Šiuo metu naršote puslapius su žymomis: 'zindymas'

MOTINOS PIENAS – IR VAISTAS (2)

  • Posted on balandžio 14, 2010 at 9:05 pm

APSAUGA NUO DAUGELIO LIGŲ

Nuo žarnyno infekcinių ligų žindymas kūdikį saugo keliais būdais: (1) Jeigu kūdikis žindomas, motinos pienas visada yra šviežias ir švarus, todėl išvengiama infekcijos patekimo per užterštą maistą, buteliukus, čiulptukus. (2) Motinos pienas skatina energingą bifidobakterijų augimą naujagimio žarnyne. Jos niekada nesukelia ligos, o užimdamos vietas prie vidinės žarnos sienelės, neprileidžia ten prisitvirtinti ligas sukeliantiems mikrobams. (3) Rūgšti žindomo kūdikio žarnyno turinio terpė yra nepalanki išgyventi ir daugintis daugeliui patogeninių mikroorganizmų. O kūdikių, ypač naujagimių, kurie maitinami mišiniais, žarnyne įsivyrauja šarminė reakcija, tinkama veistis sąlyginai patogeniškoms bakterijoms, tokioms kaip, pavyzdžiui, Escherichia coli ir Klebiella. Beje, naujagimių girdymas gliukozės tirpalu taip pat gali paspartinti nepageidaujamų bakterijų dauginimąsi žarnyne. (4) Motinos piene esančios ypatingos medžiagos, bendrai vadinamos epidermio augimo faktoriumi, skatina kūdikio žarnyno vystymąsi ir fiziologinį subrendimą. Žarnyno gleivinės barjeras trukdo potencialiai patogeniškiems mikroorganizmams prisitvirtinti prie gleivinės ir sukelti ligą. (5) Motinos pieno imunoglobulinai, pirmiausia sekrecinis IgA (sIgA), tapdami dalimi gleivinės barjero, irgi naikina ir neprileidžia prie žarnos sienelės potencialiai patogeninių bakterijų (Escherichia Coli, Streptococcus pneumoniae, Haemophilus influenza ir kt.). (6) Kiti neimunologiniai motinos pieno komponentai, kaip oligosacharidai ir kazeino frakcijos glikopropteinai, veikdami išvien su sIgA, taip pat apgina žarnos gleivinę, neleidžia Helicobacter pylori prisitvirtinti prie skrandžio gleivinės epitelio. Laktoferinas – bakteriostatinis geležį surišantis baltymas, kurio gausu moters piene, tačiau nėra karvės piene, prisijungia žarnyne esančią geležį, taip neleisdamas jos pasisavinti patogeniniams mikroorganizmams, kuriems geležis reikalinga išgyventi ir daugintis. (7) Motinos pieno ląstelės – makrofagai ir limfocitai – gaudo ir naikina nepageidaujamus mikrobus. Žindymas 5 kartus sumažina rotaviruso sukeliamo gastroenterito riziką. Žindomų kūdikių žarnyne rečiau randami parazitai (daugiausia askaridės ir lamblijos). Nekrotizuojantis enterokolitas dirbtinai maitinamiems naujagimiams pasitaiko 6–10 kartų dažniau negu vien motinos pieną gaunantiems. Žindomi kūdikiai rečiau negu dirbtinai maitinami suserga hipertrofine pilorostenoze. Ilgai žindytiems vaikams rečiau pasitaiko ūmus apendicitas. Taigi nuo žarnyno ligų saugantis poveikis prasideda nuo pirmojo pieno lašo ir tęsiasi ilgiau už patį žindymą.

Dėl imuninės ir neimuninės apsaugos, kurią teikia motinos pienas, gerokai mažesnis žindomų kūdikių sergamumas ir kvėpavimo organų infekcijomis, o jeigu liga ir išsivysto, ji paprastai būna lengvesnė ir vaiko nereikia gydyti ligoninėje. Žindomi kūdikiai daug rečiau suserga pneumonija, respiracinio sinticinio viruso sukeliamu obstrukciniu (dusulingu) bronchitu. Dirbtinis maitinimas ir tėvų rūkymas yra svarbiausi kūdikių respiratorinių ligų rizikos faktoriai, o dažnos ūmios apatinių kvėpavimo takų infekcijos ir astma vaikystėje neretai predisponuoja lėtinę plaučių ligą suaugusiųjų amžiuje.

Žindomi kūdikiai 3–4 kartus rečiau serga vidurinės ausies uždegimu. Jiems liga greičiau praeina ir būna mažiau komplikacijų, tokių kaip ausies supūliavimas su būgnelio plyšimu. Nežindomiems kūdikiams 4–6 kartus dažnesnės šlapimo takų infekcijos. Hemohpilus influenzae sukelto meningito rizika žindytiems 4–16 kartų mažesnė negu maitintiems dirbtinai. Žindymas kūdikystėje labai sumažina tikimybę susirgti meningitu 5–10 metų amžiaus vaikams. Glikokonjugatas, esantis motinos piene, bet nerandamas nei žmonių kraujo serume, nei gyvulių piene, trukdo žmogaus imunodeficito virusui prisitvirtinti prie vaiko T-limfocitų ir tuo būdu mažina tikimybę susirgti AIDS (įgytuoju imuniteto nepakankamumo sindromu, angl. Acquired Immune Deficiancy Syndrome).

Tyrinėtojai atrado neabejotiną žindymo apsauginį poveikį prieš vaikystės vėžius: ūmią leukemiją ir limfomą. Pasaulio mastu žindymas yra laikomas vienu iš veiksnių prieš staigios kūdikių mirties sindromą.

Žindymas svarbus ir ilgalaikei sveikatai. Pavyzdžiui, koronarinės širdies ligos ištakos gali būti jau vaikystėje. Suaugusių žmonių, kūdikystėje žindytų apie metus laiko, cholesterolio koncentracija kraujyje 59–70 metų amžiuje būna mažesnė, palyginus su maitintaisiais tik dirbtinai. Žindymas turi įtakos tolesniam cholesterolio metabolizmui: jo sintezė organizme būna mažesnė. Mokslininkai pastebėjo ryšį tarp maitinimo kūdikystėje būdo ir kraujospūdžio suaugusiojo amžiuje: natūraliai maitintųjų vidutinis kraujospūdis buvo mažesnis negu maitintųjų dirbtinai.

Kūdikystėje dirbtinis maitinimas gali sukelti limfinio audinio hipertrofiją ir kai kuriuos kitus pokyčius, susijusius su autoimuninėmis ligomis. Jis spartina celiakijos vystymąsi ir yra rizikos faktorius Krono ligai – opiniam kolitui – išsivystyti suaugusiųjų amžiuje.

