Šiuo metu naršote puslapius su žymomis: 'kudikio maitinimas'

ŽINDYMO MOKSLAS: 4. KŪDIKIO GLAUDIMAS

  • Posted on gegužės 23, 2010 at 6:39 pm

Žindymas gulint

Kartais kūdikį tenka žindyti gulint ant nugaros, pavyzdžiui, tuojau pat po gimdymo (kol dar nepasišalino placenta) ar pirmąją parą po cezario pjūvio. Tuomet motinai padeda gimdymo skyriaus slaugytojos. Vėliau patogiau žindyti gulint ant šono (22 pav.).

Po galva pasikiškite pagalvę, tačiau vaikeliui verčiau gulėti lygioje vietoje. Visu kūneliu, ne tik veidu, jis turi būti priešais motiną: juk nepatogu valgyti, o ypač ryti, pasukus galvą į šoną? Nepatogu tai daryti ir palenkus galvą žemyn arba labai atsilošus. Taigi kūdikio galva ir kūnas turi būti vienoje linijoje, o veidas ir liemuo – vienoje plokštumoje. Glauskite kūdikį prie savęs, prilaikydama ranka. Kita lieka laisva, jeigu reiks, ja galėsite prilaikyti krūtį. Nespauskite vaiko galvelės, lenkdama ją pirmyn – kūdikiui tai nepatinka, jis pyks ir bandys išsivaduoti. Kūdikėlio rankas išlaisvinkite iš vystyklų ir pirštinių, kad jis galėtų liesti mamytę. Šis oda prie odos kontaktas skatina ne tik pieno tekėjimą iš krūties, bet ir švelnius motinos jausmus, kūdikio psichomotorinį (proto ir judesių) vystymąsi. Išvis geriausia, kai nuogas kūdikis liečiasi prie motinos visu kūneliu. Kol vaikas dar susičiaupęs, „nutaikykite“ jį taip, kad nosies galas būtų priešais spenelį. Mat tuomet, kai glausite prie krūties, vaikas išsižiodamas truputį atloš galvą ir spenelis pateks į viršutinę burnos dalį, leisdamas po savimi palįsti liežuviui. Pažįstamas mamos ir pieno kvapas paskatins kūdikį ieškoti. Taigi, kai jis plačiai išsižios, greitu ir tiksliu (bet švelniu) judesiu glauskite vaiką prie savęs kuo arčiau, kad galėtų žįsti, o ne temptų už spenelio, vien tik jį sugriebęs burna.

Nespauskite krūties pirštais ir ypač venkite vadinamųjų „žirklių“, kai ji, tarsi cigaretė, sugnybiama tarp smiliaus ir didžiojo. Taip užspaudžiami latakėliai ir trukdoma pienui tekėti, o jei pirštai nuslysta per arti spenelio, kūdikis negali apžioti pakankamai daug krūties. Didelę ir minkštą krūtį galima delnu prilaikyti iš apačios. Jeigu vaikelis prie krūties prigludęs tinkamai, paprastai lieka tarpelis prie nosies ir jis gali laisvai kvėpuoti.

Gero prigludimo požymiai:

• kūdikio galva ir liemuo yra vienoje linijoje, jis veidu ir visu kūnu atsisukęs į motiną;
• kūdikis pilvu prigludęs prie motinos, o jo galva truputėlį atlošta (ne per daug, nes tada būtų sunku ryti);
• smakras remiasi į krūtį (žindymo metu jis, lengvai masažuodamas, padeda pienui iš apatinės krūties dalies tekėti link spenelio);
• plačiai pražiotoje burnoje atsiduria visa spenelį supanti areolė arba jos diduma, o tai, kas lieka neapžiota, labiau matosi viršuje (20.a pav.);
• apvalūs iškilę žandai byloja, jog burna gerai užpildyta „žindymo speniu“ (kurio tik apie trečdalį sudaro pats spenelis).

Labai svarbus yra dar vienas, subjektyvus, kūdikio gero priglaudimo požymis – gera motinos savijauta žindant. Jūs galite justi pieno tekėjimą krūtyje veikiant oksitocino refleksui, kartais pasireiškiantį smulkiu padilgsėjimu krūtyje, tačiau nėra jokių spenelio skausmų.

Blogo prigludimo požymiai:

• kūdikio galva pakreipta į šoną, palinkusi arba per daug atlošta liemens atžvilgiu, arba kūdikis guli šonu į motiną, veidas nėra tiesiai priešais krūtį;
• tarp kūdikio ir motinos yra didelis tarpas, o tam, kad pasiektų krūtį, kūdikio galva ir kaklas palinksta į priekį ir žemyn;
• kūdikio smakras neliečia motinos krūties;
• burna siaurai pražiota, apima tik spenelį, už jo esanti areolė lieka neapžiota arba apžiota nepakankamai ir daugiau jos matosi žemiau kūdikio burnos (20.b pav.);
• kūdikio žandai įdumba, nes burnos neužpildo „žindymo spenys“ ir ji lieka apytuštė.

Spenelio skausmas maitinant kūdikį krūtimi yra ženklas motinai, jog kūdikis blogai prigludęs ir čiulpia tik spenelį, maigydamas ir trindamas jį tarp dantenų ir siurbdamas jo odą. Tokį žalojantį spenelio čiulpimą reikia kuo greičiau nutraukti ir glausti kūdikį prie krūties iš naujo. Tačiau spenelio iš burnos jėga traukti negalima, taip jis bus dar labiau traumuojamas. Įkiškite savo mažylį pirštą į kūdikio burnos kampą, kad pasidarytų tarpelis orui įeiti, ir, užkišusi pirštą už spenelio galo, jį išstumkite lauk.

Žindymas sėdint

Visos aukščiau išvardytos kūdikio gero priglaudimo prie krūties taisyklės galioja ir motinai, kuri žindo sėdėdama. Energingas kūdikis galbūt pavalgys ir greičiau, tačiau vidutiniškai žindymas tęsiasi 20–25 minutes, o lėtesnis, su pertraukomis žindąs vaikelis gali užtrukti ir ilgiau kaip pusvalandį. Taigi ir Jums teks šitiek laiko išsėdėti vienoje vietoje. Pasirinkite patogią, geriau žemesnę, su atrama nugarai, kėdę. Jei ji per aukšta, pravers pakojis.

