Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Sveiki, esu dvieju vaikuciu mama. dukryte kuriai 2 metukai maitinau vienerius metus. dabat turiu suneli, jam 2 menesiai. Kol kas maitinu savo pieneliu, bet zindymas jau tampa kancia, prarandu viltis sekmingai zindyti. atrodo tiek visos teorijos zinau, juolab turiu patirties, taciau jauciuosi tokia beviltiska mama.. mano sunelis gime 3650 g, pirmaji menesi svere 4620g, priaugo nepilnai 1 kg, nebesuprantu kas atsitiko, kad jis nebepriauga pakankamai svorio, dabar jam trys savaites o sveria tik 5090 g.

Esme tame, kad mano sunelis jau antras menuo valgyti praso kone kas valanda, o miega tik nebent ant mano arba vyro krutines, jei paguldau i lopseli, ten ismiega tik 20 minuciu, tada vel praso valgyti.. naktimis tas pats.. pirmasis naktinis miegelis ilgiausiai buna 3 valandos, bet dazniausiai neismiega ir 2 valandu, o po to pamiega valandele ir kiekviena nakti paryciais pradeda steneti ir jau nebeuzmiega ilgiau 20 minuciu, nes nubunda vel stenedamas..krutine ima pykdamas, niekaip jos neikisu taisyklingai, ima tik ciulpti, bandau taisyti, pyksta, vel ciulpia, vel taisau, tada patraukes pienuko kokias 5 sekundes nori atsirugti, atrugenu, vel traukia pienuka ir vel tamposi atrugti.. galiausiai, kad nebepyktu ir susiramintu duodu jam kruti kaip jis nori, lyg ir zinda lyg ir ne, girdisi pienuko gurkimas ir cepsejimas, skausmo speneliuose nejauciu jokio, kad temptu, nezinau ar zysdamas ir ciulpdamas valgo ir uzmiega – vet jei miega tai tik prie mano krutines, ant manes arba visai salia mano krutines.

maitinames tikrai gana daznai, pampersu slapiu buna tikrai pakankamai. tustinasi irgi kokius 4 kartus per diena. viskas butu kaip ir gerai, jei ne svorio trukumas ir pastovus pykimas, nenorejimas imti kruties.. dienos metu kai nuraminu jis pavalgo kokiu 3 minutes ir kai pasiekia jau riebuju pienuka pradeda snuduriuoti ( niekaip nepazadinu) arba spauna kruti ir pyksta nebenori jos zysti. bet jei vel pasiulau, vel ja ima ir vel pyksta.. niekada man kruties neistustina, visad po maitinimo kai paspaudziu speneli, bega ciurkslemis pienelis. kadangi yra dar vienas vaikutis, reikalaujantis demesio ir prieziuros ilgai jo laikyti miegancio su krutine burnyteje kad nors kiek dar pienelio pasisotintu, arba vis siulant kai pyksta vel krutine negaliu.

Per sventes daviau jam ciulptuka kad galeciau pasiruosti sventems ir siek tiek atsipalaiduoti artimuju rate. Po to pastebejau kad bevalgant atsiranda toks cepsejimo garsas. vis stengiuosi istraukti kruti ar labiau mazyli prispausti prie savo krutines, tas cepsejimas vistiek buna.ciuptuka davem tik tas dvi dienas ir ismetem lauk.

Dabar jau visai pasimetus, nebesuprantu ar vaikutis zindo mano kruti ar ciulpia, is kur tas garsas ir tie pykciai.. skausmo ar spenelio tempimo maitindama nejauciu jokio, matau kaip jis gurkia pienuka. kai kaskart maitindama pradedu ziureti ar gerai paima mano speneli jis supyksta ir nebeima po to visai mano kruties. virsutine aureoles dalis matosi visa, o apatines matosi tik siek tiek. Bet nesu tikra ar ja gerau apzioja.. Ar tai skaitosi kaip zindymas, ar po ciulptumo mano mazylis jau nebemoka zysti ir jau nebegalesiu jo maitinti?  Mano speneliai yra labai dideli, gal jam sunku visa ta aureole apzioti..

tikiuosi supratote mano problema ir galesite man patarti kaip padaryti zindyma vel malonu be saves ir savo mazylio kankinimo..

