir katalazė) sušvelnina per daug energingas ir kartais net patį vaiką žalojančias jo organizmo reakcijas į mikrobus ir maisto antigenus.

Ląstelės – ,,kovotojos”

Nuo senų laikų motinos pienas pelnytai vadinamas „baltuoju krauju“. Gyvi leukocitai yra normalūs motinos pieno „gyventojai“. Bendra jų koncentracija panaši kaip ir kraujyje. Skiriasi tik ląstelių „kontingentas“: piene daugiausia makrofagų ir limfocitų, o kraujyje dominuoja neutrofilai. Makrofagai yra dideli leukocitai, naikinantys mikroorganizmus (bakterijas ir grybelius) juos fagocituodami („prarydami“). Motinos pieno limfocitai yra dviejų rūšių: vieni gamina antikūnus, daugiausia sIgA, o kiti ir patys naikina pavojingas bakterijas ir virusus.

Nevertėtų pamiršti, jog kaitinant, taigi ir pasterizuojant pieną, ląstelės žūsta. Taip pat suyra ir tampa nebeveiklios ir daugelis kitų imuninių medžiagų. Todėl apsirinka mamos, kurios pačios susirgusios ar karščiuodamos nusitraukia pieną ir jį virina (nėra prasmės, nes bakterijos į pieną nepatenka), prieš sugirdydamos kūdikiui. Tuomet dalinai panaikinamos motinos pieno gydančiosios savybės.

Priešinfekcinių veiksnių ypač daug priešpienyje, subrendusiame piene jų koncentracija sumažėja. Tačiau dėl didėjančio viso pieno kiekio bendras poveikis išlieka, kol vaikas žindomas. Nujunkymo laikotarpiu imuninių medžiagų koncentracija motinos piene vėl padidėja. Motinos pieno priešinfekcinių faktorių įvairovė priklauso nuo kiekvienos motinos imunologinės „istorijos“ ir yra pritaikyta būtent jos kūdikio poreikiams. Be abejo, karvės pienas neturi nei žmogui būdingų imunoglobulinų, nei kitų kūdikiui atsparumą infekcijoms teikiančių savybių. Dar labiau bejėgis yra negyvas mišinys.

Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą. Žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis negu nežindomų. Pagrindinis vaiko imunitetą reguliuojantis organas – čiobrialiaukė – 4 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių būna dvigubai didesnis negu dirbtinai maitinamų. Apsauginis motinos pieno poveikis prieš infekcijas tęsiasi daugelį metų ir po to, kai žindyti nustojama.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

19 Komentarai apie MOTINOS PIENAS – IR VAISTAS (1)

MOTINOS PIENAS PRIEŠ ALERGIJĄ

  • Posted on balandžio 12, 2010 at 12:00 am

Alergija yra liguistas organizmo jautrumas tam tikroms medžiagoms – alergenams, kurios pakartotinai patekusios į įjautrintą organizmą sukelia alergines reakcijas. Tuomet gali atsirasti odos išbėrimų, dusulys dėl bronchų spazmų, prasidėti viduriavimas ar net kristi kraujospūdis, sukeldamas pavojų gyvybei.

Alergenai yra organizmui neįprastos, svetimos medžiagos, pavyzdžiui, karvės pieno baltymai žmogaus naujagimiui. Naujagimis auga labai sparčiai. Gamta padarė taip, kad iš naujagimio žarnyno į kraują galėtų patekti kuo daugiau kūno „statybai“ ir energijai reikalingų maisto medžiagų. Taigi iš motinos pieno į naujagimio kraują be vargo pereina ir didelės, sudėtingos baltymų molekulės. Jos ten yra savos ir jokios grėsmės nekelia. Gamta pasikliovė protinguoju žmogumi (Homo sapiens) – jai ir galvon nešovė, jog tarp aukščiausio išsivystymo būtybių atsiras tokių neišmanėlių, kurie ims savo kūdikius maitinti jiems biologiškai svetimu maistu – gyvulių pienu (mišinėliai ant parduotuvių lentynų – iš to paties).

Tačiau vaikui kada nors vien motinos pieno jau išties nebepakaks ir jis pradės gauti kitokio maisto, taigi ir svetimų baltymų. Gamta jį pradeda tam ruošti iš anksto: pasitelkdama pagalbon paties vaiko mamą, ji kuria kūdikio žarnyne „barjerą“. Motinos piene esantis „epiderminis augimo faktorius“ skatina kūdikio žarnų gleivinės subrendimą, o sekrecinio imunoglobulino A (sIgA) molekulės nukloja tą gleivinę tarsi pasieniečiai, tikrinantys, ką galima ir ko negalima praleisti iš žarnyno į kraują. Didžiausia sIgA koncentracija yra motinos priešpienyje, kurį naujagimis gauna pirmosiomis gyvenimo dienomis. Paskui ji palaipsniui mažėja iki 12 savaičių amžiaus ir vėliau išlieka pastovi.

