GERIAUSIA PRADŽIA: 1. GIMIMO DIENA

  • Posted on gegužės 31, 2010 at 12:11 am

Ar Jums tai patiktų?

Pasvajokime. Įsivaizduokite: vieną gražią dieną Jūs sužinote, kad būsite mama…
Trečiai nėštumo savaitei įpusėjus, mažulytė Jūsų vaikelio širdutė jau plaka! Praeina dar trys mėnesiai, ir jau pati pajuntate savo pilve kažką neįprastai sujudėjus. Specialistai pasakytų: „Tai vaisius.“ Tačiau Jūs nesutinkate – ten mažas žmogutis, Jūsų sūnaitėlis arba dukrytė, Jus švelniai pakuteno. O gal draugiškai įspyrė, išdykėlis… Kai iki pirmojo pasimatymo lieka du mėnesiai… vienas… savaitė, vis labiau nekantraujate. Abu. Jūs vakarop pailstate nešiodama nemažą svorį savyje, kartais ir šonus pamaudžia, o ir vaikeliui darosi ankštoka. Jūsų krūtys, atrodo, jau irgi pasiruošusios: žiūrėk, ima ir ištrykšta lašelis kitas gyvybės syvų…

Ir štai toji Diena jau!.. Išties, pripažįstate, gimdymas – tai ne lengvutis pasivaikščiojimas: taip įtemptai, sunkiai ir… skausmingai dar neteko dirbti niekada. Jūs tikrai nusipelnote Šventės – begalinio džiaugsmo kartu su Jūsų Gimusiu Vaiku!
Bet kas gi čia? Akušerė Jums iš tolo parodo: berniukas. Arba: mergaitė. Ir viskas! Jūsų išsvajotąjį kūdikėlį išsineša naujagimių palatos seselė. Belieka džiaugtis vienai pačiai. Beje, neskubėkite krykštauti iš laimės: pasirodo, Jūs kraujuojate, placenta nenoriai išeina… Jums maigo pilvą, apkrauna ledais, leidžia gimdą sutraukiančius vaistus… „O kur dabar mano vaikelis? Kaip ten jam?“ – ilgesingai žvelgiate durų pusėn.

Košmaras? Bet tai dar ne viskas. Mažiausiai šešias valandas – tokios taisyklės, o jei gimdėte vakarop, tai dar ir visą naktį, praleidžiate viena. Galite graudžiai verkti dėl neteisybės, galite kliedėti bandydama užmigti arba vėl kantriai svajoti apie būsimą laimę – Jūsų valia. Vaikelis? Jis irgi kaip į tremtį išvarytas: nei mamytės širdelės šalia, nei mielo jos balso. Tik nerimas ir baimė tarp tokių pat rėkiančių bendrakeleivių mažose geležinėse lovytėse. Ant sienos šaltai tiksi viską čia reguliuojantis bejausmis laikrodis: tu – vie – nas, tu – vie – nas, tu – vie – nas… Mažutis nesutinka, jis nori pas mamytę, tik ten jam bus saugu ir gera. Tačiau ko pasiekia rėkdamas? Jo burnytę užkemša guminiu čiulptuku – šitaip čia sutramdomi triukšmadariai.

Na tai kaip, ar patinka? O juk tai visai ne fantazijos, taip visai dar neseniai buvo! Paklauskite savo mamos, jei netikite. Jūs pati taip gimėte. Beje, ir Jūsų mama šitaip pradėjo savo kelionę šioje žemėje. Ir aš.