Žindymas padeda išvengti jaunatvinio diabeto, dar vadinamo “vaikiškojo” arba nuo insulino priklausančio cukrinio diabetu. Manoma, kad ši liga yra rezultatas genetiškai perduodamo autoimuninio proceso, kuris sunaikina insuliną produkuojančias kasos β ląsteles. To proceso inicijavimui ir tąsai reikšmės gali turėti daugelis faktorių. Taip pat pastebėta jaunatvinio diabeto išsivystymo sąsaja su ankstyvu karvės pieno patekimu į kūdikio organizmą. Nežindytiems ar labai trumpai žindytiems vaikams cukraligė prasideda jaunesniame amžiuje. Autoimuninį procesą gali „užvesti“ vienas iš karvės pieno baltymų, vadinamasis jaučio serumo albuminas (JSA). Jam patekus į žmogaus kraują, gali vykti imuninė reakcija, tai yra pradedami gaminti šį baltymą naikinantys antikūnai. Tokios sensibilizacijos tikimybė yra didesnė naujagimiams ir pirmųjų mėnesių kūdikiams, nes jų žarnyno apsauginis barjeras dar nesubrendęs ir į kraują gali prasiskverbti didelės baltymų molekulės. Ši imuninė reakcija genetinį polinkį į diabetą turintiems žmonėms ilgainiui gali išprovokuoti autoimuninę, tai yra prieš save patį nukreiptą, reakciją. Jų kasos β ląstelių paviršiuje yra peptidinis fragmentas „p69“, turintis į JSA peptido dalį panašią cheminę struktūrą. Todėl prieš JSA nukreipti antikūnai, aptikę „p69“, su juo elgiasi taip pat, kaip ir su karvės pieno baltymu JSA – naikina. Mušama iki „visiškos pergalės“, tai yra kol visai nebelieka „priešų“ – endogeninių antigenų p69, o kartu sunaikinamos ir visos juos savo paviršiuje turinčios kasos β ląstelės, kurios gamina žmogui labai reikalingą hormoną insuliną. Taip per daugelį metų (vidutiniškai devynerius) išsivysto „vaikiškasis“, nuo insulino (vaisto) priklausantis, diabetas.

Kūdikystėje žindytas žmogus turi daugiau šansų nesusirgti ir „suaugusiųjų cukralige “, arba nuo insulino nepriklausančiu cukriniu diabetu. Šia liga sergančio žmogaus kasa insuliną išskiria, bet dėl tam tikrų priežasčių jo veikimo nepakanka, tai yra būna savotiška rezistencija insulinui. „Suaugusiųjų diabetui“ tenka apie 90 procentų visų cukraligės atvejų. Liga dažniausiai pasireiškia vyresniojo amžiaus žmonėms, o nutukę yra dešimt kartų labiau linkę ja susirgti. Kaip žindymas mažina nutukimo riziką, jau aptarėme anksčiau skyrelyje „Žindymo reikšmė kūno augimui“. Minėjome, kad dirbtinio maitinimo mišiniams įsisavinti kūdikio kasa turi išskirti daugiau fermento insulino. Mokslininkų nuomone, reikšminga gali būti tai, kad motinos piene yra gerokai daugiau negu karvės piene, iš kurio gaminami mišiniai, ilgos grandinės polinesočiųjų riebiųjų rūgščių (IGPRR). Jų trūkumas būna ir nutukusių bei rezistenciją insulinui turinčių suaugusiųjų organizme. Tyrinėtojai nustatė, jog maitinimas motinos pienu padidina IGPRR koncentraciją vaiko skeleto raumenų membranose, o bazinė (nevalgius) gliukozės koncentracija kraujo plazmoje būna santykinai žemesnė. Šie anksti atsiradę pokyčiai galbūt turi įtakos vėlesniam su rezistencija insulinui susijusių ligų vystymuisi. Kitaip sakant, mišiniais maitinami kūdikiai daugiau negu žindomi kūdikiai išskiria insulino po maitinimo tam, kad cukraus (gliukozės) koncentracija jų kraujyje būtų tokia pat normali. Tai gali reikšti, jog jau kūdikystėje formuojasi savotiškai rezistentiškas insulinui žmogaus medžiagų apykaitos pobūdis, galbūt išliksiantis visą gyvenimą. Tokiais atvejais tam, kad gliukozės koncentracija kraujyje būtų normali, kasa skatinama gaminti daugiau insulino, tačiau „suaugusiųjų diabetu“ sergančiojo organizme jis nepakankamai veiklus. Ilgainiui kasos galimybės išsenka ir ji insulino sugeba pagaminti vis mažiau.

VIS DAR NEPAKEIČIAMAS

„Kai tik kūdikis neteko motinos pieno, jo proga gyvenimo ir sveikatos buvo sumažinta“, – taip buvo parašyta dar 1907 metais išleistoje knygelėje „Auginimas ir maitinimas mažų kūdikių“. XX amžiaus pradžioje Europoje nežindomų kūdikių mirdavo 7 kartus daugiau negu maitinamų krūtimi. „Tik prie krūties kūdikis geriausiai apsaugotas nuo giltinės dalgio, kurs tokią rugpjūtę turi vasaros kaitriomis dienomis.“ [gyd. A. Birutavičienė, 1935.]

Bet dabar juk jau kiti laikai, kažkas pasakys, žmonės gyvena švariau ir mišiniai geresni… Aš perverčiau penkis tūkstančius vaikų vystymosi istorijų tirdamas, kokią įtaką vaikų sergamumui kai kuriomis ligomis turi maitinimo kūdikystėje būdas šiais laikais mūsų krašte. Tai, ką gavau suskaičiavęs, išdėliojau diagramoje 12 paveikslėlyje. Taigi motinos pienas vis dar neprilygstamas ir nepakeičiamas.

Kai žmonės guodžiasi, jog „kūdikėlis paaugs ir nebesirgs taip dažnai“, jie tais žodžiais išsako savo nuomonę apie daugumos mažų vaikų sveikatą. O dauguma, deja, dar žindomi per trumpai, todėl ir ligoti. Neretai nuoširdžiausi gydytojo norai padėti, patarimai ir detalūs paaiškinimai, kaip maitinti kūdikėlį, atsimuša moters sąmonėje kaip žirniai į sieną. Ji mieliau klauso kaimynių, anytų, draugių ir bendradarbių, kurių kiekviena save nori rodyti pavyzdžiu: „Štai aš nežindžiau savo vaikų, o užaugo…“

Taip, užaugti visi mes šiaip taip užaugame. Bet, žiūrėk, dar nė kariuomenėje netarnavusiam vaikinui streikuoja skrandis, dar negimdžiusiai jaunai moteriai jau sopa inkstus, daugelis žmonių kenčia diskomfortą dėl alerginių bėrimų, astminio dusulio, nemažėja vaikų ir paauglių, kurių jaunystės džiaugsmus apkartina nutukimas ir visos dėl to kylančios problemos ir ligos. Kai gydytojai tas ligas gydo, jau nelengva atrasti, kur slypi jų šaknys. O jos dažnai sudygsta jau tada, ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu…

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

1 Komentaras

MOTINOS PIENAS – IR VAISTAS (1)

  • Posted on balandžio 13, 2010 at 10:00 pm

APSAUGA NUO INFEKCIJŲ

Antikūnai – sargybiniai

Žindymas kūdikį nuo infekcijų saugo ne tik sumažindamas galimybę mikrobais užterštam maistui patekti į vaiko organizmą, bet ir specialiais apsauginiais motinos piene esančiais veiksniais, kuriems priskiriami antikūnai, neantikūninės medžiagos ir gyvos ląstelės.

Ką tik gimęs kūdikis yra imunologiškai nesubrendęs. Jį iš dalies saugo kraujyje esantys motinos antikūnai imunoglobulinai, kuriuos dar negimęs gavo per placentą. Tačiau virškinimo trakto ir kvėpavimo takų gleivinės, per kurias infekcija gali patekti su maistu ar įkvepiamu oru, lieka nesaugios. Jų apsaugą kūdikiui suteikia motinos pienas.

