Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Sveiki,

Kartais, kai gydytojas būna labai užsiėmęs ir nespėja atsakyti į visus tėvelių klausimus, tai bandom padaryti mes – šiek tiek jau žindyme prakutusios mamos. Taigi, kol kas manau, jog galite atsipalaiduoti (kiek tai įmanoma dėl tų pilvelio skausmų) – panašu, kad viskas vyksta taip, kaip ir turėtų vykti žindymo pradžioje, kol pieno gamyba pas mamą dar tik reguliuojasi, o vaikelio žarnynas taip pat dar tik bando prisitaikyti prie naujovių, bręsta tokiam maitinimosi būdui. Maitinimosi ritmo taip pat natūralu, kad dar nelabai yra, dažnai krūtimi maitinamiems kūdikiams jis ir neatsiranda toks griežtas – juk pieno sudėtis labai skiriasi, priklausomai nuo vaikelio poreikių, tad mes, žindančios mamos dėl tų minučių, kiekių ir kartų paprastai stengiamės sau nesukti galvos ir pasitikėti tiek savo "pieno fabrikėlio" automatizuotu darbu, tiek savo kūdikiu, geriausiai žinančiu, kada ir kiek, jam reikia šio stebuklingo maisto ir meilės šaltinio.

Visų mūsų kūdikiai, kaip ir mes, suaugę, labai skiriasi, tad vieni valgo po truputį, bet dažniau, kiti ilgiau ir rečia, o dar kiti – tiesiog visą laiką ;) Juokas juokais, bet žinant, jog motinos pienas virškinamas labai greit, o jų skrandukai dar labai maži, kaip ir jėgos, kurios bevalgant greit išsenka (kūdikiui žindimas – pradžioje tikrai nelengvas darbas) – nieko nuostabaus, kad kartais tenka žindyti vos ne kas penkiolika minučių. Arba, kaip jums atrodo – retai (jei sušlapina bent šešis vystyklus/sauskelnes per parą – reiškia tiek, jam ir pakanka – gal jūsų pienas teka labai lengvai ir gausiai, gal vaikelis stipriai žinda ir daug prisitraukia vienu kartu. Žodžiu, jei jam pienuko trūktų, jis tikrai vargu ar miegotų, toks atsipalaidavęs kaip rašote, greičiau jau klyktų nuolat. Pieno gamyba greitai susireguliuos pagal vaikelio poreikius ir krūtų nebespaus – jos "žinos", kiek to pienelio vaikučiui reikia, tiesiog išlaukite. O iki tol kiekvieną maitinimą duokite arba tą krūtį, kurią labiau tempia, arba tiesiog paeiliui. Svarbiausia, įsitaisykite labai patogiai, kad neužspaustumėte latakėlių ir pienas lengvai ištekėtų, galite truputį krūtis pasimasažuoti, prieš maitinimą pašildyti pvz., po šiltu dušu. Nusitraukti aš kažkaip bijodavau, kad dar labiau nepaskatinčiau gaminimosi, na nebent keletą čiurkšlelių, kad būtų vaikui lengviau traukti, jei jau krūtis labai kieta. 

Per prievartą tikrai nemaitinkite ir nežadinkite. O dėl pilvelio, tai nemažai patarimų mamos čia kažkur jau yra davę – tai tiesiog trumpai reziumuoju, kad labiausiai padeda kuo dažnesnis vaiko nešiojimas (ant rankos žemyn pilvuku), sūpavimas, lengvas masažiukas, pvz.,http://www.youtube.com/watch?v…..KwSfcDjOUc, ramybė, šiluma (tiesiog šiltas delnas ant pilvuko ar pašildytas vystykliukas). Pasistenkite, kad tiek, jūs, tiek mažylis, patirtų kuo mažiau įspūdžių, įvairių dirgiklių (maudymas kartais padeda, tačiau, kartais gali tapti streso šaltiniu, ypač, jei jūs tai darote su baime), glauskite mažylį prie savęs, kuo dažniau – tai padės susireguliuoti ir pienukui, ir pilvukui ;) Kiek mačiau viename dokumentiniame filme, Afrikoje, kur mamos nuolat fiziškai kontaktuoja su savo kūdikiais – juos glamonėja, maitina ir migdo pagal jų poreikius – dėl pilvuko dieglių nešaukė nei vienas. Išmokys jūsų mažylis ir jus – kas jam geriausia. Sėkmės. Aukit smagiai

Mano dukrai iš pilvo dujoms pasišalint padėdavo tokia poza: atsisėdu, sau ant kelių pasitiesiu kokį storesnį vystyklą, tada guldau dukrą – galva ant kelių, o kojytės pritrauktos jai arčiau pilvuko, padukai remiasi man į pilvą, tada arba masažuoju jai pilvuką, arba linguoju keliais į šonus. Ji pasiraitydavo ir pradėdavo purpsėt. O kartais ir tai nepadėdavo. Tokie jau tie diegliukai, dažniausiai ir efektyviausiai padeda tik laikas. Kokių tik aš lašų neišbandžiau ir galiu pasakyt, efektyviausias yra tas paprastasis espumizanas, nors irgi ne visada gelbėjo. Pirmą mėnesi nebuvo pas mus jokio režimo ir net nereikia jo tikėtis. Tiesiog taip ir sėdėjau su ja, arba prie krūties, arba ant kelių, o naktį šalia savęs.