Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Laba diena, gydytojau,

auginu 1,5 mėn. dvynukus (gimė mėnesiu anksčiau). Esu
žindymo krūtimi šalininkė, todėl dedu labai daug pastangų, kad savo vaikus
maitinčiau tik natūraliai. Tačiau niekad nemaniau, kad tai kels tiek klausimų
ir sumaišties mano viduje. Labai dažnai būna taip, kad vaikus maitinu ištisai
visą dieną arba bent kokias 5-7 val. Kartais tai vyksta su abiem, kartais prie
krūties visą dieną kabo tik vienas iš dvynių, o kitas geba tarpuose tarp
maitinimų ir pamiegoti. Pradžioj kilo nerimas, ar pieno užtenka, bet vaikai
šlapinasi daugiau nei 6 k. per dieną, be to auga jų svoris. Paskaičiusi jūsų
komentarus viešojoje erdvėje, susidariau nuomonę, kad mūsų situacija yra
normali – kiek vaikams reikia, tiek jie ir prašo krūties. Tačiau kartais trikdo
ir skatina nepasitikėjimą savimi aplinkinių komentarai ir „patarimai“.
Pavyzdžiui, sako, kad vaikas turėtų per 15 min. pavalgyti ir būti ramus arba
miegoti. Na, iš tiesų, kiek savo aplinkoje mačiau maitinančių mamų,
nepastebėjau, kad maitintų vaiką ištisai visą dieną… Taip pat išgirdau mintį
nusitraukti savo pieną ir duoti vaikui iš buteliuko, taip jis neva greičiau pavalgys.
Kiek logikos tokiame pasiūlyme? Man atrodo nusitraukti man pavyks mažiau nei
vaikai gali ištraukti, taigi ar dėl to nesumažės pieno? Be to kišti vaikui į
burną gumą, kai aš esu šalia ir galiu duoti krūtį, irgi atrodo keistokai. Dar
vienas dalykas: naktį dvynius pasiimu į lovą, nes taip jie greičiau pavalgo ir
užmiega bei man daugiau poilsio būna (aišku, jei abu vienu metu atsibunda,
tuomet jau dedu ant žindymo pagalvės ir maitinu). Dėl to vėl išgirstu komentarų,
kad jie savo lovytėje turi ramiai miegoti, o jei tik tėvų lovoje ramūs, tai
negerai. Na žodžiu, jaučiuosi pasimetusi. Nors širdies gilumoje jaučiu, kad
elgiuosi teisingai, vis dėlto kartais aplinkinių žodžiai priverčia savimi
suabejoti. Todėl noriu, kad Jūs, gydytojau, pakomentuotumėte mano situaciją ir
aš pasijausčiau tvirčiau.

Ačiū už palaikymą. Na, jeigu tai augimo šuolis, tai jis trunka jau 1,5 mėnesio ir, įdomu, kiek dar tęsis. Pavyzdžiui, vakar abu vaikus maitinau nuo 18 val. vakaro iki 4.30 nakties (ar ryto?) (su trumpom pertraukėlėm sauskelnėm pakeisti). Atitraukus nuo krūties vaikai pykdavo ir išsižioję ieškodavo maisto. Negi tikrai TOKS ilgas maitinimas normalu? Gaila vaikų, kad jie turi tiek kankintis, kad pasisotintų. O ir kaip man pačiai neišsekti po tokių maratonų? Kartais net nueiti į dušą man yra prabanga, ką jau kalbėti apie kokius buities darbus. Esu girdėjusi, kad nuovargis taip pat veikia pieno gamybą.

Aš be galo noriu maitinti vaikus savo pieneliu – visą gyvenimą apie tai svajojau. Ir kol kas tai darau – didžiulio savo užsispyrimo ir kantrybės dėka. Tačiau bijau, kad gali pristigti jėgų. Gal yra žmonių turinčių panašią patirtį?

Beje, šiuo metu, rašydama laišką taip pat maitinu vieną iš vaikų :)

Laba diena dar kartą,

Norėjau padėkoti už palaikymą ir pasidžiaugti, kad per antrą
mėnesį mano vaikai priaugo nemažai svorio: dukrytė – 1300 g, sūnelis – 900 g!
Gydytoja net sako, kad dukra priaugo per daug ir kad reikia pareguliuoti jos
valgymą (na, badu marinti jos tikrai nesiruošiu, bet bandysiu įsitikinti, ar
kiekvienas niurzgėjimas yra alkio požymis). Parašiau, nes pagalvojau, gal tai
įkvėps kitas, kad didžiulis užsispyrimas ir kantrybė atsiperka :)