Kai žmogus suserga kokia nors užkrečiama liga, tai yra kai jį puola antigenai – patogeniški mikroorganizmai, užkrato įsiveržimo vietoje kyla „mūšis“ – uždegimas. Taip siekiama sulaikyti įsiveržėlius ir juos sunaikinti. Uždegimui pasibaigus, žmogaus organizme lieka „prisiminimas“ apie užpuolėjus ir kuriamos atsargumo priemonės prieš juos ateičiai – gaminami antikūnai imunoglobulinai. Tai ir yra imunitetas. Žindanti motina antikūnais aprūpina ir savo vaikelį, nes jos kraujyje „budintys“ ir krūtyse specialiai papildomai gaminami imunoglobulinai patenka ir į pieną. Visų penkių tipų imunoglobulinų randama motinos piene, bet ypač daug ten susikaupia sekrecinių imunoglobulinų A (sIgA), kurie yra patys svarbiausi visų organizmo gleivinių sargai.

Kūdikis ir motina, būdami toje pat aplinkoje, paprastai yra puolami tų pačių ligų sukėlėjų. Taigi kai mama įkvepia arba nuryja bakterijų ar virusų, pradedama pačios motinos priešinfekcinių antikūnų gamyba. Iš kitų motinos kūno vietų į krūtis su krauju atkeliavę limfocitai čia atsineša ne tik informaciją, kokių imunoglobulinų reikia kūdikiui apginti nuo galimos infekcijos, bet ir patys, įsikūrę pieno liaukose ir pavirtę plazminėmis ląstelėmis, dar papildomai gausiai išskiria IgA į pieną (11 pav.). Jų koncentracija motinos piene pirmosiomis dienomis po gimdymo beveik 5 kartus viršija koncentraciją kraujo serume.

Imuninių medžiagų cirkuliacija tarp žarnyno ir krūtų ir tarp kvėpavimo takų ir pieno liaukų užtikrina, kad atitinkamas IgA yra išskiriamas į motinos pieną jau pirmomis valandomis po to, kai potencialus patogenas (ligos sukėlėjas) kontaktuoja su motinos žarnyno ar kvėpavimo takų limfiniu audiniu. Iš motinos krūtų su jos pienu „apsaugos desantas“ išvyksta gelbėti kūdikio. Kuo daugiau infekcijų „fronte“, tuo intensyviau dirba ši sistema. Sekrecinio IgA virškinimo fermentai nesuardo. Jis padengia kūdikio žarnos gleivinę, padarydamas ją neprieinamą ligas sukeliantiems mikrobams.

Antikūnai sIgA ims pamažu gamintis ir paties vaiko limfiniame audinyje, bet tik nuo 4–6 savaitės. Todėl motinos teikiama imunologinė apsauga ypač svarbi naujagimiui. Didžiausia sIgA koncentracija yra priešpienyje, siekdama ten 5 mg/ml, o paskui mažėja iki 1 mg/ml subrendusiame piene. Tačiau, pienui gausiau gaminantis, bendras kūdikio gaunamų sIgA kiekis nesumažėja. Be to, motinos pienas skatina sIgA gamybą ir paties kūdikio organizme. Imunoglobulinus gaminančių ląstelių sistema visiškai subręsta tik po antrųjų gyvenimo metų.

Kiti “ginklai

Jiems priskiriami: laktoferinas, bifidus faktorius, oligosacharidai, komplementas ir laktoperoksidazė bei bioaktyvūs motinos pieno enzimai, epitelio augimo faktoriai ir priešuždegiminės medžiagos.

Laktoferinas, kurio gausu motinos piene (tačiau trūksta karvės piene), kūdikio žarnyne prisijungdamas geležies molekules, daro jas neprieinamas geležimi mintančioms patogeninėms bakterijoms (tokioms kaip Escherichia Coli ir Salmonella) ir stabdo jų augimą ir dauginimąsi. Tas pat nutinka ir grybeliams Candida albicans. Kaip ir sekrecinis imunoglobulinas A, laktoferinas atsparus virškinimo fermentams.

Motinos pieno bifidus faktorius skatina augimą naudingųjų bakterijų Lactobacillus bifidus, kurios trukdo daugelio infekcinių žarnyno ligų sukėlėjų dauginimuisi.

Įdomus oligosacharidų, angliavandenių, sudarytų iš kelių monosacharidų, priešinfekcinis veikimas. Tam, kad galėtų sukelti ligą, mikrobams pirmiausia reikia prisitvirtinti prie žmogaus organizmo audinių ląstelių. Daugelio ligų sukėlėjų prisitvirtinimui būtinos vietos sudarytos iš angliavandenių, kurių struktūra panaši į motinos piene esančių oligosacharidų sudėtį. Taip bakterijos (pavyzdžiui, Streptococcus pneumoniae arba Haemophilus influenzae) prikimba prie šių oligosacharidų molekulių ir, dar nepasiekusios gleivinės ląstelių, tampa nebepavojingos žindomam kūdikiui. Per šimtą skirtingų oligosacharidų surasta motinų piene. Karvės piene jų yra 10 kartų mažiau.

Komplementas padeda fagocitams nugalėti „sunkiai įveikiamas“ hidrofiliškas bakterijas (pavyzdžiui, Streptococcus pneumoniae), pakeisdamas jų paviršių taip, kad šios tampa lengviau „praryjamos“. Laktoperoksidazė galutinai sunaikina mikrobus, juos ištirpdydama.

Žinduolių piene yra įvairių enzimų, bet jų specifiškumas priklauso nuo rūšies. Pavyzdžiui, moters pieno lizocimo aktyvumas yra tūkstančius kartų didesnis negu karvės piene. Veikdamas kartu su laktoperoksidaze ir askorbo rūgštimi (motinos piene yra daug vitamino C), lizocimas suardo Escherichia coli ir salmoneles bei kai kuriuos virusus. Moters pieno lipazė gali sunaikinti daugelį žmogui kenksmingų pirmuonių: Giardia lamblia, Entamoeba histolytica, Trichomonas vaginalis. Motinos pieno epitelio augimo faktoriai skatina epitelinio barjero subrendimą taip pat neleisdami svetimiems agentams prasiskverbti į gleivinę. Priešuždegiminės medžiagos (proteazių inhibitoriai α-1-antitripsinas ir katalazė) sušvelnina per daug energingas ir kartais net patį vaiką žalojančias jo organizmo reakcijas į mikrobus ir maisto antigenus.

Ląstelės – ,,kovotojos”

Nuo senų laikų motinos pienas pelnytai vadinamas „baltuoju krauju“. Gyvi leukocitai yra normalūs motinos pieno „gyventojai“. Bendra jų koncentracija panaši kaip ir kraujyje. Skiriasi tik ląstelių „kontingentas“: piene daugiausia makrofagų ir limfocitų, o kraujyje dominuoja neutrofilai. Makrofagai yra dideli leukocitai, naikinantys mikroorganizmus (bakterijas ir grybelius) juos fagocituodami („prarydami“). Motinos pieno limfocitai yra dviejų rūšių: vieni gamina antikūnus, daugiausia sIgA, o kiti ir patys naikina pavojingas bakterijas ir virusus.