Yra keletas kūdikio laikymo būdų, kai žindoma sėdint. Tradicinis, labiausiai įprastas, yra pirmųjų mėnesių amžiaus kūdikio guldymas ant tos pačios kaip ir krūtis rankos, kai delnu prilaikomas užpakaliukas (kad kūdikėlis nenuslystų), o galva remiasi į dilbio viršutinę dalį (23.a pav.). Labai maži, neišnešioti naujagimiai laikomi ant priešingos nei krūtis rankos, kai visas vaikelis sutelpa ant mamos dilbio ir ištiesto delno (23.b pav.). Kūdikį galima laikyti ir kitaip, kai galva guli ant mamos delno, o liemuo – po pažastimi (23.c pav.). Tai patogu žindant ūgtelėjusius dvynukus ar gydant pieno sąstovį apatinėje šoninėje krūties dalyje (čia jis kaip tik ir pasitaiko dažniausiai): vaikas žįsdamas smakru masažuoja krūtį, stumdamas pieną link spenelio. Nepamirškite: kaip belaikytumėte kūdikį, pradėdama žindyti Jūs vaikelį kelkite prie krūties, o ne pati lenkitės prie jo. Todėl pravartu šalia turėti ką nors tinkamą pasikišti po ranka, ant kurios guli vaikas. Pavyzdžiui, kietoką pagalvę ar sulankstytą antklodę.

Priglaustas prie krūties, kūdikis pirmiausia padaro keletą energingų trumpų judesių burna, taip sužadindamas oksitocino refleksą. Santykinai liesesnis, jau laukiantis ančiuose pradinis pienas teka gausiai, taigi ir kūdikis iš pradžių žinda nesustodamas, o paskui, riebesniam galiniam pienui iš krūties gelmių lėčiau atitekant, ir žindimo judesiai lėtėja, daugėja poilsio pertraukėlių. Gerai prie krūties prigludęs kūdikis žinda efektyviai ir be triukšmo: neišgirsite jokio tik spenelio čiulpimui būdingo čepsėjimo lūpomis ar pliaukšėjimo liežuviu.

Jei gerai prigludęs, kūdikis gali žįsti krūtį tiek ilgai, kiek jam patinka. Pasisotinęs pats ją paleidžia. Kiekvieną maitinimą pradėkite iš kitos krūties. Jeigu vieną krūtį ilgokai žindęs kūdikis vis dar nesotus ir nerimsta, jį galima perkelti prie antrosios. Pasisotinęs naujagimis ar pirmųjų mėnesių kūdikis paprastai užmiega, o vyresnis, paleidęs krūtį, gali būdrauti toliau.

Atminkite – kūdikis visąlaik turi matyti motinos veidą ir jos akis, o Jūs negailėkite jam dėmesio: šypsena ir kalba. Gal jis dar nesupras žodžių prasmės, tačiau toks bendravimas labai svarbus mokantis būti žmogumi.

Svarbiausioji taisyklė

Gamta nežiūri į žmogaus sumeistrautą laikrodį, ji turi savus dėsnius. Jei maitinimas yra išties natūralus, kūdikis yra to proceso „dirigentas“. Ne laikrodis (tas prietaisas atsirado palyginti labai neseniai, o žindymo istorija skaičiuoja jau daug tūkstantmečių), ne gydytojas ir ne slaugytoja, ir ne mama yra gamtos įgalioti nuspręsti, kada reikia valgyti, o pats kūdikis. Kaip tik jis geriausiai žino ir kiek pieno išalkus jam reikia suvalgyti, kad pasijustų sotus.

Gamta suteikė savo vaikams gebėjimą reguliuoti gaunamo maisto kiekį per apetito kontrolės mechanizmą. Maitinamas pagal poreikį, kūdikis ne tik pats suvalgo būtent tiek, kiek jam reikia, bet kartu jis reguliuoja ir pieno gamybą motinos krūtyse. Būtent kūdikis žįsdamas „nurodo“ motinos pieno liaukoms, kiek pieno pagaminti kitam kartui. Todėl žindymą dar galima vadinti ir „kūdikio vadovaujamu“ maitinimu.

Bet kas gi bepriklauso nuo pačios motinos? Ogi svarbiausias „politinis“ sprendimas: žindyti savo vaiką! Todėl ir verta kovoti už kiekvienos motinos teisę išmanyti žindymo gerumus ir maitinimo iš buteliuko blogumus, ir už kiekvieno mažo žmogaus teisę būti mylimam. Taigi glausti kūdikį prie krūties reikia su meile. Tai – visų svarbiausioji taisyklė. Ir pamoka šiandienai ir visam gyvenimui. Išmokti mylėti vaikui labai naudinga. Už meilę jis pelnys meilę. Kaip ir Jūs.

9 Komentarai apie ŽINDYMO MOKSLAS: 4. KŪDIKIO GLAUDIMAS

ŽINDYMO MOKSLAS: 3. ŽĮSTI – TAI NE ČIULPTI

  • Posted on gegužės 15, 2010 at 6:55 pm

Jau žinome, kad pasigaminęs pienas teka latakėliais ir kaupiasi galinių latakų praplatėjimuose – talpyklose, dar vadinamose ančiais. Šie yra po tamsesniuoju laukeliu aplink spenelį – areole. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Iš esmės tai yra melžimas. Svarbiausias „darbininkas“, kuriam tenka ši užduotis žindant, yra kūdikio liežuvis. Ne veltui liežuvį sudaro raumenys. Jeigu kūdikis gerai paima krūtį, jis savo burna apžioja ne tik spenelį, bet ir didesniąją areolės dalį. Tada ištiestas į priekį liežuvis palenda po pieno ančiais ir jo gale kylanti raumeninė banga tarsi volelis slenka varydama pieną į vaiko burną, kaip pavaizduota 19 paveikslėlyje. Kai kūdikis gerai žinda, motinos spenelis atsiduria giliai burnoje, sudarydamas vidutiniškai trečdalį to, ką vaikas yra apžiojęs. Speneliui niekas negresia: viršuje jis saugiai remiasi į gomurį, o apačioje švelniai masažuojamas (bet netrinamas) banguojančio liežuvio.

Kitaip būna, jei kūdikis apžioja vien tik motinos spenelį ir jį čiulpia. Tada spenelis maigomas tarp dantenų, trinamas, o dar baisiau yra tai, kad vaikas, siekdamas pieno, spenelį siurbia. Guma, ir ta ilgainiui išburktų, o juk krūties spenelis – viena gležniausių ir jautriausių moters kūno vietų. Siurbiamas spenelis pučiasi ir brinksta, plona jo paviršiaus odelė tempiasi, atsiranda įtrūkimų, kurie ne tik labai skausmingi, bet gali ir kraujuoti. Čiulpiant kūdikio burna lieka pustuštė, taigi yra vietos orui, kuris gali būti nurytas kartu su pieno gurkšniais. Oras kaupiasi skrandyje, ir dėl to vaikelis gali dažnai atpylinėti paguldytas. Tai retai atsitinka po normalaus žindymo. Be to, čiulpdamas kūdikis įpranta laikyti liežuvį atitrauktą ties spenelio galu, panašiai kaip čiulpdamas čiulptuką (pabandykite pačiulpti savo piršto galą ir pažįsti visą pirštą, ar jaučiate skirtumą?).

