Loading ...
Žindymas gulint
Kartais kūdikį tenka žindyti gulint ant nugaros, pavyzdžiui, tuojau pat po gimdymo (kol dar nepasišalino placenta) ar pirmąją parą po cezario pjūvio. Tuomet motinai padeda gimdymo skyriaus slaugytojos. Vėliau patogiau žindyti gulint ant šono (22 pav.).
Po galva pasikiškite pagalvę, tačiau vaikeliui verčiau gulėti lygioje vietoje. Visu kūneliu, ne tik veidu, jis turi būti priešais motiną: juk nepatogu valgyti, o ypač ryti, pasukus galvą į šoną? Nepatogu tai daryti ir palenkus galvą žemyn arba labai atsilošus. Taigi kūdikio galva ir kūnas turi būti vienoje linijoje, o veidas ir liemuo – vienoje plokštumoje. Glauskite kūdikį prie savęs, prilaikydama ranka. Kita lieka laisva, jeigu reiks, ja galėsite prilaikyti krūtį. Nespauskite vaiko galvelės, lenkdama ją pirmyn – kūdikiui tai nepatinka, jis pyks ir bandys išsivaduoti. Kūdikėlio rankas išlaisvinkite iš vystyklų ir pirštinių, kad jis galėtų liesti mamytę. Šis oda prie odos kontaktas skatina ne tik pieno tekėjimą iš krūties, bet ir švelnius motinos jausmus, kūdikio psichomotorinį (proto ir judesių) vystymąsi. Išvis geriausia, kai nuogas kūdikis liečiasi prie motinos visu kūneliu. Kol vaikas dar susičiaupęs, „nutaikykite“ jį taip, kad nosies galas būtų priešais spenelį. Mat tuomet, kai glausite prie krūties, vaikas išsižiodamas truputį atloš galvą ir spenelis pateks į viršutinę burnos dalį, leisdamas po savimi palįsti liežuviui. Pažįstamas mamos ir pieno kvapas paskatins kūdikį ieškoti. Taigi, kai jis plačiai išsižios, greitu ir tiksliu (bet švelniu) judesiu glauskite vaiką prie savęs kuo arčiau, kad galėtų žįsti, o ne temptų už spenelio, vien tik jį sugriebęs burna.
Nespauskite krūties pirštais ir ypač venkite vadinamųjų „žirklių“, kai ji, tarsi cigaretė, sugnybiama tarp smiliaus ir didžiojo. Taip užspaudžiami latakėliai ir trukdoma pienui tekėti, o jei pirštai nuslysta per arti spenelio, kūdikis negali apžioti pakankamai daug krūties. Didelę ir minkštą krūtį galima delnu prilaikyti iš apačios. Jeigu vaikelis prie krūties prigludęs tinkamai, paprastai lieka tarpelis prie nosies ir jis gali laisvai kvėpuoti.
Gero prigludimo požymiai:
• kūdikio galva ir liemuo yra vienoje linijoje, jis veidu ir visu kūnu atsisukęs į motiną;
• kūdikis pilvu prigludęs prie motinos, o jo galva truputėlį atlošta (ne per daug, nes tada būtų sunku ryti);
• smakras remiasi į krūtį (žindymo metu jis, lengvai masažuodamas, padeda pienui iš apatinės krūties dalies tekėti link spenelio);
• plačiai pražiotoje burnoje atsiduria visa spenelį supanti areolė arba jos diduma, o tai, kas lieka neapžiota, labiau matosi viršuje (20.a pav.);
• apvalūs iškilę žandai byloja, jog burna gerai užpildyta „žindymo speniu“ (kurio tik apie trečdalį sudaro pats spenelis).
Labai svarbus yra dar vienas, subjektyvus, kūdikio gero priglaudimo požymis – gera motinos savijauta žindant. Jūs galite justi pieno tekėjimą krūtyje veikiant oksitocino refleksui, kartais pasireiškiantį smulkiu padilgsėjimu krūtyje, tačiau nėra jokių spenelio skausmų.
Blogo prigludimo požymiai:
• kūdikio galva pakreipta į šoną, palinkusi arba per daug atlošta liemens atžvilgiu, arba kūdikis guli šonu į motiną, veidas nėra tiesiai priešais krūtį;
• tarp kūdikio ir motinos yra didelis tarpas, o tam, kad pasiektų krūtį, kūdikio galva ir kaklas palinksta į priekį ir žemyn;
• kūdikio smakras neliečia motinos krūties;
• burna siaurai pražiota, apima tik spenelį, už jo esanti areolė lieka neapžiota arba apžiota nepakankamai ir daugiau jos matosi žemiau kūdikio burnos (20.b pav.);
• kūdikio žandai įdumba, nes burnos neužpildo „žindymo spenys“ ir ji lieka apytuštė.
Spenelio skausmas maitinant kūdikį krūtimi yra ženklas motinai, jog kūdikis blogai prigludęs ir čiulpia tik spenelį, maigydamas ir trindamas jį tarp dantenų ir siurbdamas jo odą. Tokį žalojantį spenelio čiulpimą reikia kuo greičiau nutraukti ir glausti kūdikį prie krūties iš naujo. Tačiau spenelio iš burnos jėga traukti negalima, taip jis bus dar labiau traumuojamas. Įkiškite savo mažylį pirštą į kūdikio burnos kampą, kad pasidarytų tarpelis orui įeiti, ir, užkišusi pirštą už spenelio galo, jį išstumkite lauk.