Nevertėtų pamiršti, jog kaitinant, taigi ir pasterizuojant pieną, ląstelės žūsta. Taip pat suyra ir tampa nebeveiklios ir daugelis kitų imuninių medžiagų. Todėl apsirinka mamos, kurios pačios susirgusios ar karščiuodamos nusitraukia pieną ir jį virina (nėra prasmės, nes bakterijos į pieną nepatenka), prieš sugirdydamos kūdikiui. Tuomet dalinai panaikinamos motinos pieno gydančiosios savybės.

Priešinfekcinių veiksnių ypač daug priešpienyje, subrendusiame piene jų koncentracija sumažėja. Tačiau dėl didėjančio viso pieno kiekio bendras poveikis išlieka, kol vaikas žindomas. Nujunkymo laikotarpiu imuninių medžiagų koncentracija motinos piene vėl padidėja. Motinos pieno priešinfekcinių faktorių įvairovė priklauso nuo kiekvienos motinos imunologinės „istorijos“ ir yra pritaikyta būtent jos kūdikio poreikiams. Be abejo, karvės pienas neturi nei žmogui būdingų imunoglobulinų, nei kitų kūdikiui atsparumą infekcijoms teikiančių savybių. Dar labiau bejėgis yra negyvas mišinys.

Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą. Žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis negu nežindomų. Pagrindinis vaiko imunitetą reguliuojantis organas – čiobrialiaukė – 4 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių būna dvigubai didesnis negu dirbtinai maitinamų. Apsauginis motinos pieno poveikis prieš infekcijas tęsiasi daugelį metų ir po to, kai žindyti nustojama.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

19 Komentarai apie MOTINOS PIENAS – IR VAISTAS (1)

MOTINOS PIENAS PRIEŠ ALERGIJĄ

  • Posted on balandžio 12, 2010 at 12:00 am

Alergija yra liguistas organizmo jautrumas tam tikroms medžiagoms – alergenams, kurios pakartotinai patekusios į įjautrintą organizmą sukelia alergines reakcijas. Tuomet gali atsirasti odos išbėrimų, dusulys dėl bronchų spazmų, prasidėti viduriavimas ar net kristi kraujospūdis, sukeldamas pavojų gyvybei.

Alergenai yra organizmui neįprastos, svetimos medžiagos, pavyzdžiui, karvės pieno baltymai žmogaus naujagimiui. Naujagimis auga labai sparčiai. Gamta padarė taip, kad iš naujagimio žarnyno į kraują galėtų patekti kuo daugiau kūno „statybai“ ir energijai reikalingų maisto medžiagų. Taigi iš motinos pieno į naujagimio kraują be vargo pereina ir didelės, sudėtingos baltymų molekulės. Jos ten yra savos ir jokios grėsmės nekelia. Gamta pasikliovė protinguoju žmogumi (Homo sapiens) – jai ir galvon nešovė, jog tarp aukščiausio išsivystymo būtybių atsiras tokių neišmanėlių, kurie ims savo kūdikius maitinti jiems biologiškai svetimu maistu – gyvulių pienu (mišinėliai ant parduotuvių lentynų – iš to paties).

Tačiau vaikui kada nors vien motinos pieno jau išties nebepakaks ir jis pradės gauti kitokio maisto, taigi ir svetimų baltymų. Gamta jį pradeda tam ruošti iš anksto: pasitelkdama pagalbon paties vaiko mamą, ji kuria kūdikio žarnyne „barjerą“. Motinos piene esantis „epiderminis augimo faktorius“ skatina kūdikio žarnų gleivinės subrendimą, o sekrecinio imunoglobulino A (sIgA) molekulės nukloja tą gleivinę tarsi pasieniečiai, tikrinantys, ką galima ir ko negalima praleisti iš žarnyno į kraują. Didžiausia sIgA koncentracija yra motinos priešpienyje, kurį naujagimis gauna pirmosiomis gyvenimo dienomis. Paskui ji palaipsniui mažėja iki 12 savaičių amžiaus ir vėliau išlieka pastovi.

Pirmaisiais 4–6 gyvenimo mėnesiais kūdikio žarnynas dar yra nesubrendęs ir išlieka santykinai labai pralaidus, o kūdikis pats dar beveik negamina sIgA, jo koncentracija didėja labai pamažu ir tik 2 metų amžiuje pasiekia suaugusiųjų lygį. Pirmosios gyvenimo dienos, kol dar naujagimis negavęs pasyvios apsaugos su priešpieniu, yra kritiškiausias laikotarpis sensibilizacijai karvės pieno baltymu (ar kitais maisto baltymais) įvykti. Maitinimas motinos pienu, ir niekuo daugiau nuo pat gimimo, yra pati veiksmingiausia vaikų maisto alergijos profilaktika.

Bet ir ne kiekvienas kūdikis, netgi gavęs karvės pieno ar jo mišinių naujagimystėje, būtinai tampa alergiškas. Tai priklauso ir nuo vaiko įgimtų savybių, paveldimo polinkio į alergiją, kurį galima įtarti, jeigu vaiko šeimos nariai, ypač tėvai, yra alergiški. Tyrinėtojai nustatė, kad vaikai, kurių abu tėvai buvo alergiški, turėjo 47 procentų alergijos išsivystymo riziką, jeigu tik vienas iš tėvų alergiškas, tai kūdikiui alergijos tikimybė buvo 29 procentai, ir tiktai 13 procentų – jeigu nė vienas iš tėvų nebuvo alergiškas.

Karvės pienas yra dažniausia, tačiau ne vienintelė alergijos maistui priežastis. Alergizuoti gali kiaušiniai, medus, riešutai ir daugelis kitų produktų, bet tai pasitaiko daug rečiau. Pirmiausia todėl, kad jie ir valgyti pradedami ne naujagimystėje, o gerokai vėliau, kai vaiko organizmas nebe taip lengvai pažeidžiamas.

Kūdikiui, gavusiam karvės pieno ar jo mišinio gimdymo skyriuje, gali nebūti jokių matomų alergijos požymių iki kito kontakto su alergenu, net kelis mėnesius. Motinos piene esantys nors ir labai maži tų baltymų kiekiai, pavyzdžiui, karvės pieno β laktoglobulinas, gali vėliau išprovokuoti alergijos pasireiškimus kūdikiui, kuris buvo įjautrintas nėštumo laikotarpiu ar naujagimystėje. Tuomet nesunku skubotai apkaltinti motinos pieną žindomo kūdikio alergizavimu, nors tikrasis kaltininkas yra karvės pieno mišinys, gautas naujagimystėje, galbūt tik 1–2 kartus. Labai retai sensibilizacija alergenu galima ir per motinos pieną, pavyzdžiui, jeigu ji pati geria labai daug karvės pieno. Kai specifinis alergizuojantis maistas būdavo pašalinamas iš motinos dietos, gerokai sumažėdavo atopinių simptomų (egzemos) tokiems aukštos rizikos žindomiems kūdikiams. Bealergenė motinos dieta žindymo laikotarpiu gali atidėti alergijos pradžią (polinkį į ją turintiems kūdikiams) vėlesniam laikui, be to, ir liga gali būti švelnesnė. Jeigu motina nebevartoja pieno produktų, ji turi gauti pakankamai kalcio su kitokiu maistu arba kalcio papildus.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

6 Komentarai apie MOTINOS PIENAS PRIEŠ ALERGIJĄ

ŽINDYMO REIKŠMĖ KŪNO AUGIMUI

  • Posted on balandžio 10, 2010 at 12:36 am

Sparčiausiai auga naujagimis. Pirmaisiais trimis gyvenimo mėnesiais žindomų kūdikių kūno masė didėja greičiau negu jų dirbtinai maitinamų bendraamžių. Nenuostabu, juk motinos pienas yra lengviau virškinamas ir geriau įsisavinamas nei mišiniai.

