Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Dėkui, Kristina. Čia tie turbūt, kur mamytės iš eBay siunčiasi? Teko skaityti gerus atsiliepimus, bet dar lig šiol nedrįsau pabandyti. O kažkoks aprašas su tais kremukais ateina, kad tikrai nėra steroidų sudėty?

situacija kaip apie mane ir mano 5 su puse men suneli, ji nuolat kybo prie kruties nakti ir taip jau koki men. pavargau nuo to naktinio maitinimo…kai  gime kelesi kas 2-3val pavalgydavo ir vel miegodavo. miega su manimi lovoje. paskui prasidejo pilvuko bedo. bet jis muistydavos, inksdavo, bet nekybodavo tiek…o db….beprotnamis kazkoks, jei nevalgo ir miega be papo burnoje tai gal max 30min,nes naktis toookia ilga, o maitinimu tiek daug….as jau net nepajegiu suskaiciuot. soskes neima, isbandziau dvi rusis, gal ir mazodai.o nakti jis ne tai kad isikibes miegotu, jis valgo…o jei neduodu toookie verksmai. nesuprantu kur klaida padariau

aciu uz nuomone. vakar paskaiciau ir sakau pabandysiu neleisti uzmigti prie kruties, is antro karto pavyko, jis nusisuko, bande verkt, bet paglosciau nugaryte ir uzmigo. nakti kelesi nemazai, bet vis naudojau ta metoda, kad tik uzsnusta-atimti. kelis kart pavyko, tik uz rankytes palaikiau, kita syk jis pats pradejo save migdyti-dainuodamas, o kelis kart verke, tai tokia naktis, bet ir tai jauciuosi trumfavusi…nors….man regis jis moka uzmigti pats. nuo kudikystes jis nera papinukas, pavalgo ir neikisi po val, ar tada kada pati nori, jis spjauna ir suka galva, tik va koks men kai jis nakti kaba prie kruties. soskes neima, bandau ikist, bet jis arba kandzioja ja arba ziaukcioja, bandziau dvi rusis ju, nemoka net is buteliuko gert. nukrypau nuo temos, as manau, kad uzimtumo jis gauna diena, vaziuojam i mankstas, buname lauke pora kartu, valgo ir normaliai, uzmiega tikrai ne prie papo.ryte balkone pasupu ir miega, lauke pats dainuoja ir uzmiega, o pries naktini miega prie kruties.tai net nzn.dantuku kaip ir nesimato, sakau gal tas neramina ji….

Mieloji,

Teorijų ir paaiškinimų vienam ir tam pačiam dalykui yra daug, ir jei turite noro, laiko, energijos, galite jas tikrinti ( tiksliau gal taip ir reikia, nežinau: su pirmuoju taip ir darydavau, o antrą kartą- tiesiog pasidaviau ir susitaikiau su tuo, kad visko iki galo nesuprasiu niekada, ir kad kartais reikia tiesiog daryti tai, ką reikia, ką jauti, ką pajėgi, kas pavyksta, net ir gerai nežinant kas ir kaip. Jei tik veikia. Nors ta nežinia, neslėpsiu, kainuoja irgi nemažai, ir vargina, na bet sakau, visada viduj žinai, kaip tau geriau).

Taigi tai, kas buvo minėta, tikrai gali būti priežastimis " kabėjimo" prie krūties naktį, ir aš pati visada tiek sau, tiek kitoms mamoms, kai per daug išsenka sakau, prašau, primenu, atkreipti dėmesį, ar netyčia pati sau taip sunkiau pasidarai per daug galbūt tą vaiką tampydama visur ir " ugdydama", ar nepasitikėdama, kad gebėtų, kad reiktų leisti bent pabandyti nusiraminti pačiam. Ir visgi: yra kita to reikalo pusė- net jeigu imi ir sau pripažįsti, kad tikrai išvargusi verčiau bet kokiu atveju, nes taip lengviau ir paprasčiau kiši ir kiši tą papeliuką ir tarsi " sau prisidarai" tuos naktinius budimus, ar tai irgi nėra vardan vaiko gerovės: t y. išsaugojimas sveiko proto ir savęs pačios, neišsunkiant paskutinių jėgų likučių " teisingam, suplanuotam, organizuotam" elgesiui. Čia didžiuliai spąstai: nes mes tomis teorijomis patikime, ne tik todėl, kad jos argumentuotai, gerbiamų specialistų ar žmonių su patirtimi pateikiamos, bet ir todėl, kad jos dažniausiai labai sutampa ir su tuo, ką mes jaučiame viduje, tuo, ką ir aš pati dažnai ir sau, ir kitoms patardavau. Ir žinau dabar jau,kad net nugąsdindavau, nes prieš "tiesą" juk sunku pakovoti ir belieka graužtis ir kaltinti save, ar ne. Kad va kitos sugeba, o aš ne. Kad aš kažką darau blogai, ar mano vaikas. 

