Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

[Sutrumpintas. Visą šio skyriaus tekstą rasite knygoje „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“]

Jūsų pienas yra unikaliai pritaikytas patenkinti būtent Jūsų kūdikio poreikius. Todėl ir kiekvienos moters pienas yra skirtingas. O ir tos pačios motinos pienas kasdien vis kitoks ir net keičiasi per dieną. Priešpienis, kurį gauna naujagimis, skiriasi nuo subrendusio pieno vyresniam kūdikiui, o per anksti gimusiam vaikeliui motina gamina specialiai jam pritaikytą pieną, turintį daugiau baltymų.

Pieno skonis priklauso nuo motinos valgyto maisto, taip pratindamas kūdikį būsimam mėgavimuisi įvairiais patiekalais prie šeimos stalo ateityje. Net vieno žindymo metu pienas keičiasi nuo skysto ir vandeningo pradžioje iki tirštoko ir riebesnio pabaigiant; tai – tarsi pietūs iš įvairių patiekalų. Bet kuris dirbtinis mišinys yra nuobodžiai vienodas ir net iš tolo niekada neprilygs motinos pienui.

Žemėje yra daug žinduolių rūšių, bet kiekvienos iš jų pienas yra skirtingas. Pavyzdžiui, karvės piene baltymų ir mineralinių medžiagų daugiau negu žmogaus piene, nes veršeliui juk reikia greitai stotis (taigi ir turėti stiprius raumenis ir kaulus), kad galėtų sekioti paskui savo motiną, besiganančią pievoje. Žmogaus piene daugiau cukraus – laktozės, kuri yra ypač reikalinga intensyviam smegenų darbui, ir ypatingų riebiųjų rūgščių, nepakeičiamai būtinų smegenims gerai vystytis.

Moters ir karvės pieno skirtumai

Maistą įprasta vertinti pagal jame esančias maistingąsias medžiagas: baltymus, riebalus ir angliavandenius (8 pav.).

Baltymų moters piene yra apie 3,5 karto mažiau negu karvės piene: atitinkamai 0,9 ir 3,4 procento. Gyvulių jaunikliams reikia greitai atsistoti ir patiems eiti, motinos jų nenešioja, taigi ir stipresniems raumenims užauginti reikia daugiau baltymų. Žmogaus kūdikiui svarbiau vystyti protines galias, todėl ir jo maiste daugiausia yra lengvai ir greitai įsisavinamos energinės medžiagos pieno cukraus – laktozės – iki 7,2 procento. Karvės piene jos yra tik apie 4,8 procento. Žmogaus smegenys santykinai didžiausios iš visų žinduolių, o jų pagrindinė „statybinė“ medžiaga yra riebalai. Šių moters piene yra nemažai, apie 4–4,5 procento. Išties ir karvės piene riebalų yra maždaug tiek pat, tačiau jie labai skiriasi savo sudėtimi ir jų paskirtis yra pirmiausia teikti energiją raumenims ir šilumą kūnui.

Moters piene dar yra apie 0,2 procento mineralų, pirmiausia reikalingų kaulams ir dantims. Karvės piene jų, kaip ir baltymų, yra kelis kartus daugiau, nes veršiukui jau nuo pat pirmųjų dienų reikia ne tik stiprių raumenų, bet ir tvirtų kaulų (9 pav.). Beje, natrio chlorido, kitaip sakant, druskos, karvės piene taip pat daugiau net 3,6 karto, tad nenuostabu, jog šio gyvulio pienu žmogui sunku numalšinti troškulį, ir todėl mišiniais maitinamiems kūdikiams dar siūlydavo duoti atsigerti vandens („arbatėlių“). Vanduo yra didžiausioji moters pieno sudedamoji dalis. Sudarydamas apie 88–90 procentų viso tūrio, jis numalšins žindomo kūdikio troškulį net ir karščiausią dieną. Ir kitų žinduolių piene vandens yra daugiausia. Pavyzdžiui, karvės pienas jo turi tik 1–2 procentais mažiau už moters pieną. Išimtis yra kai kurios arktinės ir vandenyje gyvenančios žinduolių rūšys, kurių piene daugiau yra riebalų, o šiaurinio ruonio – kotiko – piene jų yra net 54 procentai; priskaičiavus ir kitas medžiagas, vandeniui belieka tik 35 procentai pieno tūrio. Motinos pienas žmogaus kūdikiui teikia viską, ko jam reikia: ir geriausią maistą, ir puikiausią gėrimą.

