ŽINDYMO MOKSLAS: 3. ŽĮSTI – TAI NE ČIULPTI

  • Posted on gegužės 15, 2010 at 6:55 pm

Jau žinome, kad pasigaminęs pienas teka latakėliais ir kaupiasi galinių latakų praplatėjimuose – talpyklose, dar vadinamose ančiais. Šie yra po tamsesniuoju laukeliu aplink spenelį – areole. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Iš esmės tai yra melžimas. Svarbiausias „darbininkas“, kuriam tenka ši užduotis žindant, yra kūdikio liežuvis. Ne veltui liežuvį sudaro raumenys. Jeigu kūdikis gerai paima krūtį, jis savo burna apžioja ne tik spenelį, bet ir didesniąją areolės dalį. Tada ištiestas į priekį liežuvis palenda po pieno ančiais ir jo gale kylanti raumeninė banga tarsi volelis slenka varydama pieną į vaiko burną, kaip pavaizduota 19 paveikslėlyje. Kai kūdikis gerai žinda, motinos spenelis atsiduria giliai burnoje, sudarydamas vidutiniškai trečdalį to, ką vaikas yra apžiojęs. Speneliui niekas negresia: viršuje jis saugiai remiasi į gomurį, o apačioje švelniai masažuojamas (bet netrinamas) banguojančio liežuvio.

Kitaip būna, jei kūdikis apžioja vien tik motinos spenelį ir jį čiulpia. Tada spenelis maigomas tarp dantenų, trinamas, o dar baisiau yra tai, kad vaikas, siekdamas pieno, spenelį siurbia. Guma, ir ta ilgainiui išburktų, o juk krūties spenelis – viena gležniausių ir jautriausių moters kūno vietų. Siurbiamas spenelis pučiasi ir brinksta, plona jo paviršiaus odelė tempiasi, atsiranda įtrūkimų, kurie ne tik labai skausmingi, bet gali ir kraujuoti. Čiulpiant kūdikio burna lieka pustuštė, taigi yra vietos orui, kuris gali būti nurytas kartu su pieno gurkšniais. Oras kaupiasi skrandyje, ir dėl to vaikelis gali dažnai atpylinėti paguldytas. Tai retai atsitinka po normalaus žindymo. Be to, čiulpdamas kūdikis įpranta laikyti liežuvį atitrauktą ties spenelio galu, panašiai kaip čiulpdamas čiulptuką (pabandykite pačiulpti savo piršto galą ir pažįsti visą pirštą, ar jaučiate skirtumą?).

Kaip atrodo gerai krūtį žindantis kūdikis? 20a paveikslėlyje matome jį plačiai išsižiojusį, diduma laukelio – areolės slepiasi vaiko burnoje, o neapžiotos jos dalies daugiau lieka viršuje. Kūdikio smakras prisiglaudęs prie krūties ir net šiek tiek ją spaudžia, žindymo metu savo judesiais tarsi masažuodamas ir padėdamas pienui tekėti iš krūties apačios link spenelio. Galva truputėlį atlošta, tad lieka erdvės tarp nosies ir krūties vaikui kvėpuoti. Žandukai apvalūs, iškilę, nes kūdikio burna užpildyta apžiotos krūties dalies.

20b paveikslėlyje nupieštas čiulpiantis kūdikis. Motinos krūtį jis laiko lyg buteliuką su čiulptuku – tik už spenelio. Burna vos pražiota, smakras toli nuo krūties, o skruostai spenelio siurbimo metu įdubę (jei piešinys apimtų ir motiną, tikriausiai pastebėtume skausmo išraišką jos veide).

Įprasti čiulpti kūdikis gali ne tik girdomas iš buteliuko su čiulptuku, bet ir raminamas čiulptuku tuštuku. Ypač negerai, kai čiulptukas duodamas naujagimiui, kol jis dar neįgudęs žįsti.