Bet tikroji " Tiesa", juk ta, supratau tai, deja, tik neseniai, kad nepaisant to, kad tikrai yra dalykų, kurie yra amžini ir patys geriausi, kad tikrai yra atsakymai nesikeičiantys ir universalūs, mes per mažai įvertiname aplinkos įtaką ir savo, savo vaiko prigimtines savybes. Ir per daug su jomis kovojame, neatsižvelgiame, būname sau per mažai atlaidžios. 

Ką tuo noriu pasakyti: apie naktinius maitinimus aš turiu savo teoriją ir labai norėčiau vardan jūsų kūdikio, ir kitų ją čia išdėstyti, priminti, jog reikėtų kažkaip pabandyti vaiko poreikį patenkinti galbūt atsisakant kažko mažiau svarbaus ( laikinai, kol jis toks mažas), kodėl galbūt jis keliasi ( ir kad tai niekaip su jūsų veiksmais ar jų nebuvimu nesusiję), kad jums reikėtų pabandyti galbūt su tuo nekovoti ( nes išvargsite nei kiek ne mažiau, o ir tas triumfas prieš kūdikį, vargu ar ilgainiui to džiaugsmo ims teikti, ir jis, jei bus pakankamai atkaklus, vistiek ras būdų, kaip iš jūsų išsireikalauti tai, ko jam gyvybiškai šiuo metu reikia, ne per naktinius maitinimus, tai gal dienomis, ar ateity, paauglystėje). Aš ją susikūriau, nes ji padėjo man ištverti ir jaustis mažiau plėšomai viduje, net jei ji visiškai klaidinga. Nors vėlgi, štai šiandien, kaip tik straipsnis " delfyje" ( "Apie neidealias motinas ir mus netobulus"), paskatinęs mane visgi parašyti. Na, tam atvejui, jei ir jūs auginate būsimą lyderį ;) Ir šioks toks pragarėlis jums numatytas bet kokiu atveju. Nes sakau, gali būti, jog viskas yra ir paprasčiau. ( dar kartą atsiprašau už savo ilgą rašliavą: ji todėl ir ilga, kad ir pati naktinių maitinimų tema tokia. ne visais atvejais. tik tais, apie kuriuos tiek daug norisi pasakyti, ir reikia. nes jie yra dalis kitų, daug sudėtingesnių iššūkių).

Žodžiu, nenoriu, kad viskas imtų atrodyti labai sudėtingai ( esu ne kartą gyvenime gavusi " barti" iš kitų žmonių, kad viską taip sureikšminu, sugilinu, komplikuoju). Na bet yra vietos po saule gal ir tokiam visko matymui, gal jis kažkam reikalingas. Nebūtinai jums, galbūt jums tikrai pakaks truputėlį sutvarkyti režimą, gal daugiau pamaitinti ar mažiau, leisti daugiau išvargti dieną ,ar mažiau ir tai padės: nuoširdžiai to linkiu. Tiesiog mėginti, ekspreimentuoti: tą, aną, kitą- visi patarimai vertingi ir visi kažkam padeda. O manasis, jei apibendrinant, tuo atveju, jei, kaip ir man: nuoširdžiai viską išbandžius, jei nieks nepadės, tiesiog toliau nenuleisti rankų, ieškoti pagalbos, atsakymų, kitų patirčių. 

Nes pvz., maniškis, atkaklus budinėtojas ir naktinis valgytojas ( po brolio jau) iki trejų su puse, mums baigus šią žindymo odisėją vos prieš mėnesį ar du, miegoti iki šiol sėkmingai eina…pusę keturių nakties, ir keliasi antrą dienos. Aš turiu edukologijos magistrą, daugybę pagalbininkų ir patarėjų, perskaičiusi ir išbandžiusi krūvas puikiausios literatūros ( patikėkit, miego problema jau buvo tapusi, ir tebėra, vos ne mano pačios išgyvenimo klausimu, taigi nuoširdžiai esu griebusis bet kokio šiaudo). Vadinasi, kažkas dar yra mums nesuvokiamo ir ne mūsų valioje. Todėl ir sakau, kad kartais kova būna pasmerkta pralaimėti nuo pat pradžių.