Vėliau, kūdikio virškinimo sistemai bręstant, jau ir iš mišinių jis geba pasisavinti daugiau maisto medžiagų. Maitinant iš buteliuko, kūdikiui dažniausiai sugirdoma daugiau, negu reikia jo alkiui numalšinti. Pirmųjų metų pabaigoje dirbtinai maitintieji vaikai būna vidutiniškai 600–650 gramų sunkesni už žindytuosius. Žindomi kūdikiai gauna mažiau kalorijų, bet ne dėl to, kad jiems būtų trūkę maisto (tai yra motinos pienas būtų buvęs nepakankamai maistingas), o todėl, kad būtent toks yra jų augančio organizmo natūralus poreikis. Jokie žindomų kūdikių vystymosi parametrai ir sveikata nenukenčia. Ūgio didėjimo tempai beveik nesiskiria, o galvos augimo greitis išlieka toks pats ir žindomų, ir dirbtinai maitinamų kūdikių. Taigi mišiniais penimi kūdikiai dažnai būna paprasčiausiai permaitinami.

Svorio skirtumus labiausiai lemia skirtingas riebalų kaupimas poodyje. Dirbtinai maitinamų jis būna gausesnis. Į karvės pieno mišiniais girdomų kūdikių kraują išskiriama daugiau insulino, skatinančio riebalų atsidėjimą riebaliniame audinyje, kartu daugėja ir riebalus kaupiančių ląstelių.

Mokslininkai daro prielaidą, kad maitinimo kūdikystėje būdas gali lemti vėliau gyvenime įgyjamą kūno svorį, taigi nutukimo rizika yra didesnė vaikams ir suaugusiesiems, kurie kūdikystėje buvo maitinti dirbtinai. Priežastimi gali būti ir kūdikystėje su žindymu susiję mitybos įpročiai, ir ypatingos biologinės motinos pieno savybės. Žindomus kūdikius nuo persivalgymo saugo ir savotiškas apetitą kontroliuojantis mechanizmas: žįsdamas kūdikis iš pradžių gauna liesesnį ir saldesnį pradinį pieną, o galinis riebesnis pienas, kuris ir suteikia sotumo jausmą, yra nebe toks saldus, todėl ir kūdikis žinda vis lėčiau ir ne taip energingai. Kuo vėliau kūdikis nujunkomas, tuo labiau įsitvirtina šis įgūdis, reikšmingas žmogaus mitybos įpročiams. „Buteliuko vaikai“ tokios apetito kontrolės neturi, nes mišinio sudėtis maitinimo metu nesikeičia, o maitintojai paprastai dega noru, kad būtų suvalgyta „visa porcija iki galo“, ir neretai skuba tai atlikti kuo greičiau.

Tai, kad žindomi kūdikiai yra lieknesni, galima laikyti viena iš gamtos gudrybių, evoliucijos „ekonominiu kompromisu“, kurio tikslas – išlaikyti motiną ir kūdikį kuo sveikesnius. Motina, produkuojanti ne itin kaloringą pieną, apsaugoma nuo išsekimo, o vaikas – nuo nutukimo ir su tuo susijusių problemų. JAV, Vakarų Europoje, o juk ir pas mus apsižvalgę pamatytume santykinai daug apyjaunių žmonių su antsvoriu. Šiuolaikinis nejudrus gyvenimo būdas, perdėm kaloringas perdirbtas maistas, – be abejo, svarbūs objektyvūs faktoriai, tačiau polinkis tukti ir pasyvus susitaikymas su tuo įsitvirtino į daugelio pasąmonę jau kūdikystės lopšyje. Taip jau buvo, kad apie šešiasdešimtuosius–septyniasdešimtuosius praėjusio amžiaus ten, o pas mus dešimtmečiu vėliau, užfiksuotas pats didžiausias žindymo rodiklių nusmukimas.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

9 Komentarai apie ŽINDYMO REIKŠMĖ KŪNO AUGIMUI

TOBULAS KŪDIKIO MAISTAS

  • Posted on kovo 2, 2010 at 12:31 am

[Sutrumpintas. Visą šio skyriaus tekstą rasite knygoje „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“]

Jūsų pienas yra unikaliai pritaikytas patenkinti būtent Jūsų kūdikio poreikius. Todėl ir kiekvienos moters pienas yra skirtingas. O ir tos pačios motinos pienas kasdien vis kitoks ir net keičiasi per dieną. Priešpienis, kurį gauna naujagimis, skiriasi nuo subrendusio pieno vyresniam kūdikiui, o per anksti gimusiam vaikeliui motina gamina specialiai jam pritaikytą pieną, turintį daugiau baltymų.

Pieno skonis priklauso nuo motinos valgyto maisto, taip pratindamas kūdikį būsimam mėgavimuisi įvairiais patiekalais prie šeimos stalo ateityje. Net vieno žindymo metu pienas keičiasi nuo skysto ir vandeningo pradžioje iki tirštoko ir riebesnio pabaigiant; tai – tarsi pietūs iš įvairių patiekalų. Bet kuris dirbtinis mišinys yra nuobodžiai vienodas ir net iš tolo niekada neprilygs motinos pienui.

Žemėje yra daug žinduolių rūšių, bet kiekvienos iš jų pienas yra skirtingas. Pavyzdžiui, karvės piene baltymų ir mineralinių medžiagų daugiau negu žmogaus piene, nes veršeliui juk reikia greitai stotis (taigi ir turėti stiprius raumenis ir kaulus), kad galėtų sekioti paskui savo motiną, besiganančią pievoje. Žmogaus piene daugiau cukraus – laktozės, kuri yra ypač reikalinga intensyviam smegenų darbui, ir ypatingų riebiųjų rūgščių, nepakeičiamai būtinų smegenims gerai vystytis.

Moters ir karvės pieno skirtumai

Maistą įprasta vertinti pagal jame esančias maistingąsias medžiagas: baltymus, riebalus ir angliavandenius (8 pav.).

Baltymų moters piene yra apie 3,5 karto mažiau negu karvės piene: atitinkamai 0,9 ir 3,4 procento. Gyvulių jaunikliams reikia greitai atsistoti ir patiems eiti, motinos jų nenešioja, taigi ir stipresniems raumenims užauginti reikia daugiau baltymų. Žmogaus kūdikiui svarbiau vystyti protines galias, todėl ir jo maiste daugiausia yra lengvai ir greitai įsisavinamos energinės medžiagos pieno cukraus – laktozės – iki 7,2 procento. Karvės piene jos yra tik apie 4,8 procento. Žmogaus smegenys santykinai didžiausios iš visų žinduolių, o jų pagrindinė „statybinė“ medžiaga yra riebalai. Šių moters piene yra nemažai, apie 4–4,5 procento. Išties ir karvės piene riebalų yra maždaug tiek pat, tačiau jie labai skiriasi savo sudėtimi ir jų paskirtis yra pirmiausia teikti energiją raumenims ir šilumą kūnui.

