Šiuo metu naršote puslapius su žymomis: 'zindymas'

ŽINDYMAS IR DANTŲ ĖDUONIS – DRAUGAI AR PRIEŠAI?

  • Posted on sausio 30, 2012 at 9:28 pm

Pasaulinės Sveikatos Organizacijos, remdamasi jau šimtų tūkstančių metų žmonijos patirtimi ir šiuolaikiniu mokslu rekomenduoja kūdikių žindymą tęsti antraisiais vaiko gyvenimo metais ir dar ilgiau – tol, kol išliks poreikis. Antropologai, ištyrę archeologų radinius, teigia, jog labai tolimoje senovėje vaikai buvo žindomi po kelis metus, tačiau ankstyvojo dantų sugedimo požymių tuomet gyvenusių žmonių kaukolėse beveik nerasta Ir šiandien ėduonis nebūdingas „laukinėse“ bendruomenėse, kur kūdikiai miega šalia mamų ir žindymas naktimis tęsiasi dar ilgai po antrojo gimtadienio. O daugelio šalių mokslininkų atlikti tyrimai parodė, jog maitinimas krūtimi gali saugoti ir šiuolaikinės civilizacijos vaikų pieninius dantukus nuo ėduonies bei stabdyti jo vystymąsi. Matyt neveltui ir patys stomatologai ankstyvąjį pieninių vaikų dantų ėduonį (lotyniškai – „caries“) vadina ne kaip nors kitaip, o „buteliuko kariesu“.

Pirmas klausimas – kas yra tas mažų vaikų kariesas-ėduonis?

Kaip ir vyresnių vaikų bei suaugusiųjų dantų ėduonis, „buteliuko kariesas“ yra infekcinė liga, sukeliama mikroorganizmų. Dažniausiai ant sergančių dantų atrandamos bakterijos Streptococcus mutans. Jos pačios vaiko dantukų „negraužia“, tačiau labai „mėgsta“ cukrų. Skaidydami cukraus molekules, mikrobai gamina rūgštis, kurios ardo dantų emalį, atimdamos iš jo mineralines medžiagas. Emalio paviršius darosi purus ir, rūgštims prasiskverbiant vis giliau, danties pakenkimas palaipsniui didėja. Kol rūgštys danties emalį pragraužia kiaurai ir pradėjus irti dentinui pasimato tamsesnė duobutė, užtrunka 6 -12 mėnesių. Mažiems vaikams šis procesas vyksta sparčiau, nes pieniniai dantukai, ypač tuojau po išdygimo, yra nepilnai mineralizuoti ir jų emalis santykinai minkštesnis, negu nuolatinių dantų. Be to, kūdikių seilės yra klampesnės ir jose mažiau, negu suaugusiųjų seilėse, priešbakterinių komponentų bei mineralinių medžiagų, neutralizuojančių rūgštis ir atstatančių danties pažeidimą.

Pakenkimas paprastai pirmiausia atsiranda viršutinių priekinių dantų viršutiniame trečdalyje iš lūpų pusės. Šią vietą mažiausiai nuplauna seilės ir todėl čia lengviau prisitvirtina bei dauginasi mikrobai ir susidaro didesnė jų gyvybinės veiklos produktų – kenksmingųjų rūgščių – koncentracija. Apatiniai priekiniai dantys paprastai lieka sveiki, nes juos uždengia liežuvis, o burnos dugne esančių liaukų išskiriamos seilės praskiedžia ir neutralizuoja dantų apnašo bakterijų gaminamas rūgštis.

Kaip tos bakterijos atkeliauja į vaiko burną?

Dantų ėduonį sukeliančiomis bakterijomis vaikai užsikrečia nuo kitų žmonių.
Tai gali atsitikti įvairiais būdais: bučiuojant, naudojant tuos pačius dantų šepetėlius ir stalo įrankius, duodant vaikui duonos riekę ar kitokio maisto, kurį jau kramtė kariesu sergantis žmogus. Ne mažiau kenksmingas suaugusiųjų įprotis kūdikiui duodamą čiulptuką pirmiau „nuvalyti“ savo burnoje. Pagrindinis kariesogeninės infekcijos šaltinis kūdikiams yra jų mamos. Laiku (dar prieš kūdikio dantų išdygimą) išgydžius motinos sugedusius dantis, gerokai sumažėja ir kūdikių mutans streptococci infekcijos pavojus.

Geri visos šeimos narių burnos higienos įpročiai yra privaloma kiekvieno iš jų karieso profilaktikos priemonė. Tėvai, patys reguliariai valantys dantis, ne tik sumažina tikimybę bakterijomis užkrėsti vaikus, bet yra ir geras pavyzdys savo atžaloms.

O kodėl „buteliuko kariesas“ siejamas su būtent naktiniu kūdikio girdymu? Dieninis maitinimas kažkodėl neakcentuojamas…

Manoma, jog ėduonies atsiradimo rizika ypač padidėja, kai kariesogeninės medžiagos į burną pakliūva naktinio miego metu. Dieną tarp maitinimų seilės apiplauna dantis ir, veikdamos šarminančiai, neutralizuoja rūgštis, stabdo mineralų išėjimą iš danties emalio ir trukdo bakterijoms prisitvirtinti prie jo. Miegant vaiko burnoje seilių išsiskiria mažiau, cukringos medžiagos nuo dantų paviršiaus nenuplaunamos ir bakterijos iš jų pagamina daugiau rūgščių.

Tačiau ir dieninis maitinimas išties yra ne mažiau svarbus. Antrajame kūdikio gyvenimo pusmetyje, kai jau išdygsta pirmieji dantukai, jis jau būna ne tik žindomas (ar girdomas mišiniais), bet ir pradeda valgyti tirštą papildomą maistą. O šio liekanos, pavirtusios užsibūnančiu (ypač per visą naktį) dantų apnašu, tampa bakterijų „namais“.

Beje, kodėl, vis dėlto, pavadino „buteliuko kariesu“?

„Buteliuko kariesu“ ankstyvasis ėduonis buvo pramintas todėl, kad pastebėta, jog dažniausiai jis išsivysto kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie prieš užmingant ir prabudus naktį iš buteliuko per čiulptuką girdomi saldžiais gėrimais: saldinta arbata, sultimis… Ir mišinėliai nėra išimtis. Nors jie gaminami iš karvės pieno, kuris pieno cukraus laktozės turi gerokai (pusantro karto) mažiau negu moters piene, tačiau karvės piene yra labai per daug (net 3,5 kartų daugiau negu moters piene) baltymų. Pirmiausia todėl ir gaminamas „kūdikių maistelis“ – mišinys: kad paskui į tuos iš gražios dėžutės išimtus miltelius būtų įpilama daugiau vandens, negu iš šviežio karvės pieno buvo išgarinta gamykloje. Tačiau tada karvės pieno laktozės koncentracija dar labiau sumažėtų ir dėl to, kad prekėje angliavandenių būtų ne mažiau negu kūdikio maisto etalone – motinos piene, į miltelius jau gamykloje įmaišoma nemažai saldžių „pakaitalų“ natūraliosios laktozės stygiui kompensuoti. Taigi, vartojimui paruošti vandeniu ištirpinti mišinėlio milteliai irgi tampa savotišku cukraus tirpalu. Todėl nereikėtų stebėtis mokslininkų išvadomis, jog kai kurie pieno mišiniai tirpdo dantų emalį ir skatina dantų ėduonies vystymąsi.

O mamos pienas? Juk jis irgi saldus…

Taip, ir netgi labai – moterys savo krūtyse gamina patį saldžiausią (daugiausia pieno cukraus – laktozės turintį) pieną iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Beveik toks pat saldus yra mūsų artimiausių „giminaičių“ – žmogbeždžionių pienas. Tačiau nei gamtoje laisvai gyvenančių šimpanzių, nei gorilų, jaunikliams pieninių dantų kariesas nebūdingas, nors jie žindomi po kelis metus ir miega kartu su motina. Ir jau žinome – dantų ėduonies požymių beveik nerado ir antropologai, tyrinėję priešistorėje gyvenusių žmonių kaukoles.

Taip yra todėl, jog moters pieno laktozė nėra toks pat patogus ėduonį sukeliančių bakterijų maistas, kaip pramoninis cukrus sacharozė. Viena, diduma laktozės molekulių į gliukozę ir galaktozę suskaldomos ne burnoje, o tik žarnyne. Antra, motinos pieno imunoglobulinai A ir G stabdo bakterijų augimą, o laktoferinas veikia Streptococcus mutans baktericidiškai – jas naikina. Be to, mokslininkų jau įrodyta, jog pienas gali net remineralizuoti (atstatyti) jau aptirpusį dantų emalį, teikdamas jam kalcį ir fosforą. Tuo tarpu daugelis komercinių mišinių dantų emalį tirpdo, nes mažina burnos pH (rūgština), o tai ne tik greitina emalio demineralizaciją, bet ir skatina Str. mutans klestėjimą.

Tačiau turbūt nepaneigsite, jog pasitaiko ir žindomų vaikų, kenčiančių nuo „buteliuko karieso“…

Deja, tikrai pasitaiko. Ir net ganėtinai neretai. Tačiau teisingiau būtų sakyti, jog tiems kūdikiams dantų kariesas atsiranda ne todėl, kad jie žindomi, bet nepaisant žindymo. Nes kaltas irgi ne jų mamyčių pienas!

Jau minėjau, jog ėduonį sukeliančių bakterijų „namai“ yra dantų apnašas. Ant švaraus ir lygaus kieto danties emalio paviršiaus joms nebūtų patogu prikibti ir išsilaikyti.
Maždaug šešių mėnesių amžius, kada išdygsta pirmieji pieniniai dantukai, sutampa su papildomo tiršto maisto – košių davimo kūdikiui pradžia. Prilipusiems maisto likučiams užsibuvus ir kaupiantis, ilgainiui susidaro dantų apnašas. Jeigu valgyto maisto likučiuose yra cukraus – apnašas tampa ir bakterijų „maisto sandėliuku“. Be to, cukrus, savo ruožtu, yra žaliava susidaryti specifiniams polisacharidams, didinantiems dantų apnašo lipnumą ir taip padedantiems jame dar saugiau ir gausiau „įsikurti“ mikrobams.

Jeigu kūdikis eis miegoti su švariais dantukais, tai ir naktinis žindymas jam niekuo nepakenks. Kuo dantukai „jaunesni“, t.y, kuo mažiau laiko praėjo po išdygimo, tuo lengviau juos gali pažeisti bakterijų išskiriamos rūgštys. Todėl net ir žindomam kūdikiui jau reikia pradėti valyti vos išdygusius dantukus. Ypač jeigu jis papildomai valgo ir tokio maisto, nuo kurio gali susidaryti apnašas ant dantų.

Betgi senų senovėje kūdikiams ir mažiems vaikams tikriausiai irgi duodavo kitokio maisto. Vargu, ar jų dantukus kas nors valė, gal dar nei šepetukų su pasta nebuvo. O sakėte, jog dantų ėduonis aniems laikams nebūdingas…

Senovėje „laukiniai“ žmonės patys valgė ir savo vaikams duodavo gamtoje randamą natūralų, taigi neperdirbtą, maistą. Ne tokį, kaip dabar įprasta – sumaltą ir virtą iki ištižimo, tepančiai prilimpantį prie dantų. Tada dar nebuvo fabrikinio cukraus ir ,,aukščiausios rūšies” miltų. Dantų ėduonis kaip žmonijos bėda radosi laikais, kai sėslios gentys išrado žemdirbystę ir pradėjo malti, virti, saldinti…

Rupus ir šiurkštokas natūralią skaidulinę struktūrą tebeturintis maistas ne tik blogiau limpa, bet ir lyg natūralus “šepetukas” nutrina nuo danties paviršiaus ten po ankstesniojo valgymo gal būt užsilikusias liekanas. To negali padaryti trinta pertrinta, virusi pervirusi, tarsi vienalytė pasta jokio šiurkštumo nebeturinti masė. Man sunku įsivaizduoti, jog jokio apnašo nepaliktų, pavyzdžiui, manų košė. Ypač, jeigu dar ir pasaldinta.