Našlaičiams, negalintiems gauti motinos pieno, maistas dažniausiai gaminamas iš karvės pieno. Tačiau gyvulio pieną reikia labai perdirbti, kad bent kiek tiktų žmogaus kūdikiui maitinti. Gaminant mišinius, jis gerokai praskiedžiamas (kad nebūtų per daug baltymų – perteklius kenksmingas), pilama daug cukraus (nes karvės piene, net ir nepraskiestame, angliavandenių gerokai mažiau negu moters piene) ir dar pridedama įvairių papildų (kurių išties tik menką dalį kūdikiui pavyksta įsisavinti, ir dar nežinia, ar be nepageidaujamų pasekmių jo sveikatai). Kaip besistengtų fabrikantai, dirbtiniame mišinyje vis tiek nebus nė vienos iš tų gyvųjų motinos pieno ląstelių, saugančių vaiką nuo ligas sukeliančių virusų ir bakterijų, nėra ir tų ypatingų fermentų ir hormonų, užtikrinančių harmoningą viso žmogaus organizmo vystymąsi.

Baltymai

Iš visų žinduolių rūšių žmogaus piene yra pati mažiausia baltymų koncentracija. Be to, dalį motinos pieno baltymų sudaro priešinfekciniai baltymai, kurie iš virškinimo trakto beveik nerezorbuojami. Tačiau ir tiek baltymų yra apsčiai kūdikio optimaliam augimui ir jie neperkrauna dar nesubrendusių kūdikio inkstų, kaip gali atsitikti kūdikį maitinant daug baltymų ir druskų turinčiu karvės pienu ar jo mišiniais.

Sutraukto pieno varškei iškilus viršun, žemiau lieka skaidrus skystis, vadinamas išrūgomis. Jas sudaro vanduo, ištirpusios druskos ir vandenyje tirpūs baltymai albuminai, kurie labai lengvai įsisavinami iš žarnyno į kraują. Varškės baltymas kazeinas yra vandenyje netirpus, todėl jo suvirškinimas užtrunka ilgiau.

Kiekvienos žinduolių rūšies pieno kazeinas turi specifinę aminorūgščių sudėtį, nuo kurios priklauso ir varškės struktūra. Juk esame matę, kokiais „guminiais“ dribsniais susitraukia karvės pienas į varškę; tas pats pasidaro ir mažo vaikelio skrandelyje. O motinos pieno varškės gumulėliai yra mažučiai ir švelnučiai, suyrantys nuo menko prisilietimo. Tad nenuostabu, kad žindomas kūdikėlis nori valgyti dažnai, nes greitai suvirškina ir vėl tampa guvus, o našlaičio, pagirdyto karvės pieno mišiniu, skrandelis ilgam apkraunamas darbu, smegenų veikla prislopsta, nes visa energija sutelkiama sunkiam virškinimui.

