ŽINDYMO MOKSLAS: 1. ANATOMIJA

  • Posted on gegužės 4, 2010 at 5:35 pm

Daugelis mano, jog tai, ar bus kūdikis žindomas, ar ne, jau yra likimo nulemta. Esą vienos moterys pieno turi, o kitos – ne, ir nieko čia nepakeisi. Išties galiu Jus pradžiuginti: ir tuose reikaluose žmogus yra savo laimės kalvis.

Pažvelkime į 16 paveikslėlį.

Moters krūtyje yra daugybė pieną gaminančių ląstelių. Tokių ląstelių grupės, sukibusios savo sienelėmis, sudaro savotiškus maišelius – alveoles, į kurių vidų išsiskyręs pienas išteka mažyčiais latakėliais, toliau besijungiančiais į vis didesnius. Aplink alveolę yra tinklelis raumeninių ląstelių, kurios susitraukdamos išstumia pieną iš to „maišelio“, o latakėlių sienelių raumeninės skaidulėlės jį varo tolyn link spenelio, netoli kurio yra praplatėjimai – pieno ančiai, kur pienas kaupiasi. Visą pieno liauką, sudarytą iš kelių skilčių, gaubia oda, kuri krūties priekyje, prieš pereidama į spenelį, yra tamsesnė. Tas laukelis aplink spenelį – areolė – yra kaip tik virš pieno ančių. Kad kūdikis gerai išžįstų pieną, jis turi apžioti didumą areolės, savo minkštomis dantenomis masažuoti ančius ir iš apačios prigludusiu liežuviu stumti pieną į savo burną krūties spenelyje esančiais latakėliais. Jei vaikas apžioja tik spenelį ir bando iš jo pieną siurbti, atsitinka negerų dalykų. Pirma, kūdikis gali likti nepavalgęs, antra, gležna spenelio odelė nuo ilgo maigymo ir stipraus siurbimo įtrūksta. O kadangi spenelis dėl nervinių galūnėlių gausos jame yra jautrus, tos žaizdelės labai skauda. Tai ne tik kančia motinai: skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties.

Net ir gerai prie krūties prigludusį kūdikį pažindžius, verta spenelį patepti lašeliu motinos pieno (jau žinome, jog galinis pienas pats riebiausias). Bet, jei ir užmirštumėte, ne bėda. Pati gamta pasirūpino: areolės odoje yra mažų Montgomerio liaukučių, tarsi smulkių spuogelių, kurių išskiriamas sekretas patepa laukelį ir spenelį, kad nedžiūtų. Be to, šis tepalėlis turi baktericidinių medžiagų, saugančių nuo infekcijos. Ir dar, jis savitai kvepia, priviliodamas kūdikį apžioti krūtį būtent ten, kur reikia, net ir tamsią naktį, jei pati mama miega. Taigi nederėtų žindančiai moteriai plauti spenelių su muilu, juo labiau tai daryti dažnai. Užteks rytą vakarą nusiprausti po dušu. Svarbiausia – švarūs drabužiai!

Kiekvieną iš dviejų moters pieno liaukų sudaro 15–20 liaukinio audinio skiltelių – segmentų, apsuptų jungiančiuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent jungiamojo ir riebalinio audinio kiekis, labiau negu pati pieno liauka, nulemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą. Pieno liaukos struktūra panaši į medį, ant kurio smulkiausių šakelių – latakėlių kekėmis išsidėsčiusios alveolės – „lapeliai“. Segmentus sudaro nuo 10 iki 100 alveolių kekių. Paprastai, žindant tik vieną kūdikį, funkcionuoja ne visos abiejų liaukų skiltys. Iš bėdos moteris galėtų žindyti tik viena krūtimi (pavyzdžiui, Kinijoje ir buvęs toks paprotys). O maitinant dvynukus ar trynukus reikia daugiau pieno, tad į darbą įsitraukia daugiau arba net visos pieną gaminti galinčios ląstelės. Prisidedant vis kitam žindančiam vaikui, daugėja aktyvaus liaukinio audinio.

Pieno liaukų vystymasis

Dar negimusi mergaitė jau yra gamtos ruošiama būsimai motinystei. Pieno liaukos vystytis pradeda šeštosios vaisiaus gyvenimo savaitės pabaigoje. Penkioliktą savaitę jau yra 15–20 pieno liaukos segmentų užuomazgų. Aštuntą mėnesį jau būna susiformavusių latakėlių ir alveolių. Prieš gimdymą ir per gimdymą padaugėja motinos placentos lytinių hormonų, kurių gali patekti į vaisiaus kraujotaką ir paskatinti naujagimio pieno liaukučių veiklą: jos paburksta, o kartais išsiskiria vienas kitas pieno lašas. Lytinio brendimo laikotarpiu, veikiant hormonams (kiaušidžių folikulų estrogenams), intensyviai vystosi liaukinis audinys ir pieno latakėliai.

Moteriai pastojus, ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu estrogenai skatina latakėlių augimą. Po trečiojo mėnesio placentos progesterono veikiamas spartėja alveolių vystymasis, o daugėjant hipofizio hormono prolaktino, jose pradeda gamintis priešpienis. Tačiau jo yra nedaug, nes laktaciją (pieno gamybą), kol vaikas nepagimdytas, stabdo placentos hormonas progesteronas. Progesterono veikimas toks stiprus, jog net nedidelės placentos dalys, užsilikusios po gimdymo, gali ir vėliau trukdyti pienui rastis. Bet kai pasišalina visa placenta, pienas gali nevaržomai gamintis net ir tuomet, kai nėštumas baigiasi šešioliktą savaitę.

Per nėštumą krūtys padidėja ir sunkėja, tamsėja areolė aplink spenelį, intensyvėja ir gausėja kraujotaka, plečiasi paviršinės venos. Išvešančiam liaukiniam audiniui reikia daugiau vietos, todėl krūtyse gali sumažėti riebalinio audinio. Krūtų pokyčiai yra ankstyvas nėštumo požymis. Jūs pirmiau pastebėsite, kad nebeužsisega marškinėlių sagutės, daug anksčiau, negu nebesueis sijono užtrauktukas. Pagimdžiusios moters krūtys, lyginant su jų būkle prieš nėštumą, vidutiniškai padidėja 225 mililitrais. Neišvengiamai tempiasi krūtų oda, todėl naudinga jas iš apačios prilaikanti higieniška liemenėlė. Tačiau ji neturėtų spausti, nes užveržtoje vietoje sutrikdomas pieno ištekėjimas, gali būti traumuojami latakėliai ir vystytis uždegimas. Net ir kūdikio nežindžiusios moters krūtys savo forma po to, kai liaukinis audinys vėl susitrauks, jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų.

Be Sociable, Share!

    Parašykite komentarą