Loading ...
Pasaulinės Sveikatos Organizacijos, remdamasi jau šimtų tūkstančių metų žmonijos patirtimi ir šiuolaikiniu mokslu rekomenduoja kūdikių žindymą tęsti antraisiais vaiko gyvenimo metais ir dar ilgiau – tol, kol išliks poreikis. Antropologai, ištyrę archeologų radinius, teigia, jog labai tolimoje senovėje vaikai buvo žindomi po kelis metus, tačiau ankstyvojo dantų sugedimo požymių tuomet gyvenusių žmonių kaukolėse beveik nerasta Ir šiandien ėduonis nebūdingas „laukinėse“ bendruomenėse, kur kūdikiai miega šalia mamų ir žindymas naktimis tęsiasi dar ilgai po antrojo gimtadienio. O daugelio šalių mokslininkų atlikti tyrimai parodė, jog maitinimas krūtimi gali saugoti ir šiuolaikinės civilizacijos vaikų pieninius dantukus nuo ėduonies bei stabdyti jo vystymąsi. Matyt neveltui ir patys stomatologai ankstyvąjį pieninių vaikų dantų ėduonį (lotyniškai – „caries“) vadina ne kaip nors kitaip, o „buteliuko kariesu“.
Pirmas klausimas – kas yra tas mažų vaikų kariesas-ėduonis?
Kaip ir vyresnių vaikų bei suaugusiųjų dantų ėduonis, „buteliuko kariesas“ yra infekcinė liga, sukeliama mikroorganizmų. Dažniausiai ant sergančių dantų atrandamos bakterijos Streptococcus mutans. Jos pačios vaiko dantukų „negraužia“, tačiau labai „mėgsta“ cukrų. Skaidydami cukraus molekules, mikrobai gamina rūgštis, kurios ardo dantų emalį, atimdamos iš jo mineralines medžiagas. Emalio paviršius darosi purus ir, rūgštims prasiskverbiant vis giliau, danties pakenkimas palaipsniui didėja. Kol rūgštys danties emalį pragraužia kiaurai ir pradėjus irti dentinui pasimato tamsesnė duobutė, užtrunka 6 -12 mėnesių. Mažiems vaikams šis procesas vyksta sparčiau, nes pieniniai dantukai, ypač tuojau po išdygimo, yra nepilnai mineralizuoti ir jų emalis santykinai minkštesnis, negu nuolatinių dantų. Be to, kūdikių seilės yra klampesnės ir jose mažiau, negu suaugusiųjų seilėse, priešbakterinių komponentų bei mineralinių medžiagų, neutralizuojančių rūgštis ir atstatančių danties pažeidimą.
Pakenkimas paprastai pirmiausia atsiranda viršutinių priekinių dantų viršutiniame trečdalyje iš lūpų pusės. Šią vietą mažiausiai nuplauna seilės ir todėl čia lengviau prisitvirtina bei dauginasi mikrobai ir susidaro didesnė jų gyvybinės veiklos produktų – kenksmingųjų rūgščių – koncentracija. Apatiniai priekiniai dantys paprastai lieka sveiki, nes juos uždengia liežuvis, o burnos dugne esančių liaukų išskiriamos seilės praskiedžia ir neutralizuoja dantų apnašo bakterijų gaminamas rūgštis.
Kaip tos bakterijos atkeliauja į vaiko burną?
Dantų ėduonį sukeliančiomis bakterijomis vaikai užsikrečia nuo kitų žmonių.
Tai gali atsitikti įvairiais būdais: bučiuojant, naudojant tuos pačius dantų šepetėlius ir stalo įrankius, duodant vaikui duonos riekę ar kitokio maisto, kurį jau kramtė kariesu sergantis žmogus. Ne mažiau kenksmingas suaugusiųjų įprotis kūdikiui duodamą čiulptuką pirmiau „nuvalyti“ savo burnoje. Pagrindinis kariesogeninės infekcijos šaltinis kūdikiams yra jų mamos. Laiku (dar prieš kūdikio dantų išdygimą) išgydžius motinos sugedusius dantis, gerokai sumažėja ir kūdikių mutans streptococci infekcijos pavojus.
Geri visos šeimos narių burnos higienos įpročiai yra privaloma kiekvieno iš jų karieso profilaktikos priemonė. Tėvai, patys reguliariai valantys dantis, ne tik sumažina tikimybę bakterijomis užkrėsti vaikus, bet yra ir geras pavyzdys savo atžaloms.