Žmogaus naujagimiui reikia ypač lengvai įsisavinamo maisto, todėl gamta jam sukūrė priešpienį – motinos krekenas, kuriose kazeino dar labai mažai (santykis su tirpiais išrūgų baltymais – tik iki 10 : 90) arba išvis nėra. Tik paskui jo koncentracija palaipsniui didėja, subrendusiame piene (antrąją savaitę) pasiekdama santykį su išrūgų baltymais 40 : 60. Karvės piene sunkiai virškinamo kazeino yra net 80 procentų visų baltymų ir tik 20 – tirpiųjų albuminų. Jeigu kai kuriuose mišiniuose, juos perdirbant, tas santykis ir keičiamas, kad būtų panašus į moters pieno baltymų santykį, tai dar nereiškia tikro sudėties panašumo, nes patys baltymai irgi yra labai skirtingi. Aminorūgščių sudėtis ir jų kiekybiniai santykiai įvairių žinduolių piene taip pat skiriasi ir tik motinos pienas yra tikrai pritaikytas žmogaus kūdikiui maitinti. Moters piene vyrauja α laktoalbuminai, o karvės piene – β laktoglobulinai, neturintys analogų tarp motinos pieno baltymų, tačiau į jį galintys patekti (kai moteris savo maistui gausiai vartoja karvės pieną) ir sukelti antigeninę reakciją žindomam vaikui, jei jis turi polinkį į alergiją.

Netgi mūsų gyvenimo trukmė galbūt priklauso nuo mitybos kūdikystėje. Tyrinėtojai yra pastebėję atvirkščiai proporcingą sąsają tarp baltymų koncentracijos įvairių žinduolių piene ir jų gyvenimo trukmės (10 pav.).

Riebalai

Motinos dieta reikšminga jos pieno riebalų sudėčiai, bet ne bendram jų kiekiui piene. Jeigu motinos suvalgyto maisto kalorijų pritrūktų, pienui pagaminti bus panaudotos jos pačios kūno riebalų atsargos. Gamta už naują gyvybę kovoja iš paskutiniųjų ir pienas taip paprastai nepasibaigia. Nebadaujančios iki išsekimo motinos pienas per liesas nebūna. Nebūna ir per riebus, jeigu ji pati valgo riebiai ir per daug. Riebalų atsargos kaupiamos jos kūne, kad prireikus galėtų būti panaudotos. Žindančios moters medžiagų apykaita labai ekonomiška. Nesistenkite „labai gerai“ maitintis, nes veikiau nutuksite, o pieno vis tiek bus tiek, kiek jo „užsisakys“ kūdikis, žįsdamas krūtį.

Motinos pieno riebumas pirmiausia priklauso nuo kūdikio poreikių. Naujagimiui skirtame priešpienyje riebalų yra tik 2 g/100 ml, o jau subrendusiame piene, pavyzdžiui, penkioliktąją dieną – vidutiniškai 4–4,5 g/100 ml. Naktį, kai kūdikis daugiau laiko praleidžia miegodamas – ir mamos pienas būna liesesnis, o dieną – riebesnis. Žindymo pradžioje, kai vaikui gyvybiškai svarbiau pirma atsigerti, pienas liesesnis, o baigiant, „dėl sotumo“ – riebesnis, net iki 4–5 kartų. Ir todėl neteisūs pravardžiuojantys moters pieną „skystu melsvu vandenėliu“, nes, bandydami jį „patikrinti“ nutraukdami rankomis, būtent ir pamato tą liesesnįjį pradinį pieną. Kitaip yra kūdikiui žindant, kai jis „prisišaukia“ ir galinį, keliskart riebesnį pieną.

Žindomas kūdikis su motinos pieno riebalais gauna nuo 30 iki 55 procentų visų jam reikalingų kalorijų. Įdomiausia, jog būtent pats motinos pienas padeda jas ir įsisavinti. Mat jame yra riebalus skaldančio fermento – lipazės, kuri pasidaro veikli kūdikio dvylikapirštėje žarnoje, kai ten susijungia su tulžies druskomis. Tai yra svarbi pagalba virškinant riebalus, nes pirmais mėnesiais kasos lipazės sekrecija dar silpna, o iš dalies ją kompensuojančios seilių ir skrandžio lipazės irgi nepakanka. Verta prisiminti, jog kaitinant pieną lipazė suyra. Nei karvės, nei kitų žinduolių piene tokio fermento nėra. Šia prasme tiktai gorilos pienas galėtų lygintis.