Pirmaisiais 4–6 gyvenimo mėnesiais kūdikio žarnynas dar yra nesubrendęs ir išlieka santykinai labai pralaidus, o kūdikis pats dar beveik negamina sIgA, jo koncentracija didėja labai pamažu ir tik 2 metų amžiuje pasiekia suaugusiųjų lygį. Pirmosios gyvenimo dienos, kol dar naujagimis negavęs pasyvios apsaugos su priešpieniu, yra kritiškiausias laikotarpis sensibilizacijai karvės pieno baltymu (ar kitais maisto baltymais) įvykti. Maitinimas motinos pienu, ir niekuo daugiau nuo pat gimimo, yra pati veiksmingiausia vaikų maisto alergijos profilaktika.

Bet ir ne kiekvienas kūdikis, netgi gavęs karvės pieno ar jo mišinių naujagimystėje, būtinai tampa alergiškas. Tai priklauso ir nuo vaiko įgimtų savybių, paveldimo polinkio į alergiją, kurį galima įtarti, jeigu vaiko šeimos nariai, ypač tėvai, yra alergiški. Tyrinėtojai nustatė, kad vaikai, kurių abu tėvai buvo alergiški, turėjo 47 procentų alergijos išsivystymo riziką, jeigu tik vienas iš tėvų alergiškas, tai kūdikiui alergijos tikimybė buvo 29 procentai, ir tiktai 13 procentų – jeigu nė vienas iš tėvų nebuvo alergiškas.

Karvės pienas yra dažniausia, tačiau ne vienintelė alergijos maistui priežastis. Alergizuoti gali kiaušiniai, medus, riešutai ir daugelis kitų produktų, bet tai pasitaiko daug rečiau. Pirmiausia todėl, kad jie ir valgyti pradedami ne naujagimystėje, o gerokai vėliau, kai vaiko organizmas nebe taip lengvai pažeidžiamas.

Kūdikiui, gavusiam karvės pieno ar jo mišinio gimdymo skyriuje, gali nebūti jokių matomų alergijos požymių iki kito kontakto su alergenu, net kelis mėnesius. Motinos piene esantys nors ir labai maži tų baltymų kiekiai, pavyzdžiui, karvės pieno β laktoglobulinas, gali vėliau išprovokuoti alergijos pasireiškimus kūdikiui, kuris buvo įjautrintas nėštumo laikotarpiu ar naujagimystėje. Tuomet nesunku skubotai apkaltinti motinos pieną žindomo kūdikio alergizavimu, nors tikrasis kaltininkas yra karvės pieno mišinys, gautas naujagimystėje, galbūt tik 1–2 kartus. Labai retai sensibilizacija alergenu galima ir per motinos pieną, pavyzdžiui, jeigu ji pati geria labai daug karvės pieno. Kai specifinis alergizuojantis maistas būdavo pašalinamas iš motinos dietos, gerokai sumažėdavo atopinių simptomų (egzemos) tokiems aukštos rizikos žindomiems kūdikiams. Bealergenė motinos dieta žindymo laikotarpiu gali atidėti alergijos pradžią (polinkį į ją turintiems kūdikiams) vėlesniam laikui, be to, ir liga gali būti švelnesnė. Jeigu motina nebevartoja pieno produktų, ji turi gauti pakankamai kalcio su kitokiu maistu arba kalcio papildus.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

6 Komentarai apie MOTINOS PIENAS PRIEŠ ALERGIJĄ

ŽINDYMO REIKŠMĖ SMEGENŲ VYSTYMUISI

  • Posted on balandžio 11, 2010 at 12:17 am

Pirmieji apie tyrinėjimus, bylojančius, kad kūdikystėje žindyti vaikai geriau negu maitinti dirbtinai vystosi protiškai, Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai paskelbė 1929 m. Vėlesnės studijos Didžiojoje Britanijoje ir neseniai atlikti nauji tyrimai įvairiose šalyse patvirtino, jog kūdikystėje žindytų vaikų ir paauglių protinio vystymosi rodikliai būna aukštesni ir yra proporcingi žindymo trukmei.