O kodėl „buteliuko kariesas“ siejamas su būtent naktiniu kūdikio girdymu? Dieninis maitinimas kažkodėl neakcentuojamas…
Manoma, jog ėduonies atsiradimo rizika ypač padidėja, kai kariesogeninės medžiagos į burną pakliūva naktinio miego metu. Dieną tarp maitinimų seilės apiplauna dantis ir, veikdamos šarminančiai, neutralizuoja rūgštis, stabdo mineralų išėjimą iš danties emalio ir trukdo bakterijoms prisitvirtinti prie jo. Miegant vaiko burnoje seilių išsiskiria mažiau, cukringos medžiagos nuo dantų paviršiaus nenuplaunamos ir bakterijos iš jų pagamina daugiau rūgščių.
Tačiau ir dieninis maitinimas išties yra ne mažiau svarbus. Antrajame kūdikio gyvenimo pusmetyje, kai jau išdygsta pirmieji dantukai, jis jau būna ne tik žindomas (ar girdomas mišiniais), bet ir pradeda valgyti tirštą papildomą maistą. O šio liekanos, pavirtusios užsibūnančiu (ypač per visą naktį) dantų apnašu, tampa bakterijų „namais“.
Beje, kodėl, vis dėlto, pavadino „buteliuko kariesu“?
„Buteliuko kariesu“ ankstyvasis ėduonis buvo pramintas todėl, kad pastebėta, jog dažniausiai jis išsivysto kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie prieš užmingant ir prabudus naktį iš buteliuko per čiulptuką girdomi saldžiais gėrimais: saldinta arbata, sultimis… Ir mišinėliai nėra išimtis. Nors jie gaminami iš karvės pieno, kuris pieno cukraus laktozės turi gerokai (pusantro karto) mažiau negu moters piene, tačiau karvės piene yra labai per daug (net 3,5 kartų daugiau negu moters piene) baltymų. Pirmiausia todėl ir gaminamas „kūdikių maistelis“ – mišinys: kad paskui į tuos iš gražios dėžutės išimtus miltelius būtų įpilama daugiau vandens, negu iš šviežio karvės pieno buvo išgarinta gamykloje. Tačiau tada karvės pieno laktozės koncentracija dar labiau sumažėtų ir dėl to, kad prekėje angliavandenių būtų ne mažiau negu kūdikio maisto etalone – motinos piene, į miltelius jau gamykloje įmaišoma nemažai saldžių „pakaitalų“ natūraliosios laktozės stygiui kompensuoti. Taigi, vartojimui paruošti vandeniu ištirpinti mišinėlio milteliai irgi tampa savotišku cukraus tirpalu. Todėl nereikėtų stebėtis mokslininkų išvadomis, jog kai kurie pieno mišiniai tirpdo dantų emalį ir skatina dantų ėduonies vystymąsi.
O mamos pienas? Juk jis irgi saldus…
Taip, ir netgi labai – moterys savo krūtyse gamina patį saldžiausią (daugiausia pieno cukraus – laktozės turintį) pieną iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Beveik toks pat saldus yra mūsų artimiausių „giminaičių“ – žmogbeždžionių pienas. Tačiau nei gamtoje laisvai gyvenančių šimpanzių, nei gorilų, jaunikliams pieninių dantų kariesas nebūdingas, nors jie žindomi po kelis metus ir miega kartu su motina. Ir jau žinome – dantų ėduonies požymių beveik nerado ir antropologai, tyrinėję priešistorėje gyvenusių žmonių kaukoles.
Taip yra todėl, jog moters pieno laktozė nėra toks pat patogus ėduonį sukeliančių bakterijų maistas, kaip pramoninis cukrus sacharozė. Viena, diduma laktozės molekulių į gliukozę ir galaktozę suskaldomos ne burnoje, o tik žarnyne. Antra, motinos pieno imunoglobulinai A ir G stabdo bakterijų augimą, o laktoferinas veikia Streptococcus mutans baktericidiškai – jas naikina. Be to, mokslininkų jau įrodyta, jog pienas gali net remineralizuoti (atstatyti) jau aptirpusį dantų emalį, teikdamas jam kalcį ir fosforą. Tuo tarpu daugelis komercinių mišinių dantų emalį tirpdo, nes mažina burnos pH (rūgština), o tai ne tik greitina emalio demineralizaciją, bet ir skatina Str. mutans klestėjimą.
Tačiau turbūt nepaneigsite, jog pasitaiko ir žindomų vaikų, kenčiančių nuo „buteliuko karieso“…
Deja, tikrai pasitaiko. Ir net ganėtinai neretai. Tačiau teisingiau būtų sakyti, jog tiems kūdikiams dantų kariesas atsiranda ne todėl, kad jie žindomi, bet nepaisant žindymo. Nes kaltas irgi ne jų mamyčių pienas!
Jau minėjau, jog ėduonį sukeliančių bakterijų „namai“ yra dantų apnašas. Ant švaraus ir lygaus kieto danties emalio paviršiaus joms nebūtų patogu prikibti ir išsilaikyti.