Bent man taip atrodo. Vaikas juk turi teisę į savo valią: savo norų,  poreikių tenkinimą, net jei jie mums visiškai nepriimtini ( na, ypač, jei kaip minėjau, jis gimęs būti lyderiu, ne blogąja prasme, o galbūt ateities vedliu, kuris žino, kaip mums išspręsti gilias visuomenėje slypinčias problemas: skurdą, karus, kito žeminimą, ligas ir pan., ir galbūt jo savybės,kurios dabar vystosi ir tuo nemiegu pasireiškia, būtent tam ir skirtos, kad kažkur mus nuvesti). Tik sakau, tada reikia sugalvoti, kaip pasirūpinti savimi, kad sugebėtum juo pasirūpinti iki kol taps savarankiškas. Nes prisiversti nemiegoti, nepailsėti mėnesį, du, pusę metų yra tik valios klausimas, ir jei save įtikinsite, būsite motyvuota jums tai pavyks. Kol neatsidursite ligoninėje ar arti išprotėjimo ribos ( jei esate intelektuali, apsiskaičiusi, stipri asmenybė)

O to savo patarimais visai nenoriu. Todėl ir sakau, jei neturite galimybės į pagalbą, galbūt nedirbti ir ilsėtis dieną, nepažįstate savo organizmo, jo poreikių ( o kas mus to mokė?), nesigėdykite pirmiausia žiūrėti savo poreikių ir kažkaip tikrai tuos naktinius maitinimus griežčiau, ar mažiau griežtai, kaip pavyks, drausti ar mažinti ( žiūrint, koks reikalas). Nes svarbiausia vaikui: gyva mama. Kokie svarbūs tie maitinimai bebūtų. Na, o jei visgi jaučiate, kad sugebėtumėt savęs mirtinai nenualindama visgi spjauti į visas baimes, abejones, teorijas ir pabandyti rasti būdą, kaip nenukentėti abiems, ir visgi į šitą naktinių žindymų maratoną leistis ir " bėgti" tiek, kiek vaikui reikės ( pabrėžiu " reikės", nes ne iš noro pakankinti jus, jis taip elgiasi, ne iš malonumo ir " ožių" ar išlepimo), sėkmės jums. Nes tas keliasne kiekvieno pečiams ( ty ne kiekvienos šeimos, ne kiekvienos mamos). Ir tikrai savo noru, jei tik yra galimybė išvengti nelinkiu juo eiti: na vien tam, kad pvz., sugebėčiau straipsniais, tyrimais, jus įtikinti, kokią naudą tai duoda vaikui, jūsų pačios augimui, egzistencijos prasmingumui, vidiniam pasitenkinimui ir net visuomenės ateičiai. Bet tai turi būti tikra, ir ateiti iš vidaus. Jei bandysite save versti ir apgauti: tik smarkiai nukentėsite. Ir naudos nebus niekam.

Pasirinkite išmintingai. Sėkmės!

P. S. Kam su odelių sudirgimais problemos, prisiminiau, jog norėjau parekomenduoti dr. Hauschkos " Med" liniją, ty priklausomai nuo pažeisto ploto kremą arba losjoną su krištolinių pluoštagėlių ekstraktu. Jis nemaskuoja simptomų, kaip cheminiai preparatai, yra labai nepigus, bet visgi siūlyčiau jį išmėginti.Mano pačios oda yra be proto jautri net ir visokioms žolelėms ar aliejams, taigi savo kailiu esu išmėginusi, kaip šitos kompanijos gaminiai veikia ( pvz., lūpų pūslelinei). Tikrai pagal jų filosofiją: padeda odai tvarkytis pačiai. O manau, kad, ypač, jaunai odelei, tai yra didžiulė dovana. Kaip ir su auklėjimu: padėti tiek, kiek mimimaliai reikia ir leisti pasireikšti didžiuliam kūdikio, vaiko ar odos ( visi jie juk panašūs tuo,kad yra sudėtingi ir labai savarankiški mechanizmai) potencialui išgyti, išlikti, sėkmingai funkcionuoti. Veikti švelniai ir užtikrintai vienu metu. Čia didelis menas, įvaldomas su laiku, išbandymais ir užsidegimu.

