Šiuo metu naršote puslapius su žymomis: 'motinos pienas'

ŽINDYMAS IR DANTŲ ĖDUONIS – DRAUGAI AR PRIEŠAI?

  • Posted on sausio 30, 2012 at 9:28 pm

Pasaulinės Sveikatos Organizacijos, remdamasi jau šimtų tūkstančių metų žmonijos patirtimi ir šiuolaikiniu mokslu rekomenduoja kūdikių žindymą tęsti antraisiais vaiko gyvenimo metais ir dar ilgiau – tol, kol išliks poreikis. Antropologai, ištyrę archeologų radinius, teigia, jog labai tolimoje senovėje vaikai buvo žindomi po kelis metus, tačiau ankstyvojo dantų sugedimo požymių tuomet gyvenusių žmonių kaukolėse beveik nerasta Ir šiandien ėduonis nebūdingas „laukinėse“ bendruomenėse, kur kūdikiai miega šalia mamų ir žindymas naktimis tęsiasi dar ilgai po antrojo gimtadienio. O daugelio šalių mokslininkų atlikti tyrimai parodė, jog maitinimas krūtimi gali saugoti ir šiuolaikinės civilizacijos vaikų pieninius dantukus nuo ėduonies bei stabdyti jo vystymąsi. Matyt neveltui ir patys stomatologai ankstyvąjį pieninių vaikų dantų ėduonį (lotyniškai – „caries“) vadina ne kaip nors kitaip, o „buteliuko kariesu“.

Pirmas klausimas – kas yra tas mažų vaikų kariesas-ėduonis?

Kaip ir vyresnių vaikų bei suaugusiųjų dantų ėduonis, „buteliuko kariesas“ yra infekcinė liga, sukeliama mikroorganizmų. Dažniausiai ant sergančių dantų atrandamos bakterijos Streptococcus mutans. Jos pačios vaiko dantukų „negraužia“, tačiau labai „mėgsta“ cukrų. Skaidydami cukraus molekules, mikrobai gamina rūgštis, kurios ardo dantų emalį, atimdamos iš jo mineralines medžiagas. Emalio paviršius darosi purus ir, rūgštims prasiskverbiant vis giliau, danties pakenkimas palaipsniui didėja. Kol rūgštys danties emalį pragraužia kiaurai ir pradėjus irti dentinui pasimato tamsesnė duobutė, užtrunka 6 -12 mėnesių. Mažiems vaikams šis procesas vyksta sparčiau, nes pieniniai dantukai, ypač tuojau po išdygimo, yra nepilnai mineralizuoti ir jų emalis santykinai minkštesnis, negu nuolatinių dantų. Be to, kūdikių seilės yra klampesnės ir jose mažiau, negu suaugusiųjų seilėse, priešbakterinių komponentų bei mineralinių medžiagų, neutralizuojančių rūgštis ir atstatančių danties pažeidimą.

Pakenkimas paprastai pirmiausia atsiranda viršutinių priekinių dantų viršutiniame trečdalyje iš lūpų pusės. Šią vietą mažiausiai nuplauna seilės ir todėl čia lengviau prisitvirtina bei dauginasi mikrobai ir susidaro didesnė jų gyvybinės veiklos produktų – kenksmingųjų rūgščių – koncentracija. Apatiniai priekiniai dantys paprastai lieka sveiki, nes juos uždengia liežuvis, o burnos dugne esančių liaukų išskiriamos seilės praskiedžia ir neutralizuoja dantų apnašo bakterijų gaminamas rūgštis.

Kaip tos bakterijos atkeliauja į vaiko burną?

Dantų ėduonį sukeliančiomis bakterijomis vaikai užsikrečia nuo kitų žmonių.
Tai gali atsitikti įvairiais būdais: bučiuojant, naudojant tuos pačius dantų šepetėlius ir stalo įrankius, duodant vaikui duonos riekę ar kitokio maisto, kurį jau kramtė kariesu sergantis žmogus. Ne mažiau kenksmingas suaugusiųjų įprotis kūdikiui duodamą čiulptuką pirmiau „nuvalyti“ savo burnoje. Pagrindinis kariesogeninės infekcijos šaltinis kūdikiams yra jų mamos. Laiku (dar prieš kūdikio dantų išdygimą) išgydžius motinos sugedusius dantis, gerokai sumažėja ir kūdikių mutans streptococci infekcijos pavojus.

Geri visos šeimos narių burnos higienos įpročiai yra privaloma kiekvieno iš jų karieso profilaktikos priemonė. Tėvai, patys reguliariai valantys dantis, ne tik sumažina tikimybę bakterijomis užkrėsti vaikus, bet yra ir geras pavyzdys savo atžaloms.

O kodėl „buteliuko kariesas“ siejamas su būtent naktiniu kūdikio girdymu? Dieninis maitinimas kažkodėl neakcentuojamas…

Manoma, jog ėduonies atsiradimo rizika ypač padidėja, kai kariesogeninės medžiagos į burną pakliūva naktinio miego metu. Dieną tarp maitinimų seilės apiplauna dantis ir, veikdamos šarminančiai, neutralizuoja rūgštis, stabdo mineralų išėjimą iš danties emalio ir trukdo bakterijoms prisitvirtinti prie jo. Miegant vaiko burnoje seilių išsiskiria mažiau, cukringos medžiagos nuo dantų paviršiaus nenuplaunamos ir bakterijos iš jų pagamina daugiau rūgščių.

Tačiau ir dieninis maitinimas išties yra ne mažiau svarbus. Antrajame kūdikio gyvenimo pusmetyje, kai jau išdygsta pirmieji dantukai, jis jau būna ne tik žindomas (ar girdomas mišiniais), bet ir pradeda valgyti tirštą papildomą maistą. O šio liekanos, pavirtusios užsibūnančiu (ypač per visą naktį) dantų apnašu, tampa bakterijų „namais“.

Beje, kodėl, vis dėlto, pavadino „buteliuko kariesu“?

„Buteliuko kariesu“ ankstyvasis ėduonis buvo pramintas todėl, kad pastebėta, jog dažniausiai jis išsivysto kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie prieš užmingant ir prabudus naktį iš buteliuko per čiulptuką girdomi saldžiais gėrimais: saldinta arbata, sultimis… Ir mišinėliai nėra išimtis. Nors jie gaminami iš karvės pieno, kuris pieno cukraus laktozės turi gerokai (pusantro karto) mažiau negu moters piene, tačiau karvės piene yra labai per daug (net 3,5 kartų daugiau negu moters piene) baltymų. Pirmiausia todėl ir gaminamas „kūdikių maistelis“ – mišinys: kad paskui į tuos iš gražios dėžutės išimtus miltelius būtų įpilama daugiau vandens, negu iš šviežio karvės pieno buvo išgarinta gamykloje. Tačiau tada karvės pieno laktozės koncentracija dar labiau sumažėtų ir dėl to, kad prekėje angliavandenių būtų ne mažiau negu kūdikio maisto etalone – motinos piene, į miltelius jau gamykloje įmaišoma nemažai saldžių „pakaitalų“ natūraliosios laktozės stygiui kompensuoti. Taigi, vartojimui paruošti vandeniu ištirpinti mišinėlio milteliai irgi tampa savotišku cukraus tirpalu. Todėl nereikėtų stebėtis mokslininkų išvadomis, jog kai kurie pieno mišiniai tirpdo dantų emalį ir skatina dantų ėduonies vystymąsi.

O mamos pienas? Juk jis irgi saldus…

Taip, ir netgi labai – moterys savo krūtyse gamina patį saldžiausią (daugiausia pieno cukraus – laktozės turintį) pieną iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Beveik toks pat saldus yra mūsų artimiausių „giminaičių“ – žmogbeždžionių pienas. Tačiau nei gamtoje laisvai gyvenančių šimpanzių, nei gorilų, jaunikliams pieninių dantų kariesas nebūdingas, nors jie žindomi po kelis metus ir miega kartu su motina. Ir jau žinome – dantų ėduonies požymių beveik nerado ir antropologai, tyrinėję priešistorėje gyvenusių žmonių kaukoles.

Taip yra todėl, jog moters pieno laktozė nėra toks pat patogus ėduonį sukeliančių bakterijų maistas, kaip pramoninis cukrus sacharozė. Viena, diduma laktozės molekulių į gliukozę ir galaktozę suskaldomos ne burnoje, o tik žarnyne. Antra, motinos pieno imunoglobulinai A ir G stabdo bakterijų augimą, o laktoferinas veikia Streptococcus mutans baktericidiškai – jas naikina. Be to, mokslininkų jau įrodyta, jog pienas gali net remineralizuoti (atstatyti) jau aptirpusį dantų emalį, teikdamas jam kalcį ir fosforą. Tuo tarpu daugelis komercinių mišinių dantų emalį tirpdo, nes mažina burnos pH (rūgština), o tai ne tik greitina emalio demineralizaciją, bet ir skatina Str. mutans klestėjimą.

Tačiau turbūt nepaneigsite, jog pasitaiko ir žindomų vaikų, kenčiančių nuo „buteliuko karieso“…

Deja, tikrai pasitaiko. Ir net ganėtinai neretai. Tačiau teisingiau būtų sakyti, jog tiems kūdikiams dantų kariesas atsiranda ne todėl, kad jie žindomi, bet nepaisant žindymo. Nes kaltas irgi ne jų mamyčių pienas!

Jau minėjau, jog ėduonį sukeliančių bakterijų „namai“ yra dantų apnašas. Ant švaraus ir lygaus kieto danties emalio paviršiaus joms nebūtų patogu prikibti ir išsilaikyti.
Maždaug šešių mėnesių amžius, kada išdygsta pirmieji pieniniai dantukai, sutampa su papildomo tiršto maisto – košių davimo kūdikiui pradžia. Prilipusiems maisto likučiams užsibuvus ir kaupiantis, ilgainiui susidaro dantų apnašas. Jeigu valgyto maisto likučiuose yra cukraus – apnašas tampa ir bakterijų „maisto sandėliuku“. Be to, cukrus, savo ruožtu, yra žaliava susidaryti specifiniams polisacharidams, didinantiems dantų apnašo lipnumą ir taip padedantiems jame dar saugiau ir gausiau „įsikurti“ mikrobams.