Moters piene dar yra apie 0,2 procento mineralų, pirmiausia reikalingų kaulams ir dantims. Karvės piene jų, kaip ir baltymų, yra kelis kartus daugiau, nes veršiukui jau nuo pat pirmųjų dienų reikia ne tik stiprių raumenų, bet ir tvirtų kaulų (9 pav.). Beje, natrio chlorido, kitaip sakant, druskos, karvės piene taip pat daugiau net 3,6 karto, tad nenuostabu, jog šio gyvulio pienu žmogui sunku numalšinti troškulį, ir todėl mišiniais maitinamiems kūdikiams dar siūlydavo duoti atsigerti vandens („arbatėlių“). Vanduo yra didžiausioji moters pieno sudedamoji dalis. Sudarydamas apie 88–90 procentų viso tūrio, jis numalšins žindomo kūdikio troškulį net ir karščiausią dieną. Ir kitų žinduolių piene vandens yra daugiausia. Pavyzdžiui, karvės pienas jo turi tik 1–2 procentais mažiau už moters pieną. Išimtis yra kai kurios arktinės ir vandenyje gyvenančios žinduolių rūšys, kurių piene daugiau yra riebalų, o šiaurinio ruonio – kotiko – piene jų yra net 54 procentai; priskaičiavus ir kitas medžiagas, vandeniui belieka tik 35 procentai pieno tūrio. Motinos pienas žmogaus kūdikiui teikia viską, ko jam reikia: ir geriausią maistą, ir puikiausią gėrimą.

Našlaičiams, negalintiems gauti motinos pieno, maistas dažniausiai gaminamas iš karvės pieno. Tačiau gyvulio pieną reikia labai perdirbti, kad bent kiek tiktų žmogaus kūdikiui maitinti. Gaminant mišinius, jis gerokai praskiedžiamas (kad nebūtų per daug baltymų – perteklius kenksmingas), pilama daug cukraus (nes karvės piene, net ir nepraskiestame, angliavandenių gerokai mažiau negu moters piene) ir dar pridedama įvairių papildų (kurių išties tik menką dalį kūdikiui pavyksta įsisavinti, ir dar nežinia, ar be nepageidaujamų pasekmių jo sveikatai). Kaip besistengtų fabrikantai, dirbtiniame mišinyje vis tiek nebus nė vienos iš tų gyvųjų motinos pieno ląstelių, saugančių vaiką nuo ligas sukeliančių virusų ir bakterijų, nėra ir tų ypatingų fermentų ir hormonų, užtikrinančių harmoningą viso žmogaus organizmo vystymąsi.

Baltymai

Iš visų žinduolių rūšių žmogaus piene yra pati mažiausia baltymų koncentracija. Be to, dalį motinos pieno baltymų sudaro priešinfekciniai baltymai, kurie iš virškinimo trakto beveik nerezorbuojami. Tačiau ir tiek baltymų yra apsčiai kūdikio optimaliam augimui ir jie neperkrauna dar nesubrendusių kūdikio inkstų, kaip gali atsitikti kūdikį maitinant daug baltymų ir druskų turinčiu karvės pienu ar jo mišiniais.

Sutraukto pieno varškei iškilus viršun, žemiau lieka skaidrus skystis, vadinamas išrūgomis. Jas sudaro vanduo, ištirpusios druskos ir vandenyje tirpūs baltymai albuminai, kurie labai lengvai įsisavinami iš žarnyno į kraują. Varškės baltymas kazeinas yra vandenyje netirpus, todėl jo suvirškinimas užtrunka ilgiau.

Kiekvienos žinduolių rūšies pieno kazeinas turi specifinę aminorūgščių sudėtį, nuo kurios priklauso ir varškės struktūra. Juk esame matę, kokiais „guminiais“ dribsniais susitraukia karvės pienas į varškę; tas pats pasidaro ir mažo vaikelio skrandelyje. O motinos pieno varškės gumulėliai yra mažučiai ir švelnučiai, suyrantys nuo menko prisilietimo. Tad nenuostabu, kad žindomas kūdikėlis nori valgyti dažnai, nes greitai suvirškina ir vėl tampa guvus, o našlaičio, pagirdyto karvės pieno mišiniu, skrandelis ilgam apkraunamas darbu, smegenų veikla prislopsta, nes visa energija sutelkiama sunkiam virškinimui.

Žmogaus naujagimiui reikia ypač lengvai įsisavinamo maisto, todėl gamta jam sukūrė priešpienį – motinos krekenas, kuriose kazeino dar labai mažai (santykis su tirpiais išrūgų baltymais – tik iki 10 : 90) arba išvis nėra. Tik paskui jo koncentracija palaipsniui didėja, subrendusiame piene (antrąją savaitę) pasiekdama santykį su išrūgų baltymais 40 : 60. Karvės piene sunkiai virškinamo kazeino yra net 80 procentų visų baltymų ir tik 20 – tirpiųjų albuminų. Jeigu kai kuriuose mišiniuose, juos perdirbant, tas santykis ir keičiamas, kad būtų panašus į moters pieno baltymų santykį, tai dar nereiškia tikro sudėties panašumo, nes patys baltymai irgi yra labai skirtingi. Aminorūgščių sudėtis ir jų kiekybiniai santykiai įvairių žinduolių piene taip pat skiriasi ir tik motinos pienas yra tikrai pritaikytas žmogaus kūdikiui maitinti. Moters piene vyrauja α laktoalbuminai, o karvės piene – β laktoglobulinai, neturintys analogų tarp motinos pieno baltymų, tačiau į jį galintys patekti (kai moteris savo maistui gausiai vartoja karvės pieną) ir sukelti antigeninę reakciją žindomam vaikui, jei jis turi polinkį į alergiją.

Netgi mūsų gyvenimo trukmė galbūt priklauso nuo mitybos kūdikystėje. Tyrinėtojai yra pastebėję atvirkščiai proporcingą sąsają tarp baltymų koncentracijos įvairių žinduolių piene ir jų gyvenimo trukmės (10 pav.).

Riebalai

Motinos dieta reikšminga jos pieno riebalų sudėčiai, bet ne bendram jų kiekiui piene. Jeigu motinos suvalgyto maisto kalorijų pritrūktų, pienui pagaminti bus panaudotos jos pačios kūno riebalų atsargos. Gamta už naują gyvybę kovoja iš paskutiniųjų ir pienas taip paprastai nepasibaigia. Nebadaujančios iki išsekimo motinos pienas per liesas nebūna. Nebūna ir per riebus, jeigu ji pati valgo riebiai ir per daug. Riebalų atsargos kaupiamos jos kūne, kad prireikus galėtų būti panaudotos. Žindančios moters medžiagų apykaita labai ekonomiška. Nesistenkite „labai gerai“ maitintis, nes veikiau nutuksite, o pieno vis tiek bus tiek, kiek jo „užsisakys“ kūdikis, žįsdamas krūtį.

