Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Sveiki, gydytojau ir visos mamos,

mano berniukui – 2 mėnesiai ir kelios savaitės. Nuo pat gimimo maitinu pati, manau, kad sekasi gerai, nes svoris gerai auga (pirmas mėn. 1140 g, antras – 1250 g.), nuo gimimo priaugo 2,5 kg, gimė 3060 g., ūgis dabar jau 59 cm.

Turiu problemą su vaiko nemiga: dar pirmom savaitėm lyg ir miegojo dienos metu, o nuo trečios savaitės prasidėjo pilvelio problemos, ir vaikiukas dienos metu per vargus porą kartų maksimum po pusvalandį pamiega, naktis, kuri prasideda apie 12, praeina lyg neblogai, su dviem ar trim pabudimais pavalgyti ar nusiraminti, ryte įvyksta didysis pasituštinimas su daug efektų. Vaikiukas guldomas ir ant pilvuko, galvytę labai gerai kelia ir išlaiko, kovai su diegliais išbandėme visas tradicines ir netradicines priemones, efekto nebuvo, tad tiesiog dabar su vyru laukiame, kol praeis. Pagerėjimas pastebimas.

Kadangi vaikas per parą prigamina daug šlapių sauskelnių, tuštinasi du – tris kartus per parą, manau, kad pieno tikrai užtenka. Vartojam ir vit. D3 (du lašus), tačiau tas vaikiuko nemiegojimas mane varo į neviltį: blogiausia, kad nuo 9 ryto iki pat 12 nakties vaikas žiovauja, jei pavyksta užsūpuot – tai vos 20-30 minučių. Gerai, kad dabar jau nebeverkia, nes anksčiau dar ir verkdavo kone visą dieną. Manau, kad būtent dėl to, kad neišsimiegojęs.

Buvom pas pediatrus Santariškėse, nieko blogo nemato, pasiūlė ilginti tarpus tarp maitinimų, o jei verkia –  duoti vandenį ar arbatėlę. Kadangi iki šiol vaikui duodu žįsti kada tik jis nori (dažniausiai tai yra vienintelė veiksminga nuraminimo priemonė), jokio vandens ar kitko nenoriu kišti ir planuoju maitinti pati kaip įmanoma ilgiau.

Gal Mamulė Mū dar pagelbės man šiuo klausimu? Manau, kad nėra gerai, kad tokio amžiaus kūdikis miega per parą bendroj sumoj tik 8-10 valandų, o kartais ir dar mažiau.. Užsirašiau dar pas neurologą, bet nemanau, kad kažką blogo ras. Tiesa, kai vaikas irzlus, nešiojamas nori būti tik "stačias", o ilgai taip išnešioti negaliu. Gal tai ką nors reiškia? Į lauką vežu, bet kaip ir namie, pasnaudžia geriausiu atveju pusvalandį.. Taip jau du mėnesius sėdžiu ant sofos su vaikučiu ant ranku, o jis tuo metu arba valgo, arba tiesiog čiulpia krūtį nusiraminimui. Pati esu visai nuvargus, nes per parą miegu 4-6 valandas…

Iš anksto dėkoju už visus patarimus/pasiūlymus/atsakymus.

Ačiū už info, Martyna. Jau kažkaip visai man rankos svyra, pati žliumbt pradedu iš nevilties..

Radau daug kur forumuose, kad nemiega vaikiukai, tik baisu, kad nuo tokio nemiegojimo paskui paaugę bus irzlūs ir pikti. Šiandien (iki 16 val.) miegota buvo 7 valandos ir du kartai po 15 minučių man ant rankų, tai čia labai mažai.. Nuo 8 ryto iki 12 nakties normaliai nepamiegot – man tai nesuvokiama.

Bandžiau ir aš su kombinezonais ir atdaru langu, bet deja.. Tikiuosi, kad čia tik diegliai, o ne kas blogiau..

Rytoj turiu palikt mamai vaiką, tai net pieno iš įtampos negaliu nusitraukt, siaubas..