Kaip atrodo gerai krūtį žindantis kūdikis? 20a paveikslėlyje matome jį plačiai išsižiojusį, diduma laukelio – areolės slepiasi vaiko burnoje, o neapžiotos jos dalies daugiau lieka viršuje. Kūdikio smakras prisiglaudęs prie krūties ir net šiek tiek ją spaudžia, žindymo metu savo judesiais tarsi masažuodamas ir padėdamas pienui tekėti iš krūties apačios link spenelio. Galva truputėlį atlošta, tad lieka erdvės tarp nosies ir krūties vaikui kvėpuoti. Žandukai apvalūs, iškilę, nes kūdikio burna užpildyta apžiotos krūties dalies.

20b paveikslėlyje nupieštas čiulpiantis kūdikis. Motinos krūtį jis laiko lyg buteliuką su čiulptuku – tik už spenelio. Burna vos pražiota, smakras toli nuo krūties, o skruostai spenelio siurbimo metu įdubę (jei piešinys apimtų ir motiną, tikriausiai pastebėtume skausmo išraišką jos veide).

Įprasti čiulpti kūdikis gali ne tik girdomas iš buteliuko su čiulptuku, bet ir raminamas čiulptuku tuštuku. Ypač negerai, kai čiulptukas duodamas naujagimiui, kol jis dar neįgudęs žįsti.

Naujagimio refleksai

Naujagimis yra labai supratingas – jei paprašau išsižioti, jis taip ir padaro. Na, aš, tiesa, pasinaudoju gudrybe: sakydamas: „Išsižiok, mielasis (mieloji)“, pirštu paliečiu jo smakriuką. Išties vien to ir pakaktų, pabandykite. O jei paliesite skruostuką, tai vaikelis ne tik išsižios, bet ir galvą ton pusėn pasuks. Tai – ieškojimo refleksas. Ne pirštą, suprantama, o motinos krūtį naujagimis norėtų pagauti. Jeigu atidžiau įsižiūrėtumėte į atvirą kūdikio burną, pamatytumėte liežuvį tarsi suplotą jos dugne ir iškištą priekin (21 pav.). Šitaip naujagimis paruošia vietą, kad galėtų apžioti kuo daugiau motinos krūties ir pakišti liežuvį po pieno ančiais, esančiais po areole toliau už spenelio.

Kaip tik tokį plačiai išsižiojusį vaiką ir reikia dėti prie krūties. Kai kūdikis gomuriu pajunta spenelį, jis čiumpa viską burna, dar labiau priglusdamas ir ypač stipriai prisispausdamas smakru. O tada, raginamas žindimo reflekso, darbo imasi liežuvis. Ir, suprantama, jei jo veikla sėkminga, pro spenelį švirkščia pienas, kuris, suvilgydamas liežuvio šaknį, sužadina rijimo refleksą. Šis refleksas – „ištikimiausias“ ir išlieka visą žmogaus gyvenimą. Ieškojimo refleksas būdingas tik naujagimystei ir, kol jis veikia, reikia įtvirtinti gerus žindimo reflekso įgūdžius, į kūdikio burną įleidžiant tik vienintelį „svečią“ – motinos krūtį. Jokių čiulptukų ir buteliukų neleiskite net artyn prie mamą turinčio naujagimio.

3 Komentarai apie ŽINDYMO MOKSLAS: 3. ŽĮSTI – TAI NE ČIULPTI

ŽINDYMO MOKSLAS: 2. FIZIOLOGIJA

  • Posted on gegužės 8, 2010 at 7:33 pm

Laktacijos pradžia

Gimus vaikui ir išėjus placentai, progesteronas iš motinos kraujo palaipsniui dingsta ir netrukus priešpienio ima daugėti. Nors priešpienio krūtyse būna jau nėštumo metu, tik hormoniniai pokyčiai po gimdymo „įjungia“ pieno gamybą visu greičiu. Kai estrogeno ir progesterono koncentracija kraujyje krenta, prolaktinas jau gali veikti netrukdomas – „pienas ateina“. Maisto medžiagų, reikalingų pienui gamintis, pristatymui užtikrinti intensyvėja kraujotaka krūtyse. Jeigu naujagimis nežindomas, krūtys prisipildo tiek, kad daugiau nebetelpa, ir moteris 3–4 parą pradeda justi veržimą ir net skausmą, o dėl prisidedančio uždegimo gali ir sukarščiuoti. Gali, tačiau nebijokite, Jums to tikriausiai nebus. Taip atsitikdavo, ir išties labai dažnai, kai pirmąjį maitinimą krūtimi labai atidėliodavo, naujagimius laikydavo atskirai nuo motinų ir žindydavo retai, pagal valandas, ir su ilgomis nakties pertraukomis. Motinoms, kurios pradeda žindyti tuojau pat po gimdymo ir daro tai dažnai, kiek tik kūdikis nori, pienas gausėja „treniruojančiu režimu“ jau pirmąją parą ir vėliau, todėl jokio krūtų skausmingo pabrinkimo su karščiavimu nebūna.

Paklausos ir pasiūlos dėsnis

Du motinos hormonai – prolaktinas ir oksitocinas – yra pagrindiniai „veikėjai“ dviejų refleksų: pieno gaminimo ir pieno išstūmimo arba tekėjimo. Žindymo metu nerviniai impulsai iš spenelio eina į smegenų pagumburį ir tuomet iš priekinės hipofizio dalies išskiriamas prolaktinas, kuris, su krauju nuneštas į krūtis, skatina pieno gamybą liaukinėse ląstelėse (17 pav.). Aišku, kad kuo ilgiau ir intensyviau kūdikis žinda, tuo daugiau prolaktino yra motinos kraujyje ir tuo daugiau pieno pagamina jos pieno liaukos. Prolaktino išsiskyrimą paskatinti gali ir kitoks mechaninis spenelio dirginimas, atsirandantis, pavyzdžiui, pieną nutraukiant iš krūties rankomis ar pientraukiu, tačiau kūdikio žindymas yra veiksmingiausias ir natūraliausias būdas.