pridėsiu dar porą pastebėjimų jūsų apmąstymui iš savo pusės ( ar sutiksit su jais, ar ne, tiesiog, taip, kaip man matosi iš šalies, pagal tai, ką parašėte ir ką esu pastebėjusi kitų mamų ir jų mažylių atvejais).

tas svorio tikras ar tariamas trūkumas ( netenkinantis priaugimas) pastaruoju metu pastebimas vis dažniau ir dažniau ( bent jau man), tampa vos ne bendrąja tendencija, taigi turbūt būtų logiška daryti išvadą, jog greitai normos turės pasikeisti, ty. toks prieaugis taps norma. Juk svarbu, kad nekrenta, iš tiesų, ar ne? Kai kur mąstoma ir taip. Nes juk kame baimės šaknys: kad neauga kūdikis, nesivysto? Kad turi virškinimo problemų? Kad gresia kažkokios komplikacijos? Ką dar ten tas vidinis paklaikęs balsas siūlo, kokius siaubingiausius scenarijus? O ar turi jis kokio pagrindo tam nerimui? O kas blogiausia galėtų atsitikti? Kiek laiko sau galima duoti ramiai išlaukti ir kokių veiksmų galėčiau imtis jam sumažinti. Na, žodžiu, čia su tuo savo vidiniu baugintoju reikia padirbėti, pasikalbėti ir įtikinti, kad žinai, ką darai ;)

Nes kas jau kas bet, jei ne jūs, tai jūsų kūdikis ką daro žino, tai tikrai be jokių abejonių. Savo gyvybiniais poreikiais pasirūpina matau puikiai (tik tiek, kiek minimaliai reikia, kas šiaip gal mums baisokai atrodo, kad va kaip čia dabar jokių atsargų nekaupt, o tik tam kartui pasisotint). Jie gi nauja karta, ateiviai tam tikri, galintys dar ir mus labai pamokyti į tą maistą taip nesikoncentruot, o imt daugiau energijos iš aplinkos. Gal pastebėjote, kaip anksti jie ja pradeda domėtis, gal tik dar patikėt sunku. Dabartiniai kūdikiai yra labai savarankiškos ir brandžios sielos, imatys gerti įspūdžius nuo pat pirmosios akimirkos čia, o mamos jiems labai reikia tik tam, kad saugiau ir drąsiau pasijustų, kad ji padėtų jiems čia su tais žemiškais kūno poreikiais susitvarkyt ir prisitaikyt. Taigi tam tikra jūsų kūdikis savo elgesiu reikalauja pagarbos jo savarankiškumui, jo ritmui, o kita vertus dažnai glaudžiasi būtent kaip prie inkaro, prašydamas padėti jam susidoroti su įspūdžiais, gal nedidele baime, tiesiog: laikyti, kaip balionėlį tvirtai priglaudus, kad pasidžiaugtų savo buvimu žemėje :) Va taip va truputį mistiškai ir aptakiai, bet tiesiog sakau, ką patys su vyru esame kol kas geriausiai paaiškinančio kai kuriuos saviškių " keistumus" atradę, ar net neabejoju, ir kiti tėvai. 

Na ir čia dar būtų jums taip pat ir nuraminimas, kodėl tiek daug žinote ( o tikrai esate gerai pasiruošusi, taip gerai, kaip tik įmanoma, ir žindymo, ir tikiu, visais kitais vaikų auginimo ir ugdymo klausimais, be to ir patyrusi jau), bet vistiek tarsi nevykėlė jaučiatės, kažkas vistiek neveikia: tai ar čia aš kažko dar nežinau, ar vaikas koks nenormalus. Labai pažįstamos būsenos…O jas vaikiukas truputį nori jums ir palengvinti savo pykimu: nori kad atsipalaiduotumėte ir tas žinias mestumėte iš galvos. Na ne pagal taisykles gal apžioja, bet jei neskauda, netraumuoti speneliai, vadinasi viskas tvarkoje. Pienelio neišgeria, kiek reikia, yra dar jo ten, irgi nieko tokio, dar išmoks krūtys taupyt savo resursus ( tik tada neišsigąskit, kad sumažėjo, kai reikės daugiau, bus ir daugiau, dabar manykit, kad jo per daug gaminasi tam, kad jūs ramiau jaustumėtės- netgi toks psichologinis momentas čia yra, jūsų kūnas va taip su jumis irgi bendradarbiauja, ne tik su kūdikiu). Baisu, kad išleps per daug, jus nukamuos, ar kažko nespėsit pasidaryt nuolat jį ten laikydama: o kas jei taip neatsitiks? o kas jei tai laikina, jūs dar nesate atradusi visos savo jėgos ir galimybių, viso kūrybinio potencialo? 