Daugelis aplinkybių lemia vaiko vystymąsi ir intelektą. Tai sudėtingos biologinių-genetinių, šeimos aplinkos ir socialinių-ekonominių faktorių sąveikos rezultatas. Geresnės gyvenimo sąlygos suteikia motinai daugiau laiko ir galimybių bendrauti su vaiku, o aukštesnis pačios motinos intelektas ir išsilavinimas tą bendravimą daro įvairesnį, turiningesnį. Brandžios asmenybės moterys keliskart dažniau renkasi kūdikio maitinimą krūtimi, o ne iš buteliuko. Tai liudija rezultatai tyrimų, atliktų ne tik Amerikoje ar Anglijoje, bet ir Lietuvoje. Eglės Markūnienės mokslinės disertacijos „Medicininiai, psichologiniai ir socialiniai kūdikių žindymo veiksniai“ (2003 m.) duomenimis, tarp aukšto išsilavinimo motinų savo kūdikius žindžiusių 4 mėnesius ir ilgiau buvo santykinai 4,9 karto daugiau negu tarp motinų su viduriniu ar žemesniu išsimokslinimu. Kūdikio žindymas sukuria vienas kitą skatinančią sistemą: brandžios asmenybės renkasi žindymą, o žindymas savo ruožtu jau ne tik psichologiniu, bet ir biologiniu keliu (per „motinystės“ hormonus, pagausėjančius motinos kraujyje žindant) skatina motinišką elgseną. Tyrimų, atliktų JAV 1996 m., duomenimis, svarbiausi sveikų vaikų intelektą įtakojantys veiksniai yra šeimos socialinė ir ekonominė padėtis, motinos intelekto koeficientas ir maitinimas iš krūties kūdikystėje.

Anglijos ir Naujosios Zelandijos mokslininkai, tyrę maitinimo įtaką neišnešiotų labai mažo gimimo svorio vaikų protiniam vystymuisi, rado, kad aštuonerių metų amžiuje intelekto koeficientas buvo dešimčia balų aukštesnis tų, kurie naujagimystėje maitinti motinos pienu. Tai, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis jie buvo laikomi inkubatoriuje ir maitinami per zondą, leidžia manyti, kad vystymosi pranašumas buvo sąlygotas taip pat ir biologinių faktorių, esančių pačiame motinos piene. Žmogaus smegenų tūris per pirmuosius gyvenimo metus padidėja nuo 450 kub. cm iki 1000 kub. cm ir šių smegenų vystymuisi reikia ypatingų medžiagų. Tam tikros nepakeičiamos ilgos grandinės polinesočiosios riebiosios rūgštys (tarp jų svarbiausia dokosaheksaeno rūgštis), kurių gausu moters piene (karvės piene jų trūksta), yra būtinos normaliam žmogaus akių tinklainės ir smegenų vystymuisi. Jos labai svarbios intrauterininiu (iki gimimo) laikotarpiu ir neišnešiotiems naujagimiams, nes tuo metu vyksta intensyviausia smegenų diferenciacija. Tačiau ir gimus laiku šios rūgštys vis dar reikšmingos. Dirbtinio kūdikių maitinimo mišiniai, ypač skirti neišnešiotiems kūdikiams, turėtų būti papildyti tomis medžiagomis. Deja, toli gražu ne visuose komerciniuose produktuose jų yra arba yra nepakankamai.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

2 Komentarai apie ŽINDYMO REIKŠMĖ SMEGENŲ VYSTYMUISI

ŽINDYMO REIKŠMĖ KŪNO AUGIMUI

  • Posted on balandžio 10, 2010 at 12:36 am

Sparčiausiai auga naujagimis. Pirmaisiais trimis gyvenimo mėnesiais žindomų kūdikių kūno masė didėja greičiau negu jų dirbtinai maitinamų bendraamžių. Nenuostabu, juk motinos pienas yra lengviau virškinamas ir geriau įsisavinamas nei mišiniai.

Vėliau, kūdikio virškinimo sistemai bręstant, jau ir iš mišinių jis geba pasisavinti daugiau maisto medžiagų. Maitinant iš buteliuko, kūdikiui dažniausiai sugirdoma daugiau, negu reikia jo alkiui numalšinti. Pirmųjų metų pabaigoje dirbtinai maitintieji vaikai būna vidutiniškai 600–650 gramų sunkesni už žindytuosius. Žindomi kūdikiai gauna mažiau kalorijų, bet ne dėl to, kad jiems būtų trūkę maisto (tai yra motinos pienas būtų buvęs nepakankamai maistingas), o todėl, kad būtent toks yra jų augančio organizmo natūralus poreikis. Jokie žindomų kūdikių vystymosi parametrai ir sveikata nenukenčia. Ūgio didėjimo tempai beveik nesiskiria, o galvos augimo greitis išlieka toks pats ir žindomų, ir dirbtinai maitinamų kūdikių. Taigi mišiniais penimi kūdikiai dažnai būna paprasčiausiai permaitinami.