Pieno gamyba krūtyse priklauso nuo pieno poreikio. Jei kūdikiui maža to, ką rado motinos krūtyje, jis žinda toliau (tą pačią krūtį arba jau kitą), per spenelį pasiųsdamas dar „užsakymo skambučių“ į hipofizį, kad šis, išskirdamas daugiau prolaktino, „palieptų“ pieno liaukoms gaminti pieno gausiau. Ir atvirkščiai, jei pieno per daug, pasisotinęs kūdikis krūtyje palieka dalį pieno. Tas likutis yra tartum ženklas, jog kitą kartą pieno reikės mažiau. Įsivaizduokime, jei taip ir būtų, kaip kartais žmonės pasako: „Pieno pas moterį yra arba nėra, vienos jo turi daug, o kitos mažai, ir nieko čia nepakeisi.“ Tada tai moteriai, kuri „užprogramuota“ turėti pieno daug ir ilgai, atsitikus taip, jog kūdikio nebėr, pienas vis gaminstųsi ir gamintųsi, mėnesius, metus… Taigi ne vien tik motinos hormonai, kurie vienodai veikia abi krūtis, bet ir kiekvienos krūties ištuštinimo efektyvumas reguliuoja pieno pasigaminimą kiekvienoje krūtyje ar net atskirame jos segmente. Daugelis moterų yra sėkmingai išmaitinusios savo kūdikius viena krūtimi.

Po daug iškart suvalgantis kūdikis žinda rečiau negu tas, kuris, mažiau valgęs, greičiau vėl išalksta. Naujagimiai auga sparčiausiai, todėl valgo dažnai, taip pat ir naktį kelis kartus ieško motinos krūties. Kiekvienas kūdikis ilgainiui susikuria savąjį maitinimosi ritmą. Žmonės skirtingi, bet nėra motinos, kuri, išnešiojusi ir pagimdžiusi sveiką kūdikį, pati būdama sveika ir gyvendama žmoniškomis sąlygomis, negalėtų jo išmaitinti savo pienu. Ir dvynukus, ir trynukus, ir… Jei tik pati to nori! Tai – būtiniausioji sąlyga.

Pieno tekėjimo refleksas

Be prolaktino – pieno „gamintojo“, žindymas refleksiškai stimuliuoja ir oksitocino – pieno „varytojo“ – sekreciją užpakalinėje hipofizio dalyje. Šis hormonas sukelia alveoles supančių raumeninių ląstelių susitraukimus ir taip stumia pieną į latakėlius. Kartais pienas net ištrykšta srovele ir iš kitos krūties tuo metu, kai mažylis žinda pirmąją. Moteris gali justi pieno tekėjimo refleksą kaip šilumą, dilgsėjimą ar spaudimą krūtyse arba gali ir visai jo nepastebėti, jeigu nekreips dėmesio į kūdikio žindymo ritmą.

Oksitocino reikšmė pieno tekėjimui įvairuoja priklausomai nuo kiekvienos biologinės rūšies pieno liaukų sandaros. Tradiciniai pieniniai gyvuliai turi dideles pieno „cisternas“, talpinančias 50 procentų ir daugiau pieno, kurį galima išmelžti nepriklausomai nuo pieno tekėjimo reflekso. Iš rūšių, neturinčių tokių didelių „talpų“, kaip, pavyzdžiui, žiurkės, triušiai, kiaulės, šunys… ir žmogus, be pieno išskyrimo reflekso galima išgauti tik nežymų pieno kiekį.

Kartais būna situacijų, kai pienas neteka, jeigu krūtys taip perpildytos, jog didelis atgalinis slėgis latakėliuose ir alveolėse neleidžia oksitocinui sukelti raumeninių ląstelių susitraukimo. Taip gali atsitikti, kai kūdikis blogai žinda ir pienas pasilieka. Šiltas kompresas ar dušas, trupučio pieno ištraukimas rankomis arba pientraukiu galėtų tą vidinį slėgį sumažinti ir leisti refleksui veikti. Gaila, kad šitas pieno tekėjimo susilaikymas neretai klaidingai suvokiamas kaip pieno trūkumas ar netgi nesugebėjimas žindyti, o kūdikio primaitinimas kitu maistu tą tik įsivaizduojamą trūkumą paverčia realybe.

Labai svarbus pasitikėjimas. Jei motina tikrai nori maitinti pati ir pasitiki savimi, tai ir problemų beveik nebūna. O jeigu priešingai – yra kamuojama dvejonių žindyti ar nežindyti, tai ir menkiausius nesklandumus ji sutinka kaip priežastį žindymui baigti.

Oksitocinas yra „surišantysis“ hormonas, turintis didelį poveikį ne tik motinos ir vaiko, bet ir seksualinių partnerių tarpusavio santykiams. Jis taip pat dalyvauja lytiniame sujaudinime ir orgazme (pienas gali ištrykšti iš krūtų tuo metu). Oksitocinas dar vadinamas „meilės hormonu“, jis daro žindančią moterį fiziškai kitokią negu toji, kuri maitina dirbtinai. Oksitocinas žadina globėjišką elgesį, kuris gamtoje yra būtinas reprodukcijos sėkmei. Abu hormonai – prolaktinas ir oksitocinas – veikia moters nuotaiką, fizinę būklę ir jos elgesį įvairiomis situacijomis. Daugelis motinų yra pastebėjusios, jog jautėsi ramesnės, kol žindė vaikus, ir lengviau tuomet sprendė visas gyvenimo problemas. Mat laktacija slopina nervų sistemos hormoninį atsaką į stresą. Savo ruožtu stresas gali trukdyti oksitocino išsiskyrimui, taigi ir pieno tekėjimui krūtyje. Motinai gali atrodyti, jog jai baigiasi pienas. Išties pieno yra, ir ne mažiau, tik reikia nusiraminti ir žindyti kūdikį. Bežindant pienas pradės tekėti, oksitociną išsiskirti paskatins spenelio stimuliavimas.

Pieno tekėjimo refleksas gali būti slopinamas, jeigu motina gyvena ar turi žindyti kūdikį aplinkoje, kur kiti žmonės tam nepritaria. Jeigu dar ir kūdikis blogai pridedamas prie krūties (apžioja tik spenelį ir atsiranda jo skausmingų įtrūkimų), tai žindymas neretai būna pasmerktas nesėkmėms.

Oksitocino išsiskyrimas yra sąlyginis refleksas. Jį sukelia ir pažįstami vaizdai bei veiksmai, susiję su žindymu ir pasiruošimu jam, motinos mintys apie kūdikį, o ne vien tik tiesioginis kontaktas su spenelio nerviniais receptoriais kūdikiui žindant (18 pav.). Tyrimais nustatyta, kad oksitocino koncentracija pakyla 30 procentų, kai moteris mato ir girdi nerimstantį kūdikį, ir 20 procentų, kai ji ruošiasi žindyti. O prolaktino moters kraujyje daugėja tik tada, kai kūdikis žinda krūtį.

Dvi svarbiausios objektyvios sąlygos, kad žindymas būtų veiksmingas: 1) geras kūdikio prigludimas prie krūties, 2) žindymo laiko neribojimas. Ne mažiau reikšmingos ir subjektyvios aplinkybės: socialinės (visuomenės požiūris į kūdikių žindymą), psichologinės (pačios motinos noras žindyti ir šeimos nuostata), emocinės (teigiamos emocijos padeda, neigiamos – trukdo).