Paskui, jau kitą rytą, mus visus, kietai į vystyklus susuktus „belaisvius“, seselės sudėdavo (buvo ir liaudiškas posakis tam reiškiniui prigijęs – „suštabeliuodavo“) ant geležinio vežimėlio lentynų ir veždavo į pasimatymą su mūsų mamytėmis. Ta „rėkianti mašina“ riedėdavo gimdymo skyriaus koridoriumi, sustodama prie kiekvienos palatos durų, ir jos keleivius išdalydavo mamoms pusvalandžiui, kad pamaitintų. Bet iš tikrųjų leisdavo žindyti ne ilgiau kaip 10–15 minučių, o patį pirmąjį kartą – tik penkias, „kad spenelių nenugraužtų“. Tada motinų niekas nemokė, kaip reikia žindyti, o naujagimiai „savajame gale“ jau buvo įpratinti čiulpti čiulptukus, taigi ir su krūtų speneliais elgėsi taip pat: siurbė juos negailestingai. Jeigu išalkę. O jei ne, jeigu vaikeliukas jau ten, naujagimių palatoje, per anksti išalkdavo ir pernelyg garsiai šaukė, jis buvo nuraminamas ne tik gumine „tūte“, bet ir prigirdomas gliukozės tirpalo. Atveždavo jį apspangusį nuo to saldinto vandens, tad motinai belikdavo tik gėrėtis savo kūdikėliu, abejingai gulinčiu šalia krūties arba ir visai užmigusiu.

Pasimatymo laikas netrukdavo baigtis, mus vėl „suštabeliuodavo“ į grįžtantį atgal vežimą, o mamoms liepdavo imtis labai rimto darbo – „nusimelžti likusį pieną“, kad naujagimiai vėl išalkę turėtų ką valgyti ir kad krūtys „nesudegtų“. Rėksniams to ištraukto pieno paprastai neužtekdavo, todėl būdavo panaudojama ir „atsarginė amunicija“ – buteliukai su B mišiniu, tai yra pusiau praskiestu karvės pienu. Pažinojau motinų, kurios taip ir grįždavo namo išmokusios tik išsitraukti pieną rankomis ar pientraukiais, tačiau nesugebančios žindyti. Įgudus „meistriškai nusimelžti“, taip maitinti kūdikį galima gana ilgai. Pažįstu mamų, tai dariusių beveik visus metus. Suprantama, ir tuomet vaikas gauna motinos pieną, kuris milijoną kartų geriau už bet kurį mišinį, tačiau aš vis dėlto balsuočiau už tikrą žindymą.

Būkite drąsi

Išties, dabar jau yra kitaip. Tą ypatingąją dieną gimdymo skyriuje visiems rūpės, kad gera būtų judviem, patiems svarbiausiems: Motinai Gimdytojai ir Ateities Žmogui. Būkite drąsi! Prašykite, kad Jūsų gimusį vaikelį kuo greičiau glaustų Jums prie krūties. Geriausiai, jeigu naujagimis guldomas mamai ant pilvo nuogutis: motinos kūnas jį šildys, o jus abu apglobusi lengva antklodėlė (ją juk visai nesunku pašildyti iš anksto) neleis tai šilumai išsisklaidyti. Vaikelis nurims jausdamas Jūsų šilumą ir girdėdamas Jūsų širdies plakimą. Naujagimis, jei jam leidžiama greitai priglusti prie mamytės, už tai atsidėkoja taip pat nedelsdamas.

Sveika nenėščios moters gimda mažesnė už jos kumštį. Gimus vaikui, motinos gimda – kaip didelis subliūškęs ir pavargęs raumeninis maišas. O darbas juk dar nebaigtas: vien tik vaikutį (žinoma, kartais jų būna du, dar rečiau trys, keturi…) pagimdyti negana, reikia ir placentą. Ji, darbštuolė, ilgus mėnesius perdavinėjusi iš Jūsų į dar negimusio vaikelio kraują maisto medžiagas ir deguonį, jau visas savo pareigas atliko. Taigi ačiū ir… viso gero! Tik štai pati placenta vargu ar pasišalins, ją reikia išstumti. Jeigu bent gabalėlis pasiliks, bėdų neišvengsime: po gimdymo užsitęsusio kraujavimo, o kažkada gal ir tos užsilikusios ir priaugusios placentos liekanos supiktybėjimo. Be to, dabar ir kūdikis būtų skriaudžiamas: placentos gabalėliai, nors ir mažiausi, išskirdami savo hormonus į motinos kraują, gali trukdyti pienui gamintis.