Taip panašiai mes galime kreipti savo mintis kokia tik norime linkme ir tas nerimo spirales valdyti,neleisti joms įsisiautėti. Juk turbūt ir pati jaučiate, kad realios problemos nėra. Vadinasi, kaip sako mieloji Lactivist, kartais pakanka išgirsti, kad tai ką jauti yra normalu, leisti sau atsipalaiduoti ir leisti sau ir savo vaikui būti ir žįsti savo unkaliu būdu su niekuo nesilyginant ir tiesiog sau pasakyti: šiandien yra taip, šiandien viskas gerai, o rytoj bus rytoj.

Rytoj ir spręsim. O dabar pažiūrėkit, ar pabandžius priimti viską taip, kaip yra, be to nerimavimo ir jaudinimosi, na kaip valgo tas vaikis, taip tegu sau ir valgo, ar nevalgo, ar kabo, ar dar ką jis ten daro, šiek tiek neatrodo viskas šviesiau, o energijos ir meilės daugiau? Gal ir vaikiukui nebesinorės tokiam pikčiukui būti….ir nerimauti dėl mamos, kad jis jai tiek nerimo ir vargo sukelia, nors tikrai nieko blogo nenori…Na tik yra kitoks truputį ;) Įdomesnis :)

Pabandykit sau leisti pasidžiaugti šiuo išbandymu.Nors truputį.

Laikau kumščius už sėkmę. Iki. Lauksim žinutės!

perskaičiusi, ką dar papildomai parašėte, visgi negaliu atsikratyti minties, jog mažiuko protestai yra ne fiziologinės kilmės. Iš jo ir jūsų " techninių" žindymo detalių, tikrai nematau, kad pieno galėtų trūkti ( suminkštėjusi krūtinė rodo tik tai, jog ji jau yra puikiai prisitaikiusi gaminti tiek pieno, kiek reikia, be nereikalingo įsitempimo ir papilnėjimo, kas jai ir nelabai netgi sveika, ir kuo nereikėtų džiaugtis, jei ji tokia " sprogstanti net nuo pieno gausos" ir liktų, būtent beveik nejausti jos, yra geriausia, nes žindymas gamtos numatymu, ypač tam, kad galėtų tęstis visą vaikui reikalingą laiką, ir turi būti mamai natūralus pojūtis, netgi malonus, maksimaliai jai jaučiantis patogiai savo kūne ir gyvenant maksimaliai įprastą gyvenimą). Tai liečia ir sveikus spenelius: nepaisant to, jog vaiko technika gal neatitinka " vadovėlinės", būtent jų sveikata yra geriausias indikatorius, jog jis tai daro taisyklingai. 

O tai, kad jis aiškiai nenori tos krūties žįsti pakankamai godžiai ar ilgai, kaip mes tikėtumėmės ir trokštume ( t.y. tiek jūs, tiek žindymo konsultantai, visas tas rekomendacijas rengiantys ir norintys mamoms kuo geriausio, bet visgi netyčia prikuriantys ir papildomų bėdų, jei viskas vyksta kiek kitaip, nei pagal visas geriausias taisykles tai turėtų vykti), tai sakyčiau, tikrai tiesiog jo protestą rodo. Ir nebūtinai prieš kažką fiziško ( ty spenelių ligą, žindymo techniką, pozą ar pan., dirginančius dalykus, kuriuos paprastai mes minime, kaip galimus tokių atsisakymų sukėlėjus). Gal kitos mamos ar gydytojas turės ir kitokią nuomonę, galbūt daugiau sužinojusi ar pamačiusi, stebėjusi iš šalies situaciją ilgesnį laiką, pakeisčiau ją ir aš, tačiau šiuo metu, iš to ką perskaičiau, man idėja kilusi tik viena: jis nėra alkanas, arba tiesiog neprisiverčia dėti pastangų tam maitinimuisi ( iš buteliuko paprasčiau: na jei reikia, mama kiša, o gal ir tikrai visai praalkęs jau aš, na tiek to, sugersiu greit greit ir toliau užsiiminėsiu malonia veikla). Vaikas,manau tiesiog neskiria maitinimuisi tiek dėmesio, kiek mama norėtų, kiek jam " priklausytų" tokiu mažu kūdikėliu būnant. Na kitokie tie vaikai dabar, kiek stebiu iš savo, kaip pedagoges pozicijų. Jie šiuo metu, jei viskas su jais gerai, koncentruojasi į kiek kitokius dalykus, nei tie " žemiškieji" poreikiai, dėl to daugeliui dabar nėra laiko ir energijos, nei miegot, nei valgyt, nei netgi tuštintis: ir vyresniems jau kiek, ir net tokiems mažyliams. O jei mama to nesupranta ( kas ją galėtų kaltinti???jau vien skaityti tai, ką rašau nelengva, ir patikėti, ir man pačiai tokią išvadą netgi padaryti), na tai ir rodo savo poziciją visais įmanomais būdais, kol susipras ir paliks ramybėje ;) Čiulpia, todėl irgi: specialiai, sąmoningai. Kad nieks nebėgtų per daug, nereiktų valgyt, o mamą šalia turėtų, ir ją pradžiugintų, kad va žiūrėk valgau, jei taip tau tai svarbu, atsipalaiduok, aš gi geras. O toks jis ir yra iš tiesų. 