Maždaug šešių mėnesių amžius, kada išdygsta pirmieji pieniniai dantukai, sutampa su papildomo tiršto maisto – košių davimo kūdikiui pradžia. Prilipusiems maisto likučiams užsibuvus ir kaupiantis, ilgainiui susidaro dantų apnašas. Jeigu valgyto maisto likučiuose yra cukraus – apnašas tampa ir bakterijų „maisto sandėliuku“. Be to, cukrus, savo ruožtu, yra žaliava susidaryti specifiniams polisacharidams, didinantiems dantų apnašo lipnumą ir taip padedantiems jame dar saugiau ir gausiau „įsikurti“ mikrobams.
Jeigu kūdikis eis miegoti su švariais dantukais, tai ir naktinis žindymas jam niekuo nepakenks. Kuo dantukai „jaunesni“, t.y, kuo mažiau laiko praėjo po išdygimo, tuo lengviau juos gali pažeisti bakterijų išskiriamos rūgštys. Todėl net ir žindomam kūdikiui jau reikia pradėti valyti vos išdygusius dantukus. Ypač jeigu jis papildomai valgo ir tokio maisto, nuo kurio gali susidaryti apnašas ant dantų.
Betgi senų senovėje kūdikiams ir mažiems vaikams tikriausiai irgi duodavo kitokio maisto. Vargu, ar jų dantukus kas nors valė, gal dar nei šepetukų su pasta nebuvo. O sakėte, jog dantų ėduonis aniems laikams nebūdingas…
Senovėje „laukiniai“ žmonės patys valgė ir savo vaikams duodavo gamtoje randamą natūralų, taigi neperdirbtą, maistą. Ne tokį, kaip dabar įprasta – sumaltą ir virtą iki ištižimo, tepančiai prilimpantį prie dantų. Tada dar nebuvo fabrikinio cukraus ir ,,aukščiausios rūšies” miltų. Dantų ėduonis kaip žmonijos bėda radosi laikais, kai sėslios gentys išrado žemdirbystę ir pradėjo malti, virti, saldinti…
Rupus ir šiurkštokas natūralią skaidulinę struktūrą tebeturintis maistas ne tik blogiau limpa, bet ir lyg natūralus “šepetukas” nutrina nuo danties paviršiaus ten po ankstesniojo valgymo gal būt užsilikusias liekanas. To negali padaryti trinta pertrinta, virusi pervirusi, tarsi vienalytė pasta jokio šiurkštumo nebeturinti masė. Man sunku įsivaizduoti, jog jokio apnašo nepaliktų, pavyzdžiui, manų košė. Ypač, jeigu dar ir pasaldinta.
Tai kaip apsaugoti mūsų šiuolaikinių vaikų dantukus?
Svarbiausia šiuolaikine “buteliuko karieso” profilaktikos priemone laikomas reguliarus vaiko dantukų valymas, ypač pageidautinas kiekvieną vakarą prieš miegą. Tačiau aš šio veiksmo įtakos nesuabsoliutinčiau, nes jo reikalingumas labiau priklauso ne nuo žindymo naktimis fakto (nežindomiems dantukus valyti reikia daug labiau), o nuo kūdikio/vaiko jau valgomo kitokio papildomo maisto pobūdžio, kuris lemia tai ar lieka apnašas ant dantų.
Aišku, jeigu kūdikis valgo apnašą palikti galintį maistą, dantukus būtina valyti. Kol dantukų nedaug ir su didokom tarpdantėm, juos galima nuvalyti sudrėkinta skepetaite, o vėliau reikia naudoti šepetėlį ir pastą (vaistinėse būna specialių vaikiškų pastų, kurios nekenksmingos nurijus). Paprastai šią procedūrą, bent du kartus per dieną, atlieka tėvai, tačiau paūgėjusiam vaikui leiskite aktyviai mokytis, padėkite jam ir skatinkite perimti iniciatyvą. Svarbiausia – rezultatas: švarūs dantys ir išugdytas įprotis juos valyti.
Taigi, įsidėmėkime, geriausia jau gimusio kūdikio dar neišdygusių dantų apsauga – maitinimas krūtimi. Motinos pienas aprūpina augantį organizmą visomis jam reikalingomis medžiagomis, iš jo geriausiai įsisavinamas kalcis ir kiti mineralai, svarbūs dantų tvirtumui. Jau išdygusiems dantims nuo infekcijos apginti svarbios motinos pieno priešinfekcinės savybės ir jau minėtas gebėjimas sustiprinti dantų emalį jį remineralizuojant. Beje, žindymas taip pat užtikrina ir sklandų vaiko žandikaulių vystymąsi bei taisyklingą sukandimą.
Kaip keista, kad žindymas gali paveikti dantų eduonį.Galvojau, kad motinos pienas labai sveika.