Loading ...
Esu vaikų gydytojas. Prieš trisdešimt metų, kai gavau diplomą, kaip ir visi jauni žmonės, buvau idealistas-maksimalistas, pasiryžęs nuveikti „ką nors gero dėl žmonijos”. O netrukus atradau ir tokią veiklos sritį, kuri man pasirodė labai svarbi, tačiau ganėtinai apleista…
Dar studijuodamas universitete, vadovėliuose skaičiau ir vienoje kitoje paskaitoje girdėjau, kad pirmųjų mėnesių kūdikiams geriausias maistas turėtų būti motinos pienas. Tačiau daug daugiau buvo kalbama apie tai, kad retai motinai pavyksta žindyti, nes šiuolaikinės gyvenimo sąlygos tam nepalankios (chemizacija, radiacija, emancipacija…), todėl dauguma motinų nepajėgia maitinti krūtimi ir pienas greitai baigiasi. Mus, būsimuosius vaikų gydytojus, ypač stropiai mokė, kaip iš kruopų virti „klijukus”, maišyti juos su karvės pienu ir skaičiuoti mišinių kalorijas. <…> Ir mintinai studijavome taisykles „vienintelio teisingo“ kūdikio maitinimo būdo: griežtai pagal nustatytas valandas, su ilgomis nakties pertraukomis ir labai tiksliai, pagal formules, apskaičiuotu pieno kiekiu kiekvienam maitinimui.
Štai toks buvo mūsų, diplomuotų vaikų gydytojų, žinių apie kūdikių maitinimą bagažas. Todėl pradėję dirbti net ir nesistebėjome matydami visur beveik vien tik iš buteliukų girdomus kūdikius. <…> Daugelis motinų laikė save vos ne didvyrėmis, sakydamos: „Aš žindžiau visą (!) mėnesį“, bet dar daugiau buvo tokių, kurioms pieno pradėjo „trūkti“ jau pirmą antrą savaitę. Kai kurios išdidžiai pareikšdavo, jog „nesiruošia būti karvėmis“, bet šiaip jau po labiau diplomatiškos frazės „nebeturiu pieno“ skėčiu spietėsi visos: ir nuoširdžiai taip manančios, ir tos, kurios žindyti paprasčiausiai nenorėjo. <…>
Dirbdamas vaikų gydytoju negalėjau nepastebėti daugybės pavyzdžių, kurie metams bėgant dėjosi į šimtus ir tūkstančius, piršdami nebenuginčijamą išvadą: nežindomi kūdikiai serga daug dažniau ir sunkiau. Ypač tuo įsitikinau važinėdamas pagal iškvietimus pas sergančiuosius. Jeigu iškvietimų sąraše būdavo mažų kūdikių ir jeigu jie išties rimtai sirgo, galėjau drąsiai eiti lažybų, jog buvo jau nebežindomi. <…>
Kadaise, 1985-aisiais, Plungės rajono laikraštyje „Kibirkštis“ pasirodė pirmasis mano straipsnelis „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“. Praėjo daugiau kaip dvidešimt metų. Galiu sakyti, kad tiek pat kartų padidėjo mano žinios ir patirtis. Tada tai buvo jauno vaikų gydytojo iššūkis kūdikių žindymo tradiciją belaidojančiai visuomenei. Dar nelabai daug išmanančio, tačiau gero norinčio ir nustebusio, kodėl patys žmonės atsisako tokio stebuklo. Motinos pienas žmogaus kūdikiui – ne tik geriausias maistas, bet ir apsauga nuo ligų, o žindymas – geriausias maitinimo ir nuraminimo būdas. Tūkstančius metų gamta jį tobulino. Atrodo, viskas aišku <…> Tačiau mes esame homo sapiens – protingi žmonės, nelinkę besąlygiškai tikėti, mums reikia įrodymų faktais, skaičiais ir mokslo garantijomis. Taigi, prisiimdamas visą atsakomybę, už šioje knygoje parašytus žodžius, liudiju Jums, ką esu skaitęs rimtuose raštuose, girdėjęs iš dalyką išmanančiųjų lūpų ir pats regėjęs savo akimis. Čia Jūs nerasite įsakymų, tik informaciją ir ja pagrįstus pasiūlymus ir patarimus. Tikroji demokratija yra žmogaus laisvas pasirinkimas, gerai suprantant, ką jis renkasi. Kiekvienas esame savo laimės kalvis.
Nuoširdžiai Jūsų –
Kazimieras Vitkauskas
Nuomonių apie knygą, pastabų ir klausimų mielai lauksiu elektroniniu paštu vitk@takas.lt ir zindyk.lt