Tai kaip apsaugoti mūsų šiuolaikinių vaikų dantukus?

Svarbiausia šiuolaikine “buteliuko karieso” profilaktikos priemone laikomas reguliarus vaiko dantukų valymas, ypač pageidautinas kiekvieną vakarą prieš miegą. Tačiau aš šio veiksmo įtakos nesuabsoliutinčiau, nes jo reikalingumas labiau priklauso ne nuo žindymo naktimis fakto (nežindomiems dantukus valyti reikia daug labiau), o nuo kūdikio/vaiko jau valgomo kitokio papildomo maisto pobūdžio, kuris lemia tai ar lieka apnašas ant dantų.

Aišku, jeigu kūdikis valgo apnašą palikti galintį maistą, dantukus būtina valyti. Kol dantukų nedaug ir su didokom tarpdantėm, juos galima nuvalyti sudrėkinta skepetaite, o vėliau reikia naudoti šepetėlį ir pastą (vaistinėse būna specialių vaikiškų pastų, kurios nekenksmingos nurijus). Paprastai šią procedūrą, bent du kartus per dieną, atlieka tėvai, tačiau paūgėjusiam vaikui leiskite aktyviai mokytis, padėkite jam ir skatinkite perimti iniciatyvą. Svarbiausia – rezultatas: švarūs dantys ir išugdytas įprotis juos valyti.

Taigi, įsidėmėkime, geriausia jau gimusio kūdikio dar neišdygusių dantų apsauga – maitinimas krūtimi. Motinos pienas aprūpina augantį organizmą visomis jam reikalingomis medžiagomis, iš jo geriausiai įsisavinamas kalcis ir kiti mineralai, svarbūs dantų tvirtumui. Jau išdygusiems dantims nuo infekcijos apginti svarbios motinos pieno priešinfekcinės savybės ir jau minėtas gebėjimas sustiprinti dantų emalį jį remineralizuojant. Beje, žindymas taip pat užtikrina ir sklandų vaiko žandikaulių vystymąsi bei taisyklingą sukandimą.

1 Komentaras

AR DERA PRIE ŽINDYMO KAVA, VYNAS IR CIGARETĖ?

  • Posted on lapkričio 14, 2010 at 11:01 pm

Kava saikingai – ne nuodas

Kava ir tokie gėrimai, kaip juodoji arbata, pepsi- ir koka-kola, kakava turi kofeino. Dėl centrinę nervų sistemą stimuliuojančio jo poveikio kūdikis gali būti neįprastai dirglus, neramus, sunkiau užmigti. Be to, kofeinas slopina geležies įsisavinimą iš maisto, tuo didindamas mažakraujystės riziką ir motinai, ir kūdikiui. Tačiau tik labai maža dalis kofeino iš motinos kraujo patenka į jos pieną ir dar mažiau jo aptinkama žindomo kūdikio kraujo serume. Todėl saikingas kavos vartojimas nesukelia problemų žindomam kūdikiui. O daug kofeino turinčių produktų reikėtų vengti, ypač jeigu mama žindo neišnešiotą naujagimį. Tuomet kofeino pašalinimas iš organizmo vyksta lėčiau ir jis gali kauptis, sukeldamas sveikatos sutrikimus. Taip pat nereikėtų per daug valgyti ir šokolado, nes jame yra į kofeiną panašios medžiagos teobromino. Saikingai – galima.

Kūdikiui vyno nereikia

Alkoholis iš motinos kraujo lengvai patenka į pieną, ten pasiekdamas tokią pat koncentraciją. Didžiausia ji būna praėjus maždaug 1-1.5val po išgėrimo. Dingstant alkoholiui iš motinos kraujo, jis netrukus pasišalina ir iš pieno. Trim pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikio kepenims labai sunku alkoholį nukenksminti. Tuo metu geriausia išvis apsieti be vyno. Vėliau retkarčiais mamos išgeriama vyno taurė blogo poveikio kūdikio sveikatai neturėtų, tačiau tai daryti geriau tuojau po žindymo, kad iki kito maitinimo alkoholio koncentracija piene jau būtų sumažėjusi.

Alkoholį nuolat vartoti draudžiu, nes tai sutrikdytų žindomo kūdikio psichomotorinį vystymąsi. Be to, gali sulėtėti ir vaiko augimas, nes alkoholis dalinai slopina pieno gamybą ir tekėjimą iš krūtų. Kiekviena besiruošianti motinystei ar kūdikį jau auginanti mama turėtų rimtai pagalvoti, kas jai svarbiau – svaigalas ar vaiko sveikata.

Jeigu tu pati ir nerūkai…

Net neabejoju, jog Jūs, čia apsilankiusios būsimos ir esamos mamytės, pačios nerūkote. Tačiau noriu, kad perskaitytumėte likusią rašinio dalį. Todėl, kad būtumėte stiprios apginti save ir vaikus nuo rūkorių jūsų aplinkoje. Ir kad galėtumėte pamokyti kitas mamas, kurios linkusios dūmą patraukti.

Tabaką rūkyti nesveika niekam. Nikotinas yra labai toksiškas. Nestipriai apsinuodijus darosi silpna, pykina ir svaigsta galva. Didelė dozė gali sukelti traukulius, kvėpavimo raumenų paralyžių ir mirtį. Gaila, bet dar daug jaunų žmonių pradeda rūkyti, nes linkę maištauti, nori atrodyti šaunūs ir… įpranta. Kartais taip, jog nebegali liautis. Būna, mamytė pareiškia: per nėštumą iškenčiau nerūkiusi, o dabar jau galiu rinktis – jeigu rūkymas su žindymu nesuderinamas, maitinsiu kūdikį mišiniais, o pati vėl mėgausiuos cigaretėmis! Palauk, sakykite jai, motinos pienas vaikeliui ir žindymas jums abiem nėra tokie nesvarbūs, kad ramia sąžine galėtum jų atsisakyti. Taip, nikotinas į motinos pieną išties patenka taip pat lengvai, kaip ir iš motinos kraujo į vaisiaus kraują per placentą, tačiau iš kūdikio žarnyno į jo kraują – tik menka dalis. Beveik galėtume sakyti, jog surūkiusi mažiau kaip 15 cigarečių per parą, motina per savo pieną kūdikio labai nenuskriaus. Dar verta žinoti, jog nikotinas kraujyje ir moters piene, neužsibūna labai ilgai: per 95 minutes jo koncentracija sumažėja pusiau. Jeigu mama rūkytų po žindymo, o iki kito žindymo praeitų dvi-trys valandos, nikotino per pieną(!) kūdikis gal ir visai nebegautų…

Nikotinas žalingas, bet dūmai – labiau

Jeigu mama traukia dūmą nesivaržydama ir surūko dvidešimt ir dar daugiau cigarečių per dieną, kūdikiui gali pasireikšti apsinuodijimo nikotinu požymiai: pilka odos spalva, atpylimai po maitinimo, pilvo diegliai, viduriavimas ir padidėjęs nervinis dirglumas. Nors vaikelis atrodo labai pavargęs, bet užmiega sunkiai, sapnuoja košmarus ir greitai prabudęs vėl verkia. Sulėtėja jo svorio augimas. Nikotinas slopina apetitą, o dėl pakitusio motinos pieno skonio kūdikis gali nenorėti žįsti, priešintis glaudžiant prie krūties. O jeigu ir žinda, krūtyse jis randa gerokai mažiau pieno, nes nikotinas slopina motinos hipofizyje sekreciją hormonų: prolaktino, kuris turėtų skatinti pieno gamybą, ir oksitocino, reikalingo užtikrinti pieno tekėjimą iš krūtų.

Didžiausia rūkalų grėsmė, daug didesnė, negu per žindančios motinos pieną, pas kūdikį ateina per orą – su cigaretės dūmais. Nikotino įsisavinimas plaučiuose yra daug greitesnis ir didesnis, negu nikotino absorbcija iš motinos pieno. Kenksmingų medžiagų ypač gausu smilkstančio tabako dūmuose: 2,7 kartų daugiau, negu dūmuose, kuriuos iš cigaretės per filtrą įkvepia rūkantysis, ten yra nikotino, 2,5 kartų daugiau anglies monoksido ir 3,4 kartų daugiau kancerogeno benzpireno. Žmonių, užaugusių namuose, kur rūkė abu tėvai, rizika susirgti plaučių vėžiu vėliau gyvenime labai padidėja. Juo labiau, kad rūkorių vaikai ir patys daug dažniau tampa rūkoriais. Rūkančių tėvų kūdikiai kelis kartus dažniau serga ausų uždegimu, pneumonija, bronchiolitu, bronchų astma ir kitomis alerginėmis ligomis. Dėl glaudesnis mamos sąlyčio su kūdikiu ir ilgesnio buvimo kartu motinos rūkymas daro didesnę žalą negu tėvo rūkymas.

Žindyti ar ne?

Mano pozicija vienareikšmė: aš nepritariu rūkymui – nei vieno vyro, nei vienos moters, tuo labiau žindyvės! Tačiau susidūręs su realybe sakau: geriau rūkyti ir žindyti, negu rūkyti ir nežindyti. Tyrimais nustatyta, jog, pavyzdžiui, kvėpavimo organų ligomis rūkančių motinų žindyti vaikai sirgo rečiau, negu rūkančių motinų dirbtinai maitinami kūdikiai. Kadangi labiausiai kūdikiui kenkia jo paties įkvėpti tabako dūmai (nuo smilkstančios cigaretės ar iškvėpti rūkančiojo), tai kūdikis šį “pasyvų rūkymą” patiria nepriklausomai nuo to ar jis yra žindomas ar ne. Jeigu mama kūdikį žindo, tada jis gauna visas žindymo ir motinos pieno teikiamas naudas, kurių neturi joks mišinys. Žindymas mažina pavojų visų ligų, kurių riziką rūkymas didina, taigi ir atsveria augančiam vaikui rūkymo daromą žalą.

Labai svarbi informacija!

Jeigu motina nepajėgia mesti rūkyti, tai bus mažiau bėdos, jeigu ji rūkys tuojau po žindymo ir kuo toliau nuo kūdikio: kitame kambaryje, o dar geriau – lauke, nes tuomet ne tik kūdikiui nereikės kvėpuoti cigaretės dūmais, bet pati mama jų mažiau įkvėps. Paskui, prieš paimdama kūdikį, tegu nusiplauna rankas ir persivelka kitais drabužiais.

Patarkite jai mažinti surūkomų cigarečių skaičių, palikti vis ilgesnes nuorūkas bei rūkyti mažiau nikotino turinčias cigaretes. Dar ji galėtų pasinaudoti priemonėmis, pakeičiančiomis cigarečių nikotiną, nes būtent dėl jo ir atsiranda nenumaldomas poreikis rūkyti. Naudojant nikotino pleistrus ir kūdikis ir pati motina išvengtų visų kitų kenksmingų medžiagų, kurių būna tabako dūmuose. Jeigu ji nebuvo įpratusi rūkyti naktį, tai ir nikotino pleistras tuo laiku nereikalingas. O ir dieną gal būt nebūtina, kad moters kraujyje nuolat būtų nikotino, gal ir noras rūkyti jai užeina tik tam tikru laiku ir tam tikromis aplinktybėmis. Tuomet geriau tiktų nikotininė kramtomoji guma, nikotino koncentraciją padidinanti greitai tuo metu, kai moteriai jo reikia. Kūdikį tegu žindo prieš pat gumos kramtymą, kad iki kito žindymo, po dviejų – trijų valandų, nikotino jos kraujyje ir piene nebeliktų. O paskui bandyti ir tą dozę mažinti: kramtant gumą vis trumpiau, rečiau…

Nuostabiausia, jog ir pats žindymas moteriai padėtų atsikratyti rūkymo. Hormonas prolaktinas, išsiskiriantis iš hipofizio žindymo metu ir skatinantis naujo pieno gamybą krūtyse, bei endogeniniai opioidai, kurių irgi pagausėja žindyvės kraujyje, gerina nuotaiką, slopina stresą ir tuo padėtų sušvelninti nikotino vartojimo nutraukimo simptomus ar net išvengti jų. O itin prasminga veikla – kūdikio žindymas – taip labai pakeltų moters savigarbą ir savo vertės suvokimą, jog toks niekingai menkavertis užsiėmimas, koks yra rūkymas, galop netektų dėmesio ir išblėstų užmarštyje.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

2 Komentarai apie AR DERA PRIE ŽINDYMO KAVA, VYNAS IR CIGARETĖ?

GERIAUSIA PRADŽIA: 5. AR UŽTENKA PIENO?