Na ir nepamiršti, kad mes pačios irgi tokie pat organizmai: viso to paties reikia ir mums. Ir jei dar neišmokome šių pamokų, motinystė, kuri daug kam neveltui simbolizuoja tikrąjį augimą, kai turime išmokti mąstyti savarankiškai, pasirūpinti savo poreikiais, spręsti savo galva. Čia prasideda tikrasis gyvenimas. 

O jo pradžia sunki. Jums lygiai taip pat, kaip ir jūsų kūdikiui. Turėkite tai galvoje ir būkite gera mama jums abiems ( tėtukai čia kenčia augimo skausmus lygiai taip pat, bet tai jau kita tema, gal susilaikysiu šį kart nekraupindama dar labiau)

Iki! Su geriausiais linkėjimais Jums, ir toms, kurioms, labai apgailestauju, jog neparašiau anksčiau ( o taip, nesu žydinti ir tobula mama, puikiai viską išmananti ir pati…ar taip gerai savimi besirūpinanti ;) Nors ką čia apgailestauti: reikia gyventi toliau :) 

tai žinokit tokiais etapais, kai pats pikas, tiek vaikio budinėjimų, tiek vilties netekimo manyje pačioje ( o čia, kas baisiausia, tai labai susiję: nes kuo tu labiau įsitempusi, tuo jis tarsi specialiai bunda dažniau, tarsi viena vertus, norėdamas, įsitikinti, kad mama dar čia, dar kruta, laikosi ir jam neteks kęsti to šaltinio netekimo ( visi išgyvenimai, kaip sako psichologai, yra itin stiprūs, jaučiami visa kūdikio esybe: alkis, šaltis, vienatvė, ir užsifiksuoja dėl to taip stipriai po to, ir ilgam, na kad net suaugus tam tikrų atgarsių lieka, na bet neišsigąsdinkim su tuo labai , nes visko dar bus neišvengiamai, ir su viskuo, kita vertus, jie pajėgūs vienaip ar kitaip susidorot). Tai va taip jam tas nerimas persiduoda. Kita vertus, savotiškai padėt jie mamai nori. Gerai nepamenu ( " pieno rūkas galvoje dar neišsisklaidęs :) kaip ten tiksliai psichologai aiškina, bet patikrinta praktikoje, taigi bent mano ir, tikėtina, kad ir dar keletu ( gal ir jūsų pvz.,) atveju gali būti tai tiesa: na kad jie savotiškai mus taip verčia spręsti tą problemą, pasikeičiama vaidmenimis, tarsi jis jums mama tampa ir bunda žiūrėti kaip jums, gal net mano, kad ir jums tai, kad jis žinda tai taip pat instinktyviai gera, kaip ir jam. Daug geriau yra čia kitos mamos paaiškinę kažkur apie tai, pabandysiu paieškoti ( na kaip mamos būklė veikia kūdikį ir atvirkščiai) atvejais, tai ką aš darydavau, tai bandydavau išsiaiškinti, ar tas nuovargis tikras, ar tik galvoje. Aišku, nuo to, jis mažiau kankinantis ir tikras nepasidaro, bet bent jau pasirodo įveikiamas. Aišku tą irgi tik po gal antrojo vaiko gimimo supratau, su pirmuoju tai iš valios, inercijos variau, jaunesnis organizmas dar buvo, prisitaikė prie visko ( o labiausia tai aš jį pati ir išvarginau, ne vaikas: na bet nemokėjau, nežinojau, kad galima ir kitaip). Dabar jau truputį iš patirties įgijau šiek tiek žinių, kas man padeda, gal todėl ir noriu pasidalinti. Nors ir žinau, kad gal tik man padėjo, nes mes visos, visi skirtingi, mūsų gyvenimo aplinkybės, reakcijos labai nevienodos, bet manau, kad sužinojus apie skirtingas patirtis, gal tiesiog vaizdas prasiplės, kažkokių minčių naujų kils, net jei ir tai, ką sakau, jums nepasirodys priimtina ir tai jau bus nauda šiokia tokia. Nes kartais gal tiesiog įstringi nevilty ir nematai šviesos. O čia gal nors pyktis kils: nu kad aš tai jau taip, kaip ta moteriškė nesikankinsiu, jinai ten gal įtikėjus savo teorijom, o man tai visai nepriimtina. Ir tada jau žinosit, ko nenorit daryti, kam jūsų vidus priešinasi…o nuo čia ir iki žingsnio, idėjos, tai ko gi visdėlto norėčiau, ką galėčiau padaryti netoli. 