Jeigu kūdikis eis miegoti su švariais dantukais, tai ir naktinis žindymas jam niekuo nepakenks. Kuo dantukai „jaunesni“, t.y, kuo mažiau laiko praėjo po išdygimo, tuo lengviau juos gali pažeisti bakterijų išskiriamos rūgštys. Todėl net ir žindomam kūdikiui jau reikia pradėti valyti vos išdygusius dantukus. Ypač jeigu jis papildomai valgo ir tokio maisto, nuo kurio gali susidaryti apnašas ant dantų.

Betgi senų senovėje kūdikiams ir mažiems vaikams tikriausiai irgi duodavo kitokio maisto. Vargu, ar jų dantukus kas nors valė, gal dar nei šepetukų su pasta nebuvo. O sakėte, jog dantų ėduonis aniems laikams nebūdingas…

Senovėje „laukiniai“ žmonės patys valgė ir savo vaikams duodavo gamtoje randamą natūralų, taigi neperdirbtą, maistą. Ne tokį, kaip dabar įprasta – sumaltą ir virtą iki ištižimo, tepančiai prilimpantį prie dantų. Tada dar nebuvo fabrikinio cukraus ir ,,aukščiausios rūšies” miltų. Dantų ėduonis kaip žmonijos bėda radosi laikais, kai sėslios gentys išrado žemdirbystę ir pradėjo malti, virti, saldinti…

Rupus ir šiurkštokas natūralią skaidulinę struktūrą tebeturintis maistas ne tik blogiau limpa, bet ir lyg natūralus “šepetukas” nutrina nuo danties paviršiaus ten po ankstesniojo valgymo gal būt užsilikusias liekanas. To negali padaryti trinta pertrinta, virusi pervirusi, tarsi vienalytė pasta jokio šiurkštumo nebeturinti masė. Man sunku įsivaizduoti, jog jokio apnašo nepaliktų, pavyzdžiui, manų košė. Ypač, jeigu dar ir pasaldinta.

Tai kaip apsaugoti mūsų šiuolaikinių vaikų dantukus?

Svarbiausia šiuolaikine “buteliuko karieso” profilaktikos priemone laikomas reguliarus vaiko dantukų valymas, ypač pageidautinas kiekvieną vakarą prieš miegą. Tačiau aš šio veiksmo įtakos nesuabsoliutinčiau, nes jo reikalingumas labiau priklauso ne nuo žindymo naktimis fakto (nežindomiems dantukus valyti reikia daug labiau), o nuo kūdikio/vaiko jau valgomo kitokio papildomo maisto pobūdžio, kuris lemia tai ar lieka apnašas ant dantų.

Aišku, jeigu kūdikis valgo apnašą palikti galintį maistą, dantukus būtina valyti. Kol dantukų nedaug ir su didokom tarpdantėm, juos galima nuvalyti sudrėkinta skepetaite, o vėliau reikia naudoti šepetėlį ir pastą (vaistinėse būna specialių vaikiškų pastų, kurios nekenksmingos nurijus). Paprastai šią procedūrą, bent du kartus per dieną, atlieka tėvai, tačiau paūgėjusiam vaikui leiskite aktyviai mokytis, padėkite jam ir skatinkite perimti iniciatyvą. Svarbiausia – rezultatas: švarūs dantys ir išugdytas įprotis juos valyti.

Taigi, įsidėmėkime, geriausia jau gimusio kūdikio dar neišdygusių dantų apsauga – maitinimas krūtimi. Motinos pienas aprūpina augantį organizmą visomis jam reikalingomis medžiagomis, iš jo geriausiai įsisavinamas kalcis ir kiti mineralai, svarbūs dantų tvirtumui. Jau išdygusiems dantims nuo infekcijos apginti svarbios motinos pieno priešinfekcinės savybės ir jau minėtas gebėjimas sustiprinti dantų emalį jį remineralizuojant. Beje, žindymas taip pat užtikrina ir sklandų vaiko žandikaulių vystymąsi bei taisyklingą sukandimą.

1 Komentaras

AR DERA PRIE ŽINDYMO KAVA, VYNAS IR CIGARETĖ?

  • Posted on lapkričio 14, 2010 at 11:01 pm

Kava saikingai – ne nuodas

Kava ir tokie gėrimai, kaip juodoji arbata, pepsi- ir koka-kola, kakava turi kofeino. Dėl centrinę nervų sistemą stimuliuojančio jo poveikio kūdikis gali būti neįprastai dirglus, neramus, sunkiau užmigti. Be to, kofeinas slopina geležies įsisavinimą iš maisto, tuo didindamas mažakraujystės riziką ir motinai, ir kūdikiui. Tačiau tik labai maža dalis kofeino iš motinos kraujo patenka į jos pieną ir dar mažiau jo aptinkama žindomo kūdikio kraujo serume. Todėl saikingas kavos vartojimas nesukelia problemų žindomam kūdikiui. O daug kofeino turinčių produktų reikėtų vengti, ypač jeigu mama žindo neišnešiotą naujagimį. Tuomet kofeino pašalinimas iš organizmo vyksta lėčiau ir jis gali kauptis, sukeldamas sveikatos sutrikimus. Taip pat nereikėtų per daug valgyti ir šokolado, nes jame yra į kofeiną panašios medžiagos teobromino. Saikingai – galima.

Kūdikiui vyno nereikia

Alkoholis iš motinos kraujo lengvai patenka į pieną, ten pasiekdamas tokią pat koncentraciją. Didžiausia ji būna praėjus maždaug 1-1.5val po išgėrimo. Dingstant alkoholiui iš motinos kraujo, jis netrukus pasišalina ir iš pieno. Trim pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikio kepenims labai sunku alkoholį nukenksminti. Tuo metu geriausia išvis apsieti be vyno. Vėliau retkarčiais mamos išgeriama vyno taurė blogo poveikio kūdikio sveikatai neturėtų, tačiau tai daryti geriau tuojau po žindymo, kad iki kito maitinimo alkoholio koncentracija piene jau būtų sumažėjusi.

Alkoholį nuolat vartoti draudžiu, nes tai sutrikdytų žindomo kūdikio psichomotorinį vystymąsi. Be to, gali sulėtėti ir vaiko augimas, nes alkoholis dalinai slopina pieno gamybą ir tekėjimą iš krūtų. Kiekviena besiruošianti motinystei ar kūdikį jau auginanti mama turėtų rimtai pagalvoti, kas jai svarbiau – svaigalas ar vaiko sveikata.

Jeigu tu pati ir nerūkai…

Net neabejoju, jog Jūs, čia apsilankiusios būsimos ir esamos mamytės, pačios nerūkote. Tačiau noriu, kad perskaitytumėte likusią rašinio dalį. Todėl, kad būtumėte stiprios apginti save ir vaikus nuo rūkorių jūsų aplinkoje. Ir kad galėtumėte pamokyti kitas mamas, kurios linkusios dūmą patraukti.

Tabaką rūkyti nesveika niekam. Nikotinas yra labai toksiškas. Nestipriai apsinuodijus darosi silpna, pykina ir svaigsta galva. Didelė dozė gali sukelti traukulius, kvėpavimo raumenų paralyžių ir mirtį. Gaila, bet dar daug jaunų žmonių pradeda rūkyti, nes linkę maištauti, nori atrodyti šaunūs ir… įpranta. Kartais taip, jog nebegali liautis. Būna, mamytė pareiškia: per nėštumą iškenčiau nerūkiusi, o dabar jau galiu rinktis – jeigu rūkymas su žindymu nesuderinamas, maitinsiu kūdikį mišiniais, o pati vėl mėgausiuos cigaretėmis! Palauk, sakykite jai, motinos pienas vaikeliui ir žindymas jums abiem nėra tokie nesvarbūs, kad ramia sąžine galėtum jų atsisakyti. Taip, nikotinas į motinos pieną išties patenka taip pat lengvai, kaip ir iš motinos kraujo į vaisiaus kraują per placentą, tačiau iš kūdikio žarnyno į jo kraują – tik menka dalis. Beveik galėtume sakyti, jog surūkiusi mažiau kaip 15 cigarečių per parą, motina per savo pieną kūdikio labai nenuskriaus. Dar verta žinoti, jog nikotinas kraujyje ir moters piene, neužsibūna labai ilgai: per 95 minutes jo koncentracija sumažėja pusiau. Jeigu mama rūkytų po žindymo, o iki kito žindymo praeitų dvi-trys valandos, nikotino per pieną(!) kūdikis gal ir visai nebegautų…

Nikotinas žalingas, bet dūmai – labiau

Jeigu mama traukia dūmą nesivaržydama ir surūko dvidešimt ir dar daugiau cigarečių per dieną, kūdikiui gali pasireikšti apsinuodijimo nikotinu požymiai: pilka odos spalva, atpylimai po maitinimo, pilvo diegliai, viduriavimas ir padidėjęs nervinis dirglumas. Nors vaikelis atrodo labai pavargęs, bet užmiega sunkiai, sapnuoja košmarus ir greitai prabudęs vėl verkia. Sulėtėja jo svorio augimas. Nikotinas slopina apetitą, o dėl pakitusio motinos pieno skonio kūdikis gali nenorėti žįsti, priešintis glaudžiant prie krūties. O jeigu ir žinda, krūtyse jis randa gerokai mažiau pieno, nes nikotinas slopina motinos hipofizyje sekreciją hormonų: prolaktino, kuris turėtų skatinti pieno gamybą, ir oksitocino, reikalingo užtikrinti pieno tekėjimą iš krūtų.

Didžiausia rūkalų grėsmė, daug didesnė, negu per žindančios motinos pieną, pas kūdikį ateina per orą – su cigaretės dūmais. Nikotino įsisavinimas plaučiuose yra daug greitesnis ir didesnis, negu nikotino absorbcija iš motinos pieno. Kenksmingų medžiagų ypač gausu smilkstančio tabako dūmuose: 2,7 kartų daugiau, negu dūmuose, kuriuos iš cigaretės per filtrą įkvepia rūkantysis, ten yra nikotino, 2,5 kartų daugiau anglies monoksido ir 3,4 kartų daugiau kancerogeno benzpireno. Žmonių, užaugusių namuose, kur rūkė abu tėvai, rizika susirgti plaučių vėžiu vėliau gyvenime labai padidėja. Juo labiau, kad rūkorių vaikai ir patys daug dažniau tampa rūkoriais. Rūkančių tėvų kūdikiai kelis kartus dažniau serga ausų uždegimu, pneumonija, bronchiolitu, bronchų astma ir kitomis alerginėmis ligomis. Dėl glaudesnis mamos sąlyčio su kūdikiu ir ilgesnio buvimo kartu motinos rūkymas daro didesnę žalą negu tėvo rūkymas.