  • Posted on spalio 13, 2010 at 9:00 pm

Jei kas nors Jums pasiūlys pasitikrinti savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis, žinokite – tas žmogus tikrai mažai apie tai išmano. Moters krūtis nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai naujokei galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę tose už spenelio esančiose talpyklėlėse – pieno latakų praplatėjimuose – ančiuose (16 pav.). Bet tai toli gražu ne viskas, ką gautų kūdikis, pats žįsdamas krūtį. Gal trečdalis, ketvirtadalis ar net dar mažiau. Tai vienas iš daugybės skirtumų tarp moters krūties ir karvės tešmens (ypač turint minty pienininkystei išvestas naminių gyvulių veisles). Karvės tešmens ančiai išties yra virtę „pieno cisternomis“ ir prieš melžimą jose gali susikaupti net iki 90 procentų viso tešmenyje esančio pieno. Motinos pieno didžioji dalis, kai ančiai jau užsipildę, laukia savo eilės latakėliuose ir alveolėse, ten, kur pienas atsiranda. Kūdikiui išžindus pieną iš ančių, šie vėl užsipildo (veikiant pieno tekėjimo refleksui) nauju, iš krūties gelmės atbėgančiu.

Kol kūdikis žindomas, motinos krūtys niekada visiškai neištuštėja. Vėlgi dėl tų pačių nervinių impulsų, žindymo metu einančių nuo spenelio, hipofizyje išsiskiria hormonas prolaktinas, skatinantis pieną gamintis, ir kūdikis, ilgai žįsdamas, „prisišaukia“ ir pieną, atsirandantį bežindant. Štai kodėl ir santykinai mažas krūtis turinčios moterys gali sėkmingai žindyti savo vaikus. Pagaliau, jei kūdikis nekantrauja, galima jam pasiūlyti ir antrąją krūtį.

Nebijokite žindyti dažnai. Riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija yra atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Taigi, kuo dažniau žindoma, tuo sotesnis yra moters pienas.

Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galėtų būtų kontrolinis kūdikio svėrimas prieš žindymą ir po žindymo. Tačiau kuri motina žino, kiek tą kartą jos vaikui pieno reikėjo? Per kiekvieną žindymą vaikas suvalgo skirtingai, priklausomai nuo jo apetito, nuo motinos nuotaikos ir daugelio kitų aplinkybių. Taip, mokslininkai yra apskaičiavę, kad, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, apytiksliai lygaus penktadaliui jo kūno svorio tuo metu. Ar vargsite dieną ir naktį kontroliuodami, kad sužinotumėte visų maitinimų metu gautų pieno kiekių sumą? Juk yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų. Neverta!

Tačiau jeigu Jums išties patinka aritmetika, tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite skaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą – garantija, kad kūdikis per tą laiką gavo pieno pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitokių skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų: jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi – apie 90 proc. sudaro vanduo), kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas tampa labiau koncentruotas: darosi tamsesnis ir aštriau kvepia.

Net tuomet, jei paaiškėtų, kad pieno išties neužtenka, nebėkite iškart pirkti mišinių ir girdyti jais vaikelio. Geriau nedelskite pasitarti su išmanančiu žmogumi, pirmiausia savo vaikų gydytoju, ir kartu ieškokite problemos priežasties ir būdų pačiam geriausiam kūdikio maistui – motinos pienui – pagausinti.

Nesisielokite, jeigu Jūsų mažylis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o Jūsų draugės kūdikis – visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus ir savus augimo tempus. Pirmąjį pusmetį jam gali užtekti penkių šimtų gramų užaugti per mėnesį, o antrąjį pusmetį – ir mažiau. Nepasiduokite azartui, kad Jūsų vaikelis žūtbūt laimėtų svorio „varžybas“. Žindomo kūdikio nepriversite iš krūties suvalgyti daugiau, negu jis pats nori ir jo organizmui reikia. Džiaukitės, kad mažylis žvalus ir sveikas. Juk ne dėl svorio rekordo, o gyvenimui vaiką auginate!

Kazimieras Vitkauskas, 2010

40 Komentarai apie GERIAUSIA PRADŽIA: 5. AR UŽTENKA PIENO?

GERIAUSIA PRADŽIA: 3. SUGRĮŽUS NAMO

  • Posted on birželio 20, 2010 at 1:34 am

„Etatų“ dalybos

Sugrįžus iš gimdymo skyriaus namo, žindančiai motinai labai svarbi šeimos parama. Ji yra nepakeičiama „profesionalė“, nes niekas kitas nesugebėtų parūpinti motinos pieno – vienintelio kūdikiui reikalingo maisto. Tai – svarbiausias mamos „etatas“. Vyro pareiga yra sukurti ir materialiai aprūpinti žindymui tinkamą aplinką ir užtikrinti jos saugumą. Kūdikiui augant ir ilgėjant jo budrumo ir domėjimosi pasauliu intervalams, didėja tėvo reikšmė ir auklėjant mažylį. Tai gali būti nesudėtinga mankštelė ir masažas, linksmi žaidimai su pakutenimais, vaikelio maudymas. Naujagimiui motina besąlygiškai reikalinga, tad vyresnysis vaikas gali pasijusti lyg ir užmirštas, atstumtas. Tėčio dėmesys jam padės nepatirti skriaudos ir prisitaikyti prie naujo – vyresniojo brolio ar sesers – vaidmens.

Žindymas toli gražu nėra sunkus darbas. Tačiau jo sėkmei labai svarbi gera motinos nuotaika, sveikas maistas, pakankamas poilsis, malonūs santykiai ir palankus aplinkinių dėmesys. Susitaikykite su mintimi, jog nesuspėsite atlikti visų darbų. Nesidrovėkite paprašyti artimųjų pagalbos buitiniuose reikaluose. Pasportuokite, mankštinkitės – tai atgaivina pavargusius raumenis, pagerina kraujotaką. Būtinai kuo daugiau būkite lauke ir, suprantama, kartu su vaiku! Žindyti galima ir kelionėje. Nepraleiskite progos pasnausti, kai kūdikis miega. Mėgaukitės žindymu – tai ir poilsio valandėlės, ir įspūdžiai, kurių prisiminimas šildys Jus visą gyvenimą.

Kūdikio miegas

Posakiu „Miega kaip kūdikis“ tradiciškai apibūdinamas giliai, ramiai ir ilgai miegantis žmogus. Iš tiesų yra atvirkščiai. Miegas yra tarsi cikliškai banguojantis procesas, kurio metu kaitaliojasi gilaus (ramaus) ir paviršutiniško (jautraus) miego fazės. Vienas suaugusiojo miego ciklas tęsiasi maždaug 1,5 valandos, ir didesniąją dalį to laiko, net 80 procentų, užima gilusis miegas. Kūdikio miego ciklai yra trumpesni, trunkantys tik maždaug 60 minučių, ir kiekviename jų apie 50 procentų laiko tenka paviršutiniškam miegui. Perėjimas iš vienos miego ciklo fazės į kitą yra labai jautrus periodas, kurio metu kūdikis gali lengvai prabusti. Jeigu tuo metu vaikas nejaus šalia savęs, neužuos, negirdės, nematys artimo žmogaus, jis gali išsigąsti, jog yra paliktas vienas ir nesaugus.

Tačiau kaip tik toks jautrus miego pobūdis kūdikystėje turi didelę prasmę. Juk kūdikiui kyla daug gyvybiškai svarbių poreikių, kuriuos reikia patenkinti. Pirmiausia jis auga ir dieną, ir naktį. Taigi jam reikia „statybinių“ medžiagų kūno ląstelėms daugintis ir augti ir energinių medžiagų visų tų ląstelių normaliai ir intensyviai veiklai užtikrinti. Ypač sparčiai vystosi kūdikio smegenys. „Budėdamos“ jos sprendžia daugelį naktį iškylančių problemų: pažadina kūdikį, kad šis prašytų valgyti išalkęs arba pats susirastų motinos spenelį (jis tai gali ir tamsoje, pagal būdingą kvapą), kai smegenyse esantis alkio centras praneša, jog reikia naujos maisto porcijos, kad paskatintų kūdikį šauktis pagalbos, kai šlapias, kai jam šalta ar per karšta, kai skauda…Todėl geriausia kūdikiui naktį miegoti šalia mamos. Čia ir jam pačiam bus ramiau, nes jausis saugus, ir visai šeimai, nes vaikui nereiks ilgai rėkti, kol prisišauks mamą ar tėtį. Mama, gulinti prie kūdikio, jo poreikius gali patenkinti net neatsimerkdama ir visiškai neišsibudindama iš miego. O žindomas kūdikis (tiksliau, prolaktinas, išsiskiriantis žindymo metu į motinos kraują) ją greitai vėl užmigdys. Kitaip būna keliantis ir einant prie atskirai gulinčio kūdikio jo nuraminti, sūpuojant ar nešiojant ant rankų, bandant jį vėl užmigdyti ir paguldyti atgal į lovelę.

Beje, nemanykite, kad užmigdyti kūdikį labai paprasta. Jis neužmiega taip greitai, kaip didelis vaikas ar suaugęs žmogus. Mamos ir tėčiai, tai patyrę, žino, kad kūdikio nepaguldysi tuoj pat į lovelę ar vežimėlį, vos tik jis užsimerkė – tam jis turi visiškai užmigti. Kol kūdikis yra paviršutiniško miego fazėje, jis vėl lengvai prabunda dėl menko dirgiklio, ir Jums teks migdymą pradėti iš naujo. O paviršutiniško jautraus miego požymiai yra vis dar sulenktos vaikelio rankytės ir sugniaužti kumšteliai, veido grimasos ir krutančios blakstienos. Toks migdymas užtrunka apie 20 minučių, ir tai būtų laikas, atimtas iš Jūsų naktinio poilsio „biudžeto“. O jeigu kūdikis dar ir maitinamas dirbtinai, iš buteliuko, tai jau mažiausiai du žmonės turėtų nemiegoti: vienam teks raminti verkiantį kūdikį, kol kitas gamins jam mišinį ir šildys.