Svorio skirtumus labiausiai lemia skirtingas riebalų kaupimas poodyje. Dirbtinai maitinamų jis būna gausesnis. Į karvės pieno mišiniais girdomų kūdikių kraują išskiriama daugiau insulino, skatinančio riebalų atsidėjimą riebaliniame audinyje, kartu daugėja ir riebalus kaupiančių ląstelių.

Mokslininkai daro prielaidą, kad maitinimo kūdikystėje būdas gali lemti vėliau gyvenime įgyjamą kūno svorį, taigi nutukimo rizika yra didesnė vaikams ir suaugusiesiems, kurie kūdikystėje buvo maitinti dirbtinai. Priežastimi gali būti ir kūdikystėje su žindymu susiję mitybos įpročiai, ir ypatingos biologinės motinos pieno savybės. Žindomus kūdikius nuo persivalgymo saugo ir savotiškas apetitą kontroliuojantis mechanizmas: žįsdamas kūdikis iš pradžių gauna liesesnį ir saldesnį pradinį pieną, o galinis riebesnis pienas, kuris ir suteikia sotumo jausmą, yra nebe toks saldus, todėl ir kūdikis žinda vis lėčiau ir ne taip energingai. Kuo vėliau kūdikis nujunkomas, tuo labiau įsitvirtina šis įgūdis, reikšmingas žmogaus mitybos įpročiams. „Buteliuko vaikai“ tokios apetito kontrolės neturi, nes mišinio sudėtis maitinimo metu nesikeičia, o maitintojai paprastai dega noru, kad būtų suvalgyta „visa porcija iki galo“, ir neretai skuba tai atlikti kuo greičiau.

Tai, kad žindomi kūdikiai yra lieknesni, galima laikyti viena iš gamtos gudrybių, evoliucijos „ekonominiu kompromisu“, kurio tikslas – išlaikyti motiną ir kūdikį kuo sveikesnius. Motina, produkuojanti ne itin kaloringą pieną, apsaugoma nuo išsekimo, o vaikas – nuo nutukimo ir su tuo susijusių problemų. JAV, Vakarų Europoje, o juk ir pas mus apsižvalgę pamatytume santykinai daug apyjaunių žmonių su antsvoriu. Šiuolaikinis nejudrus gyvenimo būdas, perdėm kaloringas perdirbtas maistas, – be abejo, svarbūs objektyvūs faktoriai, tačiau polinkis tukti ir pasyvus susitaikymas su tuo įsitvirtino į daugelio pasąmonę jau kūdikystės lopšyje. Taip jau buvo, kad apie šešiasdešimtuosius–septyniasdešimtuosius praėjusio amžiaus ten, o pas mus dešimtmečiu vėliau, užfiksuotas pats didžiausias žindymo rodiklių nusmukimas.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

9 Komentarai apie ŽINDYMO REIKŠMĖ KŪNO AUGIMUI

TOBULAS KŪDIKIO MAISTAS

  • Posted on kovo 2, 2010 at 12:31 am

[Sutrumpintas. Visą šio skyriaus tekstą rasite knygoje „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“]

Jūsų pienas yra unikaliai pritaikytas patenkinti būtent Jūsų kūdikio poreikius. Todėl ir kiekvienos moters pienas yra skirtingas. O ir tos pačios motinos pienas kasdien vis kitoks ir net keičiasi per dieną. Priešpienis, kurį gauna naujagimis, skiriasi nuo subrendusio pieno vyresniam kūdikiui, o per anksti gimusiam vaikeliui motina gamina specialiai jam pritaikytą pieną, turintį daugiau baltymų.

Pieno skonis priklauso nuo motinos valgyto maisto, taip pratindamas kūdikį būsimam mėgavimuisi įvairiais patiekalais prie šeimos stalo ateityje. Net vieno žindymo metu pienas keičiasi nuo skysto ir vandeningo pradžioje iki tirštoko ir riebesnio pabaigiant; tai – tarsi pietūs iš įvairių patiekalų. Bet kuris dirbtinis mišinys yra nuobodžiai vienodas ir net iš tolo niekada neprilygs motinos pienui.