Žodžiu apibendrinant savo poziciją: vaikų poreikiai dabar yra pasikeitę, žindymas kaip maisto šaltinis eina į antrą planą, į pirmą užleidžiant kitus jo aspektus, na o mamoms reikia tai suvokti ir duoti vaikui to, ko jis iš tikro prašo. Man taip atrodo. Kad toks būtų vienintelis ko gero logiškas paaiškinimas

Kaip jūs manote? Galėtų tai būti tiesa?

mieloji, neskubėkit pasiduoti taip greitai. nors ir sunku, ir atrodo, kad mišinys viską išspręs: na taip, jums bus ramu, kad jis bus garantuotai pavalgęs, vaikas taip pat galbūt bus ramesnis ir ilgiau, ramiau miegos. Bet pagalvokit, kiek gali atsirasti papildomo vargo ir problemų: jei jam atsiras bėdų su pilvuku ( visgi mišinys yra dirbtinis, sintetinis produktas, tikrai daug sunkiau virškinamas: dėl to kūdikiai jais maitinami ir išmiega ilgiau, tik ar labai džiaugsitės tai žinodama), pati turėsite keltis ir išsibudinti, o po to sunkiai užmigti jį gamindama ( galbūt, aišku, tuo vargu su jumis maloniai sutiks pasidalinti ir tėtis, bet jūs juk tikrai ramiai sau toliau neparpsite, išgirdusi jo verksmą, nekalbant jau apie tai, kas darysis su krūtine…).

manau, turite dar pakovoti. jei ne su realia priežastimi, kurios, kaip minėjote, neradau ne tik aš ar jūs pati, bet ir net dvi profesionalės, tai su savimi tiesiog. ty galbūt apskritai atsisakyti tikslo, būtinai išsiaiškinti, kodėl vyksta tai, kas vyksta, o tiesiog imtis sprendimo. Pirmiausia sau labai aiškiai įsivardinant, kokia yra REALI BĖDA. Dabar truputį panikuojate ir užmirštate tai, ką tikrai žinote ir ta baimė iškreipia realų vaizdą: va jums sukasi tik tos neramios mintys apie tai, jog krūtinė minkštesnė: viskas, pieno nebėra, ir nebebus jei taip " neteisingai" žįs, per retai, nepakankamai apžiojęs, valio- padidėjo truputį, nusiraminau, o ne, bet jau vėl nebeima, jau vėl tuoj tuoj dings. Taip nėra, patikėkite. Pieno gaminimo mechanizmas nėra toks primityvus ir pažeidžiamas. Visokios krizės yra NUMATYTOS ir dingsta jis " staiga" tik žmonių pasakojimuose, kurie nori tuo tikėti patys ir įtikinti kitus. Tikėjimo galia yra labai didelė, ir netgi tai, kad davus mišinuko pvz., jums dabar atrodo, kad viskas išsisprendė, vaikas kelis kartus užmigo, irgi yra tik taip vadinama " savaime išsipildanti pranašystė". Nes jis nurimo ne nuo mišinio, o nuo to, jog nurimote kažką padariusi, jūs pati, o jis atsipalaidavo matydamas atsipalaidavusią mamą, jausdamas nuo jūsų ėmusias sklisti nebe įtampos, o ramybės, tegu ir laikinos ar tariamos, bangas. Kaip mistiškai tai beskambėtų: mokslo yra įrodyta, kad mes skleidžiame virpesius, o kūdikiai juos junta visu kūnu ir reaguoja. Kaip ir į balso toną, kūno kalbą…