Kai kūdikis ir mama miega greta, darniai keičiasi jų abiejų miego ciklai. Motina lengviau atsibunda kūdikiui prabudus, nes jos jautriojo miego fazė sutampa su kūdikio paviršutiniškojo miego faze, o kūdikio gilaus miego fazės metu ir motinos miegas būna ramesnis. Jeigu išalkęs kūdikis sukruta, motina, gulėdama šalia, tai pajaučia ir kūdikį priglaudžia prie krūties, pati beveik ir neatsibusdama. O štai, kai kūdikis ir motina miega atskirai, toli vienas nuo kito, jų miego ciklai nėra suderinti, ir kūdikiui gali ne iš karto pavykti pažadinti savo verksmu giliai miegančią motiną. Kol ji atsikels ir prieis, abu jau bus visiškai išsibudinę, ir paskui abiem bus sunkiau užmigti. Motina labiau pavargsta, ir visa šeima kenčia dėl neišsimiegojimo, kai kūdikio riksmo būna pažadinama po kelis kartus per naktį. Aišku, jei atskirai migdomas žindomas kūdikis, tokių atsibudimų būna daugiau, nes motinos pienas lengvai ir greitai virškinamas. Todėl ir vaikas vėl išalksta greičiau negu dirbtinai maitinamas kūdikis – karvės pieno mišinių virškinimas mažylio pilvelyje vyksta sunkiau ir ilgiau užtrunka. Kaip žinoma, sunkus virškinimas nebūtinai reiškia lengvą gyvenimą. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams dažniau pučia vidurius ir skauda pilvelį, o tada bemiegės tėvų naktys garantuotos.

Kam nepatinka laikyti kūdikio savo lovoje per naktį, užmigusį gali perkelti į jo paties lovelę. Geriau, kad ji būtų pastatyta šalia, be jokio tarpo ir be bortelio į mamos pusę, o kūdikis gulėtų tame pačiame aukštyje, kaip ir mama.

Ar užtenka pieno?

Jei kas nors Jums pasiūlys pasitikrinti savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis, žinokite – tas žmogus tikrai mažai apie tai išmano. Moters krūtis nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai naujokei galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę tose už spenelio esančiose talpyklėlėse – pieno latakų praplatėjimuose – ančiuose (16 pav.). Bet tai toli gražu ne viskas, ką gautų kūdikis, pats žįsdamas krūtį. Gal trečdalis, ketvirtadalis ar net dar mažiau. Tai vienas iš daugybės skirtumų tarp moters krūties ir karvės tešmens (ypač turint minty pienininkystei išvestas naminių gyvulių veisles). Karvės tešmens ančiai išties yra virtę „pieno cisternomis“ ir prieš melžimą jose gali susikaupti net iki 90 procentų viso tešmenyje esančio pieno. Motinos pieno didžioji dalis, kai ančiai jau užsipildę, laukia savo eilės latakėliuose ir alveolėse, ten, kur pienas atsiranda. Kūdikiui išžindus pieną iš ančių, šie vėl užsipildo (veikiant pieno tekėjimo refleksui) nauju, iš krūties gelmės atbėgančiu.

Kol kūdikis žindomas, motinos krūtys niekada visiškai neištuštėja. Vėlgi dėl tų pačių nervinių impulsų, žindymo metu einančių nuo spenelio, hipofizyje išsiskiria hormonas prolaktinas, skatinantis pieną gamintis, ir kūdikis, ilgai žįsdamas, „prisišaukia“ ir pieną, atsirandantį bežindant. Štai kodėl ir santykinai mažas krūtis turinčios moterys gali sėkmingai žindyti savo vaikus.12 Pagaliau, jei kūdikis nekantrauja, galima jam pasiūlyti ir antrąją krūtį.

Nebijokite žindyti dažnai. Riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija yra atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Taigi, kuo dažniau žindoma, tuo sotesnis yra moters pienas.

Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galėtų būtų kontrolinis kūdikio svėrimas prieš žindymą ir po žindymo. Tačiau kuri motina žino, kiek tą kartą jos vaikui pieno reikėjo? Per kiekvieną žindymą vaikas suvalgo skirtingai, priklausomai nuo jo apetito, nuo motinos nuotaikos ir daugelio kitų aplinkybių. Taip, mokslininkai yra apskaičiavę, kad, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, apytiksliai lygaus penktadaliui jo kūno svorio tuo metu. Ar vargsite dieną ir naktį kontroliuodami, kad sužinotumėte visų maitinimų metu gautų pieno kiekių sumą? Juk yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų. Neverta!

Tačiau jeigu Jums išties patinka aritmetika, tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite skaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą – garantija, kad kūdikis per tą laiką gavo pieno pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitokių skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų: jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi – apie 90 proc. sudaro vanduo), kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas tampa labiau koncentruotas: darosi tamsesnis ir aštriau kvepia.

Net tuomet, jei paaiškėtų, kad pieno išties neužtenka, nebėkite iškart pirkti mišinių ir girdyti jais vaikelio. Geriau nedelskite pasitarti su išmanančiu žmogumi, pirmiausia savo vaikų gydytoju, ir kartu ieškokite problemos priežasties ir būdų pačiam geriausiam kūdikio maistui – motinos pienui – pagausinti.

Nesisielokite, jeigu Jūsų mažylis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o Jūsų draugės kūdikis – visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus ir savus augimo tempus. Pirmąjį pusmetį jam gali užtekti penkių šimtų gramų užaugti per mėnesį, o antrąjį pusmetį – ir mažiau. Nepasiduokite azartui, kad Jūsų vaikelis žūtbūt laimėtų svorio „varžybas“. Žindomo kūdikio nepriversite iš krūties suvalgyti daugiau, negu jis pats nori ir jo organizmui reikia. Džiaukitės, kad mažylis žvalus ir sveikas. Juk ne dėl svorio rekordo, o gyvenimui vaiką auginate!

Norite palikte komentarą?

GERIAUSIA PRADŽIA: 1. GIMIMO DIENA

  • Posted on gegužės 31, 2010 at 12:11 am

Ar Jums tai patiktų?

Pasvajokime. Įsivaizduokite: vieną gražią dieną Jūs sužinote, kad būsite mama…
Trečiai nėštumo savaitei įpusėjus, mažulytė Jūsų vaikelio širdutė jau plaka! Praeina dar trys mėnesiai, ir jau pati pajuntate savo pilve kažką neįprastai sujudėjus. Specialistai pasakytų: „Tai vaisius.“ Tačiau Jūs nesutinkate – ten mažas žmogutis, Jūsų sūnaitėlis arba dukrytė, Jus švelniai pakuteno. O gal draugiškai įspyrė, išdykėlis… Kai iki pirmojo pasimatymo lieka du mėnesiai… vienas… savaitė, vis labiau nekantraujate. Abu. Jūs vakarop pailstate nešiodama nemažą svorį savyje, kartais ir šonus pamaudžia, o ir vaikeliui darosi ankštoka. Jūsų krūtys, atrodo, jau irgi pasiruošusios: žiūrėk, ima ir ištrykšta lašelis kitas gyvybės syvų…

Ir štai toji Diena jau!.. Išties, pripažįstate, gimdymas – tai ne lengvutis pasivaikščiojimas: taip įtemptai, sunkiai ir… skausmingai dar neteko dirbti niekada. Jūs tikrai nusipelnote Šventės – begalinio džiaugsmo kartu su Jūsų Gimusiu Vaiku!
Bet kas gi čia? Akušerė Jums iš tolo parodo: berniukas. Arba: mergaitė. Ir viskas! Jūsų išsvajotąjį kūdikėlį išsineša naujagimių palatos seselė. Belieka džiaugtis vienai pačiai. Beje, neskubėkite krykštauti iš laimės: pasirodo, Jūs kraujuojate, placenta nenoriai išeina… Jums maigo pilvą, apkrauna ledais, leidžia gimdą sutraukiančius vaistus… „O kur dabar mano vaikelis? Kaip ten jam?“ – ilgesingai žvelgiate durų pusėn.

Košmaras? Bet tai dar ne viskas. Mažiausiai šešias valandas – tokios taisyklės, o jei gimdėte vakarop, tai dar ir visą naktį, praleidžiate viena. Galite graudžiai verkti dėl neteisybės, galite kliedėti bandydama užmigti arba vėl kantriai svajoti apie būsimą laimę – Jūsų valia. Vaikelis? Jis irgi kaip į tremtį išvarytas: nei mamytės širdelės šalia, nei mielo jos balso. Tik nerimas ir baimė tarp tokių pat rėkiančių bendrakeleivių mažose geležinėse lovytėse. Ant sienos šaltai tiksi viską čia reguliuojantis bejausmis laikrodis: tu – vie – nas, tu – vie – nas, tu – vie – nas… Mažutis nesutinka, jis nori pas mamytę, tik ten jam bus saugu ir gera. Tačiau ko pasiekia rėkdamas? Jo burnytę užkemša guminiu čiulptuku – šitaip čia sutramdomi triukšmadariai.

Na tai kaip, ar patinka? O juk tai visai ne fantazijos, taip visai dar neseniai buvo! Paklauskite savo mamos, jei netikite. Jūs pati taip gimėte. Beje, ir Jūsų mama šitaip pradėjo savo kelionę šioje žemėje. Ir aš.

Paskui, jau kitą rytą, mus visus, kietai į vystyklus susuktus „belaisvius“, seselės sudėdavo (buvo ir liaudiškas posakis tam reiškiniui prigijęs – „suštabeliuodavo“) ant geležinio vežimėlio lentynų ir veždavo į pasimatymą su mūsų mamytėmis. Ta „rėkianti mašina“ riedėdavo gimdymo skyriaus koridoriumi, sustodama prie kiekvienos palatos durų, ir jos keleivius išdalydavo mamoms pusvalandžiui, kad pamaitintų. Bet iš tikrųjų leisdavo žindyti ne ilgiau kaip 10–15 minučių, o patį pirmąjį kartą – tik penkias, „kad spenelių nenugraužtų“. Tada motinų niekas nemokė, kaip reikia žindyti, o naujagimiai „savajame gale“ jau buvo įpratinti čiulpti čiulptukus, taigi ir su krūtų speneliais elgėsi taip pat: siurbė juos negailestingai. Jeigu išalkę. O jei ne, jeigu vaikeliukas jau ten, naujagimių palatoje, per anksti išalkdavo ir pernelyg garsiai šaukė, jis buvo nuraminamas ne tik gumine „tūte“, bet ir prigirdomas gliukozės tirpalo. Atveždavo jį apspangusį nuo to saldinto vandens, tad motinai belikdavo tik gėrėtis savo kūdikėliu, abejingai gulinčiu šalia krūties arba ir visai užmigusiu.

Pasimatymo laikas netrukdavo baigtis, mus vėl „suštabeliuodavo“ į grįžtantį atgal vežimą, o mamoms liepdavo imtis labai rimto darbo – „nusimelžti likusį pieną“, kad naujagimiai vėl išalkę turėtų ką valgyti ir kad krūtys „nesudegtų“. Rėksniams to ištraukto pieno paprastai neužtekdavo, todėl būdavo panaudojama ir „atsarginė amunicija“ – buteliukai su B mišiniu, tai yra pusiau praskiestu karvės pienu. Pažinojau motinų, kurios taip ir grįždavo namo išmokusios tik išsitraukti pieną rankomis ar pientraukiais, tačiau nesugebančios žindyti. Įgudus „meistriškai nusimelžti“, taip maitinti kūdikį galima gana ilgai. Pažįstu mamų, tai dariusių beveik visus metus. Suprantama, ir tuomet vaikas gauna motinos pieną, kuris milijoną kartų geriau už bet kurį mišinį, tačiau aš vis dėlto balsuočiau už tikrą žindymą.

Būkite drąsi

Išties, dabar jau yra kitaip. Tą ypatingąją dieną gimdymo skyriuje visiems rūpės, kad gera būtų judviem, patiems svarbiausiems: Motinai Gimdytojai ir Ateities Žmogui. Būkite drąsi! Prašykite, kad Jūsų gimusį vaikelį kuo greičiau glaustų Jums prie krūties. Geriausiai, jeigu naujagimis guldomas mamai ant pilvo nuogutis: motinos kūnas jį šildys, o jus abu apglobusi lengva antklodėlė (ją juk visai nesunku pašildyti iš anksto) neleis tai šilumai išsisklaidyti. Vaikelis nurims jausdamas Jūsų šilumą ir girdėdamas Jūsų širdies plakimą. Naujagimis, jei jam leidžiama greitai priglusti prie mamytės, už tai atsidėkoja taip pat nedelsdamas.