Žemėje yra daug žinduolių rūšių, bet kiekvienos iš jų pienas yra skirtingas. Pavyzdžiui, karvės piene baltymų ir mineralinių medžiagų daugiau negu žmogaus piene, nes veršeliui juk reikia greitai stotis (taigi ir turėti stiprius raumenis ir kaulus), kad galėtų sekioti paskui savo motiną, besiganančią pievoje. Žmogaus piene daugiau cukraus – laktozės, kuri yra ypač reikalinga intensyviam smegenų darbui, ir ypatingų riebiųjų rūgščių, nepakeičiamai būtinų smegenims gerai vystytis.

Moters ir karvės pieno skirtumai

Maistą įprasta vertinti pagal jame esančias maistingąsias medžiagas: baltymus, riebalus ir angliavandenius (8 pav.).

Baltymų moters piene yra apie 3,5 karto mažiau negu karvės piene: atitinkamai 0,9 ir 3,4 procento. Gyvulių jaunikliams reikia greitai atsistoti ir patiems eiti, motinos jų nenešioja, taigi ir stipresniems raumenims užauginti reikia daugiau baltymų. Žmogaus kūdikiui svarbiau vystyti protines galias, todėl ir jo maiste daugiausia yra lengvai ir greitai įsisavinamos energinės medžiagos pieno cukraus – laktozės – iki 7,2 procento. Karvės piene jos yra tik apie 4,8 procento. Žmogaus smegenys santykinai didžiausios iš visų žinduolių, o jų pagrindinė „statybinė“ medžiaga yra riebalai. Šių moters piene yra nemažai, apie 4–4,5 procento. Išties ir karvės piene riebalų yra maždaug tiek pat, tačiau jie labai skiriasi savo sudėtimi ir jų paskirtis yra pirmiausia teikti energiją raumenims ir šilumą kūnui.

Moters piene dar yra apie 0,2 procento mineralų, pirmiausia reikalingų kaulams ir dantims. Karvės piene jų, kaip ir baltymų, yra kelis kartus daugiau, nes veršiukui jau nuo pat pirmųjų dienų reikia ne tik stiprių raumenų, bet ir tvirtų kaulų (9 pav.). Beje, natrio chlorido, kitaip sakant, druskos, karvės piene taip pat daugiau net 3,6 karto, tad nenuostabu, jog šio gyvulio pienu žmogui sunku numalšinti troškulį, ir todėl mišiniais maitinamiems kūdikiams dar siūlydavo duoti atsigerti vandens („arbatėlių“). Vanduo yra didžiausioji moters pieno sudedamoji dalis. Sudarydamas apie 88–90 procentų viso tūrio, jis numalšins žindomo kūdikio troškulį net ir karščiausią dieną. Ir kitų žinduolių piene vandens yra daugiausia. Pavyzdžiui, karvės pienas jo turi tik 1–2 procentais mažiau už moters pieną. Išimtis yra kai kurios arktinės ir vandenyje gyvenančios žinduolių rūšys, kurių piene daugiau yra riebalų, o šiaurinio ruonio – kotiko – piene jų yra net 54 procentai; priskaičiavus ir kitas medžiagas, vandeniui belieka tik 35 procentai pieno tūrio. Motinos pienas žmogaus kūdikiui teikia viską, ko jam reikia: ir geriausią maistą, ir puikiausią gėrimą.

Našlaičiams, negalintiems gauti motinos pieno, maistas dažniausiai gaminamas iš karvės pieno. Tačiau gyvulio pieną reikia labai perdirbti, kad bent kiek tiktų žmogaus kūdikiui maitinti. Gaminant mišinius, jis gerokai praskiedžiamas (kad nebūtų per daug baltymų – perteklius kenksmingas), pilama daug cukraus (nes karvės piene, net ir nepraskiestame, angliavandenių gerokai mažiau negu moters piene) ir dar pridedama įvairių papildų (kurių išties tik menką dalį kūdikiui pavyksta įsisavinti, ir dar nežinia, ar be nepageidaujamų pasekmių jo sveikatai). Kaip besistengtų fabrikantai, dirbtiniame mišinyje vis tiek nebus nė vienos iš tų gyvųjų motinos pieno ląstelių, saugančių vaiką nuo ligas sukeliančių virusų ir bakterijų, nėra ir tų ypatingų fermentų ir hormonų, užtikrinančių harmoningą viso žmogaus organizmo vystymąsi.

Baltymai

Iš visų žinduolių rūšių žmogaus piene yra pati mažiausia baltymų koncentracija. Be to, dalį motinos pieno baltymų sudaro priešinfekciniai baltymai, kurie iš virškinimo trakto beveik nerezorbuojami. Tačiau ir tiek baltymų yra apsčiai kūdikio optimaliam augimui ir jie neperkrauna dar nesubrendusių kūdikio inkstų, kaip gali atsitikti kūdikį maitinant daug baltymų ir druskų turinčiu karvės pienu ar jo mišiniais.