Žindymas sėdint
Visos aukščiau išvardytos kūdikio gero priglaudimo prie krūties taisyklės galioja ir motinai, kuri žindo sėdėdama. Energingas kūdikis galbūt pavalgys ir greičiau, tačiau vidutiniškai žindymas tęsiasi 20–25 minutes, o lėtesnis, su pertraukomis žindąs vaikelis gali užtrukti ir ilgiau kaip pusvalandį. Taigi ir Jums teks šitiek laiko išsėdėti vienoje vietoje. Pasirinkite patogią, geriau žemesnę, su atrama nugarai, kėdę. Jei ji per aukšta, pravers pakojis.
Yra keletas kūdikio laikymo būdų, kai žindoma sėdint. Tradicinis, labiausiai įprastas, yra pirmųjų mėnesių amžiaus kūdikio guldymas ant tos pačios kaip ir krūtis rankos, kai delnu prilaikomas užpakaliukas (kad kūdikėlis nenuslystų), o galva remiasi į dilbio viršutinę dalį (23.a pav.). Labai maži, neišnešioti naujagimiai laikomi ant priešingos nei krūtis rankos, kai visas vaikelis sutelpa ant mamos dilbio ir ištiesto delno (23.b pav.). Kūdikį galima laikyti ir kitaip, kai galva guli ant mamos delno, o liemuo – po pažastimi (23.c pav.). Tai patogu žindant ūgtelėjusius dvynukus ar gydant pieno sąstovį apatinėje šoninėje krūties dalyje (čia jis kaip tik ir pasitaiko dažniausiai): vaikas žįsdamas smakru masažuoja krūtį, stumdamas pieną link spenelio. Nepamirškite: kaip belaikytumėte kūdikį, pradėdama žindyti Jūs vaikelį kelkite prie krūties, o ne pati lenkitės prie jo. Todėl pravartu šalia turėti ką nors tinkamą pasikišti po ranka, ant kurios guli vaikas. Pavyzdžiui, kietoką pagalvę ar sulankstytą antklodę.
Priglaustas prie krūties, kūdikis pirmiausia padaro keletą energingų trumpų judesių burna, taip sužadindamas oksitocino refleksą. Santykinai liesesnis, jau laukiantis ančiuose pradinis pienas teka gausiai, taigi ir kūdikis iš pradžių žinda nesustodamas, o paskui, riebesniam galiniam pienui iš krūties gelmių lėčiau atitekant, ir žindimo judesiai lėtėja, daugėja poilsio pertraukėlių. Gerai prie krūties prigludęs kūdikis žinda efektyviai ir be triukšmo: neišgirsite jokio tik spenelio čiulpimui būdingo čepsėjimo lūpomis ar pliaukšėjimo liežuviu.
Jei gerai prigludęs, kūdikis gali žįsti krūtį tiek ilgai, kiek jam patinka. Pasisotinęs pats ją paleidžia. Kiekvieną maitinimą pradėkite iš kitos krūties. Jeigu vieną krūtį ilgokai žindęs kūdikis vis dar nesotus ir nerimsta, jį galima perkelti prie antrosios. Pasisotinęs naujagimis ar pirmųjų mėnesių kūdikis paprastai užmiega, o vyresnis, paleidęs krūtį, gali būdrauti toliau.
Atminkite – kūdikis visąlaik turi matyti motinos veidą ir jos akis, o Jūs negailėkite jam dėmesio: šypsena ir kalba. Gal jis dar nesupras žodžių prasmės, tačiau toks bendravimas labai svarbus mokantis būti žmogumi.
Svarbiausioji taisyklė
Gamta nežiūri į žmogaus sumeistrautą laikrodį, ji turi savus dėsnius. Jei maitinimas yra išties natūralus, kūdikis yra to proceso „dirigentas“. Ne laikrodis (tas prietaisas atsirado palyginti labai neseniai, o žindymo istorija skaičiuoja jau daug tūkstantmečių), ne gydytojas ir ne slaugytoja, ir ne mama yra gamtos įgalioti nuspręsti, kada reikia valgyti, o pats kūdikis. Kaip tik jis geriausiai žino ir kiek pieno išalkus jam reikia suvalgyti, kad pasijustų sotus.
Gamta suteikė savo vaikams gebėjimą reguliuoti gaunamo maisto kiekį per apetito kontrolės mechanizmą. Maitinamas pagal poreikį, kūdikis ne tik pats suvalgo būtent tiek, kiek jam reikia, bet kartu jis reguliuoja ir pieno gamybą motinos krūtyse. Būtent kūdikis žįsdamas „nurodo“ motinos pieno liaukoms, kiek pieno pagaminti kitam kartui. Todėl žindymą dar galima vadinti ir „kūdikio vadovaujamu“ maitinimu.
Bet kas gi bepriklauso nuo pačios motinos? Ogi svarbiausias „politinis“ sprendimas: žindyti savo vaiką! Todėl ir verta kovoti už kiekvienos motinos teisę išmanyti žindymo gerumus ir maitinimo iš buteliuko blogumus, ir už kiekvieno mažo žmogaus teisę būti mylimam. Taigi glausti kūdikį prie krūties reikia su meile. Tai – visų svarbiausioji taisyklė. Ir pamoka šiandienai ir visam gyvenimui. Išmokti mylėti vaikui labai naudinga. Už meilę jis pelnys meilę. Kaip ir Jūs.