Taigi gimda dar negali ilsėtis. Kas ją paskatins ir jai padės? Savo, nors ir nedideliu, svoriu naujagimis spaudžia motinos pilvą ir kartu gimdą, o prigludęs prie krūties, žįsdamas ar bent liesdamas ją burnyte, jis skatina refleksinį oksitocino išsiskyrimą iš motinos hipofizio. Šis hormonas, su krauju nuneštas į gimdą, ten sužadina raumenų susitraukimus. Placentą išstūmus lauk, jos vietoje gimdoje lieka žaizda. Susitraukdami gimdos raumenys užspaudžia gyslutes, ir kraujavimo nebūna arba jis negausus. Štai taip naujagimiai yra išgelbėję tūkstančius savo mamų nuo didelio nukraujavimo, o ten, kur buvo paprotys naujagimių nežindyti, daugelis gimdyvių gausiai kraujuodavo, o neretai dėl to ir mirdavo.

Prigludęs pirmą kartą prie motinos krūties, naujagimis pasirūpina ir savimi. Prisimename iš „Žindymo mokslo“: žindant kūdikį, motinos hipofizis išskiria du hormonus. Jau minėtąjį oksitociną, kuris priverčia susitraukti ne tik gimdoje, bet ir aplink alveoles pieno liaukose esančias raumenų ląsteles ir taip pastumia pieną tekėti iš krūties gelmės link spenelio. Ir kitą hormoną – prolaktiną, skatinantį naujo pieno gamybą. Išties, motinos krūtys kūdikio maitinimui pasiruošia gerokai prieš gimdymą ir jose jau būna priešpienio. Tačiau padėtį tuomet dar valdo nėštumo hormonai, kurių svarbiausioji užduotis – padėti išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Tai – estrogenai ir placentos hormonas progesteronas. Jie slopina pieno gamybai stimuliuoti reikalingą hormoną prolaktiną. Tik tada, kai pagimdomas vaikelis, estrogenų antplūdis atslūgsta, o pasišalinus placentai, iš motinos kraujo pamažu skirstosi ir progesterono likučiai. Užtruktų tris keturias dienas, kol prolaktinas būtų laisvas veikti visa jėga. Tačiau tiek ilgai laukti nenori vaikas, jis gyvas, jam reikia valgyti ir augti! Būtent apie tai naujagimis ir praneša motinos organizmui, priglusdamas prie krūties ir pateikdamas savo pirmąjį „užsakymą pietums“. Burnyte liesdamas spenelį, kūdikis pasiunčia nervinius signalus į motinos hipofizį, kad ten išsiskiriančio prolaktino banga viršytų estrogenų ir progesterono lygį. Taigi kuo daugiau signalų, tai yra kuo dažniau ir ilgiau kūdikis žinda krūtį, tuo daugiau prolaktino ir tuo gausiau pieno bus pagaminama. Mes jau žinome – tai paklausos ir pasiūlos dėsnis.

Pirmasis „mazgas“

Tuojau po gimdymo mezgasi stiprus ir nuolatinis psichologinis ryšys tarp motinos ir vaiko. Pirmiau tai buvo pastebėta gyvulių ir žvėrių elgsenoje. Juk dar vaikystėje esame girdėję perspėjimą: neimkite į rankas ką tik gimusių šuniukų, kačiukų, triušiukų…, nes pirmiau juos turi apuostyti ir aplaižyti, o tai reiškia – pripažinti savais, tikroji jų motina. Jaunikliai tikrąja motina, jei jos pačios nejaučia, neužuodžia ir nemato, gali palaikyti tuo metu šalia esantį visai svetimą gyvį ar net daiktą. Taip ir žmogaus naujagimis gali ištikimai pamilti buteliuką su čiulptuku, pačią gimdytoją suvokdamas tik kaip priemonę tam daiktui gauti.