o labiausia, šalia terapijos sau pačiai, kad įprasminti tai, per ką praėjau, turbūt rašau tai mamai, kuri irgi vis dar ieško, ir kuri galbūt net nėra pagalvojusi apie tokią galimybę: na kad, bent jau tikiuosi, galima būti normalia pusėtinai ( ty į jokias sektas, judėjimus, madas) nepasinešusia mama ir pvz., taip ilgai žindyti tik todėl, kad tai, jautė pati, kažkodėl gyvybiškai svarbu jos vaikui, kad ne visi atsakymai apie žindymą mums dar yra žinomi, kad mes pačios kuriame savo ryšį, savo istoriją, savo metodus: nes nei mūsų protėviai, nei moderniausi tyrėjai iš tiesų gerai nieko nežino: nei kaip mums auginti šią kartą, nei kaip būti patiems ( na man taip sutapo, kad vienu metu turiu ir bandyti išlikti šiame pašėlusiame pasaulyje su savo jautrumu ir pati, ir lygiai tokius pačius vaikius, irgi linkusius į kūrybą, lyderystę, nervų sistemos imlumą dirgikliams ir kitų energijoms, emocijoms, jame auginti, ne tik savimi kažkaip pasirūpinti, bet ir jais). Na va tai ir elgiuosi, kaip išmanau, kaip jaučiu, kad teisinga. Nors taip anaiptol nėra. Bet rizikuoju. Jaučiuosi trapi iki pat gelmių, daug skausmo, nuovargio, nevilties akimirkų, bet…gyva iš tikro. 

Tai va dėl tos galvos. Mums ten įkalta, prikišta daugybė programų, tai va jei pavyksta jomis suabejoti ir pabandyti jas kažkaip nulaužti, galima ir su tuo nuovargiu, ir daugybe kitų dalykų susidoroti. Nes žmogaus organizmo galimybės yra neribotos: tą ir mokslas pripažįsta. Ir energijos atsargos jame didžiulės, tik va tas mūsų protas ne visada leidžia prie jų prisikasti, ty pats jų labai daug išsiurbia. Juk iš tikro miego, pvz., jei tik perliptum baimę ir įsitikinimą, kad žmogui reikia miegoti taip ir taip, tiek ir tiek, pamatytum, kad net su tokiais kūdikių ritmais, visiškai pakanka. Gamta kažkaip su savo visais hormonais tuo pasirūpina. Bet čia aukščiausias darbo su savim lygis, kurio net man po šešerių metų nemigo naktų dar nepavyksta iki galo atlikt ir pasikliaut, jog viskas bus gerai, kad yra ir kitų būdų pailsėti. Svarbu nesipriešinti ir nesinervinti. Juk žiūrėkit, yra žmonių, kurie sugeba per dvidešimt pokaičio minučių pailsinti smegenis lyg būtų miegoję kelias valandas. Bet čia irgi aukštasis pilotažas ir turbūt daugelio metų praktika. Aš darydavau taip, kaip man pavykdavo: miegodavau, kada tik radusi valandėlę,galų gale gulėdavau, skaitydavau, spjovusi į didžiąją dalį nebūtinų veiklų, na kiek minimaliai reikia nusiprausti, pasigaminti naminio valgio ( ne visada). Nedirbau, tik mokiausi magistre pirmaisiais metais. Turėjau pagalbos iš senelių ir vyro. Tai ne visiems įmanoma. Nes iš šalies tarsi tai reikalautų pakeisti visus savo gyvenimo prioritetus ( laikinai), o tai dar gal daugiau streso sukeltų. Mano tiesiog buvo tokios aplinkybės, todėl gal ir bepigu čia agituoti. Bet sakau, aš tik dalinuosi variantais, kaip įmanoma, ir kad įmanoma, jei reikia. Ir kad išgyvenau, suderinau, vadinasi tai gali bet kas. Kam tokie sudėtingesni vaikai pasitaikę :) Nes mėginau viską, ką ir jums siūlau ir aš, ir kitos mamos, išmėginti: tik po daugybės kovų ir bandymų susitarti, juk "pasidaviau", išvados, jog kitaip nebus ir būtent man čia teks išmokti gyventi su tokiais režimais, priėjau. Per ašaras, neviltį ir pan. Nes jie kelsis vistiek, žindysiu ar ne: tik tada bus dar sunkiau- glostyti, nešioti, daryti pieną,arbatėles, dainuoti, šokti, supti. Tik dar labiau išsibudinsiu, neužmigsiu visai. Galų gale ir fiziškai aš nesu ištverminga, kad tuos bernus savo iš akmens ir metalo sudarytus turbūt pakelt jau nuo kokio šešto mėnesio ta narsa išgaruoja ( o jei nesusipranti, tai nugara greit tau tą primins). Tai silpnumas ar stiprybė tame pasidavime vertinti sunku, o ir kam reikia. 