O dabar konkrečiai kokį veiksmų planą jums siūlau: galėsite duoti to mišinio. bet po keleto dienų, su sąlyga, kad sutinkate įvykdyti eksperimentą. perskaičiusi, giliai įkvėpsite, pamiršite viską apie naktinių maistinimų svarbas, riebius galinius pienukus, kūdikių maitinimosi dažnumus ir laukiamą elgesį rožiniuose lopšeliuose iš filmų, net visą savo patirtį su pirmu vaiku. Ir duosite vaikui šimtaprocentinę laisvę elgtis taip, kaip jis elgiasi. Kur nori miega, kiek nori, kiek nori ir kaip nori čiulpia. Tegu išalksta iš tikrųjų. Išdrįskite dalį atsakomybės atiduoti ir jam. Na ir kas, kad jam tik du mėnesiai. Tai jo instinktas ir jo reikalas. Badu tikrai neleis sau numirti. Būkit kieta gi, susiimkit dėl Dievo meilės. Jūs čia valdote savo emocijas, ar jos jus. Supykite ant situacijos, ant manęs, vaiko. O tada pasakykite: stop. Tai ne mano problema. Aš pieno turiu, tai kas čia per absurdas dar šalia visko man ir mišiniais kažkokiais užsiiminėt. Nori valgyt: prašom pasistengt, jaunuoli, ir tau. Aha, nepatogu, nepatinka, gulint ( dar ten ta konsultantė apie refliuksą kažką minėjo…), gerai galim maitintis pusiau sėdom, galim vaikštant, galim vonioj, automobilyje. Duokit jam pasirinkti, siūlykit visokius variantus. Na negali būti, kad suaugęs žmogus, šauni mama, kaip jūs nesugebėtumėte suprasti, ko kūdikiui gali norėtis. Tik sakau, stebėkit ir bandykit įvairius variantus, be tų visų vertinimų: "ne, čia taip negalėtų būti, kaip tai įmanoma, jis dar per mažas, būtų keista, nesąmonė ar pan. Jei pati nieko nebesugalvojate, pasikvieskite ramų žmogų iš šalies: tegu pastebi jūsų ir kūdikio elgesį objektyviai, be kritikos. Gal irgi prieis išvados, kad vaikas išalksta rečiau, nei " turėtų", gal siūlote per dažnai iš tos baimės, kad tik spėtų prigamint, gal nepatogiai guli, norėtų ant kito šonelio, gal nešioklėje norėtų būti visą laik ar ant rankų ( pabrėžiu visą laiką: nes tai yra normalus elgesys jūsų amžiaus kūdikiui): gal jums atrodo, kad ir taip būna šalia prikibęs per daug ( miega tik prie krūtinės), o jam ir to per mažai…ir todėl spjaudosi, piktinasi.

Tiek, kiek pageria ir gerai, kiekvienas lašas brangus. Tiek jam užtenka, vadinasi. Ir taškas. Palikite ramybėje tiesiog kuriam laikui visą šį reikalą. Ilsėkitės, prisikamavote užtektinai. Sutarta? O po dviejų dienų, labai prašau, parašykite, kaip sekėsi, gerai? Dėl kitų mamų, kurios irgi bando nepasiduoti. Nes čia, tikėjimo išbandymas.

Iki greito

Pranešimas redaguotas 12:15 pm – sausio 9, 2014 Lactivist

dezita rašė:

skauda širdį bet kuo toliau tuo labiau manau teks draugauti su mišinuku ; (

http://zindyk.lt/?p=195

Neskubėkit nuleisti rankų… 

Jei čia išsakytų minčių ir žindymo konsultančių patvirtinimų, kad MP YRA,  nepakanka, as siūlyčiau dar pavartyti gerb K.Vitkausko knygelę – joje naudingos informacijos labai daug.

http://zindyk.lt/?p=421

• Ir dar – ar vaikučio liežuvėlio pasaitėlis nėra trumpas (ar kas nors apžiūrėjo)?
• Ar burnytėje neapsigyveno pienligė (dėl kurios vaikučiui nesmagu žįsti)? 