Sveika nenėščios moters gimda mažesnė už jos kumštį. Gimus vaikui, motinos gimda – kaip didelis subliūškęs ir pavargęs raumeninis maišas. O darbas juk dar nebaigtas: vien tik vaikutį (žinoma, kartais jų būna du, dar rečiau trys, keturi…) pagimdyti negana, reikia ir placentą. Ji, darbštuolė, ilgus mėnesius perdavinėjusi iš Jūsų į dar negimusio vaikelio kraują maisto medžiagas ir deguonį, jau visas savo pareigas atliko. Taigi ačiū ir… viso gero! Tik štai pati placenta vargu ar pasišalins, ją reikia išstumti. Jeigu bent gabalėlis pasiliks, bėdų neišvengsime: po gimdymo užsitęsusio kraujavimo, o kažkada gal ir tos užsilikusios ir priaugusios placentos liekanos supiktybėjimo. Be to, dabar ir kūdikis būtų skriaudžiamas: placentos gabalėliai, nors ir mažiausi, išskirdami savo hormonus į motinos kraują, gali trukdyti pienui gamintis.

Taigi gimda dar negali ilsėtis. Kas ją paskatins ir jai padės? Savo, nors ir nedideliu, svoriu naujagimis spaudžia motinos pilvą ir kartu gimdą, o prigludęs prie krūties, žįsdamas ar bent liesdamas ją burnyte, jis skatina refleksinį oksitocino išsiskyrimą iš motinos hipofizio. Šis hormonas, su krauju nuneštas į gimdą, ten sužadina raumenų susitraukimus. Placentą išstūmus lauk, jos vietoje gimdoje lieka žaizda. Susitraukdami gimdos raumenys užspaudžia gyslutes, ir kraujavimo nebūna arba jis negausus. Štai taip naujagimiai yra išgelbėję tūkstančius savo mamų nuo didelio nukraujavimo, o ten, kur buvo paprotys naujagimių nežindyti, daugelis gimdyvių gausiai kraujuodavo, o neretai dėl to ir mirdavo.

Prigludęs pirmą kartą prie motinos krūties, naujagimis pasirūpina ir savimi. Prisimename iš „Žindymo mokslo“: žindant kūdikį, motinos hipofizis išskiria du hormonus. Jau minėtąjį oksitociną, kuris priverčia susitraukti ne tik gimdoje, bet ir aplink alveoles pieno liaukose esančias raumenų ląsteles ir taip pastumia pieną tekėti iš krūties gelmės link spenelio. Ir kitą hormoną – prolaktiną, skatinantį naujo pieno gamybą. Išties, motinos krūtys kūdikio maitinimui pasiruošia gerokai prieš gimdymą ir jose jau būna priešpienio. Tačiau padėtį tuomet dar valdo nėštumo hormonai, kurių svarbiausioji užduotis – padėti išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Tai – estrogenai ir placentos hormonas progesteronas. Jie slopina pieno gamybai stimuliuoti reikalingą hormoną prolaktiną. Tik tada, kai pagimdomas vaikelis, estrogenų antplūdis atslūgsta, o pasišalinus placentai, iš motinos kraujo pamažu skirstosi ir progesterono likučiai. Užtruktų tris keturias dienas, kol prolaktinas būtų laisvas veikti visa jėga. Tačiau tiek ilgai laukti nenori vaikas, jis gyvas, jam reikia valgyti ir augti! Būtent apie tai naujagimis ir praneša motinos organizmui, priglusdamas prie krūties ir pateikdamas savo pirmąjį „užsakymą pietums“. Burnyte liesdamas spenelį, kūdikis pasiunčia nervinius signalus į motinos hipofizį, kad ten išsiskiriančio prolaktino banga viršytų estrogenų ir progesterono lygį. Taigi kuo daugiau signalų, tai yra kuo dažniau ir ilgiau kūdikis žinda krūtį, tuo daugiau prolaktino ir tuo gausiau pieno bus pagaminama. Mes jau žinome – tai paklausos ir pasiūlos dėsnis.

Pirmasis „mazgas“

Tuojau po gimdymo mezgasi stiprus ir nuolatinis psichologinis ryšys tarp motinos ir vaiko. Pirmiau tai buvo pastebėta gyvulių ir žvėrių elgsenoje. Juk dar vaikystėje esame girdėję perspėjimą: neimkite į rankas ką tik gimusių šuniukų, kačiukų, triušiukų…, nes pirmiau juos turi apuostyti ir aplaižyti, o tai reiškia – pripažinti savais, tikroji jų motina. Jaunikliai tikrąja motina, jei jos pačios nejaučia, neužuodžia ir nemato, gali palaikyti tuo metu šalia esantį visai svetimą gyvį ar net daiktą. Taip ir žmogaus naujagimis gali ištikimai pamilti buteliuką su čiulptuku, pačią gimdytoją suvokdamas tik kaip priemonę tam daiktui gauti.

Anksčiau buvusi įprasta tradicija gimusį vaiką tik iš tolo parodyti motinai, o kartu, reikštų, ir motiną – naujagimiui, yra grynai simbolinė. Naujagimis koncentruoja savo žvilgsnį ne toliau kaip pusė metro, todėl, supažindinant su mama, jį reikia padėti motinai ant krūtinės: leisti ją užuosti, išgirsti jos kvėpavimą, paliesti ranka jos odą, pamatyti jos akis ir paragauti savosios gyvybės šaltinio – motinos krūtų pieno. Visa tai užtrunka valandą dvi. Ne paslaptis, mūsų visuomenėje būna moteriškių gegučių, kurios pagimdžiusios palieka vaikus valstybei, bet taip pat žinau faktų, kai, įkalbėtos bent pabandyti žindyti, ne viena savo tvirtą išankstinį nuosprendį atšaukė ir vaikelius augino pačios. Per oda prie odos kontaktą naujagimis stimuliuoja globėjišką motinos elgesį ir didina jos norą ir sugebėjimą žindyti. Išties, čia suveikia ne tik geri norai, bet ir hormonai. Ypač oksitocinas. Ne veltui jis dar vadinamas „meilės hormonu“.

Pirmojo susilietimo ir žindymo metu ant naujagimio odos ir į virškinimo traktą patenka normalių motinos mikroorganizmų, kurie yra nepatogeniški (nesukelia ligų). Saugūs motinos mikroorganizmai apsigyvena pas naujagimį, nepalikdami vietos nepažįstamiems ir kenksmingiems mikrobams, skatindami kūdikio imuninės sistemos vystymąsi be rizikos, kad gali kilti liga, nes su motinos pienu gaunami specifiniai antikūnai ir kitos apsauginės medžiagos tuos motinai „pažįstamus“ mikroorganizmus patikimai kontroliuoja.

Priešpienio galia

Jį dar vadina krekenomis. Savo išvaizda – gelsvesnis ir tirštesnis – priešpienis skiriasi nuo vėliau atsirandančio subrendusio, arba tikrojo, pieno. Dėl šio savitumo mūsų protėviai juo nepasitikėjo, manė esant nešvarų ir kenksmingą. Nežinia, kas pirmasis ir kur sugalvojo tokią nesąmonę, tačiau šis prietaras gyvavo nuo senovės daugelyje pasaulio šalių. Pagimdžiusiai motinai neleisdavo žindyti kūdikio, o priešpienį, kol „ateis tikrasis pienas“, liepdavo nusitraukti rankomis ir išpilti. Tai tęsdavosi dvi, tris, keturias dienas, o naujagimiui tuomet duodavo ką kita, kas išties dažnai būdavo ir nešvaru, ir žalinga. Pavyzdžiui, Lietuvoje naujagimiui į burną įdėdavo vadinamąjį žindį – audeklo skiautę, prikimštą sukramtytos duonos, riešutų, saldainių ar kitokių „skanumynų“. Dar XX amžiaus pradžioje kūdikių mirtingumas Lietuvoje kėlė siaubą. Reta šeima užaugindavo visus joje gimusius vaikus. Tarsi rusiška ruletė skynė gyvybes, kai absurdiškas draudimas žindyti naujagimius tiesiog mėtė juos loterijon: mirs ar gyvens?

Priešpienis pripildo krūtų alveoles paskutinįjį nėštumo trimestrą ir išskiriamas kelias dienas po gimdymo. Net jeigu motina visą nėštumo laiką žindė kitą vaiką, jos pienas vis tiek pereis priešpienio stadiją kaip tik prieš naują gimdymą ir po jo. Tai lemia gimdymo hormonai. Priešpienis labai gerai atitinka specifinius naujagimio poreikius. Dėl imunoglobulinų ir įvairių kitų apsaugos faktorių gausos krekenas galima laikyti ne vien maistu, bet ir vaistu. Priešpienio imunoglobulinai padengia nesubrendusią naujagimio žarnyno gleivinę, taip saugodami nuo bakterijų, virusų, parazitų ir kitų patogeninių faktorių. Krekenos turi ir vidurius laisvinančių savybių, tuo padėdamos naujagimiui greičiau pašalinti iš žarnyno pirmąsias tamsias išmatas – mekonijų, kuriame susikaupia dėl perteklinio vaisiaus hemoglobino irimo atsipalaidavęs bilirubinas, ir taip išvengti naujagimių geltos. Kol priešpienis palaipsniui pasikeičia subrendusiu pienu, trunka nuo 3 iki 14 dienų po gimdymo.

Norite palikte komentarą?

ŽINDYMO MOKSLAS: 4. KŪDIKIO GLAUDIMAS

  • Posted on gegužės 23, 2010 at 6:39 pm

Žindymas gulint

Kartais kūdikį tenka žindyti gulint ant nugaros, pavyzdžiui, tuojau pat po gimdymo (kol dar nepasišalino placenta) ar pirmąją parą po cezario pjūvio. Tuomet motinai padeda gimdymo skyriaus slaugytojos. Vėliau patogiau žindyti gulint ant šono (22 pav.).

Po galva pasikiškite pagalvę, tačiau vaikeliui verčiau gulėti lygioje vietoje. Visu kūneliu, ne tik veidu, jis turi būti priešais motiną: juk nepatogu valgyti, o ypač ryti, pasukus galvą į šoną? Nepatogu tai daryti ir palenkus galvą žemyn arba labai atsilošus. Taigi kūdikio galva ir kūnas turi būti vienoje linijoje, o veidas ir liemuo – vienoje plokštumoje. Glauskite kūdikį prie savęs, prilaikydama ranka. Kita lieka laisva, jeigu reiks, ja galėsite prilaikyti krūtį. Nespauskite vaiko galvelės, lenkdama ją pirmyn – kūdikiui tai nepatinka, jis pyks ir bandys išsivaduoti. Kūdikėlio rankas išlaisvinkite iš vystyklų ir pirštinių, kad jis galėtų liesti mamytę. Šis oda prie odos kontaktas skatina ne tik pieno tekėjimą iš krūties, bet ir švelnius motinos jausmus, kūdikio psichomotorinį (proto ir judesių) vystymąsi. Išvis geriausia, kai nuogas kūdikis liečiasi prie motinos visu kūneliu. Kol vaikas dar susičiaupęs, „nutaikykite“ jį taip, kad nosies galas būtų priešais spenelį. Mat tuomet, kai glausite prie krūties, vaikas išsižiodamas truputį atloš galvą ir spenelis pateks į viršutinę burnos dalį, leisdamas po savimi palįsti liežuviui. Pažįstamas mamos ir pieno kvapas paskatins kūdikį ieškoti. Taigi, kai jis plačiai išsižios, greitu ir tiksliu (bet švelniu) judesiu glauskite vaiką prie savęs kuo arčiau, kad galėtų žįsti, o ne temptų už spenelio, vien tik jį sugriebęs burna.