Sutraukto pieno varškei iškilus viršun, žemiau lieka skaidrus skystis, vadinamas išrūgomis. Jas sudaro vanduo, ištirpusios druskos ir vandenyje tirpūs baltymai albuminai, kurie labai lengvai įsisavinami iš žarnyno į kraują. Varškės baltymas kazeinas yra vandenyje netirpus, todėl jo suvirškinimas užtrunka ilgiau.

Kiekvienos žinduolių rūšies pieno kazeinas turi specifinę aminorūgščių sudėtį, nuo kurios priklauso ir varškės struktūra. Juk esame matę, kokiais „guminiais“ dribsniais susitraukia karvės pienas į varškę; tas pats pasidaro ir mažo vaikelio skrandelyje. O motinos pieno varškės gumulėliai yra mažučiai ir švelnučiai, suyrantys nuo menko prisilietimo. Tad nenuostabu, kad žindomas kūdikėlis nori valgyti dažnai, nes greitai suvirškina ir vėl tampa guvus, o našlaičio, pagirdyto karvės pieno mišiniu, skrandelis ilgam apkraunamas darbu, smegenų veikla prislopsta, nes visa energija sutelkiama sunkiam virškinimui.

Žmogaus naujagimiui reikia ypač lengvai įsisavinamo maisto, todėl gamta jam sukūrė priešpienį – motinos krekenas, kuriose kazeino dar labai mažai (santykis su tirpiais išrūgų baltymais – tik iki 10 : 90) arba išvis nėra. Tik paskui jo koncentracija palaipsniui didėja, subrendusiame piene (antrąją savaitę) pasiekdama santykį su išrūgų baltymais 40 : 60. Karvės piene sunkiai virškinamo kazeino yra net 80 procentų visų baltymų ir tik 20 – tirpiųjų albuminų. Jeigu kai kuriuose mišiniuose, juos perdirbant, tas santykis ir keičiamas, kad būtų panašus į moters pieno baltymų santykį, tai dar nereiškia tikro sudėties panašumo, nes patys baltymai irgi yra labai skirtingi. Aminorūgščių sudėtis ir jų kiekybiniai santykiai įvairių žinduolių piene taip pat skiriasi ir tik motinos pienas yra tikrai pritaikytas žmogaus kūdikiui maitinti. Moters piene vyrauja α laktoalbuminai, o karvės piene – β laktoglobulinai, neturintys analogų tarp motinos pieno baltymų, tačiau į jį galintys patekti (kai moteris savo maistui gausiai vartoja karvės pieną) ir sukelti antigeninę reakciją žindomam vaikui, jei jis turi polinkį į alergiją.

Netgi mūsų gyvenimo trukmė galbūt priklauso nuo mitybos kūdikystėje. Tyrinėtojai yra pastebėję atvirkščiai proporcingą sąsają tarp baltymų koncentracijos įvairių žinduolių piene ir jų gyvenimo trukmės (10 pav.).

Riebalai

Motinos dieta reikšminga jos pieno riebalų sudėčiai, bet ne bendram jų kiekiui piene. Jeigu motinos suvalgyto maisto kalorijų pritrūktų, pienui pagaminti bus panaudotos jos pačios kūno riebalų atsargos. Gamta už naują gyvybę kovoja iš paskutiniųjų ir pienas taip paprastai nepasibaigia. Nebadaujančios iki išsekimo motinos pienas per liesas nebūna. Nebūna ir per riebus, jeigu ji pati valgo riebiai ir per daug. Riebalų atsargos kaupiamos jos kūne, kad prireikus galėtų būti panaudotos. Žindančios moters medžiagų apykaita labai ekonomiška. Nesistenkite „labai gerai“ maitintis, nes veikiau nutuksite, o pieno vis tiek bus tiek, kiek jo „užsisakys“ kūdikis, žįsdamas krūtį.

Motinos pieno riebumas pirmiausia priklauso nuo kūdikio poreikių. Naujagimiui skirtame priešpienyje riebalų yra tik 2 g/100 ml, o jau subrendusiame piene, pavyzdžiui, penkioliktąją dieną – vidutiniškai 4–4,5 g/100 ml. Naktį, kai kūdikis daugiau laiko praleidžia miegodamas – ir mamos pienas būna liesesnis, o dieną – riebesnis. Žindymo pradžioje, kai vaikui gyvybiškai svarbiau pirma atsigerti, pienas liesesnis, o baigiant, „dėl sotumo“ – riebesnis, net iki 4–5 kartų. Ir todėl neteisūs pravardžiuojantys moters pieną „skystu melsvu vandenėliu“, nes, bandydami jį „patikrinti“ nutraukdami rankomis, būtent ir pamato tą liesesnįjį pradinį pieną. Kitaip yra kūdikiui žindant, kai jis „prisišaukia“ ir galinį, keliskart riebesnį pieną.