Naujagimio refleksai

Naujagimis yra labai supratingas – jei paprašau išsižioti, jis taip ir padaro. Na, aš, tiesa, pasinaudoju gudrybe: sakydamas: „Išsižiok, mielasis (mieloji)“, pirštu paliečiu jo smakriuką. Išties vien to ir pakaktų, pabandykite. O jei paliesite skruostuką, tai vaikelis ne tik išsižios, bet ir galvą ton pusėn pasuks. Tai – ieškojimo refleksas. Ne pirštą, suprantama, o motinos krūtį naujagimis norėtų pagauti. Jeigu atidžiau įsižiūrėtumėte į atvirą kūdikio burną, pamatytumėte liežuvį tarsi suplotą jos dugne ir iškištą priekin (21 pav.). Šitaip naujagimis paruošia vietą, kad galėtų apžioti kuo daugiau motinos krūties ir pakišti liežuvį po pieno ančiais, esančiais po areole toliau už spenelio.

Kaip tik tokį plačiai išsižiojusį vaiką ir reikia dėti prie krūties. Kai kūdikis gomuriu pajunta spenelį, jis čiumpa viską burna, dar labiau priglusdamas ir ypač stipriai prisispausdamas smakru. O tada, raginamas žindimo reflekso, darbo imasi liežuvis. Ir, suprantama, jei jo veikla sėkminga, pro spenelį švirkščia pienas, kuris, suvilgydamas liežuvio šaknį, sužadina rijimo refleksą. Šis refleksas – „ištikimiausias“ ir išlieka visą žmogaus gyvenimą. Ieškojimo refleksas būdingas tik naujagimystei ir, kol jis veikia, reikia įtvirtinti gerus žindimo reflekso įgūdžius, į kūdikio burną įleidžiant tik vienintelį „svečią“ – motinos krūtį. Jokių čiulptukų ir buteliukų neleiskite net artyn prie mamą turinčio naujagimio.

Be Sociable, Share!

    3 Comments on ŽINDYMO MOKSLAS: 3. ŽĮSTI – TAI NE ČIULPTI

    1. Deima parašė:

      Sveiki, kokios formos ciulptukas butu tinkamiausias krutimi zindomam kudikiui? Norejau rinktis oortodontines formos silikonini, o po to paskaiciau, kad „-Ortodontiniai čiulptukai-žindukai skirti tik buteliuku maitinamiems mažyliams, nes jų kampu nupjautas galas verčia vaiką atitraukti liežuvėlį gilyn į burną ir pratina žįsti su atitrauktu liežuvėliu. Tuo tarpu žindomam kūdikiui labai svarbu liežuvėlį iškišti ir padėti ant apatinių dantenų, kad galėtų žįsdamas krūtį ištraukti pieną. Kai žindomi vaikai gauna ortodontonius čiulptukus, jie ilgą laiką čiulpdami atitrauktu liežuvėliu įpranta taip čiulpti gali nebesugebėti žįsti krūtį su iškištu liežuvėliu.
      -Krūtimi maitinamiems kūdikiams geriau naudoti vyšnios kauliuko formos arba lašo formos žindukus“ Ar tai tiesa?

    2. Kazimieras Vitkauskas parašė:

      Miela Deima,
      savo nuomonę apie visų rūšių čiulptukus aš išdėsčiau ir skyrelyje „Nereikalingi daiktai“ >> p.255-257 >> http://zindyk.lt/?page_id=34

    3. Vaida parašė:

      Ponas Kazimieras Vitkauskas turbūt nėra patyręs, ką reiškia turėti kūdikį su padidintu poreikiu žysti, kai tai gali būti daroma nesustojant 3 val. Ir kai vienintelė užmigimo priemonė vaikui yra krūtis. Knyga iš tiesų puiki, tačiau gyvenimas neatitinka dažnai teorijos. Tad vadovaujantis tokiomis gražiomis teorijomis neatsižvelgiant į realybę labai žalingas ne tik kūdikiui, bet ir jaunų, nepatyrusių mamų emocinei sveikatai. Visoms mamoms linkiu pasistengti vadovautis ir savo galva.

    Parašykite komentarą