Žindyti ar ne?

Mano pozicija vienareikšmė: aš nepritariu rūkymui – nei vieno vyro, nei vienos moters, tuo labiau žindyvės! Tačiau susidūręs su realybe sakau: geriau rūkyti ir žindyti, negu rūkyti ir nežindyti. Tyrimais nustatyta, jog, pavyzdžiui, kvėpavimo organų ligomis rūkančių motinų žindyti vaikai sirgo rečiau, negu rūkančių motinų dirbtinai maitinami kūdikiai. Kadangi labiausiai kūdikiui kenkia jo paties įkvėpti tabako dūmai (nuo smilkstančios cigaretės ar iškvėpti rūkančiojo), tai kūdikis šį “pasyvų rūkymą” patiria nepriklausomai nuo to ar jis yra žindomas ar ne. Jeigu mama kūdikį žindo, tada jis gauna visas žindymo ir motinos pieno teikiamas naudas, kurių neturi joks mišinys. Žindymas mažina pavojų visų ligų, kurių riziką rūkymas didina, taigi ir atsveria augančiam vaikui rūkymo daromą žalą.

Labai svarbi informacija!

Jeigu motina nepajėgia mesti rūkyti, tai bus mažiau bėdos, jeigu ji rūkys tuojau po žindymo ir kuo toliau nuo kūdikio: kitame kambaryje, o dar geriau – lauke, nes tuomet ne tik kūdikiui nereikės kvėpuoti cigaretės dūmais, bet pati mama jų mažiau įkvėps. Paskui, prieš paimdama kūdikį, tegu nusiplauna rankas ir persivelka kitais drabužiais.

Patarkite jai mažinti surūkomų cigarečių skaičių, palikti vis ilgesnes nuorūkas bei rūkyti mažiau nikotino turinčias cigaretes. Dar ji galėtų pasinaudoti priemonėmis, pakeičiančiomis cigarečių nikotiną, nes būtent dėl jo ir atsiranda nenumaldomas poreikis rūkyti. Naudojant nikotino pleistrus ir kūdikis ir pati motina išvengtų visų kitų kenksmingų medžiagų, kurių būna tabako dūmuose. Jeigu ji nebuvo įpratusi rūkyti naktį, tai ir nikotino pleistras tuo laiku nereikalingas. O ir dieną gal būt nebūtina, kad moters kraujyje nuolat būtų nikotino, gal ir noras rūkyti jai užeina tik tam tikru laiku ir tam tikromis aplinktybėmis. Tuomet geriau tiktų nikotininė kramtomoji guma, nikotino koncentraciją padidinanti greitai tuo metu, kai moteriai jo reikia. Kūdikį tegu žindo prieš pat gumos kramtymą, kad iki kito žindymo, po dviejų – trijų valandų, nikotino jos kraujyje ir piene nebeliktų. O paskui bandyti ir tą dozę mažinti: kramtant gumą vis trumpiau, rečiau…

Nuostabiausia, jog ir pats žindymas moteriai padėtų atsikratyti rūkymo. Hormonas prolaktinas, išsiskiriantis iš hipofizio žindymo metu ir skatinantis naujo pieno gamybą krūtyse, bei endogeniniai opioidai, kurių irgi pagausėja žindyvės kraujyje, gerina nuotaiką, slopina stresą ir tuo padėtų sušvelninti nikotino vartojimo nutraukimo simptomus ar net išvengti jų. O itin prasminga veikla – kūdikio žindymas – taip labai pakeltų moters savigarbą ir savo vertės suvokimą, jog toks niekingai menkavertis užsiėmimas, koks yra rūkymas, galop netektų dėmesio ir išblėstų užmarštyje.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

2 Komentarai apie AR DERA PRIE ŽINDYMO KAVA, VYNAS IR CIGARETĖ?

GERIAUSIA PRADŽIA: 5. AR UŽTENKA PIENO?

  • Posted on spalio 13, 2010 at 9:00 pm

Jei kas nors Jums pasiūlys pasitikrinti savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis, žinokite – tas žmogus tikrai mažai apie tai išmano. Moters krūtis nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai naujokei galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę tose už spenelio esančiose talpyklėlėse – pieno latakų praplatėjimuose – ančiuose (16 pav.). Bet tai toli gražu ne viskas, ką gautų kūdikis, pats žįsdamas krūtį. Gal trečdalis, ketvirtadalis ar net dar mažiau. Tai vienas iš daugybės skirtumų tarp moters krūties ir karvės tešmens (ypač turint minty pienininkystei išvestas naminių gyvulių veisles). Karvės tešmens ančiai išties yra virtę „pieno cisternomis“ ir prieš melžimą jose gali susikaupti net iki 90 procentų viso tešmenyje esančio pieno. Motinos pieno didžioji dalis, kai ančiai jau užsipildę, laukia savo eilės latakėliuose ir alveolėse, ten, kur pienas atsiranda. Kūdikiui išžindus pieną iš ančių, šie vėl užsipildo (veikiant pieno tekėjimo refleksui) nauju, iš krūties gelmės atbėgančiu.

Kol kūdikis žindomas, motinos krūtys niekada visiškai neištuštėja. Vėlgi dėl tų pačių nervinių impulsų, žindymo metu einančių nuo spenelio, hipofizyje išsiskiria hormonas prolaktinas, skatinantis pieną gamintis, ir kūdikis, ilgai žįsdamas, „prisišaukia“ ir pieną, atsirandantį bežindant. Štai kodėl ir santykinai mažas krūtis turinčios moterys gali sėkmingai žindyti savo vaikus. Pagaliau, jei kūdikis nekantrauja, galima jam pasiūlyti ir antrąją krūtį.

Nebijokite žindyti dažnai. Riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija yra atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Taigi, kuo dažniau žindoma, tuo sotesnis yra moters pienas.

Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galėtų būtų kontrolinis kūdikio svėrimas prieš žindymą ir po žindymo. Tačiau kuri motina žino, kiek tą kartą jos vaikui pieno reikėjo? Per kiekvieną žindymą vaikas suvalgo skirtingai, priklausomai nuo jo apetito, nuo motinos nuotaikos ir daugelio kitų aplinkybių. Taip, mokslininkai yra apskaičiavę, kad, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, apytiksliai lygaus penktadaliui jo kūno svorio tuo metu. Ar vargsite dieną ir naktį kontroliuodami, kad sužinotumėte visų maitinimų metu gautų pieno kiekių sumą? Juk yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų. Neverta!

Tačiau jeigu Jums išties patinka aritmetika, tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite skaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą – garantija, kad kūdikis per tą laiką gavo pieno pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitokių skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų: jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi – apie 90 proc. sudaro vanduo), kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas tampa labiau koncentruotas: darosi tamsesnis ir aštriau kvepia.

Net tuomet, jei paaiškėtų, kad pieno išties neužtenka, nebėkite iškart pirkti mišinių ir girdyti jais vaikelio. Geriau nedelskite pasitarti su išmanančiu žmogumi, pirmiausia savo vaikų gydytoju, ir kartu ieškokite problemos priežasties ir būdų pačiam geriausiam kūdikio maistui – motinos pienui – pagausinti.

Nesisielokite, jeigu Jūsų mažylis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o Jūsų draugės kūdikis – visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus ir savus augimo tempus. Pirmąjį pusmetį jam gali užtekti penkių šimtų gramų užaugti per mėnesį, o antrąjį pusmetį – ir mažiau. Nepasiduokite azartui, kad Jūsų vaikelis žūtbūt laimėtų svorio „varžybas“. Žindomo kūdikio nepriversite iš krūties suvalgyti daugiau, negu jis pats nori ir jo organizmui reikia. Džiaukitės, kad mažylis žvalus ir sveikas. Juk ne dėl svorio rekordo, o gyvenimui vaiką auginate!

Kazimieras Vitkauskas, 2010

40 Komentarai apie GERIAUSIA PRADŽIA: 5. AR UŽTENKA PIENO?

ŽINDANČIOS MOTINOS VAISTAI

  • Posted on balandžio 21, 2010 at 3:50 pm

Medicinos mokslas įrodė ir gydytojų praktika patvirtina, jog motinos pienas – pačios gamtos sukurtas ir milijonus metų tobulintas – yra geriausias maistas kūdikiui ir net saugo jį nuo daugelio ligų. Teikdamas saugumo jausmą, žindymas svarbus vaiko psichinei brandai bei santykių su motina ir visoje šeimoje harmonijai. Žindančios moters sveikata irgi laimi. Deja, kaip ir kiti žmonės, žindančios motinos kartais suserga, prireikia vaistų… Ką tada daryti? Ar galima žindyti geriant vaistus?

Nereceptiniai vaistai nepavojingi

Laimei dauguma nereceptinių vaistų žindomiems kūdikiams reikšmingo pavojaus nesukelia. Tačiau nenustatinėkite diagnozės ir neskirkite gydymo sau pati. Tai geriau padarys profesionalas – gydytojas. Bet jeigu karščiuojate ar kenčiate skausmą, jau laukdama pagalbos galite išgerti vaistų nuo temperatūros ar skausmo. Acetaminofenas (paracetamolis) ir ibuprofenas žindomam kūdikiui nepakenks, nes į motinos pieną patenka tik labai maža motinos išgertų šių vaistų dalis. Be to, jie nėra toksiški ir tinka net naujagimių gydymui. Taip pat saugus yra ir aspirinas (acetilsalicilo rūgštis), jeigu vartojamas ne ilgai, o tik vieną kitą kartą.

Kosulį raminantys ir atsikosėti padedantys vaistai su ambroksoliu ir ecetilcisteinu, dusulį lengvinantis salbutamolis ir kiti vaistai nuo bronchų astmos jokio pavojaus žindomam kūdikiui nekelia.