Žindomas kūdikis su motinos pieno riebalais gauna nuo 30 iki 55 procentų visų jam reikalingų kalorijų. Įdomiausia, jog būtent pats motinos pienas padeda jas ir įsisavinti. Mat jame yra riebalus skaldančio fermento – lipazės, kuri pasidaro veikli kūdikio dvylikapirštėje žarnoje, kai ten susijungia su tulžies druskomis. Tai yra svarbi pagalba virškinant riebalus, nes pirmais mėnesiais kasos lipazės sekrecija dar silpna, o iš dalies ją kompensuojančios seilių ir skrandžio lipazės irgi nepakanka. Verta prisiminti, jog kaitinant pieną lipazė suyra. Nei karvės, nei kitų žinduolių piene tokio fermento nėra. Šia prasme tiktai gorilos pienas galėtų lygintis.

Tai, kad moters pieno riebalų mikroskopiniai lašeliai yra smulkesni (vadinasi, ir lengviau suvirškinami) už karvės pieno riebalų lašelius, irgi privalumas virškinant. Jeigu riebalai lieka neįsisavinti, jie kūdikiui nenaudingi. Susijungdami žarnyne su kalciu, ne tik „vagia“ iš kūdikio šį kaulams augti būtiną mineralą, bet ir, pavirtę netirpiais šarminiais junginiais, trukdo įsisavinti kitas maisto medžiagas bei šarmindami žarnyno terpę padeda veistis puvimą skatinančioms bakterijoms. Taip dažnai ir atsitinka maitinant kūdikį karvės pienu ar jo mišiniais.

Moters pieno riebalai ypatingi. Žindomo kūdikio kūnas yra tvirtesnis ir stangresnis negu mišiniais maitinto kūdikio kaip tik dėl tų riebalų, kuriuos jis gauna su motinos pienu. Tam tikros ilgos grandinės polinesočiosios riebiosios rūgštys, kurių ypač daug randama būtent motinos piene (4 kartus daugiau negu karvės piene), yra svarbios smegenų ir akies tinklainės vystymuisi ir nervinių ląstelių mielinizacijai – apvalkalėlių, dengiančių nervines skaidulas, susiformavimui.

Laktozė

Pieno cukrumi vadinama laktozė – pagrindinis moters pieno angliavandenis. Tai yra disacharidas, sudarytas iš dviejų monosacharidų – galaktozės ir gliukozės, o jo gamyba vyksta pačiose pieno liaukose. Kūdikio organizme laktozė vėl suskaldoma į tuos pačius monosacharidus. Galaktozė reikalinga tam, kad susidarytų galaktolipidai, kurie būtini centrinės nervų sistemos (smegenų) vystymuisi. Bet pirmiausia laktozė yra lengvai ir greitai panaudojamos energijos šaltinis. Ji patenkina apie 40 procentų kūdikio energijos poreikių ir ypač tinka smegenų veiklai. Dėsninga, kad kuo didesnės yra tam tikros biologinės žinduolių rūšies smegenys, tuo daugiau laktozės yra piene. Moters piene laktozės koncentracija didžiausia iš visų žinduolių rūšių, jos ten yra pusantro karto daugiau negu karvės piene. Dar vienas dėsningumas: kuo aukštesnio išsivystymo žinduoliai, tuo ilgiau jie žindo savo jauniklius. Pavyzdžiui, žmogbeždžionės šimpanzės žindo vidutiniškai ketverius metus, o gorilos – puspenktų. Motinos piene laktozės koncentracija yra gana pastovus dydis. Net ir varganai besimaitinančios moters piene jos vis tiek bus tiek pat – nuo 6,2 iki 7,2 g/100 ml. Gali sumažėti bendras pieno kiekis, bet ne laktozės koncentracija jame.

