NAUDA MOTINAI: 5. APSAUGA NUO DIABETO

  • Posted on balandžio 24, 2010 at 12:29 am

Daugeliui moterų, sergančių lėtinėmis ligomis, dėl normalių hormoninių pokyčių per nėštumą būna laikina simptomų remisija, tai yra pagerėjimas. Kai moteris žindo kūdikį, tie hormoniniai pokyčiai dar ne tuojau pat grįžta į pradinę būklę. Tai įvyksta palaipsniui kūdikio nujunkymo nuo krūties laikotarpiu, taigi ligos remisija tęsiasi ilgiau negu nežindžiusiai motinai. Toks laikinas visiškas ar dalinis pasveikimas nėštumo ir žindymo metu būna motinoms, sergančioms, pavyzdžiui, cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, išsėtine skleroze, vilklige.

Diabetas yra lėtinė liga, kurios metu būna sutrikusi angliavandenių apykaita dėl kasos fermento insulino trūkumo (jeigu tai I tipo, nuo insulino priklausantis, „vaikų“, diabetas) arba nepakankamo insulino panaudojimo (II tipo, nuo insulino nepriklausantis, „suaugusiųjų“, diabetas). Tuomet su maisto cukrumi gauta gliukozė neperkeliama iš kraujo į kūno audinių ląsteles ir nepaverčiama jų energija. Kadangi vaikus gimdo santykinai jaunos moterys, jų amžiui labiau būdingas „vaikiškasis“ diabetas. Joms ne tik galima, bet ir labai patartina žindyti savo kūdikius.

Pieno cukrus laktozė yra didžiausia po vandens sudedamoji motinos pieno dalis. Laktozės gamybai krūtyse panaudojama gliukozė iš motinos kraujo. Gliukozės koncentracija maitinimo vien tik krūtimi laikotarpiu motinoms, sergančioms cukriniu diabetu, būna gerokai mažesnė negu toms, kurios nustoja žindyti, ar toms, kurios visai nežindė. Netgi tada, kai žindančios motinos gauna gerokai daugiau maisto kalorijų. Kadangi kraujyje lieka mažiau laisvos gliukozės, tai ir mažiau reikia insulino jai įsisavinti. Daugeliui diabetikių motinų žindymo laikotarpiu užtenka insulino dozių, mažesnių ketvirtadaliu ar perpus už tas, kuriomis jos gydėsi iki nėštumo. Beje, gydymas insulinu yra suderinamas su kūdikio žindymu: insulino molekulės yra per didelės, kad galėtų pereiti į motinos pieną. Kai kurioms motinoms diabetikėms žindymo laikotarpiu būna visiška diabeto remisija, kuri kartais tęsiasi net kelerius metus. Tuomet ir insulino leistis visai nereikia.

Nors daugumai nėščiųjų pagerėja gliukozės įsisavinimas iš kraujo, yra moterų, kurioms nėštumo metu atsitinka atvirkščiai. Jeigu anksčiau diabeto neturėjusiai moteriai per nėštumą būna padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje, tai vadinama gestaciniu (nėštuminiu) diabetu. Jis pasitaiko nuo 2,5 procento iki 7 procentų nėščių moterų. Nėščiųjų diabeto priežastys nėra tiksliai žinomos. Pagal vieną iš mokslinių prielaidų kai kurioms nėščioms moterims placentos hormonai gali blokuoti insulino veikimą. Tai vadinama rezistencija (atsparumu) insulinui. Dėl to insulino poreikis gliukozės įsisavinimui iš kraujo užtikrinti gali labai padidėti, kartais net trigubai.

Gestacinis diabetas dažniausiai išsivysto antroje nėštumo pusėje, tarp 24 ir 28 savaitės. Nors insulinas negali prasiskverbti pro placentą, tačiau gliukozė ir kitos maisto medžiagos pro ją praeina ir gimdoje augančio kūdikio kraujyje taip pat gali pasidaryti per didelė gliukozės koncentracija. Tai verčia kūdikio kasą gaminti papildomai insulino, kad visa gliukozė būtų panaudota. Organizmo poreikius viršijanti gliukozė paverčiama riebalais, kurie kaupiami atsargai poodžio riebaliniame audinyje. Tokį per didelį kūdikį ne tik motinai būna sunkiau pagimdyti, bet ir jo paties traumų pavojus gimstant labai padidėja. Kūdikio polinkis gaminti insulino perteklių gali išlikti ir po gimimo. Kadangi insulinas skatina riebalų kaupimą kūne, tokie vaikai, o paskui ir suaugę, linkę tukti ir vėliau gyvenime susirgti antrojo tipo cukralige.

Nėščiųjų diabetas paprastai praeina po gimdymo, tačiau jį patyrusioms moterims tikimybė susirgti „suaugusiųjų“ cukralige vėliau gyvenime yra didesnė. Veiksmingiausia priemonė siekiant išvengti antrojo tipo diabeto vystymosi yra svorio metimas, tai yra perteklinių kūno riebalų atsikratymas. Ypač tai aktualu, jeigu žmogaus svoris 20 procentų ir daugiau viršija idealųjį svorį. Greta sveikos mitybos ir tinkamos fizinės mankštos jums labai padės ir žindymas. Kūdikį žindanti motina, palyginus su nežindančia, pieno gamybai kasdien papildomai sunaudoja beveik 500 kalorijų. Tai prilygsta maždaug 7 kilometrų bėgimui. Jeigu motina žindymo laikotarpiu valgo saikingai, panaudojamos ir kūno riebalų atsargos, taigi, nors ir nesmarkiai, „deginamas“ jos svorio perteklius.

Žindymas ir laktacija (pieno gamyba) dėl tuomet vykstančių hormoninių pokyčių moters organizme, net ir savaime, nepriklausomai nuo kūno svorio pasikeitimų, yra susiję su geresne gliukozės ir insulino homeostaze (organizmui tinkamu jų tarpusavio santykiu). Žindančios motinos organizme pagerėja insulino veikimas ir gliukozės perkėlimas iš kraujo į kūno ląsteles. Per didelės apimties tyrimą, atliktą JAV, buvo nustatyta, kad ilgiau trunkantis žindymas yra susijęs su mažesne antrojo tipo diabeto išsivystymo rizika. Kiekvieni laktacijos metai gestacinį diabetą turėjusiai moteriai „suaugusiųjų“ cukraligės išsivystymo tikimybę per vėlesnius 15 metų sumažina 15 procentų. Net ir pats gestacinis diabetas moterims, kurios anksčiau žindė kūdikius, per kitus nėštumus išsivysto dvigubai rečiau negu nežindžiusioms arba jis būna lengvesnis.

Kūdikio žindymas – tai darbas, kurį serganti ar kitaip neįgali moteris gali atlikti taip pat gerai ir patirti tokį pat didžiulį džiaugsmą, kaip ir visiškai sveika moteris. Tai ir labai prasminga veikla, skatinanti moters savigarbą ir pasitikėjimą savimi. Taigi ir gerą nuotaiką, padedančią įveikti bet kokią ligą.

Be Sociable, Share!

    Parašykite komentarą