Jei mažylis prisigaudo daug oro jau žindymo pradžioje, natūralu, kad jis taps neramus, ims/mes krūtį… Bandykite keisti žindymo padėtį. Jei vaikutis per žemai guldomas, jam sunku apžioti krūtį, naudokitės pagalvėmis. Glauskit arčiau savęs visą kūnelį.

Labai verta būtų išbandyti šią padėtį:

• Ar glausdama prie krūties  ir žindymo metu nelaikote ranka už vaikučio galvos (NIEKADA nespauskit mažylio prie krūties laikant už galvytės, ranka turi prilaikyti vaikutį ties sprandu)? Įsitikinkit, kad jūsų ir kūdikio padėtis prie krūties teisinga ir patogi.
• Gal mažyliui nepatinka mamos…kvapas (naudojat naujas prausimosi/kosmetikos/parfumerijos priemones)?

Nuoširdžiai linkiu…neskubėti ir rasti priežąstį, ją pašalinti ir tuomet galėsit mėgautis žindymu (neskubant naktimis į virtuvę kaitinti vandens mišiniui, kai alkanas vaikutis verkia…). Ir visų pirma – pasitikėti savo motiniška prigimtimi ir savo vaikeliu.

Sveiki. Man beskaitant Jūsų istoriją kilo viena mintis. Kadangi jau galvojate apie mišinuką, ko, manyčiau, geriau apskritai išvengti, tuo labiau kad, kaip minėjote, pienuko Jūs turite, gal tuomet pabandykite pienuką nusitraukti rankomis arba pientraukiu ir maitinti savo mažylį iš buteliuko (minėjote, kad nutrauktą pienuką iš buteliuko vaikukas išgeria ir tada būna ramesnis). Vargo bus truputį daugiau nei su mišinuku, bet, manau, tai bus tikrai geriau nei mišinuku maitinti. Sėkmės ir stiprybės!

P. S. O gal jau viskas susitvarkė, jums likus tik dviese? :)

Puikios žinios, gražus ir tvirtas startas. Sėkmės ir lauksim rezultatų (kad augsit puikiai – neabejoju). :)

o kaip jums tada būtų idėja nusitraukti šiek tiek pienelio porai maitinimų pvz., ir nulėkti kur nors galvos pravėdinti, pailsėti bent kiek ( nes esu tikra, kad to jums turėtų labai labai trūkti): masažo į spa centrą, pasivaikščioti palei upę, užsukti į knygyną, išgerti arbatos, paplaukioti baseine….(su drauge susitikti nepatariu, nes jums dabar nereikia tų pokalbių apie vaikus ar problemas). Kad tiesiog susitelktumėte kuriam laikui į malonią veiklą ir leistumėte perkaitusiai galvai ir emocijoms bei nualintam įtampos savo raumenynui bei visoms kitoms organizmo sistemoms kiek atsigauti ir vėl į sveikesnes vibracijas pereiti. Gal tik to ir tereikia, kad viskas išsispręstų savaime, gal kažkaip netyčia atrasite, jog galite leisti sau atsisakyti tos kūdikio mitybos kontrolės. Bent kuriam laikui. 

Perskaičiau jūsų pirmąjį laišką atidžiai dar ir dar kartą, dar ir vyrui daviau ( nes jau po dviejų vaikų ir jis galėtų žindymo konsultantu dirbt ;), tai priėjom abu dar vienos išvados prisiminę: kad vienu metu ir mūsų mažiukui taip buvo, kad truputį pageria, tas pienukas sustimuliuoja žarnelių judesius, pajunta jis diskomfortą gal dėl dujų susikaupusių ir irgi meta, pyksta, o po to aišku tie keli gurkšniai susivirškina ir vėl tuoj pat nori, vėl pyksta, tada aš susinervinu, gal tada kaip užburtam rate ir tikrai kiek sunkiau nuo įtampos bėgt pradeda tas pienelis, ir va taip abu " kariaujam". 

Turbūt tą įtardama ir sverti pradėjote, kad gal kiek mažokai jam išgerti pavyksta, riebiojo nepasiekia, nors ir turite pakankamai pieno pati, ir apžioti jis moka. Be to turite ir žinių, ir patirties, ir tikrai gal ne bereikalo jaudintis pradėjote. Atsiprašau, kažkaip neįsiskaičiau iki galo matyt ( irgi su tais žindymais naktiniais tebevargstanti).