P.S. Kai aš sakau "Taip", tas galioja ir čiulptukui, jei jau visai nebegaliu(nes juk turiu sakyti "Taip" ir savo krūtims, kurios net ir po tiek metų visgi ne visada sugeba tam tikrais momentais išdidėjusius iki beprotybės žindimo/ tąsymo poreikius patenkinti), nešynei, tėčiui, seneliams, draugėms. "Taip" sakau ir penkiolikos centimetrų dulkių sluoksniui (surizikavau antrąjį tokiomis sąlygomis paauginti rizikuodama jo gerove bei sveikata ir galiu patvirtinti, jog drąsiai galite šį metodą taikyti savo namuose – vaikas sveikas ir protingas/laimingas, visiškai identiškas broliui, augusiam "normalesnėmis" salygomis. "Taip" "Taip" Taip" – išjungtam laikrodžiui, telefonui, naujai patogiai pagalvei, papildomam apklotui, levandų eteriniam aliejui, kasvakarinei šiltai voniai, šokoladui, "Taip" ėjimui miegoti antrą valandą nakties be karo (patikėkit, irgi nieko po to nenutinka. Ramiai skaitau, jis laipioja ant manęs, po to abu miegam iki pusiaudienio, o režimas yra gi – kasvakar einam gulti tokiu pačiu laiku :)))

"Taip – humoro jausmui. "Taip" – išprotėjusiam juokui, nežinomybei, alternatyvoms. "Taip" visoms baimėms. Leidžiu jums būti, bet nuo šiandien noriu gyventi su meile, ramybėje ir pasitikėjime. Klausykitės tik to balso, kuris jums tyliai kužda pasiūlymus, kaip elgtis, kad taip jaustumėtės. 

To labai linkiu šiems metams sau ir mums visoms – naujos kartos žmonių pagalbininkėms jų augime

Miela Mamule Mū, 

o, kaip gerai ir teisingai padariau, "užklausiau" jūsų pagalbos – iš visos savo nedidelės širdelės nuoširdžiai dėkoju už tokį išsamų, malonų ir teisingą (nes labai tinka man) pasakojimą.

Stengiuosi – tikrai – nelyginti ir negalvoti blogų dalykų, neskaičiuoju laiko ir palangių tikrai neblizginu, nes tai visiškai nesvarbu. Vienintelis nerimas, kuris kamuoja turbūt visas mamas, yra tas, kad vaikeliui būtų viskas gerai – jei užtenka tiek miego, kiek miega – gerai, nemiegokim; jei nori būt stačias – prašom, nešiosiu, kiek reikia; nori žįsti – jokių problemų. 

Tad dar kartą didelis ačiū jums – kad nepatingėjot, radot laiko ir noro padėt dar vienai kiek nusiminusiai pradžiamokslei:)

Einu nusnausiu, kol leliukas miega. Labanakt!

Laba diena,

Na, mūsų mergytė (Dabar 10 mėn.) taip pat nemiega dieną, o jei užmiega, tai tik 15-30 min. Taip pat einame 1-2 h miegoti, keliames 11-11.30 h. Iš pradžių ir pačiai trūkdavo poilsio, bet po kiek laiko apsipratome su tuo, nelabai kreipdavau dėmesio į laiką…

Na, žinoma, tikiuosi, kad išaugsime iš tokio režimo, ir gal veliau dar paūgėjusios eisime ankstėliau gulti:)

O jums, kantrybės, apsipratimo ir susitaikymo su tuo, ir leisti viskam tekėti sava vaga…:)

Sėkmės!

Mieloji – drąsiai leiskite savo protui naktį ilsėtis ir skleisti ramybės ir poilsio bangas, kurios pasieks jautrius kūdikio "čiuptuvėlius" signalu, jog "mama rami, reiškia aplinka saugi, mums viskas gerai, galiu ramiai ilsėtis ir aš". Leiskite visą darbą atlikti savo pasąmonei, kuri tuo metu valdys jūsų kūną pačiu seniausiu ir teisingiausiu – instinktyviu būdu, kuris užkoduotas mūsų genetikoje, kaip ir visų kitų mamų gamtoje. Juk sąmoningai "nedirbate", nededate pastangų, jog gamintųsi pienas ;) Lygiai taip pat ir jūsų kūnas žino, kokia poza jam įsitaisyti, kad būtų patogu tiek jums, tiek jūsų atžalai, kaip jam "pridengti" kūdikį jog jis būtų saugus nuo "priešų" (mokslininkai yra fotografavę miegančias motinas ir nustatė, jog beveik visos jos miega tokia poza, jog būna apglėbę vaikus visu kūnu, taip sudarydamos lyg saugų lopšelį, panašiai, kaip tada, kai jis dar buvo pilve). Atsiduokite natūraliems savo ir savo kūdikio instinktams – meilė ir artumas jam gyvybiškai būtinas. Taip, miegoti taip jis pripras, kaip ir jūs esate pratusi glaustis prie ko nors, kai neramu (o net kai ir ramu). Bet to kaina – dovana ir žinia, jog suprantate jo poreikius, jog visas pasaulis kupinas meilės ir švelnumo ir jis gali augti toje meilėje tiek, kiek jam to reiks. Nesibaiminkite ateities ir visiškai apie ją negalvokite (nebent šviesiai ;) – gyvenkite tik šia diena, kaip yra dabar, o paskui žiūrėsite – gal pamatysite, jog viskas su tais palikimais seneliams bus gerai, o gal net to visiškai nebesinorės ar neprireiks :)