3 Komentarai apie ŽINDYMO MOKSLAS: 2. FIZIOLOGIJA

ŽINDYMO MOKSLAS: 1. ANATOMIJA

  • Posted on gegužės 4, 2010 at 5:35 pm

Daugelis mano, jog tai, ar bus kūdikis žindomas, ar ne, jau yra likimo nulemta. Esą vienos moterys pieno turi, o kitos – ne, ir nieko čia nepakeisi. Išties galiu Jus pradžiuginti: ir tuose reikaluose žmogus yra savo laimės kalvis.

Pažvelkime į 16 paveikslėlį.

Moters krūtyje yra daugybė pieną gaminančių ląstelių. Tokių ląstelių grupės, sukibusios savo sienelėmis, sudaro savotiškus maišelius – alveoles, į kurių vidų išsiskyręs pienas išteka mažyčiais latakėliais, toliau besijungiančiais į vis didesnius. Aplink alveolę yra tinklelis raumeninių ląstelių, kurios susitraukdamos išstumia pieną iš to „maišelio“, o latakėlių sienelių raumeninės skaidulėlės jį varo tolyn link spenelio, netoli kurio yra praplatėjimai – pieno ančiai, kur pienas kaupiasi. Visą pieno liauką, sudarytą iš kelių skilčių, gaubia oda, kuri krūties priekyje, prieš pereidama į spenelį, yra tamsesnė. Tas laukelis aplink spenelį – areolė – yra kaip tik virš pieno ančių. Kad kūdikis gerai išžįstų pieną, jis turi apžioti didumą areolės, savo minkštomis dantenomis masažuoti ančius ir iš apačios prigludusiu liežuviu stumti pieną į savo burną krūties spenelyje esančiais latakėliais. Jei vaikas apžioja tik spenelį ir bando iš jo pieną siurbti, atsitinka negerų dalykų. Pirma, kūdikis gali likti nepavalgęs, antra, gležna spenelio odelė nuo ilgo maigymo ir stipraus siurbimo įtrūksta. O kadangi spenelis dėl nervinių galūnėlių gausos jame yra jautrus, tos žaizdelės labai skauda. Tai ne tik kančia motinai: skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties.

Net ir gerai prie krūties prigludusį kūdikį pažindžius, verta spenelį patepti lašeliu motinos pieno (jau žinome, jog galinis pienas pats riebiausias). Bet, jei ir užmirštumėte, ne bėda. Pati gamta pasirūpino: areolės odoje yra mažų Montgomerio liaukučių, tarsi smulkių spuogelių, kurių išskiriamas sekretas patepa laukelį ir spenelį, kad nedžiūtų. Be to, šis tepalėlis turi baktericidinių medžiagų, saugančių nuo infekcijos. Ir dar, jis savitai kvepia, priviliodamas kūdikį apžioti krūtį būtent ten, kur reikia, net ir tamsią naktį, jei pati mama miega. Taigi nederėtų žindančiai moteriai plauti spenelių su muilu, juo labiau tai daryti dažnai. Užteks rytą vakarą nusiprausti po dušu. Svarbiausia – švarūs drabužiai!

Kiekvieną iš dviejų moters pieno liaukų sudaro 15–20 liaukinio audinio skiltelių – segmentų, apsuptų jungiančiuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent jungiamojo ir riebalinio audinio kiekis, labiau negu pati pieno liauka, nulemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą. Pieno liaukos struktūra panaši į medį, ant kurio smulkiausių šakelių – latakėlių kekėmis išsidėsčiusios alveolės – „lapeliai“. Segmentus sudaro nuo 10 iki 100 alveolių kekių. Paprastai, žindant tik vieną kūdikį, funkcionuoja ne visos abiejų liaukų skiltys. Iš bėdos moteris galėtų žindyti tik viena krūtimi (pavyzdžiui, Kinijoje ir buvęs toks paprotys). O maitinant dvynukus ar trynukus reikia daugiau pieno, tad į darbą įsitraukia daugiau arba net visos pieną gaminti galinčios ląstelės. Prisidedant vis kitam žindančiam vaikui, daugėja aktyvaus liaukinio audinio.

Pieno liaukų vystymasis

Dar negimusi mergaitė jau yra gamtos ruošiama būsimai motinystei. Pieno liaukos vystytis pradeda šeštosios vaisiaus gyvenimo savaitės pabaigoje. Penkioliktą savaitę jau yra 15–20 pieno liaukos segmentų užuomazgų. Aštuntą mėnesį jau būna susiformavusių latakėlių ir alveolių. Prieš gimdymą ir per gimdymą padaugėja motinos placentos lytinių hormonų, kurių gali patekti į vaisiaus kraujotaką ir paskatinti naujagimio pieno liaukučių veiklą: jos paburksta, o kartais išsiskiria vienas kitas pieno lašas. Lytinio brendimo laikotarpiu, veikiant hormonams (kiaušidžių folikulų estrogenams), intensyviai vystosi liaukinis audinys ir pieno latakėliai.

Moteriai pastojus, ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu estrogenai skatina latakėlių augimą. Po trečiojo mėnesio placentos progesterono veikiamas spartėja alveolių vystymasis, o daugėjant hipofizio hormono prolaktino, jose pradeda gamintis priešpienis. Tačiau jo yra nedaug, nes laktaciją (pieno gamybą), kol vaikas nepagimdytas, stabdo placentos hormonas progesteronas. Progesterono veikimas toks stiprus, jog net nedidelės placentos dalys, užsilikusios po gimdymo, gali ir vėliau trukdyti pienui rastis. Bet kai pasišalina visa placenta, pienas gali nevaržomai gamintis net ir tuomet, kai nėštumas baigiasi šešioliktą savaitę.

Per nėštumą krūtys padidėja ir sunkėja, tamsėja areolė aplink spenelį, intensyvėja ir gausėja kraujotaka, plečiasi paviršinės venos. Išvešančiam liaukiniam audiniui reikia daugiau vietos, todėl krūtyse gali sumažėti riebalinio audinio. Krūtų pokyčiai yra ankstyvas nėštumo požymis. Jūs pirmiau pastebėsite, kad nebeužsisega marškinėlių sagutės, daug anksčiau, negu nebesueis sijono užtrauktukas. Pagimdžiusios moters krūtys, lyginant su jų būkle prieš nėštumą, vidutiniškai padidėja 225 mililitrais. Neišvengiamai tempiasi krūtų oda, todėl naudinga jas iš apačios prilaikanti higieniška liemenėlė. Tačiau ji neturėtų spausti, nes užveržtoje vietoje sutrikdomas pieno ištekėjimas, gali būti traumuojami latakėliai ir vystytis uždegimas. Net ir kūdikio nežindžiusios moters krūtys savo forma po to, kai liaukinis audinys vėl susitrauks, jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų.