Laktozė pagerina įsisavinimą kai kurių organizmui reikalingų mineralų, tarp jų – kalcio ir geležies, ir stimuliuoja ,,gerųjų bakterijų“ Lactobacillus bifidus kolonijų augimą žarnyne. Šios kūdikiui „draugiškos“ bakterijos užtikrina rūgščią terpę, neleidžiančią veistis ligas sukeliančioms bakterijoms, grybeliams ir parazitams. Atrajojantiems galvijams, kokia yra karvė ir veršiukas, reikalinga kitokia žarnyno mikroflora, todėl dirbtinai karvės pieno mišiniais maitinamų žmogaus kūdikių žarnyne vyrauja puvimo bakterijos, o terpei būdinga šarminė reakcija.

Mineralai ir vitaminai

Jei išgirsite ką nors postringaujant, kad motinos piene yra nedaug kai kurių vitaminų ir mineralų, todėl esą kūdikiui reikia maisto papildų, neskubėkite jų pirkti ir duoti vaikeliui. „Daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“. Organizmui reikalinga įvairių medžiagų pusiausvyra. Kaip tik toks fiziologinis, t. y. normalus, jų derinys yra motinos piene. Štai, pavyzdžiui, geležies, kuri būtina kraujo hemoglobinui susidaryti, motinos piene išties nėra daug – tik 40 mcg/100 ml pieno. Tačiau iš motinos pieno geležis labai gerai (geriausiai iš visų žinomų maisto produktų) įsisavinama – iki 50 procentų, o iš karvės pieno (ten geležies yra 20 mcg/100 ml) – tik 10 procentų.

Žindomiems kūdikiams nereikia geležies papildų. Tačiau ankstyvas papildomo maisto davimas kūdikiui silpnina motinos pieno geležies rezorbciją iš žarnyno. Geležies, esančios motinos piene, biologinę vertę žindomo kūdikio organizmui padidina ir palanki jos sąveika su kitais pieno elementais. Dvi ypatingos baltyminės motinos pieno medžiagos – laktoferinas ir transferinas – prisijungia geležies molekulių kūdikio žarnyne ir perneša jas į kraują. Davus geležies preparatų žindomam kūdikiui, gali atsitikti, jog laktoferino ir transferino nepakaks, o laisva geležis yra daugelio kenksmingų ligas sukeliančių bakterijų maistas. Toks pavojus dar labiau tyko kūdikių, maitinamų „geležimi prisotintais“ mišiniais, kuriuose geležies koncentracija apie dvidešimt kartų didesnė negu motinos piene. Iš jų vaiko žarnyne įsisavinama tik penktadalis geležies. nes mišiniuose, skirtingai negu motinos piene, nėra geležį surišančių ir iš žarnyno į kraują transportuojančių baltymų. Laisva geležimi mintančios patogeninės bakterijos savo ruožtu pažeidžia žarnos gleivinę ir gali sukelti mikroskopinius kraujavimus, tuo dar padidindamos mažakraujystę.

Daugelio svarbiausių mineralų ir mikroelementų koncentracija moters piene yra gana pastovi ir mažai tepriklauso nuo motinos mitybos. Jeigu jų nepakanka motinos maiste, įsijungia kompensavimo mechanizmai: pavyzdžiui, stabdomas kalcio išsiskyrimas su šlapimu, o jeigu ir to nepakanka, naudojamas pačios motinos audinių kalcis. Karvės piene kalcio yra daugiau, bet žmogaus kūdikio organizme jis blogai įsisavinamas. Šito kalcio panaudojimą pasunkina tai, kad iš jo ir neįsisavintų riebalų žarnyne susidaro netirpūs šarminiai junginiai. Iš motinos pieno kūdikio žarnyne absorbuojami 67 procentai kalcio, o iš karvės pieno – tik 25 procentai. Kalcis svarbus kaulų ir dantų tvirtumui. Tačiau kalciui patekti į tas struktūras reikalingas ir vitaminas D. Jei kūdikis saulėtą dieną bent kelias minutes pabūna lauke, jo odelėje šis vitaminas pasigamina, o jei ne, gali užtekti ir mamos pasimėgavimo saule: tada vitamino D mažylis gaus su motinos pienu. Nesaulėtu metų laiku mamytei vertėtų pasišvitinti ultravioletinių spindulių lempa arba vartoti vitamino D preparatus ir duoti jų kūdikiui. Dirbtinai maitinami kūdikiai rachitu serga dažniau.

Jei motina normaliai maitinasi, jos piene yra užtenkamai B grupės vitaminų ir vitamino C. Verta žinoti, kad šis svarbus vitaminas nėra kaupiamas motinos kūne, taigi jo reikia gauti kartu su maistu ar papildais kiekvieną dieną. Pačiam kūdikiui jo duoti nepatartina, vitaminas C geriau įsisavinamas iš motinos pieno.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

13 Komentarai apie TOBULAS KŪDIKIO MAISTAS