Nespauskite krūties pirštais ir ypač venkite vadinamųjų „žirklių“, kai ji, tarsi cigaretė, sugnybiama tarp smiliaus ir didžiojo. Taip užspaudžiami latakėliai ir trukdoma pienui tekėti, o jei pirštai nuslysta per arti spenelio, kūdikis negali apžioti pakankamai daug krūties. Didelę ir minkštą krūtį galima delnu prilaikyti iš apačios. Jeigu vaikelis prie krūties prigludęs tinkamai, paprastai lieka tarpelis prie nosies ir jis gali laisvai kvėpuoti.

Gero prigludimo požymiai:

• kūdikio galva ir liemuo yra vienoje linijoje, jis veidu ir visu kūnu atsisukęs į motiną;
• kūdikis pilvu prigludęs prie motinos, o jo galva truputėlį atlošta (ne per daug, nes tada būtų sunku ryti);
• smakras remiasi į krūtį (žindymo metu jis, lengvai masažuodamas, padeda pienui iš apatinės krūties dalies tekėti link spenelio);
• plačiai pražiotoje burnoje atsiduria visa spenelį supanti areolė arba jos diduma, o tai, kas lieka neapžiota, labiau matosi viršuje (20.a pav.);
• apvalūs iškilę žandai byloja, jog burna gerai užpildyta „žindymo speniu“ (kurio tik apie trečdalį sudaro pats spenelis).

Labai svarbus yra dar vienas, subjektyvus, kūdikio gero priglaudimo požymis – gera motinos savijauta žindant. Jūs galite justi pieno tekėjimą krūtyje veikiant oksitocino refleksui, kartais pasireiškiantį smulkiu padilgsėjimu krūtyje, tačiau nėra jokių spenelio skausmų.

Blogo prigludimo požymiai:

• kūdikio galva pakreipta į šoną, palinkusi arba per daug atlošta liemens atžvilgiu, arba kūdikis guli šonu į motiną, veidas nėra tiesiai priešais krūtį;
• tarp kūdikio ir motinos yra didelis tarpas, o tam, kad pasiektų krūtį, kūdikio galva ir kaklas palinksta į priekį ir žemyn;
• kūdikio smakras neliečia motinos krūties;
• burna siaurai pražiota, apima tik spenelį, už jo esanti areolė lieka neapžiota arba apžiota nepakankamai ir daugiau jos matosi žemiau kūdikio burnos (20.b pav.);
• kūdikio žandai įdumba, nes burnos neužpildo „žindymo spenys“ ir ji lieka apytuštė.

Spenelio skausmas maitinant kūdikį krūtimi yra ženklas motinai, jog kūdikis blogai prigludęs ir čiulpia tik spenelį, maigydamas ir trindamas jį tarp dantenų ir siurbdamas jo odą. Tokį žalojantį spenelio čiulpimą reikia kuo greičiau nutraukti ir glausti kūdikį prie krūties iš naujo. Tačiau spenelio iš burnos jėga traukti negalima, taip jis bus dar labiau traumuojamas. Įkiškite savo mažylį pirštą į kūdikio burnos kampą, kad pasidarytų tarpelis orui įeiti, ir, užkišusi pirštą už spenelio galo, jį išstumkite lauk.

Žindymas sėdint

Visos aukščiau išvardytos kūdikio gero priglaudimo prie krūties taisyklės galioja ir motinai, kuri žindo sėdėdama. Energingas kūdikis galbūt pavalgys ir greičiau, tačiau vidutiniškai žindymas tęsiasi 20–25 minutes, o lėtesnis, su pertraukomis žindąs vaikelis gali užtrukti ir ilgiau kaip pusvalandį. Taigi ir Jums teks šitiek laiko išsėdėti vienoje vietoje. Pasirinkite patogią, geriau žemesnę, su atrama nugarai, kėdę. Jei ji per aukšta, pravers pakojis.

Yra keletas kūdikio laikymo būdų, kai žindoma sėdint. Tradicinis, labiausiai įprastas, yra pirmųjų mėnesių amžiaus kūdikio guldymas ant tos pačios kaip ir krūtis rankos, kai delnu prilaikomas užpakaliukas (kad kūdikėlis nenuslystų), o galva remiasi į dilbio viršutinę dalį (23.a pav.). Labai maži, neišnešioti naujagimiai laikomi ant priešingos nei krūtis rankos, kai visas vaikelis sutelpa ant mamos dilbio ir ištiesto delno (23.b pav.). Kūdikį galima laikyti ir kitaip, kai galva guli ant mamos delno, o liemuo – po pažastimi (23.c pav.). Tai patogu žindant ūgtelėjusius dvynukus ar gydant pieno sąstovį apatinėje šoninėje krūties dalyje (čia jis kaip tik ir pasitaiko dažniausiai): vaikas žįsdamas smakru masažuoja krūtį, stumdamas pieną link spenelio. Nepamirškite: kaip belaikytumėte kūdikį, pradėdama žindyti Jūs vaikelį kelkite prie krūties, o ne pati lenkitės prie jo. Todėl pravartu šalia turėti ką nors tinkamą pasikišti po ranka, ant kurios guli vaikas. Pavyzdžiui, kietoką pagalvę ar sulankstytą antklodę.

Priglaustas prie krūties, kūdikis pirmiausia padaro keletą energingų trumpų judesių burna, taip sužadindamas oksitocino refleksą. Santykinai liesesnis, jau laukiantis ančiuose pradinis pienas teka gausiai, taigi ir kūdikis iš pradžių žinda nesustodamas, o paskui, riebesniam galiniam pienui iš krūties gelmių lėčiau atitekant, ir žindimo judesiai lėtėja, daugėja poilsio pertraukėlių. Gerai prie krūties prigludęs kūdikis žinda efektyviai ir be triukšmo: neišgirsite jokio tik spenelio čiulpimui būdingo čepsėjimo lūpomis ar pliaukšėjimo liežuviu.

Jei gerai prigludęs, kūdikis gali žįsti krūtį tiek ilgai, kiek jam patinka. Pasisotinęs pats ją paleidžia. Kiekvieną maitinimą pradėkite iš kitos krūties. Jeigu vieną krūtį ilgokai žindęs kūdikis vis dar nesotus ir nerimsta, jį galima perkelti prie antrosios. Pasisotinęs naujagimis ar pirmųjų mėnesių kūdikis paprastai užmiega, o vyresnis, paleidęs krūtį, gali būdrauti toliau.

Atminkite – kūdikis visąlaik turi matyti motinos veidą ir jos akis, o Jūs negailėkite jam dėmesio: šypsena ir kalba. Gal jis dar nesupras žodžių prasmės, tačiau toks bendravimas labai svarbus mokantis būti žmogumi.

Svarbiausioji taisyklė

Gamta nežiūri į žmogaus sumeistrautą laikrodį, ji turi savus dėsnius. Jei maitinimas yra išties natūralus, kūdikis yra to proceso „dirigentas“. Ne laikrodis (tas prietaisas atsirado palyginti labai neseniai, o žindymo istorija skaičiuoja jau daug tūkstantmečių), ne gydytojas ir ne slaugytoja, ir ne mama yra gamtos įgalioti nuspręsti, kada reikia valgyti, o pats kūdikis. Kaip tik jis geriausiai žino ir kiek pieno išalkus jam reikia suvalgyti, kad pasijustų sotus.

Gamta suteikė savo vaikams gebėjimą reguliuoti gaunamo maisto kiekį per apetito kontrolės mechanizmą. Maitinamas pagal poreikį, kūdikis ne tik pats suvalgo būtent tiek, kiek jam reikia, bet kartu jis reguliuoja ir pieno gamybą motinos krūtyse. Būtent kūdikis žįsdamas „nurodo“ motinos pieno liaukoms, kiek pieno pagaminti kitam kartui. Todėl žindymą dar galima vadinti ir „kūdikio vadovaujamu“ maitinimu.

Bet kas gi bepriklauso nuo pačios motinos? Ogi svarbiausias „politinis“ sprendimas: žindyti savo vaiką! Todėl ir verta kovoti už kiekvienos motinos teisę išmanyti žindymo gerumus ir maitinimo iš buteliuko blogumus, ir už kiekvieno mažo žmogaus teisę būti mylimam. Taigi glausti kūdikį prie krūties reikia su meile. Tai – visų svarbiausioji taisyklė. Ir pamoka šiandienai ir visam gyvenimui. Išmokti mylėti vaikui labai naudinga. Už meilę jis pelnys meilę. Kaip ir Jūs.

9 Komentarai apie ŽINDYMO MOKSLAS: 4. KŪDIKIO GLAUDIMAS

ŽINDYMO MOKSLAS: 3. ŽĮSTI – TAI NE ČIULPTI

  • Posted on gegužės 15, 2010 at 6:55 pm

Jau žinome, kad pasigaminęs pienas teka latakėliais ir kaupiasi galinių latakų praplatėjimuose – talpyklose, dar vadinamose ančiais. Šie yra po tamsesniuoju laukeliu aplink spenelį – areole. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Iš esmės tai yra melžimas. Svarbiausias „darbininkas“, kuriam tenka ši užduotis žindant, yra kūdikio liežuvis. Ne veltui liežuvį sudaro raumenys. Jeigu kūdikis gerai paima krūtį, jis savo burna apžioja ne tik spenelį, bet ir didesniąją areolės dalį. Tada ištiestas į priekį liežuvis palenda po pieno ančiais ir jo gale kylanti raumeninė banga tarsi volelis slenka varydama pieną į vaiko burną, kaip pavaizduota 19 paveikslėlyje. Kai kūdikis gerai žinda, motinos spenelis atsiduria giliai burnoje, sudarydamas vidutiniškai trečdalį to, ką vaikas yra apžiojęs. Speneliui niekas negresia: viršuje jis saugiai remiasi į gomurį, o apačioje švelniai masažuojamas (bet netrinamas) banguojančio liežuvio.

Kitaip būna, jei kūdikis apžioja vien tik motinos spenelį ir jį čiulpia. Tada spenelis maigomas tarp dantenų, trinamas, o dar baisiau yra tai, kad vaikas, siekdamas pieno, spenelį siurbia. Guma, ir ta ilgainiui išburktų, o juk krūties spenelis – viena gležniausių ir jautriausių moters kūno vietų. Siurbiamas spenelis pučiasi ir brinksta, plona jo paviršiaus odelė tempiasi, atsiranda įtrūkimų, kurie ne tik labai skausmingi, bet gali ir kraujuoti. Čiulpiant kūdikio burna lieka pustuštė, taigi yra vietos orui, kuris gali būti nurytas kartu su pieno gurkšniais. Oras kaupiasi skrandyje, ir dėl to vaikelis gali dažnai atpylinėti paguldytas. Tai retai atsitinka po normalaus žindymo. Be to, čiulpdamas kūdikis įpranta laikyti liežuvį atitrauktą ties spenelio galu, panašiai kaip čiulpdamas čiulptuką (pabandykite pačiulpti savo piršto galą ir pažįsti visą pirštą, ar jaučiate skirtumą?).

Kaip atrodo gerai krūtį žindantis kūdikis? 20a paveikslėlyje matome jį plačiai išsižiojusį, diduma laukelio – areolės slepiasi vaiko burnoje, o neapžiotos jos dalies daugiau lieka viršuje. Kūdikio smakras prisiglaudęs prie krūties ir net šiek tiek ją spaudžia, žindymo metu savo judesiais tarsi masažuodamas ir padėdamas pienui tekėti iš krūties apačios link spenelio. Galva truputėlį atlošta, tad lieka erdvės tarp nosies ir krūties vaikui kvėpuoti. Žandukai apvalūs, iškilę, nes kūdikio burna užpildyta apžiotos krūties dalies.