Norite palikte komentarą?

ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 3. VISADA KARTU

  • Posted on balandžio 30, 2010 at 3:02 am

Kūdikis auga labai greitai, todėl jis turi būti maitinamas ne tik dieną, bet ir naktį. Žindomų kūdikių miego pobūdis skiriasi nuo dirbtinai maitinamų. Žindomi kūdikiai dažniau pabunda naktį ir jų miego epizodai būna trumpesni, nes motinos pienas greičiau suvirškinamas ir lengviau įsisavinamas negu mišiniai. Posakis „Miega kaip kūdikis“ iš tiesų nelabai tinka pirmų kelių mėnesių kūdikėliams. Paprastai jie miega trumpais epizodais, dažnai prabusdami. Bet nereikia to vadinti miego sutrikimais – tai normalu. Net ir antrų trečių metų vaikas gali pabusti naktį išalkęs, tačiau dažnesnė neramaus miego priežastis yra vienumos baimė, jei mažylis guldomas atskirai. Aišku, gali būti ir kitų priežasčių: dantų dygimas, tvankus oras nevėdintame kambaryje ir t. t. Ar pavargsta mama, žindydama naktį? Tai pirmiausia priklauso nuo to, kur vaikelis migdomas. Jei mamai reikia dažnai keltis ir eiti prie atskirai savo lovelėje gulinčio ir nekantriai rėkiančio vaiko, ji labiau išsibudins ir tikriausiai ilgiau truks, kol vėl užmigs. Migdant kūdikį šalia savęs, jis lengvai pasiekiamas mamai net nesikeliant ir, pradėjęs žįsti, greitai nurimsta, neprižadinęs visų namų. Mama irgi netrukus vėl įminga. Jau žinome, kad žindymas dėl „motinystės“ hormonų prolaktino ir oksitocino veikia raminančiai, o naktį – ir migdančiai. Beje, smulkios Montgomerio liaukutės, esančios krūties odoje aplink spenelį, išskiria sekretą, turintį būdingą kvapą, kuris padeda kūdikiui pačiam susirasti motinos krūtį tamsoje. Po kiek laiko tai pasidaro taip natūralu, kad motinos net neprisimena, kiek kartų per naktį žindė. Žindymas – tai bene vienintelis darbas, kurį galima dirbti miegant. Miegoti kartu su kūdikiu yra saugu, nes motina jį instinktyviai jaučia.

Kūdikio poreikis būti greta motinos tiek pat svarbus, kaip ir noras valgyti. Tų gyvūnų, kurie jauniklių nenešioja, piene būna daug baltymų ir riebalų, jie žinda retai – kas kelias ar net kas penkiolika valandų. Žinduolių, kurie su mažyliais nesiskiria, pienas nebūna riebus, neturi daug baltymų, jaunikliai žinda beveik be pertraukos. Moters piene riebalų nedaug ir ypač mažai baltymų, o tai reiškia, kad kūdikį reikia dažnai žindyti ir nuolat būti su juo. Kur nors eidama motina gali kūdikį neštis kartu – ant rankų ar specialioje nešioklėje. Mūsų proprotėvių gamtoje ainiai žmogbeždžionės tokių prietaisų pasidaryti nemoka. Tačiau juos atstoja gauruota oda, į kurią nešamas mažylis įsikimba. Tą griebimo refleksą turi ir žmogaus naujagimis, tiktai nenaudojamas jis netrukus išblėsta.

Dar vienas žindymo privalumas – daugybė įspūdžių, kuriuos vaikas patiria visur būdamas ir keliaudamas drauge su savo mama (su abiem tėvais – dar geriau) ir kuriuos jis priima drąsiai, su pasitikėjimu, nes visada jaučiasi saugiai. Nekils pagunda mažylio palikti prižiūrėti kitiems, draugams ar giminaičiams, o ir jie negalės to reikalauti, nes priežastis rimta: mažylis žindomas ir privalo būti su mama. Vaikas netampa antrarūše asmenybe, priklausančia nuo aplinkybių ir kitų žmonių įgeidžių.

Maitinti krūtimi labai patogu. Galite keliauti nors ir per visą pasaulį, nesirūpindama, ar turėsite buteliukų ir čiulptukų, ar rasite švaraus vandens jiems plauti ir pačiam mišiniui paruošti, ar bus kur jį pašildyti, ar… ar rasite daktarą ir vaistų, juk žindomam kūdikiui nėra dėl ko sirgti. Beje, verta atsiminti, jog kūdikių maistelis visur labai brangus.

4 Komentarai apie ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 3. VISADA KARTU

NAUDA MOTINAI: 5. APSAUGA NUO DIABETO

  • Posted on balandžio 24, 2010 at 12:29 am

Daugeliui moterų, sergančių lėtinėmis ligomis, dėl normalių hormoninių pokyčių per nėštumą būna laikina simptomų remisija, tai yra pagerėjimas. Kai moteris žindo kūdikį, tie hormoniniai pokyčiai dar ne tuojau pat grįžta į pradinę būklę. Tai įvyksta palaipsniui kūdikio nujunkymo nuo krūties laikotarpiu, taigi ligos remisija tęsiasi ilgiau negu nežindžiusiai motinai. Toks laikinas visiškas ar dalinis pasveikimas nėštumo ir žindymo metu būna motinoms, sergančioms, pavyzdžiui, cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, išsėtine skleroze, vilklige.

Diabetas yra lėtinė liga, kurios metu būna sutrikusi angliavandenių apykaita dėl kasos fermento insulino trūkumo (jeigu tai I tipo, nuo insulino priklausantis, „vaikų“, diabetas) arba nepakankamo insulino panaudojimo (II tipo, nuo insulino nepriklausantis, „suaugusiųjų“, diabetas). Tuomet su maisto cukrumi gauta gliukozė neperkeliama iš kraujo į kūno audinių ląsteles ir nepaverčiama jų energija. Kadangi vaikus gimdo santykinai jaunos moterys, jų amžiui labiau būdingas „vaikiškasis“ diabetas. Joms ne tik galima, bet ir labai patartina žindyti savo kūdikius.