O šiaip – tiek aš, tiek kitos mamos, kurios remiamės tik savo subjektyvia patirtimi, įsitikinimais, nuomonėmis, tiek mokslininkai (su visa pagarba mūsų mylimam Gydytojui), kurie mums taip pat pateikia tik apibendrintus faktus, tikimybes, didžiausius procentus ir tt. – visi vadovaujamės tiesa, kuri gali ir suklaidinti. Net jei paremta geriausiais norais. Save ir savo kūdikį geriausiai pažįstate tik jūs pati ir ta Tiesa, kurią jums jau dabar tyliai šnabžda jūsų širdis, yra pats tikriausiais ir labiausiai mylintis Vadovas, kuris neklysta niekada. Įsiklausykite į pojūtį "pilve", pajuskite, ar neįsitempia kaklo raumenys, nepradeda stipriau plakti širdis – tai gali būti jums sufleriai, kokį sprendimą priimti. Kas jums kelia mažiau streso: miegoti įsitempus su vaiku ar klausytis jo verksmo lovelėje, palikti vaiką seneliams ir jaudintis išvykus ar pavargti jį tempiantis su savimi, nervintis dėl neplautų grindų ar sukandus dantis jas išplauti? Kalbu apibendrintai, bet gal suprasite mintį. Mus labai dažnai nepaprastai nuvargina visi reikalavimai ,kuriuos tyčia ar netyčia (norėčiau manyti, jog visgi netyčia ;) mums primeta tiek visuomenė, tiek gero linkintys artimieji, o vaikai tomis priemonėmis, kurias turi (irzlumu, nerimu, ligomis) iš tiesų bando mus ne dar labiau nukamuoti, o nepatikėsite – padėti. Jų elgesys rodo, jog kažką darome iš baimės, iš reikalo, per prievartą. Pabandykite tiesiog atsipalaiduoti, judėti lėtai, imtis tik to, kas pavyksta lengvai, tarsi savaime, giliai kvėpuoti, stebėti ženklus, elgtis, kaip nori vaikas, kaip norėtųsi jums, jei minutėlei pamirštumėte, kaip yra "priimta", "geriausia", "daro draugės", "darė mama". Pamatysite – su kuo didesne meile ir atsipalaidavimu viską darai, tuo viskas geriau sekasi. Ir netiesa, jog viską reikia pasiekti sunkiu darbu. Kaip tik atvirkščiai – kančia, skausmas, nelaimingumas yra tik mums kūno ir sielos siunčiami ženklai, jog save prievartaujame, einame prieš savo prigimtį. O mūsų natūrali būsena yra – laimė, meilė, džiaugsmas, ramybė, taika su savimi ir su pasauliu. To ir linkiu mums visoms – mamoms, kurios esame arčiausiai tos besąlyginės meilės ir kurios išmokysime visus. Paprasčiausiai ir visų pirmiausia – be jokių išlygų pamilę save. nes esame tobulos jau dabar

Ačiū už gerus ir gražius žodžius, Mamule Mū, moralizavimo ar kokio negero tono tikrai nesijaučia jūsų atsakymuose. O aš tikrai stengiuosi – būti atsipalaidavus, nesinervuoti, migdyti vaikelį savo lovoj, maitinti, kada tik jis nori, bet atrodo, kad nebeištversiu daugiau.

Po trijų mėnesių su vaikučiu jaučiuosi visiška ligonė – skauda visą kūną (nuo nuolatinio sėdėjimo, nešiojimo, blogos pozos miegant), praradau apetitą, nieko negaliu veikti – net praustis einu tada, kai vyras gali pabūti su leliuku, o tai reiškia – retai. Blogiausia, kad nervinuosi, kad vaikelis paaugęs bus dar irzlesnis, piktesnis ir nepatenkintas viskuo vien dėl to, kad būdamas sparčiausio augimo stadijoj visiškai nemiegojo.