20b paveikslėlyje nupieštas čiulpiantis kūdikis. Motinos krūtį jis laiko lyg buteliuką su čiulptuku – tik už spenelio. Burna vos pražiota, smakras toli nuo krūties, o skruostai spenelio siurbimo metu įdubę (jei piešinys apimtų ir motiną, tikriausiai pastebėtume skausmo išraišką jos veide).

Įprasti čiulpti kūdikis gali ne tik girdomas iš buteliuko su čiulptuku, bet ir raminamas čiulptuku tuštuku. Ypač negerai, kai čiulptukas duodamas naujagimiui, kol jis dar neįgudęs žįsti.

Naujagimio refleksai

Naujagimis yra labai supratingas – jei paprašau išsižioti, jis taip ir padaro. Na, aš, tiesa, pasinaudoju gudrybe: sakydamas: „Išsižiok, mielasis (mieloji)“, pirštu paliečiu jo smakriuką. Išties vien to ir pakaktų, pabandykite. O jei paliesite skruostuką, tai vaikelis ne tik išsižios, bet ir galvą ton pusėn pasuks. Tai – ieškojimo refleksas. Ne pirštą, suprantama, o motinos krūtį naujagimis norėtų pagauti. Jeigu atidžiau įsižiūrėtumėte į atvirą kūdikio burną, pamatytumėte liežuvį tarsi suplotą jos dugne ir iškištą priekin (21 pav.). Šitaip naujagimis paruošia vietą, kad galėtų apžioti kuo daugiau motinos krūties ir pakišti liežuvį po pieno ančiais, esančiais po areole toliau už spenelio.

Kaip tik tokį plačiai išsižiojusį vaiką ir reikia dėti prie krūties. Kai kūdikis gomuriu pajunta spenelį, jis čiumpa viską burna, dar labiau priglusdamas ir ypač stipriai prisispausdamas smakru. O tada, raginamas žindimo reflekso, darbo imasi liežuvis. Ir, suprantama, jei jo veikla sėkminga, pro spenelį švirkščia pienas, kuris, suvilgydamas liežuvio šaknį, sužadina rijimo refleksą. Šis refleksas – „ištikimiausias“ ir išlieka visą žmogaus gyvenimą. Ieškojimo refleksas būdingas tik naujagimystei ir, kol jis veikia, reikia įtvirtinti gerus žindimo reflekso įgūdžius, į kūdikio burną įleidžiant tik vienintelį „svečią“ – motinos krūtį. Jokių čiulptukų ir buteliukų neleiskite net artyn prie mamą turinčio naujagimio.

3 Komentarai apie ŽINDYMO MOKSLAS: 3. ŽĮSTI – TAI NE ČIULPTI

ŽINDYMO MOKSLAS: 2. FIZIOLOGIJA

  • Posted on gegužės 8, 2010 at 7:33 pm

Laktacijos pradžia

Gimus vaikui ir išėjus placentai, progesteronas iš motinos kraujo palaipsniui dingsta ir netrukus priešpienio ima daugėti. Nors priešpienio krūtyse būna jau nėštumo metu, tik hormoniniai pokyčiai po gimdymo „įjungia“ pieno gamybą visu greičiu. Kai estrogeno ir progesterono koncentracija kraujyje krenta, prolaktinas jau gali veikti netrukdomas – „pienas ateina“. Maisto medžiagų, reikalingų pienui gamintis, pristatymui užtikrinti intensyvėja kraujotaka krūtyse. Jeigu naujagimis nežindomas, krūtys prisipildo tiek, kad daugiau nebetelpa, ir moteris 3–4 parą pradeda justi veržimą ir net skausmą, o dėl prisidedančio uždegimo gali ir sukarščiuoti. Gali, tačiau nebijokite, Jums to tikriausiai nebus. Taip atsitikdavo, ir išties labai dažnai, kai pirmąjį maitinimą krūtimi labai atidėliodavo, naujagimius laikydavo atskirai nuo motinų ir žindydavo retai, pagal valandas, ir su ilgomis nakties pertraukomis. Motinoms, kurios pradeda žindyti tuojau pat po gimdymo ir daro tai dažnai, kiek tik kūdikis nori, pienas gausėja „treniruojančiu režimu“ jau pirmąją parą ir vėliau, todėl jokio krūtų skausmingo pabrinkimo su karščiavimu nebūna.

Paklausos ir pasiūlos dėsnis

Du motinos hormonai – prolaktinas ir oksitocinas – yra pagrindiniai „veikėjai“ dviejų refleksų: pieno gaminimo ir pieno išstūmimo arba tekėjimo. Žindymo metu nerviniai impulsai iš spenelio eina į smegenų pagumburį ir tuomet iš priekinės hipofizio dalies išskiriamas prolaktinas, kuris, su krauju nuneštas į krūtis, skatina pieno gamybą liaukinėse ląstelėse (17 pav.). Aišku, kad kuo ilgiau ir intensyviau kūdikis žinda, tuo daugiau prolaktino yra motinos kraujyje ir tuo daugiau pieno pagamina jos pieno liaukos. Prolaktino išsiskyrimą paskatinti gali ir kitoks mechaninis spenelio dirginimas, atsirandantis, pavyzdžiui, pieną nutraukiant iš krūties rankomis ar pientraukiu, tačiau kūdikio žindymas yra veiksmingiausias ir natūraliausias būdas.

Pieno gamyba krūtyse priklauso nuo pieno poreikio. Jei kūdikiui maža to, ką rado motinos krūtyje, jis žinda toliau (tą pačią krūtį arba jau kitą), per spenelį pasiųsdamas dar „užsakymo skambučių“ į hipofizį, kad šis, išskirdamas daugiau prolaktino, „palieptų“ pieno liaukoms gaminti pieno gausiau. Ir atvirkščiai, jei pieno per daug, pasisotinęs kūdikis krūtyje palieka dalį pieno. Tas likutis yra tartum ženklas, jog kitą kartą pieno reikės mažiau. Įsivaizduokime, jei taip ir būtų, kaip kartais žmonės pasako: „Pieno pas moterį yra arba nėra, vienos jo turi daug, o kitos mažai, ir nieko čia nepakeisi.“ Tada tai moteriai, kuri „užprogramuota“ turėti pieno daug ir ilgai, atsitikus taip, jog kūdikio nebėr, pienas vis gaminstųsi ir gamintųsi, mėnesius, metus… Taigi ne vien tik motinos hormonai, kurie vienodai veikia abi krūtis, bet ir kiekvienos krūties ištuštinimo efektyvumas reguliuoja pieno pasigaminimą kiekvienoje krūtyje ar net atskirame jos segmente. Daugelis moterų yra sėkmingai išmaitinusios savo kūdikius viena krūtimi.

Po daug iškart suvalgantis kūdikis žinda rečiau negu tas, kuris, mažiau valgęs, greičiau vėl išalksta. Naujagimiai auga sparčiausiai, todėl valgo dažnai, taip pat ir naktį kelis kartus ieško motinos krūties. Kiekvienas kūdikis ilgainiui susikuria savąjį maitinimosi ritmą. Žmonės skirtingi, bet nėra motinos, kuri, išnešiojusi ir pagimdžiusi sveiką kūdikį, pati būdama sveika ir gyvendama žmoniškomis sąlygomis, negalėtų jo išmaitinti savo pienu. Ir dvynukus, ir trynukus, ir… Jei tik pati to nori! Tai – būtiniausioji sąlyga.

Pieno tekėjimo refleksas

Be prolaktino – pieno „gamintojo“, žindymas refleksiškai stimuliuoja ir oksitocino – pieno „varytojo“ – sekreciją užpakalinėje hipofizio dalyje. Šis hormonas sukelia alveoles supančių raumeninių ląstelių susitraukimus ir taip stumia pieną į latakėlius. Kartais pienas net ištrykšta srovele ir iš kitos krūties tuo metu, kai mažylis žinda pirmąją. Moteris gali justi pieno tekėjimo refleksą kaip šilumą, dilgsėjimą ar spaudimą krūtyse arba gali ir visai jo nepastebėti, jeigu nekreips dėmesio į kūdikio žindymo ritmą.

Oksitocino reikšmė pieno tekėjimui įvairuoja priklausomai nuo kiekvienos biologinės rūšies pieno liaukų sandaros. Tradiciniai pieniniai gyvuliai turi dideles pieno „cisternas“, talpinančias 50 procentų ir daugiau pieno, kurį galima išmelžti nepriklausomai nuo pieno tekėjimo reflekso. Iš rūšių, neturinčių tokių didelių „talpų“, kaip, pavyzdžiui, žiurkės, triušiai, kiaulės, šunys… ir žmogus, be pieno išskyrimo reflekso galima išgauti tik nežymų pieno kiekį.

Kartais būna situacijų, kai pienas neteka, jeigu krūtys taip perpildytos, jog didelis atgalinis slėgis latakėliuose ir alveolėse neleidžia oksitocinui sukelti raumeninių ląstelių susitraukimo. Taip gali atsitikti, kai kūdikis blogai žinda ir pienas pasilieka. Šiltas kompresas ar dušas, trupučio pieno ištraukimas rankomis arba pientraukiu galėtų tą vidinį slėgį sumažinti ir leisti refleksui veikti. Gaila, kad šitas pieno tekėjimo susilaikymas neretai klaidingai suvokiamas kaip pieno trūkumas ar netgi nesugebėjimas žindyti, o kūdikio primaitinimas kitu maistu tą tik įsivaizduojamą trūkumą paverčia realybe.

Labai svarbus pasitikėjimas. Jei motina tikrai nori maitinti pati ir pasitiki savimi, tai ir problemų beveik nebūna. O jeigu priešingai – yra kamuojama dvejonių žindyti ar nežindyti, tai ir menkiausius nesklandumus ji sutinka kaip priežastį žindymui baigti.

Oksitocinas yra „surišantysis“ hormonas, turintis didelį poveikį ne tik motinos ir vaiko, bet ir seksualinių partnerių tarpusavio santykiams. Jis taip pat dalyvauja lytiniame sujaudinime ir orgazme (pienas gali ištrykšti iš krūtų tuo metu). Oksitocinas dar vadinamas „meilės hormonu“, jis daro žindančią moterį fiziškai kitokią negu toji, kuri maitina dirbtinai. Oksitocinas žadina globėjišką elgesį, kuris gamtoje yra būtinas reprodukcijos sėkmei. Abu hormonai – prolaktinas ir oksitocinas – veikia moters nuotaiką, fizinę būklę ir jos elgesį įvairiomis situacijomis. Daugelis motinų yra pastebėjusios, jog jautėsi ramesnės, kol žindė vaikus, ir lengviau tuomet sprendė visas gyvenimo problemas. Mat laktacija slopina nervų sistemos hormoninį atsaką į stresą. Savo ruožtu stresas gali trukdyti oksitocino išsiskyrimui, taigi ir pieno tekėjimui krūtyje. Motinai gali atrodyti, jog jai baigiasi pienas. Išties pieno yra, ir ne mažiau, tik reikia nusiraminti ir žindyti kūdikį. Bežindant pienas pradės tekėti, oksitociną išsiskirti paskatins spenelio stimuliavimas.

Pieno tekėjimo refleksas gali būti slopinamas, jeigu motina gyvena ar turi žindyti kūdikį aplinkoje, kur kiti žmonės tam nepritaria. Jeigu dar ir kūdikis blogai pridedamas prie krūties (apžioja tik spenelį ir atsiranda jo skausmingų įtrūkimų), tai žindymas neretai būna pasmerktas nesėkmėms.

Oksitocino išsiskyrimas yra sąlyginis refleksas. Jį sukelia ir pažįstami vaizdai bei veiksmai, susiję su žindymu ir pasiruošimu jam, motinos mintys apie kūdikį, o ne vien tik tiesioginis kontaktas su spenelio nerviniais receptoriais kūdikiui žindant (18 pav.). Tyrimais nustatyta, kad oksitocino koncentracija pakyla 30 procentų, kai moteris mato ir girdi nerimstantį kūdikį, ir 20 procentų, kai ji ruošiasi žindyti. O prolaktino moters kraujyje daugėja tik tada, kai kūdikis žinda krūtį.