Antibiotiką galima pasirinkti

Gydytojui būtinai pasakykite, jog esate kūdikį maitinanti motina ir žindymą norite tęsti. Jis parinks tokius vaistus, kurie nepakenktų kūdikiui. Jeigu prireiktų antibiotikų, tai galima rinktis, pavyzdžiui, iš tų, kuriais būna gydomi ir susirgę vaikai. Natūralių ir sintetinių penicilinų, gentamicino, daugumos cefalosporinų, eritromicino ir azitromicino mažiau kaip 1 procentas nuo motinai paskirtos dozės patenka į jos pieną, o iš pieno į kūdikio kraują – dar mažiau. Retai pasitaiko alergija antibiotikams, o gydymui tęsiantis ilgiau, kūdikį reikia stebėti dėl galimos pienligės ar viduriavimo. Tačiau rizika nedidelė, nes motinos pienas padeda žarnyne išlaikyti normalią mikroflorą. Jeigu galima pakeisti kitais antibiotikais, žindančiai motinai geriau neskirti, ypač ilgais kursais, tetraciklino ir levomicetino

Priešgrybeliniai ir prieštuberkulioziniai vaistai nėra kontraindikacijos žindymui. Bet aktyvioje plaučių tuberkuliozės stadijoje motina neturėtų būti kartu su kūdikiu, kad jo neužkrėstų. Šios infekcijos bacilos plinta per orą, į pieną jos nepatenka. Taigi kūdikį dirbtinai (pientraukiu) ištrauktu motinos pienu gali maitinti kitas, jį prižiūrintis, žmogus.

Atsargumo reikalaujantys vaistai

Žindančios moterys patiria ne tik natūralios motinystės teikiamą aiškią gyvenimo prasmę, bet ir raminantį žindymo metu pagausėjančių hormonų (prolaktino ir oksitocino) poveikį. Dėl to neretai būna visiškas ar bent dalinis, psichinių ligų simptomų išnykimas, laikinas pasveikimas nuo depresijos, epilepsijos. O jeigu gydymo reikėtų, daugelis švelniai veikiančių prieštraukulinių ir raminančių vaistų žindomam kūdikiui nekenkia. Prireikus stipresnio, išmanąs gydytojas specialistas parinks Jums geriausiai tinkantį. Dėl teoriškai galimo kūdikio smegenų veiklos slopinimo, galinčio pasireikšti neįprastu mieguistumu, kvėpavimo retėjimu, aktyvumo ir apetito sumažėjimu, žindančiai motinai derėtų labai atsargiai elgtis su antidepresantais ir kitais psichotropiniais, ypač raminančiaisiais, vaistais, negerti jų daugiau ir didesnėmis, negu paskirta gydytojo, dozėmis.

Ir nuo kraujospūdį mažinančių vaistų toksinio poveikio žindomiems kūdikiams paprastai nebūna, tačiau patariama stebėti ar nepasidarys mažylis vangesnis, neretės jo pulsas.

Kartais žindyti draudžiama!

Kai radioaktyvūs cheminiai junginiai yra naudojami motinos tyrimams, būtina laikinai padaryti žindymo pertrauką, kadangi tos medžiagos gali patekti į pieną ir kelti pavojų kūdikio sveikatai. Įvairios radioaktyvios medžiagos organizme užsibūna nevienodą laiką, nuo 12 valandų iki savaitės. Todėl dar prieš paskiriant tokį tyrimą, perspėkite gydytoją, kad norėsite žindymą tęsti. Jis paaiškins, kada vėl galėsite žindyti. O iki tol Jums teks pieną iš krūtų ištraukinėti rankomis arba pientraukiu ir išpilti. Taip darykite, kad pieno gamyba krūtyse nesustotų. Jeigu motina radioaktyvios medžiagomis yra gydoma, kūdikio žindymo pertrauka gali užtrukti daug ilgiau, gal būt net kelis mėnesius. Kūdikio žindyti negalima ir tuomet, kai motina yra gydoma priešvėžiniais ląstelių dauginimąsi ir augimą stabdančiais vaistais.

Vaistai, kurių reikia mažiau…

Dauguma vaistų, kuriais gydoma nuo reumatoidinio artrito ir kitų sąnarių ligų, išsėtinės sklerozės, vilkligės, žindomiems kūdikiams nepakenkė. Be to, jų gali ir nereikėti arba užtenka mažesnių dozių, nes daugeliui lėtinėmis ligomis sergančių moterų, dėl normalių hormoninių pokyčių, nėštumo metu būna laikina remisija (pagerėjimas). Jei moteris žindo, tie pokyčiai užtrunka ilgiau.

Daugeliui motinų diabetikių žindymo laikotarpiu taip pat pakanka trečdaliu mažesnės ar net tik pusės iki nėštumo naudotos insulino dozės. Taip būna todėl, jog dėl pieno gamybos gerokai padidėja organizmo energijos sąnaudos. Atitinkamai sumažėja gliukozės koncentracija kraujyje ir insulino poreikis. Beje, žindomam kūdikiui motinos insulino dozė nesvarbi, nes šio vaisto molekulės yra per didelės, kad patektų į pieną.

… arba nereikia iš viso

Esama vaistų, kurie žindymo laikotarpiu nepageidautini, nes gali trikdyti pačią laktaciją, t.y., pieno gamybą motinos krūtyse. Tarp jų ir geriamieji kontraceptikai – nuo pastojimo saugantys preparatai, kurių sudėtyje yra hormonų estrogenų. Jeigu tokios tabletės vartojamos laktacijos pradžioje, po gimdymo nepraėjus nei 6 savaitėms, pieno gamyba gali būti stabdoma. Tuomet labiau tiktų vien tik progesterono turinčios piliulės, kurios įtakos pieno gamybai beveik nedaro. Bet dar geriau – apsieti be jokių kontraceptikų. O nereikia jų, nes motiną nuo naujo nėštumo saugo pats kūdikis. Jeigu motina kūdikį pirmuosius šešis mėnesius po gimdymo tik žindo ir taip dažnai, kaip jis nori, tuo laiku naujo nėštumo tikimybė artima nuliui. Gal netikite, sakysite: „Kodėl?“ Atsakymas į šį klausimą Jūsų laukia kitame straipsnyje „Žindymas saugo nuo nėštumo“.

Kaip sumažinti vaisto poveikį kūdikiui

Pirmiausia kartu su gydytoju verta apsvarstyti: ar toks gydymas tikrai reikalingas, ar būtinas nedelsiant? O gal jį galima atidėti vėlesniam laikui? Vaistų poveikiui labiausiai jautrūs naujagimiai. Jų žarnynas lengviausiai praleidžia vaistus į kraują, kepenys dar nepakankamai subrendę vaistus nukenksminti, o inkstai nepajėgūs juos efektyviai pašalinti iš organizmo.

Stenkitės vaistą panaudoti taip, kad būtų išvengta didžiausios jo koncentracijos motinos piene? Paprastai tai būna tarp 1 – 3 valandų po vaisto priėmimo. Tokiu atveju geriau būtų vaistą vartoti tuojau pat po žindymo ir kitą kartą kūdikį žindyti praėjus bent 3 valandoms. Arba vaistą priimti (jeigu jis vartojamas tik kartą dienoje) prieš ilgiausią kūdikio miego epizodą. O jeigu to laiko neužtektų, duoti atsibudusiam išalkusiam kūdikiui iš anksto (dar prieš vaisto pavartojimą) ištraukto motinos pieno.

Kas svarbiau?

Nors išties kenksmingų žindomam kūdikiui vaistų yra labai nedaug, tačiau vartojimo instrukcijose daug dažniau rasime parašyta, jog žindančioms motinoms patariama vaisto nevartoti arba vartojant tą vaistą geriau nežindyti. Neretai taip daroma todėl, kad, siekiant didesnio pelno, pagailima skirti lėšų detaliems klinikiniams tyrimams, ypač jeigu jie brangūs ir ilgai užtrunka. Vaistų firmos nori teisiškai apsidrausti nuo atsakomybės, jeigu lieka bent mažiausia abejonė. Bet ar teisinga būtų dėl abejotinos abejonės aukoti garantuotai naudingą ir nuostabų dalyką – kūdikio žindymą? Teisėju tegu bus Jūsų gydytojas…

475 Komentarai apie ŽINDANČIOS MOTINOS VAISTAI

NAUDA MOTINAI: 2. APSAUGA NUO NĖŠTUMO

  • Posted on balandžio 18, 2010 at 9:00 pm

Jau senovėje žinota, jog žindymas nutolina moters galimybę vėl pastoti. Tačiau dvidešimtajame amžiuje dauguma gydytojų tai pavadino „bobučių prasimanymais“, o šimtai „patyrusių“ moterų yra pasiryžusios „liudyti net teisme“, jog žindymas nuo nėštumo neapsaugo. Trumpiausias atsakymas būtų toks: žindymas žindymui nelygu.

Vaisingumo esmė

Mėnesinių ciklų metu moters kiaušidėse, pakaitomis vienoje ir kitoje, bręsta po vieną folikulą, kuriame vystosi kiaušinėlis – moteriškoji lytinė ląstelė. Subrendęs folikulas plyšta ir iš jo išsilaisvina kiaušinėlis. Tai vadinama ovuliacija. Kiaušinėlis patenka į kiaušintakį ir juo slenka į gimdą. Jeigu tos kelionės metu kiaušinėlį pasitinka vyriškosios lytinės ląstelės spermatozoidai, gali įvykti apvaisinimas. Gimda jau iš anksto ruošiasi priglausti naują gyvybę, “pakloja patalėlį”: jos sienelė sustorėja, o gleivinė pasidaro minkšta ir puri. Taigi kiaušinėlio išsiskyrimas yra būtinas apvaisinimui, o tinkamas gimdos pasiruošimas būtinas naujai gyvybei išlikti ir vystytis. Žinoma, jeigu kiaušinėlis neapvaisinamas, tai ir “patalėlis” nereikalingas – tuomet įvyksta menstruacijos: gimdos sienelės gleivinė pasišalina su krauju. Visus šiuos procesus valdo hormonai.

Folikulų augimą kiaušidėse skatina hipofizio hormonai gonadotropinai, o iš plyšusio folikulo kiaušidėje susiformavęs geltonkūnis gamina hormoną progesteroną, paruošiantį gimdos gleivinę apvaisintam kiaušinėliui priimti. Progesteronas taip pat slopina gonadotropinų gamybą hipofizyje, tuo būdu stabdydamas naujų folikulų brendimą kiaušidėse. Jeigu moteris pastoja, tada vaisiaus audiniai gamina geltonkūnį nuo sunykimo apsaugančias medžiagas, o geltonkūnis toliau produkuoja hormonus, slopinančius gonadotropinų sekreciją hipofizyje, ir mėnesinių ciklai laikinai sustoja. Ši pertrauka tęsiasi per visą nėštumą ir dar kurį laiką po gimdymo. O kiek ilgai ji užtruks, gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių, bet labiausiai nuo kūdikio žindymo.

