Pranešimas redaguotas 5:17 pm – lapkričio 13, 2013 Mamulė Mū
Žindanti mama.
Ji gimsta kartu su vaiku. Kiekvienu iš naujo.
Skausmas išdegina visą tave buvusią. Viską, ką tu žinojai, įsivaizdavai, mokėjai, kuo rėmeisi ir pasitikėjai. Visas pasaulis nuščiūva ir nusilenkia dviem ką tik gimusiems savo kūriniams. Dviems sėkloms, kurios atsineša žinojimą, kaip tapti medžiu. Iš amžių glūdumos. Kiekvienoje ląstelėje.
Tu ką tik tapai kariu ir motina tigre. Turėsi nusilenkti ir paklusti tam žinojimui. Turėsi daryti tai, ką reikia be baimės ir išsisukinėjimų. Tiek ilgai, kiek reikės. Gamta negailestinga, bet teisinga. Ji turi planą ir veikia efektyviai. Ji nedaro klaidų. Nuo jos dėsnių nepabėgsi ir nepasislėpsi. Nes ji visur aplink tave: tavo vaike, vyre, ji visur. Ji tavyje. Ji suras būdų, kaip panaudoti savo galią ir atvesti tave į tikrąjį kelią, jei paklysi. Gali ja pasikliauti…
Tą pačią akimirką, kai tik suabejosi jos žinojimu ir imsi klausytis savo baimės, kai susvyruos tavo tikėjimas, tau į pagalbą atskubės daugybė žmonių ir situacijų, kuriuos tu palaikysi savo priešais, nes jie sukels tau dar daugiau abejonių, provokuos tave, siūlys tau jaukų užsimiršimą jų suvokimo narve. Ginkis. Neleisk niekam prisiartinti prie tavęs su mažyliu. Nes tai tik jūsų dviejų reikalas, jūsų abiejų laisvė ir gerovė, o tai reiškia- gyvenimas. Nedaryk gėdos savo rūšiai. Stebėk liūtes ir prisimink, kas esi.
Tu ir tavo liūtukas dabar yra pasaulio centras. Jūsų dviejų planeta. Kokios dar niekada nebuvo ir daugiau niekada nebus. Sutelk dėmesį, kad taip ir išliktų.
Neprarask budrumo, kas viską kontroliuoja, kas čia yra svarbiausias ir kas duoda nurodymus. Privalai būti egoistiška: leisk kitiems nusilenkti jums, leisk patarnauti ir padėti. Bet įsakymus duok tu. Tu vienintelė žinai, ko jums reikia. Ir kur tai susirasti. Ieškok savųjų, protingai atsirink. Tau reikia bendruomenės.
Veik nesvarstydama. Tą akimirką baimė tavęs nepasieks.
Taupyk jėgas. Nes kelionė ilga ir kupina pavojų. Į juos žvelk ramiai ir iš aukšto. Tavęs jie nepalies, kol eisi ryžtingai ir nesipriešinsi. Jie tik saugo tavo kelio ribas ir tikrina budrumą.
Pavargę raumenys tau primins tavo stiprybę ir mokys ilsėtis. Liūtukas baus už menkiausią tavo aplaidumą. Jis nenori, kad taptum namine kate. Bijo, kad tada pražūsi.
Taip ir nutiks: jei tik akimirksnį užsimirši ir leisi baimei tave užvaldyti, tavęs laukia pavojai. Staiga pasijusi vieniša ir sutrikusi, pamirši tai, ką žinojai, tavo laisvė ims slėgti ir nė nepajusi, kaip atsidursi narve. Už menkiausią varganą palaikymo kąsnelį, geriausių ketinimų pažadą atiduosi savo ir mažylio likimą į bet kurio bailaus žmogaus rankas. O jis mokės apsimesti stipriu, tam jis žino daug triukų, jis ims žongliruoti titulų ir patirties kauliukais, galbūt bus apsivilkęs baltu chalatu ir žadės tau, jog viskuo pasirūpins. Kates jis puikiai pažįsta, jos juk tokios primityvios, visos vienodos. Tavimi pasigėrėti tuoj atbėgs visos kitos katės, dauguma jų gal net rodysis panašios į tigres, ims kniaukti įvairiais balsais. Kol tau iš nevilties ims skaudėti galvą ir norėsis ją trenkti į sieną. Galbūt tarp tų visų balsų imsi girdėti ir savo vyrą,mamą, save…Kol galiausiai viskas susilies į baisiausią tavo košmarą, jog norėsis tik numirti. Kad tik nieko nebegirdėtum.
Bet čia sukniauks tavo liūtukas ir tu privalėsi kovoti. Net ir būdama narve. Nes kitos išeities paprasčiausiai nėra. Atrasi daugybę tam būdų: riaumosi, liepdama visiems nutilti, atsisakysi ėsti tai, ką tau duoda arba gudrausi apsimesdama paklusni, ieškosi sąjungininkų. Būsi išdavusi savo žinojimą, taigi teks eiti aklai, tamsoje ir apgraibomis. Daug kartų susižeisi ir prarasi viltį, padarysi daug klaidų ( laimei, ne mirtinų, nes liūtukas tam pasiruošęs).
Nes tave klaidins pirmiausia tavo pačios protas. Leisi jam būti tavo vedliu, nors jis tavo kelio nežino. Jis ves tik ten, kur ėjo kiti. Inertiškai ir visiškai nepaisydamas, ar nežūsite pakeliui, jei kelias jums pavojingas. Turėsite išmokti pergudrauti ir jį. Priversti paklusti švelnumu. Išmokyti naujų dalykų, įgyti jo pasitikėjimą. Kad šeimininku pripažintų jus.
Tada atsiras vilties. Jos yra visada. Nes ištrūkti iš narvo nesudėtinga, kai nustoji blaškytis. Kai įveiki baimę, staiga pamatai, jog vis visada buvo atidarytas. Jog į jį patekai savo noru. Niekas tavęs neprivertė. Nes tu tik išsigandai savo laisvės, išsigandai to, kas tau nutiko. Išsigandai tau tekusio išbandymo, prisiminti kas esi. Pasirūpinti nauja gyvybe. Kuria rūpintis iš ties beveik ir nereikia. Nes ji dar žino, kas ji yra tokia, dar atsimena. Jei leisi, padės prisiminti ir tau.
O tau beliks ją saugoti, kad niekas to žinojimo iš jos neatimtų. Tu būsi ne kūrėja ir darbininkė, ne karė ir ne auka. Tu būsi to, kas tikra saugotoja. Nes tavo rankose naujo, tobulesnio pasaulio sėkla. O tu- jos Motina. Visa ko pradžia ir pabaiga.
Net jei mėnesių mėnesius buvai tik žmogus, kuris užmiršo kadais tigru buvęs. Bet kurią akimirką gali prisiminti,kas iš tikro esi. Ir būti.
Viską atrasti savyje: savo jėgą, savo motiną ir savo vaiką, savo žinojimą ir tikėjimą. Viltį, poilsį. Bet kokį atsakymą. Akis, kurios visur mokės pamatyti ženklus ir pagalbą bei ausis išgirsti. Naują suvokimą. O tada tau pasirodys, jog ką tik pakeitei pasaulį. Ką tik pati jį pagimdei.
Loading ...
Prisijungti
Nariai
Paieška 
Pradžia
Pridėti naują temą
Atsakyti į įrašą
Cituoti ir atsakyti 
Prisegti šį įrašą 