Nes va dar tą faktą, kad miega ant krūtinės mielai, jums ar vyrui, maniškis pastebėjo, nes irgi mums panašiai buvo ( visai sakau užmiršus buvau). Tai kažkaip būdavo pats geriausias būdas visiems pailsėti ir kažkaip tam pilvukui padėdavo. Ir berods, dar žindydavau nešiodama, tada tas liūliavimas, bangavimas, plius šiluma kažkiek apmalšindavo jam nemalonius pojūčius ir pagerdavo daugiau. 

Ir man regis, kaip tik panašiu laiku, kaip ir jums tas sunkesnis metas buvo prasidėjęs. O paskui kažkaip ar subrendo ta virškinimo sistema, ar mažiau jautrus pasidarė, priprato. 

Žodžiu, va kame gali būti šuo pakastas, kame čia toks dažnas ir trumpas žindimas, ir gal kiek ir tikrai svorio kritimas, kurį pastebite. Tik nemanau, jog jis pavojingas: baisiausia, ir del ko paprastai sveriama: kad nepritruktu skysciu tokiems maziams ( ypac naujagimiams, jusu jau didelesnis). O jums tai negresia. Va atsargų gal kiek mažiau pora savaitėlių pavyks prikaupti, bet atsigriebs paskui ( maistinių medžiagų tam kartui gauna vistiek, nes riebaus pienuko vistiek pakliuna, maisosi jie ten kazkaip, ypac jei pasiulote ta pacia kruti, jei dar pora valandu po paskutinio maitinimo nepraeje). 

Va tai tiek dar iš mano pusės pamąstymų. 

Svarbiausia tikrai pati laikykites, labai gerai, kad panikuojate ir ieskote pagalbos: turiu omeny, kad ne tik dėl vaikelio, matyt tą darote ( aišku dėl jo pirmiausia), bet ir dėl savęs ( kad istvertumete ir jam padetumete, turite rasti, is kur pasisemt jėgų ir stiprybės, palaikymo ir pati (bent tą galiu pasiūlyti: man visada galima parasyti el pastu: eglei.jk@gmail.com, arba skaipu ( egle.jk). Tai cia kalbu apie moraline parama, bet labai svarbu jums dabar, kol toks sudetingesnis laikotarpis tesiasi, gauti daug ir kitokios: nepasikuklinkite ir daug ko perleisti vyrui, gal jūsų mama gali atvykti, drauges, kaimynes, bent isvesti vyresnele i lauka, pazaisti su ja, na kiek yra galimybiu ir kam. Dabar jusu prioritetai: jusu sveikata ir sveikas protas ( ir jei tam prireiks net buteliuko laikinai, manau, kad nereikia buti fanatiku, ir tokiais atvejais, daryti isimtis, kad nebutu to zindymo bet kokia kaina, jei pateksit i ligonine nuo isgyvenimu ir nusilpimo: gal ir pavalgyti padoriai ne visada spejate su dviem maziais tokiais), niekam geriau nuo to nebus, tada jau tikrai buteliukai vienintele iseitis bus, ir gal net su mišiniu, o net jei ir su juo, tai dar ne pasaulio pabaiga). 

Sveiki, aš nesu tokia patyrusi ir profesionali, kaip mūsų puikūs patarėjai šioje svetainėje, kuriuos aš jau myliu Tiksliau namanau kad išvis ką nors suprantu, nors žindau jau metus laiko. Pastebėjau vieną tokį buitišką dalyką, nes mano mažius irgi kartais meta spenelį, nors aiškiai nori pavalgyti. Tai jam labai nepatinka, jei mamytė naudoja bet kokį dezodorantą, netgi bekvapį, taip pat atsisako žįsti jeigu pasitepu kūną kvepiančiu kremu, ar pasikvepinu kvepalais, o taip dažniausiai būna kai parskubu iš parduotuvės ir puolu maitinti. Taip pat jis raukosi, jei mamytė yra suprakaitavusi, taip irgi kartais būna, na žodžiu, pripažįsta tik GARMASTAN ir tik mamytės kvapą. O kai jis aptingsta valgyti prieš užmigdamas, aš truputį pajudinu spenelį, lygtai norėčiau ištraukti, tada jis vėl įsisiurbia. P.S. čepsėjimas pas mus irgi kurį laiką buvo, nekreipiau dėmesio ir praėjo savaime.