Nežinau nuo ko pradėti…Atrodo noriu tiek daug pasakyti…Perskaičiau Donatos mintis ir man tai pasirodė taip pažįstama. Taip pažįstama buvo prieš gerus keturis metus, kuomet pagimdžiau savo pirmagimę, labai lauktą, labai mylimą, labai mielą dukrytę. Ir maitinti savo pienuku ją planavau ne trumpiau metų. Nežinau kodėl, nes tuomet nebuvo labai daug kalbama apie motinos pieno naudą. Gal dėl to, kad mus su seserim mūsų mama irgi maitino apie metus. Tai buvo savaime suprantama ir apie nieką negalvojau, nesidomėjau. Be reikalo, nes viskas nebuvo taip lengva kaip įsivaizdavau :)Buvo sunku. Ir verkiau maitindama, ir speneliai kraujavo, paskui, gavusi pieną iš buteliuko, dukrytė ir krūties atsisakė, tuomet visada nutraukinėjau…ir, galiausiai kelis mėnesius išvargusi, viską baigiau pūlingu mastitu, operacija. Nebesikankinau, po operacijos savo gydytojos paprašiau vaistų, kurie visiškai sustabdo pieno gamybą. Suklydau.
Suklydau…dabar galiu šitaip pasakyti. Nes dabar turiu ir visiškai kitokią istoriją. Be keturmetės dukrytės dabar namie jau ropinėja ir devynių mėnesių sūnus
Kai laukiausi sūnaus, labai norėjau, kad šįkart viskas būtų kitaip. Norėjau labai labai. Net tiksliai nežinau kodėl. Gal dėl to, kad jaučiausi kažko dar nepatyrusi, kažko nepadariusi. Netgi buvau pasirįžusi ir operacijas ištverti, jei tokių prireiktų, bet būtinai maitinti tiek, kiek vaikui reikės. O gal su tais keliais metais ir dar vienas kitas lašas išminties susikaupė
Aišku, nepalikau visko vien tik norams – kol laukiausi, daug skaičiau apie natūralų maitinimą, domėjausi, norėjau žinoti, kur klydau, ką dariau ne taip ir ką galėčiau padaryti kitaip.
Maitinu savo sūnų iki šiol. Buvo ir sunkiau, ir lengviau – visko buvo. Kai prisimenu ankstesnę patirtį, pagalvoju, jeigu kas būtų mane tuomet sustabdęs, pamokęs…Kaip to norėčiau! Bet gyvenimas yra visoks Ir tikrai galiu pasakyti, kad savo dukterį myliu nė kiek ne mažiau. Gal net daugiau, jei galima sulyginti motinos meilę savo vaikams, nes jaučiuosi jai šiek tiek skolinga. O ji auga nuostabi, protinga mano mergytė
Maitinimas krūtimi, tie pirmieji mėnesiai tikrai nėra patys lengviausi. Gal ir dabar man būtų lengviau nemaitinti – tuomet turėčiau daugiau laiko sau, nereiktų keltis naktimis, o ir pavaduot kartais mane galėtų kiti. Tačiau nėštumas ir gimdymas irgi ne vasaros atostogos, bet dėl to nesirenkame donorinės motinystės ar gimdymo Cezario pagalba ( jei tam nėra medicininių indikacijų ). Dabar aš maitinimą krūtimi suvokiu kaip natūralią motinystę.
Pritariu visais 100 procentų Donatai, kad svarbiausia yra laiminga mama, nes tada tikrai laimingas bus ir jos vaikelis Tik laimės suvokimas yra labai individualus dalykas.
Ir esu beveik tikra, kad visos, kurios išgyventų sekmingą žindymą, dabar kalbėtų kaip tos “ sektantės „, pačia geriausia to žodžio prasme
Ir jokiu būdu čia negali būti jokios prievartos Bet žinojimo reikia, žinių
reikia.
Linkiu visoms ir visiems surasti savo laimę 😉

Aida

tai nėra mada
Žindymas yra GAMTOS paskirtas žinduolių jauniklių maitinimo ir ugdymo būdas. Taip pat ir žmonių kūdikiams (žiūr. knygos “Nepakeičiamas kaip motinos meilė” skyrių RINKIS GERIAUSIĄ, p.31-70). Pastodama, išnešiodama ir pagimdydama kiekviena moteris ir pati įrodo, jog gali būti mormali motina. Ir net jeigu 99,99 % ar absoliučiai visos motinos nežindytų, tai dar nereikštų, kad bent viena iš jų neprivalėjo/neprivalo/neprivalės to daryti, jeigu buvo/yra/bus bent mažiausia galimybė. Būdavo, jog galimybes sumažindavo anytos, bendruomenės ar visuomenės spaudimas dėl žmonių susigalvotų prietarų, neišmanėlių bet įtakingų medicinos/”sveikatos apsaugos” diktatorių primesta ydinga gimdymo namų praktika, ištremdavusi motiną ir naujagimį į skirtingas palatas ir absurdiškos “maitinimo taisyklės” (žiūr. čia straipsnyje GIMIMO DIENA ir knygos skyriuose ŽVILGSNIS Į KŪDIKIŲ MAITINIMO ISTORIJĄ (p.12-29), PAGIMDŽIUS (p.97-99), KAIP RADOSI PIENO TRŪKUMAS (p.197-201)
Todėl parašiau ir ŽINDYMO MOKSLĄ (p82-96), kad ir mūsų šalyje rastųsi vis daugiau motinų, tėvelių, daktarų ir seselių bent elementariai suprantančių KAS TAS ŽINDYMAS yra ir kaip jis vyksta. Nes tik žinojimas gali išvaduoti nuo prietarų ir klaidų.

O nuotrauka ir jos istorija (knygoje: G.Palmer. „The Politics of Breastfeeding“) yra simbolinis paminklas milijonams nuo žmonijos prietarų ir pasaulinės mišinių pramonės nežabotos ekspansijos (ir kn.„Nepakeičiamas…“, p.17 ir p.70-73) nuskriaustų nelaimingų vaikų ir apgautų arba suklydusių motinų Visoje Mūsų Žemėje.

Mielos mamos, nesijauskite klatos ir negrauzkite saves, jei negalite ar nenorite maitinti vaiko savo pienu. Cia kiekvienos jusu asmeninis reikalas. Nereikia pasiduoti tokiu sektantu provokacijoms ir jaustis siukslemis, jei vaikas gauna misinuka. Juk savrbiausia – laiminga mama, tuomet ir vaikelis bus laimingas!