Pieno cukrus laktozė yra didžiausia po vandens sudedamoji motinos pieno dalis. Laktozės gamybai krūtyse panaudojama gliukozė iš motinos kraujo. Gliukozės koncentracija maitinimo vien tik krūtimi laikotarpiu motinoms, sergančioms cukriniu diabetu, būna gerokai mažesnė negu toms, kurios nustoja žindyti, ar toms, kurios visai nežindė. Netgi tada, kai žindančios motinos gauna gerokai daugiau maisto kalorijų. Kadangi kraujyje lieka mažiau laisvos gliukozės, tai ir mažiau reikia insulino jai įsisavinti. Daugeliui diabetikių motinų žindymo laikotarpiu užtenka insulino dozių, mažesnių ketvirtadaliu ar perpus už tas, kuriomis jos gydėsi iki nėštumo. Beje, gydymas insulinu yra suderinamas su kūdikio žindymu: insulino molekulės yra per didelės, kad galėtų pereiti į motinos pieną. Kai kurioms motinoms diabetikėms žindymo laikotarpiu būna visiška diabeto remisija, kuri kartais tęsiasi net kelerius metus. Tuomet ir insulino leistis visai nereikia.

Nors daugumai nėščiųjų pagerėja gliukozės įsisavinimas iš kraujo, yra moterų, kurioms nėštumo metu atsitinka atvirkščiai. Jeigu anksčiau diabeto neturėjusiai moteriai per nėštumą būna padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje, tai vadinama gestaciniu (nėštuminiu) diabetu. Jis pasitaiko nuo 2,5 procento iki 7 procentų nėščių moterų. Nėščiųjų diabeto priežastys nėra tiksliai žinomos. Pagal vieną iš mokslinių prielaidų kai kurioms nėščioms moterims placentos hormonai gali blokuoti insulino veikimą. Tai vadinama rezistencija (atsparumu) insulinui. Dėl to insulino poreikis gliukozės įsisavinimui iš kraujo užtikrinti gali labai padidėti, kartais net trigubai.

Gestacinis diabetas dažniausiai išsivysto antroje nėštumo pusėje, tarp 24 ir 28 savaitės. Nors insulinas negali prasiskverbti pro placentą, tačiau gliukozė ir kitos maisto medžiagos pro ją praeina ir gimdoje augančio kūdikio kraujyje taip pat gali pasidaryti per didelė gliukozės koncentracija. Tai verčia kūdikio kasą gaminti papildomai insulino, kad visa gliukozė būtų panaudota. Organizmo poreikius viršijanti gliukozė paverčiama riebalais, kurie kaupiami atsargai poodžio riebaliniame audinyje. Tokį per didelį kūdikį ne tik motinai būna sunkiau pagimdyti, bet ir jo paties traumų pavojus gimstant labai padidėja. Kūdikio polinkis gaminti insulino perteklių gali išlikti ir po gimimo. Kadangi insulinas skatina riebalų kaupimą kūne, tokie vaikai, o paskui ir suaugę, linkę tukti ir vėliau gyvenime susirgti antrojo tipo cukralige.

Nėščiųjų diabetas paprastai praeina po gimdymo, tačiau jį patyrusioms moterims tikimybė susirgti „suaugusiųjų“ cukralige vėliau gyvenime yra didesnė. Veiksmingiausia priemonė siekiant išvengti antrojo tipo diabeto vystymosi yra svorio metimas, tai yra perteklinių kūno riebalų atsikratymas. Ypač tai aktualu, jeigu žmogaus svoris 20 procentų ir daugiau viršija idealųjį svorį. Greta sveikos mitybos ir tinkamos fizinės mankštos jums labai padės ir žindymas. Kūdikį žindanti motina, palyginus su nežindančia, pieno gamybai kasdien papildomai sunaudoja beveik 500 kalorijų. Tai prilygsta maždaug 7 kilometrų bėgimui. Jeigu motina žindymo laikotarpiu valgo saikingai, panaudojamos ir kūno riebalų atsargos, taigi, nors ir nesmarkiai, „deginamas“ jos svorio perteklius.

Žindymas ir laktacija (pieno gamyba) dėl tuomet vykstančių hormoninių pokyčių moters organizme, net ir savaime, nepriklausomai nuo kūno svorio pasikeitimų, yra susiję su geresne gliukozės ir insulino homeostaze (organizmui tinkamu jų tarpusavio santykiu). Žindančios motinos organizme pagerėja insulino veikimas ir gliukozės perkėlimas iš kraujo į kūno ląsteles. Per didelės apimties tyrimą, atliktą JAV, buvo nustatyta, kad ilgiau trunkantis žindymas yra susijęs su mažesne antrojo tipo diabeto išsivystymo rizika. Kiekvieni laktacijos metai gestacinį diabetą turėjusiai moteriai „suaugusiųjų“ cukraligės išsivystymo tikimybę per vėlesnius 15 metų sumažina 15 procentų. Net ir pats gestacinis diabetas moterims, kurios anksčiau žindė kūdikius, per kitus nėštumus išsivysto dvigubai rečiau negu nežindžiusioms arba jis būna lengvesnis.

Kūdikio žindymas – tai darbas, kurį serganti ar kitaip neįgali moteris gali atlikti taip pat gerai ir patirti tokį pat didžiulį džiaugsmą, kaip ir visiškai sveika moteris. Tai ir labai prasminga veikla, skatinanti moters savigarbą ir pasitikėjimą savimi. Taigi ir gerą nuotaiką, padedančią įveikti bet kokią ligą.

Norite palikte komentarą?

NAUDA MOTINAI: 4. APSAUGA NUO OSTEOPOROZĖS

  • Posted on balandžio 22, 2010 at 7:46 am

Osteoporozė – tai kaulų išretėjimas, gresiantis jų trapumu, dažnais, kartais net savaiminiais, lūžiais. Nuo šios ligos labiausiai kenčia moterys po menopauzės. Osteoporozė vystosi dėl to, kad sumažėja kaulinio audinio tankis, tai yra kalcio koncentracija jame. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu kalcio reikia daugiau, nes šis mineralas būtinas ir kūdikio kaulinėms struktūroms.

Kalcio koncentracija motinos piene pastovi ir nepriklauso nuo moters mitybos. Taigi žindomo kūdikio aprūpinimas kalciu yra garantuotas. Vaiko mama, jeigu su maistu gaunamo kalcio nepakaktų, pieno gamybai ir gyvybiniams savo organizmo poreikiams panaudotų šio mineralo atsargas, esančias savo pačios kūne. Tad turėtų „atimti“ jį iš savo pačios kaulų. Gamta pasirūpino, kad kūdikį žindančiai motinai taip neatsitiktų, o jeigu ir įvyktų, skriauda būtų atlyginta su kaupu.