Antrasis prolaktino darbas

Kūdikiui žindant krūtį yra dirginamas spenelis ir nerviniai impulsai perduodami į motinos smegenis. Tuomet posmegeninė liauka hipofizis į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Krūtyse prolaktinas skatina pieno gamybą, o oksitocinas verčia pieną tekėti link spenelio. Be to, šie hormonai atlieka ir kitus darbus. Oksitocinas padeda gimdai susitraukti po gimdymo, o prolaktino antroji užduotis – stabdyti folikulo brendimą ir neleisti kiaušinėliui ištrūkti į kiaušintakį. Tačiau šitai prolaktinui pavyksta tik tuo atveju, jeigu motinos kraujyje jo yra užtektinai daug. Taip būna žindoma dažnai (1pav.), kaip paprastai ir nori pagal savo poreikį maitinami kūdikiai. O jeigu žindymo epizodai yra reti, tik kas keturias valandas ir dar su netrumpesne kaip 6 valandų nakties pertrauka, kaip iš motinų reikalauta „tvarkaraštinio“ maitinimo laikais (dar visai neseniai, kai gimdė jūsų mamos!) prolaktino koncentracija tarp žindymų gali sumažėti tiek, jog nedaug skirsis nuo nežindančių moterų prolaktino koncentracijos kraujo plazmoje (2 pav.). Tuomet, aišku, folikulų brendimas kiaušidėse nebus pakankamai slopinamas ir moteris galės vėl pastoti.

Trys sąlygos

Maksimalus nuo nėštumo saugantis poveikis būna, jeigu (1) motina kūdikį maitina tik iš krūties, neduoda jam jokio kito maisto ar gėrimo ir žindo dažnai. Ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neturėtų viršyti šešių valandų, o dieną – keturių. Palanki aplinkybė yra kūdikio migdymas kartu, arba bent jau lovelėje šalia, ranka pasiekiamai. Prisilaikant šių patarimų ir, jeigu (2) dar nebuvo pirmųjų mėnesinių, apsaugos nuo nepageidaujamo pastojimo (3) iki 6 mėnesių po gimdymo statistinė tikimybė yra ne mažesnė kaip 98 procentai.

Mėnesinių atsinaujinimas yra galimai grįžtančio vaisingumo požymis. Tačiau jis nebūtinai reiškia, jog moteris jau pastotų, nes pirmieji (neretai net keli) mėnesinių ciklai, jei motina žindo kūdikį toliau, dar būna be ovuliacijų, o ir joms atsinaujinus, dar gali nepakakti hormonų, subrandinančių gimdą apvaisinto kiaušinėlio išsaugojimui. Šešių mėnesių „rėmai“ minimi todėl, kad maždaug nuo tokio amžiaus kūdikiams pradedamas duoti papildomas tirštas maistas ir dėl to retėja ir trumpėja žindymai bei ilgėja intervalai tarp jų. Tačiau jeigu papildomas maistas kūdikiui duodamas nedidelėmis porcijomis ir tik po žindymo, motinos vaisingumo slopinimas gali užtrukti dar gana ilgai.

Kam to reikia?

Gamtai rūpi viena – gyvybės Žemėje išsaugojimas. Ilgesnės pertraukos tarp gimdymų leidžia motinos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja). Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaisiaus vystymuisi, bet pirmiausia šis, jau gimęs, kūdikis turi išgyventi. Kol motina vaikui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas “įrodomas” žindymu.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

8 Komentarai apie NAUDA MOTINAI: 2. APSAUGA NUO NĖŠTUMO

MOTINOS PIENAS – IR VAISTAS (2)

  • Posted on balandžio 14, 2010 at 9:05 pm

APSAUGA NUO DAUGELIO LIGŲ

Nuo žarnyno infekcinių ligų žindymas kūdikį saugo keliais būdais: (1) Jeigu kūdikis žindomas, motinos pienas visada yra šviežias ir švarus, todėl išvengiama infekcijos patekimo per užterštą maistą, buteliukus, čiulptukus. (2) Motinos pienas skatina energingą bifidobakterijų augimą naujagimio žarnyne. Jos niekada nesukelia ligos, o užimdamos vietas prie vidinės žarnos sienelės, neprileidžia ten prisitvirtinti ligas sukeliantiems mikrobams. (3) Rūgšti žindomo kūdikio žarnyno turinio terpė yra nepalanki išgyventi ir daugintis daugeliui patogeninių mikroorganizmų. O kūdikių, ypač naujagimių, kurie maitinami mišiniais, žarnyne įsivyrauja šarminė reakcija, tinkama veistis sąlyginai patogeniškoms bakterijoms, tokioms kaip, pavyzdžiui, Escherichia coli ir Klebiella. Beje, naujagimių girdymas gliukozės tirpalu taip pat gali paspartinti nepageidaujamų bakterijų dauginimąsi žarnyne. (4) Motinos piene esančios ypatingos medžiagos, bendrai vadinamos epidermio augimo faktoriumi, skatina kūdikio žarnyno vystymąsi ir fiziologinį subrendimą. Žarnyno gleivinės barjeras trukdo potencialiai patogeniškiems mikroorganizmams prisitvirtinti prie gleivinės ir sukelti ligą. (5) Motinos pieno imunoglobulinai, pirmiausia sekrecinis IgA (sIgA), tapdami dalimi gleivinės barjero, irgi naikina ir neprileidžia prie žarnos sienelės potencialiai patogeninių bakterijų (Escherichia Coli, Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenza ir kt.). (6) Kiti neimunologiniai motinos pieno komponentai, kaip oligosacharidai ir kazeino frakcijos glikopropteinai, veikdami išvien su sIgA, taip pat apgina žarnos gleivinę, neleidžia Helicobacter pylori prisitvirtinti prie skrandžio gleivinės epitelio. Laktoferinas – bakteriostatinis geležį surišantis baltymas, kurio gausu moters piene, tačiau nėra karvės piene, prisijungia žarnyne esančią geležį, taip neleisdamas jos pasisavinti patogeniniams mikroorganizmams, kuriems geležis reikalinga išgyventi ir daugintis. (7) Motinos pieno ląstelės – makrofagai ir limfocitai – gaudo ir naikina nepageidaujamus mikrobus. Žindymas 5 kartus sumažina rotaviruso sukeliamo gastroenterito riziką. Žindomų kūdikių žarnyne rečiau randami parazitai (daugiausia askaridės ir lamblijos). Nekrotizuojantis enterokolitas dirbtinai maitinamiems naujagimiams pasitaiko 6–10 kartų dažniau negu vien motinos pieną gaunantiems. Žindomi kūdikiai rečiau negu dirbtinai maitinami suserga hipertrofine pilorostenoze. Ilgai žindytiems vaikams rečiau pasitaiko ūmus apendicitas. Taigi nuo žarnyno ligų saugantis poveikis prasideda nuo pirmojo pieno lašo ir tęsiasi ilgiau už patį žindymą.

Dėl imuninės ir neimuninės apsaugos, kurią teikia motinos pienas, gerokai mažesnis žindomų kūdikių sergamumas ir kvėpavimo organų infekcijomis, o jeigu liga ir išsivysto, ji paprastai būna lengvesnė ir vaiko nereikia gydyti ligoninėje. Žindomi kūdikiai daug rečiau suserga pneumonija, respiracinio sinticinio viruso sukeliamu obstrukciniu (dusulingu) bronchitu. Dirbtinis maitinimas ir tėvų rūkymas yra svarbiausi kūdikių respiratorinių ligų rizikos faktoriai, o dažnos ūmios apatinių kvėpavimo takų infekcijos ir astma vaikystėje neretai predisponuoja lėtinę plaučių ligą suaugusiųjų amžiuje.

Žindomi kūdikiai 3–4 kartus rečiau serga vidurinės ausies uždegimu. Jiems liga greičiau praeina ir būna mažiau komplikacijų, tokių kaip ausies supūliavimas su būgnelio plyšimu. Nežindomiems kūdikiams 4–6 kartus dažnesnės šlapimo takų infekcijos. Hemohpilus influenzae sukelto meningito rizika žindytiems 4–16 kartų mažesnė negu maitintiems dirbtinai. Žindymas kūdikystėje labai sumažina tikimybę susirgti meningitu 5–10 metų amžiaus vaikams. Glikokonjugatas, esantis motinos piene, bet nerandamas nei žmonių kraujo serume, nei gyvulių piene, trukdo žmogaus imunodeficito virusui prisitvirtinti prie vaiko T-limfocitų ir tuo būdu mažina tikimybę susirgti AIDS (įgytuoju imuniteto nepakankamumo sindromu, angl. Acquired Immune Deficiancy Syndrome).

Tyrinėtojai atrado neabejotiną žindymo apsauginį poveikį prieš vaikystės vėžius: ūmią leukemiją ir limfomą. Pasaulio mastu žindymas yra laikomas vienu iš veiksnių prieš staigios kūdikių mirties sindromą.

Žindymas svarbus ir ilgalaikei sveikatai. Pavyzdžiui, koronarinės širdies ligos ištakos gali būti jau vaikystėje. Suaugusių žmonių, kūdikystėje žindytų apie metus laiko, cholesterolio koncentracija kraujyje 59–70 metų amžiuje būna mažesnė, palyginus su maitintaisiais tik dirbtinai. Žindymas turi įtakos tolesniam cholesterolio metabolizmui: jo sintezė organizme būna mažesnė. Mokslininkai pastebėjo ryšį tarp maitinimo kūdikystėje būdo ir kraujospūdžio suaugusiojo amžiuje: natūraliai maitintųjų vidutinis kraujospūdis buvo mažesnis negu maitintųjų dirbtinai.

Kūdikystėje dirbtinis maitinimas gali sukelti limfinio audinio hipertrofiją ir kai kuriuos kitus pokyčius, susijusius su autoimuninėmis ligomis. Jis spartina celiakijos vystymąsi ir yra rizikos faktorius Krono ligai – opiniam kolitui – išsivystyti suaugusiųjų amžiuje.