Jau kelios naktys, kai ir naktį nebemiega, niekaip nesuprantu šito dalyko – kaip toks mažas leliukas per parą miega vos 7 ar 8 valandas su pertraukom. Nuleidžiu rankas ir eisiu pirkti mišinuko – gal jis tikrai tik daug čiulpia, bet nieko nepavalgo ir dėl to irzlus/neramus/nemiegantis:( Nebežinau, norisi žliumbti ir galvą daužyt, nes taip ilgiau tęstis nebegali. Galbūt mišinukas padės, nes nekreipčiau dėmesio į nemigą, jei tai būtų tik nemiga, o ne nuolatinis zirzimas pereinantis į verkimą. 

Mielas Gydytojau,

aš tikrai stengiuosi – nebūt susirūpinus, džiaugtis, juokauti, visaip linksminti vaiką, nešioju, kalbinu, mankštinu, tačiau rodos, kad jam niekas netinka ir nepatinka. Pilvukas jau tikrai baigėsi, nes gebu atskirti tikrą verkimą nuo zirzimo, tad niekaip nesurandu priežasties, kuo vaikutis nepatenkintas..

Sakau, tebūnie nemiega, bet kaip jame įkvėpt džiaugsmą, nebežinau. Pamatytumėt mane, tikrai suprastumėt, ką turiu omeny. Visi aplink stebisi, iš kur pas mane tiek kantrybės – net patyrusios mamos jau senai būtų nuleidusios rankas ir išbandžiusios ką nors, kad ir vaikeliui, ir man būtų geriau:(

(vaikai, sakoma, pas mus ateina tada, kai mums laikas keistis – ir nebūtinai tapti kažkokiu tobulesniu – tokie mes jau giliai viduje – savo Tikruoju Aš – ir esame, tiesiog tam, kad taptume harmoningesni, labiau mylintis, ir galiausiai – laimingesni, o kartu su mumis – visa, kas gyva. Taigi, svarstau toliau, naudodamasi žodžio laisve ir šia tribūna (atsiprašau tų, kuriuos erzinu, bet jei nors vienai mamai mano mintis sukels kokį gražų jausmą, manau verta surizikuoti), galbūt mūsų kūdikiai nemiega, tokiu būdu mokydami mus, mamas – kaip pailsėti. Žinau, skamba mažų mažiausiai paradoksaliai. Bet dabar, kai atsigręžiu į penktus savo nemiegotus metus, suprantu, kad būtent tokia pamoka ir buvo, bent jau man. Ir tikrai, mylėdama savo vaikus, priverstinai turėdama juos žindyti milijonus kartų dienomis ir naktimis, išmokau labiausiai mylėti save ir šeima tapo laimingesnė, daug sužinojau apie savo kūrybiškumą, ištvermę, išmokau girdėti vidaus balsą, ir esu laimingesnė negu kada anksčiau. Atrodė, jog iš nuovargio mirsiu, ir kai tikrai taip nutiko, perkeltine prasme, prisikėliau visai kita. Todėl dabar, viena vertus, jus užjaučiu, o kita vertus džiaugiuosi, kad ir jūs turite tokį šansą – pabusti naujam gyvenimui

Pranešimas redaguotas 8:40 pm – vasario 23, 2012 Kazimieras Vitkauskas

fialCo rašė:

žinot, kuo toliau, tuo blogiau, bet nusprendžiau, kad neverta gaišti tų penkių tylos minučių (kai vaikas pavargęs visgi užsnūsta) skundams, nes vis tiek niekas nesupras. Net ir tie, kurie po kelis vaikus užaugino, ir tie, kurie dabar turi tokio amžiaus.

Kiek paklausau aplinkui, tai auksas, o ne vaikai. Maniškis gi zirzia kiaurą parą. Galvoje spengia ištisai, nieko negaliu daryt, naktys virto košmaru ( o buvo laikai, kai net po keturias valandas be pabudimo išmiegodavo), žodžiu, trūksta žodžių. 

Kada nors užaugs, niekur nesidės. Savęs tik labai gaila:(

Mano dukra istisai zirze, dejavo ir skundesi del besivystancio rachito. Ir miegas buvo labai neramus. Amzius buvo panasus i Jusu. Padidinus vit. D doze iki 6 lasu (3000TV/parai) vaikas akyse nurimo ir vel tapo laimingas. Juk dabar saulutes nera, per salcius isvis namie tupejot, tai 2 lasiuku sparciai auganciam kudikiui ziema tikrai mazai.