Prolaktinas, pieno pasigaminimą skatinantis hormonas, išsiskiriantis iš hipofizio į motinos kraują žindymo metu, pagerina kalcio įsisavinimą iš maisto, pagreitindamas vitamino D virtimą jo aktyviąja forma moters organizme. Taigi normaliai besimaitinančiai motinai kalcio deficitas negresia. Tačiau, jeigu atsitiktų taip, kad maistinio kalcio laikinai neužtektų, dar ne bėda. Hormoninis žindančios moters kalcio apykaitos reguliavimas, tai yra geresnis šio mineralo įsisavinimas iš maisto, tęsiasi ir kūdikį nuo krūties nujunkius. Tyrinėtojai, stebėję moteris po gimdymo ilgiau, pastebėjo greitą kaulų tankio atsikūrimą nujunkymo laikotarpiu. Ilgai (6 mėnesius ir daugiau) žindant sumažėjęs kaulų tankis į pradinį bazinį lygį paprastai sugrįžta jau iki pirmųjų metų pabaigos. Be to, ir kito kalcio apykaitą reguliuojančio, prieskydinių liaukų hormono koncentracija po kūdikio nujunkymo taip pat būna gerokai didesnė negu kitais gyvenimo laikotarpiais. Tai irgi turi reikšmės tam, kad žindžiusių moterų kaulų tankumas po nujunkymo būtų lygus arba didesnis nei prieš gimdymą.

Taigi net ir toms krūtimi maitinusioms motinoms, kurių kaulų mineralų tankis laktacijos metu sumažėja, po nujunkymo jis vis tiek pasidaro didesnis negu nežindžiusių moterų. Motinos kaulų mineralų tankis su kiekvienu žindytu vaiku padidėja maždaug po 1,5 procento. Dėl to sumažėja osteoporozės vystymosi rizika ir stuburo slankstelių, dubens, šlaunikaulių ir žastikaulių lūžių pavojus. Vakarietėms moterims kaulų lūžiai dėl osteoporozės pasitaiko šešis kartus dažniau negu kinėms, nors pastarųjų maiste kalcio yra mažiau. Matyt, turi reikšmės tai, kad Kinijoje moterys maitina krūtimi ilgiau nei Vakaruose.

6 Komentarai apie NAUDA MOTINAI: 4. APSAUGA NUO OSTEOPOROZĖS

NAUDA MOTINAI: 3. SAUGO NUO KRŪTIES VĖŽIO

  • Posted on balandžio 20, 2010 at 7:50 am

Krūties vėžys yra dažniausia piktybinė onkologinė moterų liga. Dar 1700 metais italas Bernardinas Ramacinis buvo pastebėjęs, kad krūties vėžiu daug dažniau sirgo vienuolės negu ištekėjusios moterys. Kraštuose, kur moterys pradeda gimdyti jaunos, rečiau daro abortus, būna mažiau krūties vėžio atvejų. Tyrinėjimai, atlikti JAV, Švedijoje ir Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Kinijoje, parodė, jog žindymas gali beveik pusiau sumažinti sergamumą krūties vėžiu, palyginus su nežindžiusiomis moterimis. Ir kuo ilgesnis žindymas, tuo didesnė ta apsauga. Daugelis aplinkybių gali turėti įtakos šios ligos vystymuisi, bet ją tyrinėję mokslininkai labiausiai įsidėmėjo priklausomybę tarp krūties vėžio atsiradimo dažnumo ir ankstyvo lytinio subrendimo, mažo gimdymų skaičiaus ir kūdikių nežindymo.

Krūtyse yra ne tiktai pieną gaminančios liaukos, bet ir smulkios apokrininės liaukutės, į pieno latakėlių spindį išskiriančios nedaug vadinamojo krūtų skysčio. Jame linkusios kauptis potencialiai kancerogeniškos medžiagos, iš kurių mokslininkai labiausiai įsidėmėjo cholesterolio epoksidą. Jos gali išprovokuoti pieno latakėlių epitelio ląstelių supiktybėjimą ir nekontroliuojamą dauginimąsi, tai yra krūties vėžio vystymąsi. Jautresnės yra mažai diferencijuotos ląstelės niekada negimdžiusių moterų krūtyse, tačiau itin pažeidžiamas yra bręstančios nėščios moters pieno liaukų latakėlių epitelis, kurio vystymasis ląstelių dauginimosi pusiaukelėje buvo netikėtai sustabdytas dėl aborto. Atitinkamai labiau subrendusi yra jau pagimdžiusios, o atspariausia – visiškai išsivysčiusi ilgai vien tik žindžiusios motinos krūtis. Be to, kuo ilgiau tęsiasi kūdikio žindymas, tuo mažiau galimybių potencialiems kancerogenams paveikti krūtų epitelio ląsteles, nes jos yra reguliariai „nuplaunamos“ tekančiu pienu. Cholesterolio epoksido koncentracija krūtų skystyje po gimdymo ir žindymo būna mažesnė ir tokia išsilaiko apie dvejus metus. Cholesterolio epoksidui pasigaminti reikalingas cholesterolis, o jo gausiau yra riebiai valgančių ir antsvorį turinčių moterų organizme. Polinkis nutukti gali atsirasti jau kūdikystėje, o priežastys yra permaitinimas girdant iš buteliuko ir baltymų perteklius karvės piene. Baltymai turi savybę skatinti riebalų kaupimąsi kūne. Maisto riebalai yra lytinių hormonų gamybos žaliava, o kūno riebalai spartina pastarųjų virtimą moteriškaisiais lytiniais hormonais – estrogenais. Estrogenai stimuliuoja lytinį brendimą, todėl nutukusioms mergaitėms mėnesinės gali prasidėti net penkeriais metais anksčiau.

Mėnesinės susijusios su cikliškais estrogenų koncentracijos pakilimais moters organizme. Estrogenų veikiamos pieno liaukų epitelio ląstelės greičiau auga ir dauginasi. Tuo metu jos būna jautresnės ir krūtų skysčio kancerogenų poveikiui. O nenormalios, supiktybėjusios ląstelės estrogenų terpėje savo ruožtu dauginasi dar intensyviau, ir auglio atsiradimo tikimybė didėja. Aišku, įtakos turi ir bendras organizmo atsparumas, o jis, bėgant metams, silpsta, todėl vėžio išsivystymo rizika didesnė keturiasdešimtmetėms. Po menopauzės sumažėja epitelio augimą skatinantis estrogenų veikimas, kartu ir krūties karcinomos rizika. Taigi nenormaliai dėl kancerogenų poveikio pakitusių krūtų ląstelių atsiradimo tikimybė didžiausia iki pirmojo vaiko gimdymo, jų piktybiško dauginimosi rizika dėl estrogenais prisotintos terpės didesnė vėliau ir yra atvirkščiai proporcinga gimdymų skaičiui ir vaikų žindymo trukmei. O motina, žindanti mergaitę, saugo nuo krūties vėžio sykiu du žmones: save ir savo dukterį.

2 Komentarai apie NAUDA MOTINAI: 3. SAUGO NUO KRŪTIES VĖŽIO