Anksčiau buvusi įprasta tradicija gimusį vaiką tik iš tolo parodyti motinai, o kartu, reikštų, ir motiną – naujagimiui, yra grynai simbolinė. Naujagimis koncentruoja savo žvilgsnį ne toliau kaip pusė metro, todėl, supažindinant su mama, jį reikia padėti motinai ant krūtinės: leisti ją užuosti, išgirsti jos kvėpavimą, paliesti ranka jos odą, pamatyti jos akis ir paragauti savosios gyvybės šaltinio – motinos krūtų pieno. Visa tai užtrunka valandą dvi. Ne paslaptis, mūsų visuomenėje būna moteriškių gegučių, kurios pagimdžiusios palieka vaikus valstybei, bet taip pat žinau faktų, kai, įkalbėtos bent pabandyti žindyti, ne viena savo tvirtą išankstinį nuosprendį atšaukė ir vaikelius augino pačios. Per oda prie odos kontaktą naujagimis stimuliuoja globėjišką motinos elgesį ir didina jos norą ir sugebėjimą žindyti. Išties, čia suveikia ne tik geri norai, bet ir hormonai. Ypač oksitocinas. Ne veltui jis dar vadinamas „meilės hormonu“.

Pirmojo susilietimo ir žindymo metu ant naujagimio odos ir į virškinimo traktą patenka normalių motinos mikroorganizmų, kurie yra nepatogeniški (nesukelia ligų). Saugūs motinos mikroorganizmai apsigyvena pas naujagimį, nepalikdami vietos nepažįstamiems ir kenksmingiems mikrobams, skatindami kūdikio imuninės sistemos vystymąsi be rizikos, kad gali kilti liga, nes su motinos pienu gaunami specifiniai antikūnai ir kitos apsauginės medžiagos tuos motinai „pažįstamus“ mikroorganizmus patikimai kontroliuoja.

Priešpienio galia

Jį dar vadina krekenomis. Savo išvaizda – gelsvesnis ir tirštesnis – priešpienis skiriasi nuo vėliau atsirandančio subrendusio, arba tikrojo, pieno. Dėl šio savitumo mūsų protėviai juo nepasitikėjo, manė esant nešvarų ir kenksmingą. Nežinia, kas pirmasis ir kur sugalvojo tokią nesąmonę, tačiau šis prietaras gyvavo nuo senovės daugelyje pasaulio šalių. Pagimdžiusiai motinai neleisdavo žindyti kūdikio, o priešpienį, kol „ateis tikrasis pienas“, liepdavo nusitraukti rankomis ir išpilti. Tai tęsdavosi dvi, tris, keturias dienas, o naujagimiui tuomet duodavo ką kita, kas išties dažnai būdavo ir nešvaru, ir žalinga. Pavyzdžiui, Lietuvoje naujagimiui į burną įdėdavo vadinamąjį žindį – audeklo skiautę, prikimštą sukramtytos duonos, riešutų, saldainių ar kitokių „skanumynų“. Dar XX amžiaus pradžioje kūdikių mirtingumas Lietuvoje kėlė siaubą. Reta šeima užaugindavo visus joje gimusius vaikus. Tarsi rusiška ruletė skynė gyvybes, kai absurdiškas draudimas žindyti naujagimius tiesiog mėtė juos loterijon: mirs ar gyvens?

Priešpienis pripildo krūtų alveoles paskutinįjį nėštumo trimestrą ir išskiriamas kelias dienas po gimdymo. Net jeigu motina visą nėštumo laiką žindė kitą vaiką, jos pienas vis tiek pereis priešpienio stadiją kaip tik prieš naują gimdymą ir po jo. Tai lemia gimdymo hormonai. Priešpienis labai gerai atitinka specifinius naujagimio poreikius. Dėl imunoglobulinų ir įvairių kitų apsaugos faktorių gausos krekenas galima laikyti ne vien maistu, bet ir vaistu. Priešpienio imunoglobulinai padengia nesubrendusią naujagimio žarnyno gleivinę, taip saugodami nuo bakterijų, virusų, parazitų ir kitų patogeninių faktorių. Krekenos turi ir vidurius laisvinančių savybių, tuo padėdamos naujagimiui greičiau pašalinti iš žarnyno pirmąsias tamsias išmatas – mekonijų, kuriame susikaupia dėl perteklinio vaisiaus hemoglobino irimo atsipalaidavęs bilirubinas, ir taip išvengti naujagimių geltos. Kol priešpienis palaipsniui pasikeičia subrendusiu pienu, trunka nuo 3 iki 14 dienų po gimdymo.

Be Sociable, Share!

    Parašykite komentarą