Tai vėlgi, kadangi jau ir pati savo mintyse nesusigaudau, ką aš čia ta įžanga norėjau pasakyti :))), apibendrinu: su tais naktiniais maitinimais turbūt yra taip, kad kiekvienam jo priežastys yra individualios, ir atitinkamai skirtingi būdai " problemai" ( jei visgi tikrai įsivardini apsvarstęs gerai, kad  TAU tai tikrai problema ( ir nieko čia silpno ar gėdingo tai pripažinti, svarbiausia, kad tai būtų tavo sprendimas iš vidaus: kad tikrai nepajėgiu, ne todėl, kad niekas nemaitina, čia mano vaikas kažkoks nesveikas,gal išlepinau, gal serga( o gal ir tikrai, reikia įsitikinti). Vaikas paprastai pajunta, kaip iš tikro mamai yra, ir ar gali ją toliau spausti. Va mane, be pasigailėjimo, nes gal jautė kad gali, kad esu mokytina :) Ir kadangi nuo mažo amžiaus, nellabai sąmoningi dar, tai teko variantą, kad specialiai, piktybiškai irgi atmesti.

Tai va, jei viską išbandysite, ir vistiek niekas neveiks ( ty su laiku ir pastangomis padėtis nesikeis, augimo šuoliai eis ir praeis, alergijos irgi, įspūdžiai bus ir mažinami, ir didinami, vonios, laukas, valgymų skaičius padidintas, sumažintas, miegama ir kartu, ir atskirai, su tėčiu ir be jo, ir vistiek niekas nepasikeis), turbūt mano žinutė buvo skirta būtent jums, ir gal prie jos dar sugrįšite. O jei duok die tik kažkas iš kitų patarimų ar jūsų pačios patirties, atradimų, padės, tai labai džiaugsiuosi: nes aš tikrai nesu iš tų, kuriems kažkurios vienos žmogiškos būtybės gerovė( net jei tai žavus bejėgis kūdikėlis) svarbesnė už kitą. Labai linkiu, kad šis išbandymas per daug neiškankintų ir jūsų, kad neprarastumėte motinystės džiaugsmo ir kokios depresijos ar išsekimo gniaužtuose neatsidurtumėte. Todėl tikrai rimtai svarstykite: ką aš parašiau, ką mano iš šalies kiti jumis besirūpinantys žmonės, kaip viskas nuoširdžiai jiems atrodo, nes jie gal geriau pažįsta jus ( jūsų " klaidas" gal greičiau pastebėtų….arba dar viską apsnukintų, deja. Tada tiesiog fizinės pagalbos, o ne patarimų prašykitės drąsiai. Bet kokia proga naudokitės. Vaikui išauginti jog reikia viso kaimo, ne veltui sakoma. Vienam žmogui tai yra tikrai per didelė našta)

sėkmės!

aciu aciu uz gilu pamastyma, blaivia galva, nes manoji nebemastanti….

si naktis buvo tokia kaip vakar, uzvakar….uzmigo be kruties, tikrai ta moka, kaip ir atmesciau ta varianta…o nakti valge valge, net gal galiu teigti, kad jis snaude o ne miegojo, tas miegas jo pavirsinis regis. tryne akytes ar tai veiduka, vartesi ir bande verkt, bet nepanasu, kad is skausmo, krutis nuimdavo neramuma, bet atimta is burnos, nebuvo tragedija, miegodavo kokiu 10-30min ir vel tada viskas kartodavosi, inkstimas, vertimasis ant sono ir taip per nakti…

kad man taip…mano vaikas jau nuo puse devyniu zirziam 21val, jis miega, arba biski po 21val. keliasi tikrai ne kaip jusu….be skaiciaus…o ryte puse 7jis gyvas, stai va taip…o kiek jusu vaikui laiko?

as pirmaja maitinau iki 1.7 ir nakti keldavosi kokius 4  kart, tada viena maitinima atemiau, liko 3, paskui dar viena atemiau ir taip toliau. taciau ji ir dar db keliasi naktim n kartu, tai apklot, tai sisiot tai vel ko….