Dvi svarbiausios objektyvios sąlygos, kad žindymas būtų veiksmingas: 1) geras kūdikio prigludimas prie krūties, 2) žindymo laiko neribojimas. Ne mažiau reikšmingos ir subjektyvios aplinkybės: socialinės (visuomenės požiūris į kūdikių žindymą), psichologinės (pačios motinos noras žindyti ir šeimos nuostata), emocinės (teigiamos emocijos padeda, neigiamos – trukdo).

3 Komentarai apie ŽINDYMO MOKSLAS: 2. FIZIOLOGIJA

ŽINDYMO MOKSLAS: 1. ANATOMIJA

  • Posted on gegužės 4, 2010 at 5:35 pm

Daugelis mano, jog tai, ar bus kūdikis žindomas, ar ne, jau yra likimo nulemta. Esą vienos moterys pieno turi, o kitos – ne, ir nieko čia nepakeisi. Išties galiu Jus pradžiuginti: ir tuose reikaluose žmogus yra savo laimės kalvis.

Pažvelkime į 16 paveikslėlį.

Moters krūtyje yra daugybė pieną gaminančių ląstelių. Tokių ląstelių grupės, sukibusios savo sienelėmis, sudaro savotiškus maišelius – alveoles, į kurių vidų išsiskyręs pienas išteka mažyčiais latakėliais, toliau besijungiančiais į vis didesnius. Aplink alveolę yra tinklelis raumeninių ląstelių, kurios susitraukdamos išstumia pieną iš to „maišelio“, o latakėlių sienelių raumeninės skaidulėlės jį varo tolyn link spenelio, netoli kurio yra praplatėjimai – pieno ančiai, kur pienas kaupiasi. Visą pieno liauką, sudarytą iš kelių skilčių, gaubia oda, kuri krūties priekyje, prieš pereidama į spenelį, yra tamsesnė. Tas laukelis aplink spenelį – areolė – yra kaip tik virš pieno ančių. Kad kūdikis gerai išžįstų pieną, jis turi apžioti didumą areolės, savo minkštomis dantenomis masažuoti ančius ir iš apačios prigludusiu liežuviu stumti pieną į savo burną krūties spenelyje esančiais latakėliais. Jei vaikas apžioja tik spenelį ir bando iš jo pieną siurbti, atsitinka negerų dalykų. Pirma, kūdikis gali likti nepavalgęs, antra, gležna spenelio odelė nuo ilgo maigymo ir stipraus siurbimo įtrūksta. O kadangi spenelis dėl nervinių galūnėlių gausos jame yra jautrus, tos žaizdelės labai skauda. Tai ne tik kančia motinai: skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties.

Net ir gerai prie krūties prigludusį kūdikį pažindžius, verta spenelį patepti lašeliu motinos pieno (jau žinome, jog galinis pienas pats riebiausias). Bet, jei ir užmirštumėte, ne bėda. Pati gamta pasirūpino: areolės odoje yra mažų Montgomerio liaukučių, tarsi smulkių spuogelių, kurių išskiriamas sekretas patepa laukelį ir spenelį, kad nedžiūtų. Be to, šis tepalėlis turi baktericidinių medžiagų, saugančių nuo infekcijos. Ir dar, jis savitai kvepia, priviliodamas kūdikį apžioti krūtį būtent ten, kur reikia, net ir tamsią naktį, jei pati mama miega. Taigi nederėtų žindančiai moteriai plauti spenelių su muilu, juo labiau tai daryti dažnai. Užteks rytą vakarą nusiprausti po dušu. Svarbiausia – švarūs drabužiai!

Kiekvieną iš dviejų moters pieno liaukų sudaro 15–20 liaukinio audinio skiltelių – segmentų, apsuptų jungiančiuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent jungiamojo ir riebalinio audinio kiekis, labiau negu pati pieno liauka, nulemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą. Pieno liaukos struktūra panaši į medį, ant kurio smulkiausių šakelių – latakėlių kekėmis išsidėsčiusios alveolės – „lapeliai“. Segmentus sudaro nuo 10 iki 100 alveolių kekių. Paprastai, žindant tik vieną kūdikį, funkcionuoja ne visos abiejų liaukų skiltys. Iš bėdos moteris galėtų žindyti tik viena krūtimi (pavyzdžiui, Kinijoje ir buvęs toks paprotys). O maitinant dvynukus ar trynukus reikia daugiau pieno, tad į darbą įsitraukia daugiau arba net visos pieną gaminti galinčios ląstelės. Prisidedant vis kitam žindančiam vaikui, daugėja aktyvaus liaukinio audinio.

Pieno liaukų vystymasis

Dar negimusi mergaitė jau yra gamtos ruošiama būsimai motinystei. Pieno liaukos vystytis pradeda šeštosios vaisiaus gyvenimo savaitės pabaigoje. Penkioliktą savaitę jau yra 15–20 pieno liaukos segmentų užuomazgų. Aštuntą mėnesį jau būna susiformavusių latakėlių ir alveolių. Prieš gimdymą ir per gimdymą padaugėja motinos placentos lytinių hormonų, kurių gali patekti į vaisiaus kraujotaką ir paskatinti naujagimio pieno liaukučių veiklą: jos paburksta, o kartais išsiskiria vienas kitas pieno lašas. Lytinio brendimo laikotarpiu, veikiant hormonams (kiaušidžių folikulų estrogenams), intensyviai vystosi liaukinis audinys ir pieno latakėliai.

Moteriai pastojus, ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu estrogenai skatina latakėlių augimą. Po trečiojo mėnesio placentos progesterono veikiamas spartėja alveolių vystymasis, o daugėjant hipofizio hormono prolaktino, jose pradeda gamintis priešpienis. Tačiau jo yra nedaug, nes laktaciją (pieno gamybą), kol vaikas nepagimdytas, stabdo placentos hormonas progesteronas. Progesterono veikimas toks stiprus, jog net nedidelės placentos dalys, užsilikusios po gimdymo, gali ir vėliau trukdyti pienui rastis. Bet kai pasišalina visa placenta, pienas gali nevaržomai gamintis net ir tuomet, kai nėštumas baigiasi šešioliktą savaitę.

Per nėštumą krūtys padidėja ir sunkėja, tamsėja areolė aplink spenelį, intensyvėja ir gausėja kraujotaka, plečiasi paviršinės venos. Išvešančiam liaukiniam audiniui reikia daugiau vietos, todėl krūtyse gali sumažėti riebalinio audinio. Krūtų pokyčiai yra ankstyvas nėštumo požymis. Jūs pirmiau pastebėsite, kad nebeužsisega marškinėlių sagutės, daug anksčiau, negu nebesueis sijono užtrauktukas. Pagimdžiusios moters krūtys, lyginant su jų būkle prieš nėštumą, vidutiniškai padidėja 225 mililitrais. Neišvengiamai tempiasi krūtų oda, todėl naudinga jas iš apačios prilaikanti higieniška liemenėlė. Tačiau ji neturėtų spausti, nes užveržtoje vietoje sutrikdomas pieno ištekėjimas, gali būti traumuojami latakėliai ir vystytis uždegimas. Net ir kūdikio nežindžiusios moters krūtys savo forma po to, kai liaukinis audinys vėl susitrauks, jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų.

Norite palikte komentarą?

ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 3. VISADA KARTU

  • Posted on balandžio 30, 2010 at 3:02 am

Kūdikis auga labai greitai, todėl jis turi būti maitinamas ne tik dieną, bet ir naktį. Žindomų kūdikių miego pobūdis skiriasi nuo dirbtinai maitinamų. Žindomi kūdikiai dažniau pabunda naktį ir jų miego epizodai būna trumpesni, nes motinos pienas greičiau suvirškinamas ir lengviau įsisavinamas negu mišiniai. Posakis „Miega kaip kūdikis“ iš tiesų nelabai tinka pirmų kelių mėnesių kūdikėliams. Paprastai jie miega trumpais epizodais, dažnai prabusdami. Bet nereikia to vadinti miego sutrikimais – tai normalu. Net ir antrų trečių metų vaikas gali pabusti naktį išalkęs, tačiau dažnesnė neramaus miego priežastis yra vienumos baimė, jei mažylis guldomas atskirai. Aišku, gali būti ir kitų priežasčių: dantų dygimas, tvankus oras nevėdintame kambaryje ir t. t. Ar pavargsta mama, žindydama naktį? Tai pirmiausia priklauso nuo to, kur vaikelis migdomas. Jei mamai reikia dažnai keltis ir eiti prie atskirai savo lovelėje gulinčio ir nekantriai rėkiančio vaiko, ji labiau išsibudins ir tikriausiai ilgiau truks, kol vėl užmigs. Migdant kūdikį šalia savęs, jis lengvai pasiekiamas mamai net nesikeliant ir, pradėjęs žįsti, greitai nurimsta, neprižadinęs visų namų. Mama irgi netrukus vėl įminga. Jau žinome, kad žindymas dėl „motinystės“ hormonų prolaktino ir oksitocino veikia raminančiai, o naktį – ir migdančiai. Beje, smulkios Montgomerio liaukutės, esančios krūties odoje aplink spenelį, išskiria sekretą, turintį būdingą kvapą, kuris padeda kūdikiui pačiam susirasti motinos krūtį tamsoje. Po kiek laiko tai pasidaro taip natūralu, kad motinos net neprisimena, kiek kartų per naktį žindė. Žindymas – tai bene vienintelis darbas, kurį galima dirbti miegant. Miegoti kartu su kūdikiu yra saugu, nes motina jį instinktyviai jaučia.

Kūdikio poreikis būti greta motinos tiek pat svarbus, kaip ir noras valgyti. Tų gyvūnų, kurie jauniklių nenešioja, piene būna daug baltymų ir riebalų, jie žinda retai – kas kelias ar net kas penkiolika valandų. Žinduolių, kurie su mažyliais nesiskiria, pienas nebūna riebus, neturi daug baltymų, jaunikliai žinda beveik be pertraukos. Moters piene riebalų nedaug ir ypač mažai baltymų, o tai reiškia, kad kūdikį reikia dažnai žindyti ir nuolat būti su juo. Kur nors eidama motina gali kūdikį neštis kartu – ant rankų ar specialioje nešioklėje. Mūsų proprotėvių gamtoje ainiai žmogbeždžionės tokių prietaisų pasidaryti nemoka. Tačiau juos atstoja gauruota oda, į kurią nešamas mažylis įsikimba. Tą griebimo refleksą turi ir žmogaus naujagimis, tiktai nenaudojamas jis netrukus išblėsta.

Dar vienas žindymo privalumas – daugybė įspūdžių, kuriuos vaikas patiria visur būdamas ir keliaudamas drauge su savo mama (su abiem tėvais – dar geriau) ir kuriuos jis priima drąsiai, su pasitikėjimu, nes visada jaučiasi saugiai. Nekils pagunda mažylio palikti prižiūrėti kitiems, draugams ar giminaičiams, o ir jie negalės to reikalauti, nes priežastis rimta: mažylis žindomas ir privalo būti su mama. Vaikas netampa antrarūše asmenybe, priklausančia nuo aplinkybių ir kitų žmonių įgeidžių.

Maitinti krūtimi labai patogu. Galite keliauti nors ir per visą pasaulį, nesirūpindama, ar turėsite buteliukų ir čiulptukų, ar rasite švaraus vandens jiems plauti ir pačiam mišiniui paruošti, ar bus kur jį pašildyti, ar… ar rasite daktarą ir vaistų, juk žindomam kūdikiui nėra dėl ko sirgti. Beje, verta atsiminti, jog kūdikių maistelis visur labai brangus.

4 Komentarai apie ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 3. VISADA KARTU