Žindymas padeda išvengti jaunatvinio diabeto, dar vadinamo “vaikiškojo” arba nuo insulino priklausančio cukrinio diabetu. Manoma, kad ši liga yra rezultatas genetiškai perduodamo autoimuninio proceso, kuris sunaikina insuliną produkuojančias kasos β ląsteles. To proceso inicijavimui ir tąsai reikšmės gali turėti daugelis faktorių. Taip pat pastebėta jaunatvinio diabeto išsivystymo sąsaja su ankstyvu karvės pieno patekimu į kūdikio organizmą. Nežindytiems ar labai trumpai žindytiems vaikams cukraligė prasideda jaunesniame amžiuje. Autoimuninį procesą gali „užvesti“ vienas iš karvės pieno baltymų, vadinamasis jaučio serumo albuminas (JSA). Jam patekus į žmogaus kraują, gali vykti imuninė reakcija, tai yra pradedami gaminti šį baltymą naikinantys antikūnai. Tokios sensibilizacijos tikimybė yra didesnė naujagimiams ir pirmųjų mėnesių kūdikiams, nes jų žarnyno apsauginis barjeras dar nesubrendęs ir į kraują gali prasiskverbti didelės baltymų molekulės. Ši imuninė reakcija genetinį polinkį į diabetą turintiems žmonėms ilgainiui gali išprovokuoti autoimuninę, tai yra prieš save patį nukreiptą, reakciją. Jų kasos β ląstelių paviršiuje yra peptidinis fragmentas „p69“, turintis į JSA peptido dalį panašią cheminę struktūrą. Todėl prieš JSA nukreipti antikūnai, aptikę „p69“, su juo elgiasi taip pat, kaip ir su karvės pieno baltymu JSA – naikina. Mušama iki „visiškos pergalės“, tai yra kol visai nebelieka „priešų“ – endogeninių antigenų p69, o kartu sunaikinamos ir visos juos savo paviršiuje turinčios kasos β ląstelės, kurios gamina žmogui labai reikalingą hormoną insuliną. Taip per daugelį metų (vidutiniškai devynerius) išsivysto „vaikiškasis“, nuo insulino (vaisto) priklausantis, diabetas.

Kūdikystėje žindytas žmogus turi daugiau šansų nesusirgti ir „suaugusiųjų cukralige “, arba nuo insulino nepriklausančiu cukriniu diabetu. Šia liga sergančio žmogaus kasa insuliną išskiria, bet dėl tam tikrų priežasčių jo veikimo nepakanka, tai yra būna savotiška rezistencija insulinui. „Suaugusiųjų diabetui“ tenka apie 90 procentų visų cukraligės atvejų. Liga dažniausiai pasireiškia vyresniojo amžiaus žmonėms, o nutukę yra dešimt kartų labiau linkę ja susirgti. Kaip žindymas mažina nutukimo riziką, jau aptarėme anksčiau skyrelyje „Žindymo reikšmė kūno augimui“. Minėjome, kad dirbtinio maitinimo mišiniams įsisavinti kūdikio kasa turi išskirti daugiau fermento insulino. Mokslininkų nuomone, reikšminga gali būti tai, kad motinos piene yra gerokai daugiau negu karvės piene, iš kurio gaminami mišiniai, ilgos grandinės polinesočiųjų riebiųjų rūgščių (IGPRR). Jų trūkumas būna ir nutukusių bei rezistenciją insulinui turinčių suaugusiųjų organizme. Tyrinėtojai nustatė, jog maitinimas motinos pienu padidina IGPRR koncentraciją vaiko skeleto raumenų membranose, o bazinė (nevalgius) gliukozės koncentracija kraujo plazmoje būna santykinai žemesnė. Šie anksti atsiradę pokyčiai galbūt turi įtakos vėlesniam su rezistencija insulinui susijusių ligų vystymuisi. Kitaip sakant, mišiniais maitinami kūdikiai daugiau negu žindomi kūdikiai išskiria insulino po maitinimo tam, kad cukraus (gliukozės) koncentracija jų kraujyje būtų tokia pat normali. Tai gali reikšti, jog jau kūdikystėje formuojasi savotiškai rezistentiškas insulinui žmogaus medžiagų apykaitos pobūdis, galbūt išliksiantis visą gyvenimą. Tokiais atvejais tam, kad gliukozės koncentracija kraujyje būtų normali, kasa skatinama gaminti daugiau insulino, tačiau „suaugusiųjų diabetu“ sergančiojo organizme jis nepakankamai veiklus. Ilgainiui kasos galimybės išsenka ir ji insulino sugeba pagaminti vis mažiau.

VIS DAR NEPAKEIČIAMAS

„Kai tik kūdikis neteko motinos pieno, jo proga gyvenimo ir sveikatos buvo sumažinta“, – taip buvo parašyta dar 1907 metais išleistoje knygelėje „Auginimas ir maitinimas mažų kūdikių“. XX amžiaus pradžioje Europoje nežindomų kūdikių mirdavo 7 kartus daugiau negu maitinamų krūtimi. „Tik prie krūties kūdikis geriausiai apsaugotas nuo giltinės dalgio, kurs tokią rugpjūtę turi vasaros kaitriomis dienomis.“ [gyd. A. Birutavičienė, 1935.]

Bet dabar juk jau kiti laikai, kažkas pasakys, žmonės gyvena švariau ir mišiniai geresni… Aš perverčiau penkis tūkstančius vaikų vystymosi istorijų tirdamas, kokią įtaką vaikų sergamumui kai kuriomis ligomis turi maitinimo kūdikystėje būdas šiais laikais mūsų krašte. Tai, ką gavau suskaičiavęs, išdėliojau diagramoje 12 paveikslėlyje. Taigi motinos pienas vis dar neprilygstamas ir nepakeičiamas.

Kai žmonės guodžiasi, jog „kūdikėlis paaugs ir nebesirgs taip dažnai“, jie tais žodžiais išsako savo nuomonę apie daugumos mažų vaikų sveikatą. O dauguma, deja, dar žindomi per trumpai, todėl ir ligoti. Neretai nuoširdžiausi gydytojo norai padėti, patarimai ir detalūs paaiškinimai, kaip maitinti kūdikėlį, atsimuša moters sąmonėje kaip žirniai į sieną. Ji mieliau klauso kaimynių, anytų, draugių ir bendradarbių, kurių kiekviena save nori rodyti pavyzdžiu: „Štai aš nežindžiau savo vaikų, o užaugo…“

Taip, užaugti visi mes šiaip taip užaugame. Bet, žiūrėk, dar nė kariuomenėje netarnavusiam vaikinui streikuoja skrandis, dar negimdžiusiai jaunai moteriai jau sopa inkstus, daugelis žmonių kenčia diskomfortą dėl alerginių bėrimų, astminio dusulio, nemažėja vaikų ir paauglių, kurių jaunystės džiaugsmus apkartina nutukimas ir visos dėl to kylančios problemos ir ligos. Kai gydytojai tas ligas gydo, jau nelengva atrasti, kur slypi jų šaknys. O jos dažnai sudygsta jau tada, ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu…

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

1 Komentaras

MOTINOS PIENAS – IR VAISTAS (1)

  • Posted on balandžio 13, 2010 at 10:00 pm

APSAUGA NUO INFEKCIJŲ

Antikūnai – sargybiniai

Žindymas kūdikį nuo infekcijų saugo ne tik sumažindamas galimybę mikrobais užterštam maistui patekti į vaiko organizmą, bet ir specialiais apsauginiais motinos piene esančiais veiksniais, kuriems priskiriami antikūnai, neantikūninės medžiagos ir gyvos ląstelės.

Ką tik gimęs kūdikis yra imunologiškai nesubrendęs. Jį iš dalies saugo kraujyje esantys motinos antikūnai imunoglobulinai, kuriuos dar negimęs gavo per placentą. Tačiau virškinimo trakto ir kvėpavimo takų gleivinės, per kurias infekcija gali patekti su maistu ar įkvepiamu oru, lieka nesaugios. Jų apsaugą kūdikiui suteikia motinos pienas.

Kai žmogus suserga kokia nors užkrečiama liga, tai yra kai jį puola antigenai – patogeniški mikroorganizmai, užkrato įsiveržimo vietoje kyla „mūšis“ – uždegimas. Taip siekiama sulaikyti įsiveržėlius ir juos sunaikinti. Uždegimui pasibaigus, žmogaus organizme lieka „prisiminimas“ apie užpuolėjus ir kuriamos atsargumo priemonės prieš juos ateičiai – gaminami antikūnai imunoglobulinai. Tai ir yra imunitetas. Žindanti motina antikūnais aprūpina ir savo vaikelį, nes jos kraujyje „budintys“ ir krūtyse specialiai papildomai gaminami imunoglobulinai patenka ir į pieną. Visų penkių tipų imunoglobulinų randama motinos piene, bet ypač daug ten susikaupia sekrecinių imunoglobulinų A (sIgA), kurie yra patys svarbiausi visų organizmo gleivinių sargai.

Kūdikis ir motina, būdami toje pat aplinkoje, paprastai yra puolami tų pačių ligų sukėlėjų. Taigi kai mama įkvepia arba nuryja bakterijų ar virusų, pradedama pačios motinos priešinfekcinių antikūnų gamyba. Iš kitų motinos kūno vietų į krūtis su krauju atkeliavę limfocitai čia atsineša ne tik informaciją, kokių imunoglobulinų reikia kūdikiui apginti nuo galimos infekcijos, bet ir patys, įsikūrę pieno liaukose ir pavirtę plazminėmis ląstelėmis, dar papildomai gausiai išskiria IgA į pieną (11 pav.). Jų koncentracija motinos piene pirmosiomis dienomis po gimdymo beveik 5 kartus viršija koncentraciją kraujo serume.

Imuninių medžiagų cirkuliacija tarp žarnyno ir krūtų ir tarp kvėpavimo takų ir pieno liaukų užtikrina, kad atitinkamas IgA yra išskiriamas į motinos pieną jau pirmomis valandomis po to, kai potencialus patogenas (ligos sukėlėjas) kontaktuoja su motinos žarnyno ar kvėpavimo takų limfiniu audiniu. Iš motinos krūtų su jos pienu „apsaugos desantas“ išvyksta gelbėti kūdikio. Kuo daugiau infekcijų „fronte“, tuo intensyviau dirba ši sistema. Sekrecinio IgA virškinimo fermentai nesuardo. Jis padengia kūdikio žarnos gleivinę, padarydamas ją neprieinamą ligas sukeliantiems mikrobams.