Tai, kad moters pieno riebalų mikroskopiniai lašeliai yra smulkesni (vadinasi, ir lengviau suvirškinami) už karvės pieno riebalų lašelius, irgi privalumas virškinant. Jeigu riebalai lieka neįsisavinti, jie kūdikiui nenaudingi. Susijungdami žarnyne su kalciu, ne tik „vagia“ iš kūdikio šį kaulams augti būtiną mineralą, bet ir, pavirtę netirpiais šarminiais junginiais, trukdo įsisavinti kitas maisto medžiagas bei šarmindami žarnyno terpę padeda veistis puvimą skatinančioms bakterijoms. Taip dažnai ir atsitinka maitinant kūdikį karvės pienu ar jo mišiniais.

Moters pieno riebalai ypatingi. Žindomo kūdikio kūnas yra tvirtesnis ir stangresnis negu mišiniais maitinto kūdikio kaip tik dėl tų riebalų, kuriuos jis gauna su motinos pienu. Tam tikros ilgos grandinės polinesočiosios riebiosios rūgštys, kurių ypač daug randama būtent motinos piene (4 kartus daugiau negu karvės piene), yra svarbios smegenų ir akies tinklainės vystymuisi ir nervinių ląstelių mielinizacijai – apvalkalėlių, dengiančių nervines skaidulas, susiformavimui.

Laktozė

Pieno cukrumi vadinama laktozė – pagrindinis moters pieno angliavandenis. Tai yra disacharidas, sudarytas iš dviejų monosacharidų – galaktozės ir gliukozės, o jo gamyba vyksta pačiose pieno liaukose. Kūdikio organizme laktozė vėl suskaldoma į tuos pačius monosacharidus. Galaktozė reikalinga tam, kad susidarytų galaktolipidai, kurie būtini centrinės nervų sistemos (smegenų) vystymuisi. Bet pirmiausia laktozė yra lengvai ir greitai panaudojamos energijos šaltinis. Ji patenkina apie 40 procentų kūdikio energijos poreikių ir ypač tinka smegenų veiklai. Dėsninga, kad kuo didesnės yra tam tikros biologinės žinduolių rūšies smegenys, tuo daugiau laktozės yra piene. Moters piene laktozės koncentracija didžiausia iš visų žinduolių rūšių, jos ten yra pusantro karto daugiau negu karvės piene. Dar vienas dėsningumas: kuo aukštesnio išsivystymo žinduoliai, tuo ilgiau jie žindo savo jauniklius. Pavyzdžiui, žmogbeždžionės šimpanzės žindo vidutiniškai ketverius metus, o gorilos – puspenktų. Motinos piene laktozės koncentracija yra gana pastovus dydis. Net ir varganai besimaitinančios moters piene jos vis tiek bus tiek pat – nuo 6,2 iki 7,2 g/100 ml. Gali sumažėti bendras pieno kiekis, bet ne laktozės koncentracija jame.

Laktozė pagerina įsisavinimą kai kurių organizmui reikalingų mineralų, tarp jų – kalcio ir geležies, ir stimuliuoja ,,gerųjų bakterijų“ Lactobacillus bifidus kolonijų augimą žarnyne. Šios kūdikiui „draugiškos“ bakterijos užtikrina rūgščią terpę, neleidžiančią veistis ligas sukeliančioms bakterijoms, grybeliams ir parazitams. Atrajojantiems galvijams, kokia yra karvė ir veršiukas, reikalinga kitokia žarnyno mikroflora, todėl dirbtinai karvės pieno mišiniais maitinamų žmogaus kūdikių žarnyne vyrauja puvimo bakterijos, o terpei būdinga šarminė reakcija.