Motinos pieno riebumas pirmiausia priklauso nuo kūdikio poreikių. Naujagimiui skirtame priešpienyje riebalų yra tik 2 g/100 ml, o jau subrendusiame piene, pavyzdžiui, penkioliktąją dieną – vidutiniškai 4–4,5 g/100 ml. Naktį, kai kūdikis daugiau laiko praleidžia miegodamas – ir mamos pienas būna liesesnis, o dieną – riebesnis. Žindymo pradžioje, kai vaikui gyvybiškai svarbiau pirma atsigerti, pienas liesesnis, o baigiant, „dėl sotumo“ – riebesnis, net iki 4–5 kartų. Ir todėl neteisūs pravardžiuojantys moters pieną „skystu melsvu vandenėliu“, nes, bandydami jį „patikrinti“ nutraukdami rankomis, būtent ir pamato tą liesesnįjį pradinį pieną. Kitaip yra kūdikiui žindant, kai jis „prisišaukia“ ir galinį, keliskart riebesnį pieną.

Žindomas kūdikis su motinos pieno riebalais gauna nuo 30 iki 55 procentų visų jam reikalingų kalorijų. Įdomiausia, jog būtent pats motinos pienas padeda jas ir įsisavinti. Mat jame yra riebalus skaldančio fermento – lipazės, kuri pasidaro veikli kūdikio dvylikapirštėje žarnoje, kai ten susijungia su tulžies druskomis. Tai yra svarbi pagalba virškinant riebalus, nes pirmais mėnesiais kasos lipazės sekrecija dar silpna, o iš dalies ją kompensuojančios seilių ir skrandžio lipazės irgi nepakanka. Verta prisiminti, jog kaitinant pieną lipazė suyra. Nei karvės, nei kitų žinduolių piene tokio fermento nėra. Šia prasme tiktai gorilos pienas galėtų lygintis.

Tai, kad moters pieno riebalų mikroskopiniai lašeliai yra smulkesni (vadinasi, ir lengviau suvirškinami) už karvės pieno riebalų lašelius, irgi privalumas virškinant. Jeigu riebalai lieka neįsisavinti, jie kūdikiui nenaudingi. Susijungdami žarnyne su kalciu, ne tik „vagia“ iš kūdikio šį kaulams augti būtiną mineralą, bet ir, pavirtę netirpiais šarminiais junginiais, trukdo įsisavinti kitas maisto medžiagas bei šarmindami žarnyno terpę padeda veistis puvimą skatinančioms bakterijoms. Taip dažnai ir atsitinka maitinant kūdikį karvės pienu ar jo mišiniais.

Moters pieno riebalai ypatingi. Žindomo kūdikio kūnas yra tvirtesnis ir stangresnis negu mišiniais maitinto kūdikio kaip tik dėl tų riebalų, kuriuos jis gauna su motinos pienu. Tam tikros ilgos grandinės polinesočiosios riebiosios rūgštys, kurių ypač daug randama būtent motinos piene (4 kartus daugiau negu karvės piene), yra svarbios smegenų ir akies tinklainės vystymuisi ir nervinių ląstelių mielinizacijai – apvalkalėlių, dengiančių nervines skaidulas, susiformavimui.

Laktozė

Pieno cukrumi vadinama laktozė – pagrindinis moters pieno angliavandenis. Tai yra disacharidas, sudarytas iš dviejų monosacharidų – galaktozės ir gliukozės, o jo gamyba vyksta pačiose pieno liaukose. Kūdikio organizme laktozė vėl suskaldoma į tuos pačius monosacharidus. Galaktozė reikalinga tam, kad susidarytų galaktolipidai, kurie būtini centrinės nervų sistemos (smegenų) vystymuisi. Bet pirmiausia laktozė yra lengvai ir greitai panaudojamos energijos šaltinis. Ji patenkina apie 40 procentų kūdikio energijos poreikių ir ypač tinka smegenų veiklai. Dėsninga, kad kuo didesnės yra tam tikros biologinės žinduolių rūšies smegenys, tuo daugiau laktozės yra piene. Moters piene laktozės koncentracija didžiausia iš visų žinduolių rūšių, jos ten yra pusantro karto daugiau negu karvės piene. Dar vienas dėsningumas: kuo aukštesnio išsivystymo žinduoliai, tuo ilgiau jie žindo savo jauniklius. Pavyzdžiui, žmogbeždžionės šimpanzės žindo vidutiniškai ketverius metus, o gorilos – puspenktų. Motinos piene laktozės koncentracija yra gana pastovus dydis. Net ir varganai besimaitinančios moters piene jos vis tiek bus tiek pat – nuo 6,2 iki 7,2 g/100 ml. Gali sumažėti bendras pieno kiekis, bet ne laktozės koncentracija jame.

Laktozė pagerina įsisavinimą kai kurių organizmui reikalingų mineralų, tarp jų – kalcio ir geležies, ir stimuliuoja ,,gerųjų bakterijų“ Lactobacillus bifidus kolonijų augimą žarnyne. Šios kūdikiui „draugiškos“ bakterijos užtikrina rūgščią terpę, neleidžiančią veistis ligas sukeliančioms bakterijoms, grybeliams ir parazitams. Atrajojantiems galvijams, kokia yra karvė ir veršiukas, reikalinga kitokia žarnyno mikroflora, todėl dirbtinai karvės pieno mišiniais maitinamų žmogaus kūdikių žarnyne vyrauja puvimo bakterijos, o terpei būdinga šarminė reakcija.

Mineralai ir vitaminai

Jei išgirsite ką nors postringaujant, kad motinos piene yra nedaug kai kurių vitaminų ir mineralų, todėl esą kūdikiui reikia maisto papildų, neskubėkite jų pirkti ir duoti vaikeliui. „Daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“. Organizmui reikalinga įvairių medžiagų pusiausvyra. Kaip tik toks fiziologinis, t. y. normalus, jų derinys yra motinos piene. Štai, pavyzdžiui, geležies, kuri būtina kraujo hemoglobinui susidaryti, motinos piene išties nėra daug – tik 40 mcg/100 ml pieno. Tačiau iš motinos pieno geležis labai gerai (geriausiai iš visų žinomų maisto produktų) įsisavinama – iki 50 procentų, o iš karvės pieno (ten geležies yra 20 mcg/100 ml) – tik 10 procentų.

Žindomiems kūdikiams nereikia geležies papildų. Tačiau ankstyvas papildomo maisto davimas kūdikiui silpnina motinos pieno geležies rezorbciją iš žarnyno. Geležies, esančios motinos piene, biologinę vertę žindomo kūdikio organizmui padidina ir palanki jos sąveika su kitais pieno elementais. Dvi ypatingos baltyminės motinos pieno medžiagos – laktoferinas ir transferinas – prisijungia geležies molekulių kūdikio žarnyne ir perneša jas į kraują. Davus geležies preparatų žindomam kūdikiui, gali atsitikti, jog laktoferino ir transferino nepakaks, o laisva geležis yra daugelio kenksmingų ligas sukeliančių bakterijų maistas. Toks pavojus dar labiau tyko kūdikių, maitinamų „geležimi prisotintais“ mišiniais, kuriuose geležies koncentracija apie dvidešimt kartų didesnė negu motinos piene. Iš jų vaiko žarnyne įsisavinama tik penktadalis geležies. nes mišiniuose, skirtingai negu motinos piene, nėra geležį surišančių ir iš žarnyno į kraują transportuojančių baltymų. Laisva geležimi mintančios patogeninės bakterijos savo ruožtu pažeidžia žarnos gleivinę ir gali sukelti mikroskopinius kraujavimus, tuo dar padidindamos mažakraujystę.