Antikūnai sIgA ims pamažu gamintis ir paties vaiko limfiniame audinyje, bet tik nuo 4–6 savaitės. Todėl motinos teikiama imunologinė apsauga ypač svarbi naujagimiui. Didžiausia sIgA koncentracija yra priešpienyje, siekdama ten 5 mg/ml, o paskui mažėja iki 1 mg/ml subrendusiame piene. Tačiau, pienui gausiau gaminantis, bendras kūdikio gaunamų sIgA kiekis nesumažėja. Be to, motinos pienas skatina sIgA gamybą ir paties kūdikio organizme. Imunoglobulinus gaminančių ląstelių sistema visiškai subręsta tik po antrųjų gyvenimo metų.

Kiti “ginklai

Jiems priskiriami: laktoferinas, bifidus faktorius, oligosacharidai, komplementas ir laktoperoksidazė bei bioaktyvūs motinos pieno enzimai, epitelio augimo faktoriai ir priešuždegiminės medžiagos.

Laktoferinas, kurio gausu motinos piene (tačiau trūksta karvės piene), kūdikio žarnyne prisijungdamas geležies molekules, daro jas neprieinamas geležimi mintančioms patogeninėms bakterijoms (tokioms kaip Escherichia Coli ir Salmonella) ir stabdo jų augimą ir dauginimąsi. Tas pat nutinka ir grybeliams Candida albicans. Kaip ir sekrecinis imunoglobulinas A, laktoferinas atsparus virškinimo fermentams.

Motinos pieno bifidus faktorius skatina augimą naudingųjų bakterijų Lactobacillus bifidus, kurios trukdo daugelio infekcinių žarnyno ligų sukėlėjų dauginimuisi.

Įdomus oligosacharidų, angliavandenių, sudarytų iš kelių monosacharidų, priešinfekcinis veikimas. Tam, kad galėtų sukelti ligą, mikrobams pirmiausia reikia prisitvirtinti prie žmogaus organizmo audinių ląstelių. Daugelio ligų sukėlėjų prisitvirtinimui būtinos vietos sudarytos iš angliavandenių, kurių struktūra panaši į motinos piene esančių oligosacharidų sudėtį. Taip bakterijos (pavyzdžiui, Streptococcus pneumoniae arba Haemophilus influenzae) prikimba prie šių oligosacharidų molekulių ir, dar nepasiekusios gleivinės ląstelių, tampa nebepavojingos žindomam kūdikiui. Per šimtą skirtingų oligosacharidų surasta motinų piene. Karvės piene jų yra 10 kartų mažiau.

Komplementas padeda fagocitams nugalėti „sunkiai įveikiamas“ hidrofiliškas bakterijas (pavyzdžiui, Streptococcus pneumoniae), pakeisdamas jų paviršių taip, kad šios tampa lengviau „praryjamos“. Laktoperoksidazė galutinai sunaikina mikrobus, juos ištirpdydama.

Žinduolių piene yra įvairių enzimų, bet jų specifiškumas priklauso nuo rūšies. Pavyzdžiui, moters pieno lizocimo aktyvumas yra tūkstančius kartų didesnis negu karvės piene. Veikdamas kartu su laktoperoksidaze ir askorbo rūgštimi (motinos piene yra daug vitamino C), lizocimas suardo Escherichia coli ir salmoneles bei kai kuriuos virusus. Moters pieno lipazė gali sunaikinti daugelį žmogui kenksmingų pirmuonių: Giardia lamblia, Entamoeba histolytica, Trichomonas vaginalis. Motinos pieno epitelio augimo faktoriai skatina epitelinio barjero subrendimą taip pat neleisdami svetimiems agentams prasiskverbti į gleivinę. Priešuždegiminės medžiagos (proteazių inhibitoriai α-1-antitripsinas ir katalazė) sušvelnina per daug energingas ir kartais net patį vaiką žalojančias jo organizmo reakcijas į mikrobus ir maisto antigenus.

Ląstelės – ,,kovotojos”

Nuo senų laikų motinos pienas pelnytai vadinamas „baltuoju krauju“. Gyvi leukocitai yra normalūs motinos pieno „gyventojai“. Bendra jų koncentracija panaši kaip ir kraujyje. Skiriasi tik ląstelių „kontingentas“: piene daugiausia makrofagų ir limfocitų, o kraujyje dominuoja neutrofilai. Makrofagai yra dideli leukocitai, naikinantys mikroorganizmus (bakterijas ir grybelius) juos fagocituodami („prarydami“). Motinos pieno limfocitai yra dviejų rūšių: vieni gamina antikūnus, daugiausia sIgA, o kiti ir patys naikina pavojingas bakterijas ir virusus.

Nevertėtų pamiršti, jog kaitinant, taigi ir pasterizuojant pieną, ląstelės žūsta. Taip pat suyra ir tampa nebeveiklios ir daugelis kitų imuninių medžiagų. Todėl apsirinka mamos, kurios pačios susirgusios ar karščiuodamos nusitraukia pieną ir jį virina (nėra prasmės, nes bakterijos į pieną nepatenka), prieš sugirdydamos kūdikiui. Tuomet dalinai panaikinamos motinos pieno gydančiosios savybės.

Priešinfekcinių veiksnių ypač daug priešpienyje, subrendusiame piene jų koncentracija sumažėja. Tačiau dėl didėjančio viso pieno kiekio bendras poveikis išlieka, kol vaikas žindomas. Nujunkymo laikotarpiu imuninių medžiagų koncentracija motinos piene vėl padidėja. Motinos pieno priešinfekcinių faktorių įvairovė priklauso nuo kiekvienos motinos imunologinės „istorijos“ ir yra pritaikyta būtent jos kūdikio poreikiams. Be abejo, karvės pienas neturi nei žmogui būdingų imunoglobulinų, nei kitų kūdikiui atsparumą infekcijoms teikiančių savybių. Dar labiau bejėgis yra negyvas mišinys.

Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą. Žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis negu nežindomų. Pagrindinis vaiko imunitetą reguliuojantis organas – čiobrialiaukė – 4 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių būna dvigubai didesnis negu dirbtinai maitinamų. Apsauginis motinos pieno poveikis prieš infekcijas tęsiasi daugelį metų ir po to, kai žindyti nustojama.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

19 Komentarai apie MOTINOS PIENAS – IR VAISTAS (1)

MOTINOS PIENAS PRIEŠ ALERGIJĄ

  • Posted on balandžio 12, 2010 at 12:00 am

Alergija yra liguistas organizmo jautrumas tam tikroms medžiagoms – alergenams, kurios pakartotinai patekusios į įjautrintą organizmą sukelia alergines reakcijas. Tuomet gali atsirasti odos išbėrimų, dusulys dėl bronchų spazmų, prasidėti viduriavimas ar net kristi kraujospūdis, sukeldamas pavojų gyvybei.

Alergenai yra organizmui neįprastos, svetimos medžiagos, pavyzdžiui, karvės pieno baltymai žmogaus naujagimiui. Naujagimis auga labai sparčiai. Gamta padarė taip, kad iš naujagimio žarnyno į kraują galėtų patekti kuo daugiau kūno „statybai“ ir energijai reikalingų maisto medžiagų. Taigi iš motinos pieno į naujagimio kraują be vargo pereina ir didelės, sudėtingos baltymų molekulės. Jos ten yra savos ir jokios grėsmės nekelia. Gamta pasikliovė protinguoju žmogumi (Homo sapiens) – jai ir galvon nešovė, jog tarp aukščiausio išsivystymo būtybių atsiras tokių neišmanėlių, kurie ims savo kūdikius maitinti jiems biologiškai svetimu maistu – gyvulių pienu (mišinėliai ant parduotuvių lentynų – iš to paties).

Tačiau vaikui kada nors vien motinos pieno jau išties nebepakaks ir jis pradės gauti kitokio maisto, taigi ir svetimų baltymų. Gamta jį pradeda tam ruošti iš anksto: pasitelkdama pagalbon paties vaiko mamą, ji kuria kūdikio žarnyne „barjerą“. Motinos piene esantis „epiderminis augimo faktorius“ skatina kūdikio žarnų gleivinės subrendimą, o sekrecinio imunoglobulino A (sIgA) molekulės nukloja tą gleivinę tarsi pasieniečiai, tikrinantys, ką galima ir ko negalima praleisti iš žarnyno į kraują. Didžiausia sIgA koncentracija yra motinos priešpienyje, kurį naujagimis gauna pirmosiomis gyvenimo dienomis. Paskui ji palaipsniui mažėja iki 12 savaičių amžiaus ir vėliau išlieka pastovi.

Pirmaisiais 4–6 gyvenimo mėnesiais kūdikio žarnynas dar yra nesubrendęs ir išlieka santykinai labai pralaidus, o kūdikis pats dar beveik negamina sIgA, jo koncentracija didėja labai pamažu ir tik 2 metų amžiuje pasiekia suaugusiųjų lygį. Pirmosios gyvenimo dienos, kol dar naujagimis negavęs pasyvios apsaugos su priešpieniu, yra kritiškiausias laikotarpis sensibilizacijai karvės pieno baltymu (ar kitais maisto baltymais) įvykti. Maitinimas motinos pienu, ir niekuo daugiau nuo pat gimimo, yra pati veiksmingiausia vaikų maisto alergijos profilaktika.

Bet ir ne kiekvienas kūdikis, netgi gavęs karvės pieno ar jo mišinių naujagimystėje, būtinai tampa alergiškas. Tai priklauso ir nuo vaiko įgimtų savybių, paveldimo polinkio į alergiją, kurį galima įtarti, jeigu vaiko šeimos nariai, ypač tėvai, yra alergiški. Tyrinėtojai nustatė, kad vaikai, kurių abu tėvai buvo alergiški, turėjo 47 procentų alergijos išsivystymo riziką, jeigu tik vienas iš tėvų alergiškas, tai kūdikiui alergijos tikimybė buvo 29 procentai, ir tiktai 13 procentų – jeigu nė vienas iš tėvų nebuvo alergiškas.