Mineralai ir vitaminai

Jei išgirsite ką nors postringaujant, kad motinos piene yra nedaug kai kurių vitaminų ir mineralų, todėl esą kūdikiui reikia maisto papildų, neskubėkite jų pirkti ir duoti vaikeliui. „Daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“. Organizmui reikalinga įvairių medžiagų pusiausvyra. Kaip tik toks fiziologinis, t. y. normalus, jų derinys yra motinos piene. Štai, pavyzdžiui, geležies, kuri būtina kraujo hemoglobinui susidaryti, motinos piene išties nėra daug – tik 40 mcg/100 ml pieno. Tačiau iš motinos pieno geležis labai gerai (geriausiai iš visų žinomų maisto produktų) įsisavinama – iki 50 procentų, o iš karvės pieno (ten geležies yra 20 mcg/100 ml) – tik 10 procentų.

Žindomiems kūdikiams nereikia geležies papildų. Tačiau ankstyvas papildomo maisto davimas kūdikiui silpnina motinos pieno geležies rezorbciją iš žarnyno. Geležies, esančios motinos piene, biologinę vertę žindomo kūdikio organizmui padidina ir palanki jos sąveika su kitais pieno elementais. Dvi ypatingos baltyminės motinos pieno medžiagos – laktoferinas ir transferinas – prisijungia geležies molekulių kūdikio žarnyne ir perneša jas į kraują. Davus geležies preparatų žindomam kūdikiui, gali atsitikti, jog laktoferino ir transferino nepakaks, o laisva geležis yra daugelio kenksmingų ligas sukeliančių bakterijų maistas. Toks pavojus dar labiau tyko kūdikių, maitinamų „geležimi prisotintais“ mišiniais, kuriuose geležies koncentracija apie dvidešimt kartų didesnė negu motinos piene. Iš jų vaiko žarnyne įsisavinama tik penktadalis geležies. nes mišiniuose, skirtingai negu motinos piene, nėra geležį surišančių ir iš žarnyno į kraują transportuojančių baltymų. Laisva geležimi mintančios patogeninės bakterijos savo ruožtu pažeidžia žarnos gleivinę ir gali sukelti mikroskopinius kraujavimus, tuo dar padidindamos mažakraujystę.

Daugelio svarbiausių mineralų ir mikroelementų koncentracija moters piene yra gana pastovi ir mažai tepriklauso nuo motinos mitybos. Jeigu jų nepakanka motinos maiste, įsijungia kompensavimo mechanizmai: pavyzdžiui, stabdomas kalcio išsiskyrimas su šlapimu, o jeigu ir to nepakanka, naudojamas pačios motinos audinių kalcis. Karvės piene kalcio yra daugiau, bet žmogaus kūdikio organizme jis blogai įsisavinamas. Šito kalcio panaudojimą pasunkina tai, kad iš jo ir neįsisavintų riebalų žarnyne susidaro netirpūs šarminiai junginiai. Iš motinos pieno kūdikio žarnyne absorbuojami 67 procentai kalcio, o iš karvės pieno – tik 25 procentai. Kalcis svarbus kaulų ir dantų tvirtumui. Tačiau kalciui patekti į tas struktūras reikalingas ir vitaminas D. Jei kūdikis saulėtą dieną bent kelias minutes pabūna lauke, jo odelėje šis vitaminas pasigamina, o jei ne, gali užtekti ir mamos pasimėgavimo saule: tada vitamino D mažylis gaus su motinos pienu. Nesaulėtu metų laiku mamytei vertėtų pasišvitinti ultravioletinių spindulių lempa arba vartoti vitamino D preparatus ir duoti jų kūdikiui. Dirbtinai maitinami kūdikiai rachitu serga dažniau.

Jei motina normaliai maitinasi, jos piene yra užtenkamai B grupės vitaminų ir vitamino C. Verta žinoti, kad šis svarbus vitaminas nėra kaupiamas motinos kūne, taigi jo reikia gauti kartu su maistu ar papildais kiekvieną dieną. Pačiam kūdikiui jo duoti nepatartina, vitaminas C geriau įsisavinamas iš motinos pieno.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.