Karvės pienas yra dažniausia, tačiau ne vienintelė alergijos maistui priežastis. Alergizuoti gali kiaušiniai, medus, riešutai ir daugelis kitų produktų, bet tai pasitaiko daug rečiau. Pirmiausia todėl, kad jie ir valgyti pradedami ne naujagimystėje, o gerokai vėliau, kai vaiko organizmas nebe taip lengvai pažeidžiamas.

Kūdikiui, gavusiam karvės pieno ar jo mišinio gimdymo skyriuje, gali nebūti jokių matomų alergijos požymių iki kito kontakto su alergenu, net kelis mėnesius. Motinos piene esantys nors ir labai maži tų baltymų kiekiai, pavyzdžiui, karvės pieno β laktoglobulinas, gali vėliau išprovokuoti alergijos pasireiškimus kūdikiui, kuris buvo įjautrintas nėštumo laikotarpiu ar naujagimystėje. Tuomet nesunku skubotai apkaltinti motinos pieną žindomo kūdikio alergizavimu, nors tikrasis kaltininkas yra karvės pieno mišinys, gautas naujagimystėje, galbūt tik 1–2 kartus. Labai retai sensibilizacija alergenu galima ir per motinos pieną, pavyzdžiui, jeigu ji pati geria labai daug karvės pieno. Kai specifinis alergizuojantis maistas būdavo pašalinamas iš motinos dietos, gerokai sumažėdavo atopinių simptomų (egzemos) tokiems aukštos rizikos žindomiems kūdikiams. Bealergenė motinos dieta žindymo laikotarpiu gali atidėti alergijos pradžią (polinkį į ją turintiems kūdikiams) vėlesniam laikui, be to, ir liga gali būti švelnesnė. Jeigu motina nebevartoja pieno produktų, ji turi gauti pakankamai kalcio su kitokiu maistu arba kalcio papildus.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

6 Komentarai apie MOTINOS PIENAS PRIEŠ ALERGIJĄ

ŽINDYMO REIKŠMĖ SMEGENŲ VYSTYMUISI

  • Posted on balandžio 11, 2010 at 12:17 am

Pirmieji apie tyrinėjimus, bylojančius, kad kūdikystėje žindyti vaikai geriau negu maitinti dirbtinai vystosi protiškai, Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai paskelbė 1929 m. Vėlesnės studijos Didžiojoje Britanijoje ir neseniai atlikti nauji tyrimai įvairiose šalyse patvirtino, jog kūdikystėje žindytų vaikų ir paauglių protinio vystymosi rodikliai būna aukštesni ir yra proporcingi žindymo trukmei.

Daugelis aplinkybių lemia vaiko vystymąsi ir intelektą. Tai sudėtingos biologinių-genetinių, šeimos aplinkos ir socialinių-ekonominių faktorių sąveikos rezultatas. Geresnės gyvenimo sąlygos suteikia motinai daugiau laiko ir galimybių bendrauti su vaiku, o aukštesnis pačios motinos intelektas ir išsilavinimas tą bendravimą daro įvairesnį, turiningesnį. Brandžios asmenybės moterys keliskart dažniau renkasi kūdikio maitinimą krūtimi, o ne iš buteliuko. Tai liudija rezultatai tyrimų, atliktų ne tik Amerikoje ar Anglijoje, bet ir Lietuvoje. Eglės Markūnienės mokslinės disertacijos „Medicininiai, psichologiniai ir socialiniai kūdikių žindymo veiksniai“ (2003 m.) duomenimis, tarp aukšto išsilavinimo motinų savo kūdikius žindžiusių 4 mėnesius ir ilgiau buvo santykinai 4,9 karto daugiau negu tarp motinų su viduriniu ar žemesniu išsimokslinimu. Kūdikio žindymas sukuria vienas kitą skatinančią sistemą: brandžios asmenybės renkasi žindymą, o žindymas savo ruožtu jau ne tik psichologiniu, bet ir biologiniu keliu (per „motinystės“ hormonus, pagausėjančius motinos kraujyje žindant) skatina motinišką elgseną. Tyrimų, atliktų JAV 1996 m., duomenimis, svarbiausi sveikų vaikų intelektą įtakojantys veiksniai yra šeimos socialinė ir ekonominė padėtis, motinos intelekto koeficientas ir maitinimas iš krūties kūdikystėje.

Anglijos ir Naujosios Zelandijos mokslininkai, tyrę maitinimo įtaką neišnešiotų labai mažo gimimo svorio vaikų protiniam vystymuisi, rado, kad aštuonerių metų amžiuje intelekto koeficientas buvo dešimčia balų aukštesnis tų, kurie naujagimystėje maitinti motinos pienu. Tai, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis jie buvo laikomi inkubatoriuje ir maitinami per zondą, leidžia manyti, kad vystymosi pranašumas buvo sąlygotas taip pat ir biologinių faktorių, esančių pačiame motinos piene. Žmogaus smegenų tūris per pirmuosius gyvenimo metus padidėja nuo 450 kub. cm iki 1000 kub. cm ir šių smegenų vystymuisi reikia ypatingų medžiagų. Tam tikros nepakeičiamos ilgos grandinės polinesočiosios riebiosios rūgštys (tarp jų svarbiausia dokosaheksaeno rūgštis), kurių gausu moters piene (karvės piene jų trūksta), yra būtinos normaliam žmogaus akių tinklainės ir smegenų vystymuisi. Jos labai svarbios intrauterininiu (iki gimimo) laikotarpiu ir neišnešiotiems naujagimiams, nes tuo metu vyksta intensyviausia smegenų diferenciacija. Tačiau ir gimus laiku šios rūgštys vis dar reikšmingos. Dirbtinio kūdikių maitinimo mišiniai, ypač skirti neišnešiotiems kūdikiams, turėtų būti papildyti tomis medžiagomis. Deja, toli gražu ne visuose komerciniuose produktuose jų yra arba yra nepakankamai.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

2 Komentarai apie ŽINDYMO REIKŠMĖ SMEGENŲ VYSTYMUISI

ŽINDYMO REIKŠMĖ KŪNO AUGIMUI

  • Posted on balandžio 10, 2010 at 12:36 am

Sparčiausiai auga naujagimis. Pirmaisiais trimis gyvenimo mėnesiais žindomų kūdikių kūno masė didėja greičiau negu jų dirbtinai maitinamų bendraamžių. Nenuostabu, juk motinos pienas yra lengviau virškinamas ir geriau įsisavinamas nei mišiniai.

Vėliau, kūdikio virškinimo sistemai bręstant, jau ir iš mišinių jis geba pasisavinti daugiau maisto medžiagų. Maitinant iš buteliuko, kūdikiui dažniausiai sugirdoma daugiau, negu reikia jo alkiui numalšinti. Pirmųjų metų pabaigoje dirbtinai maitintieji vaikai būna vidutiniškai 600–650 gramų sunkesni už žindytuosius. Žindomi kūdikiai gauna mažiau kalorijų, bet ne dėl to, kad jiems būtų trūkę maisto (tai yra motinos pienas būtų buvęs nepakankamai maistingas), o todėl, kad būtent toks yra jų augančio organizmo natūralus poreikis. Jokie žindomų kūdikių vystymosi parametrai ir sveikata nenukenčia. Ūgio didėjimo tempai beveik nesiskiria, o galvos augimo greitis išlieka toks pats ir žindomų, ir dirbtinai maitinamų kūdikių. Taigi mišiniais penimi kūdikiai dažnai būna paprasčiausiai permaitinami.

Svorio skirtumus labiausiai lemia skirtingas riebalų kaupimas poodyje. Dirbtinai maitinamų jis būna gausesnis. Į karvės pieno mišiniais girdomų kūdikių kraują išskiriama daugiau insulino, skatinančio riebalų atsidėjimą riebaliniame audinyje, kartu daugėja ir riebalus kaupiančių ląstelių.

Mokslininkai daro prielaidą, kad maitinimo kūdikystėje būdas gali lemti vėliau gyvenime įgyjamą kūno svorį, taigi nutukimo rizika yra didesnė vaikams ir suaugusiesiems, kurie kūdikystėje buvo maitinti dirbtinai. Priežastimi gali būti ir kūdikystėje su žindymu susiję mitybos įpročiai, ir ypatingos biologinės motinos pieno savybės. Žindomus kūdikius nuo persivalgymo saugo ir savotiškas apetitą kontroliuojantis mechanizmas: žįsdamas kūdikis iš pradžių gauna liesesnį ir saldesnį pradinį pieną, o galinis riebesnis pienas, kuris ir suteikia sotumo jausmą, yra nebe toks saldus, todėl ir kūdikis žinda vis lėčiau ir ne taip energingai. Kuo vėliau kūdikis nujunkomas, tuo labiau įsitvirtina šis įgūdis, reikšmingas žmogaus mitybos įpročiams. „Buteliuko vaikai“ tokios apetito kontrolės neturi, nes mišinio sudėtis maitinimo metu nesikeičia, o maitintojai paprastai dega noru, kad būtų suvalgyta „visa porcija iki galo“, ir neretai skuba tai atlikti kuo greičiau.

Tai, kad žindomi kūdikiai yra lieknesni, galima laikyti viena iš gamtos gudrybių, evoliucijos „ekonominiu kompromisu“, kurio tikslas – išlaikyti motiną ir kūdikį kuo sveikesnius. Motina, produkuojanti ne itin kaloringą pieną, apsaugoma nuo išsekimo, o vaikas – nuo nutukimo ir su tuo susijusių problemų. JAV, Vakarų Europoje, o juk ir pas mus apsižvalgę pamatytume santykinai daug apyjaunių žmonių su antsvoriu. Šiuolaikinis nejudrus gyvenimo būdas, perdėm kaloringas perdirbtas maistas, – be abejo, svarbūs objektyvūs faktoriai, tačiau polinkis tukti ir pasyvus susitaikymas su tuo įsitvirtino į daugelio pasąmonę jau kūdikystės lopšyje. Taip jau buvo, kad apie šešiasdešimtuosius–septyniasdešimtuosius praėjusio amžiaus ten, o pas mus dešimtmečiu vėliau, užfiksuotas pats didžiausias žindymo rodiklių nusmukimas.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

9 Komentarai apie ŽINDYMO REIKŠMĖ KŪNO AUGIMUI