Daugelio svarbiausių mineralų ir mikroelementų koncentracija moters piene yra gana pastovi ir mažai tepriklauso nuo motinos mitybos. Jeigu jų nepakanka motinos maiste, įsijungia kompensavimo mechanizmai: pavyzdžiui, stabdomas kalcio išsiskyrimas su šlapimu, o jeigu ir to nepakanka, naudojamas pačios motinos audinių kalcis. Karvės piene kalcio yra daugiau, bet žmogaus kūdikio organizme jis blogai įsisavinamas. Šito kalcio panaudojimą pasunkina tai, kad iš jo ir neįsisavintų riebalų žarnyne susidaro netirpūs šarminiai junginiai. Iš motinos pieno kūdikio žarnyne absorbuojami 67 procentai kalcio, o iš karvės pieno – tik 25 procentai. Kalcis svarbus kaulų ir dantų tvirtumui. Tačiau kalciui patekti į tas struktūras reikalingas ir vitaminas D. Jei kūdikis saulėtą dieną bent kelias minutes pabūna lauke, jo odelėje šis vitaminas pasigamina, o jei ne, gali užtekti ir mamos pasimėgavimo saule: tada vitamino D mažylis gaus su motinos pienu. Nesaulėtu metų laiku mamytei vertėtų pasišvitinti ultravioletinių spindulių lempa arba vartoti vitamino D preparatus ir duoti jų kūdikiui. Dirbtinai maitinami kūdikiai rachitu serga dažniau.

Jei motina normaliai maitinasi, jos piene yra užtenkamai B grupės vitaminų ir vitamino C. Verta žinoti, kad šis svarbus vitaminas nėra kaupiamas motinos kūne, taigi jo reikia gauti kartu su maistu ar papildais kiekvieną dieną. Pačiam kūdikiui jo duoti nepatartina, vitaminas C geriau įsisavinamas iš motinos pieno.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

13 Komentarai apie TOBULAS KŪDIKIO MAISTAS

NATŪRALAUS MAITINIMO PRIVALUMAI

  • Posted on kovo 1, 2010 at 11:21 pm

Žindymas dar vadinamas natūraliu maitinimu, nes būtent tokį būdą aprūpinti kūdikį maistu sukūrė pati gamta. Taip kūdikis gauna natūralų maistą – motinos pieną – natūraliu būdu: žįsdamas motinos krūtį (7 pav.).

Motinos pienas yra visavertis maistas, turintis tinkamu santykiu visų medžiagų, reikalingų kūdikiui gerai augti ir normaliai vystytis. Jos gaunamos iš motinos kraujo, atitekančio į krūtų liaukas, kur virsta pienu, o paskui galop tampa vaiko kraujo ir kūno dalelėmis. Taigi jų beveik nereikia perdirbti, todėl motinos pienas nuostabiai lengvai virškinamas. O kadangi jame nėra nieko nereikalingo, motinos pienas labai gerai įsisavinamas kūdikio organizme: iš jo medžiagų auginamos mažojo žmogaus kūno ląstelės, jis teikia energiją naujai gyvybei ir ją saugo nuo infekcijų ir daugelio kitų ligų. Juk girdėjome sakant, kad motinos pienas – ne tik maistas, bet ir vaistas. Su juo į vaiko organizmą iš motinos kraujo atkeliauja net ir gyvų ląstelių, galinčių gaudyti ir naikinti ligų sukėlėjus mikrobus. Ne veltui kai kurios tautos motinos pieną vadina „baltuoju krauju“. Jis išties neprilygstamas ir nepakeičiamas.

Žindymas krūtimi yra toli gražu ne vien tik natūralus visada šviežio, šilto ir švaraus maisto – motinos pieno – perdavimo vaikui būdas. Jis užtikrina fizinį ir emocinį artumą, svarbų kūdikio saugumo jausmui ir asmenybės vystymuisi bei harmoningiems motinos ir vaiko santykiams.

Refleksiniu-hormoniniu keliu stabdydamas ovuliaciją, žindymas padeda išvengti pastojimo ir naujo nėštumo, po gimdymo motinos organizmas gali pailsėti ir sustiprėti. Kol nėra mėnesinių – didesnio ar mažesnio nukraujavimo, išvengiama ir praradimo geležies, kurios labai reikia ne tik pačios motinos, bet ir vaiko kraujo gamybai.

Žindymas saugo motinos sveikatą nuo pat to momento, kai ką tik gimęs kūdikis paguldomas ant jos krūtinės. Naujagimis, žįsdamas krūtį, refleksiškai skatina susitraukti gimdą, taip padėdamas jai išstumti placentą ir stabdydamas kraujavimą.

Maitinančios krūtimi moterys daug rečiau patiria depresiją po gimdymo, nes žindymas ramina, o reikalingumo savo kūdikiui suvokimas suteikia didelę gyvenimo prasmę. Žindymas pagerina kalcio įsisavinimą moters organizme, todėl ilgai žindžius retesni kaulų lūžiai dėl jų trapumo – osteoporozės – vyresniame amžiuje. Gydytojų pastebėta ir statistiškai įrodyta, kad neturėjusios abortų, gimdžiusios ir kūdikius žindžiusios daug rečiau suserga kiaušidžių ir gimdos vėžiu bei dažniausia moterų onkologine liga – krūties vėžiu. Beje, krūties vėžio atsiradimo rizika mažesnė ir toms, kurios pačios buvo ilgiau žindytos kūdikystėje.

Natūralus maitinimas kainuoja mažiau už dirbtinį maitinimą. Be abejo, jei žindanti motina ir žindomas kūdikis rečiau ir lengviau sirgs, jiems abiem nereiks mokėti savąja sveikata, nereiks pirkti vaistų ligoms gydyti. Dar prieškaryje įžymus Lietuvos vaikų daktaras Petras Baublys rašė: „Žindant išsilygina socialinė neteisybė – vargšas kūdikis, mintąs krūties pienu, gauna geresnį maistą negu didelių turtų paveldėtojas, kurio išdykusi motina nenori maitinti, nors jo dirbtinam maistui ir šimtus litų išleistų… Kūdikis, negaunantis krūties, yra skriaudžiamas, jam atimama prigimtinė jo teisė.“

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

1 Komentaras

ŽVILGSNIS Į KŪDIKIŲ MAITINIMO ISTORIJĄ

  • Posted on vasario 28, 2010 at 2:20 am

[Sutrumpinta. Visą šio skyriaus tekstą rasite knygoje „Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“]

GAMTOS PRIEGLOBSTYJE

<…>Maitinimo motinos pienu istorija prasidėjo prieš 100 milijonų metų, kai Žemėje atsirado pirmieji žinduolių klasės atstovai. Daugiausia mūsų „klasiokų“ galima sutikti bėginėjančių žeme, besikarstančių po medžius ar šmirinėjančių tamsiuose urveliuose. Bet yra ir tokių, kuriems labiau patinka plaukioti, kaip antai bebrai upeliuose ar ruoniai vandenyne, o delfinai ir banginiai išvis nelinkę iš jūros lipti, jie net kojų neturi. Tik vienintelis žinduolis, šikšnosparnis, moka skraidyti. Aišku, jei nepriskaičiuosime žmogaus, patogiai sėdinčio lėktuve ar kokioje raketoje, savo paties sumeistrautoje. Jis turi auksines rankas, galinčias dirbti įvairiausius darbus, ir santykinai pačias didžiausias smegenis, prigalvojančias visokiausių naujovių.

Dabartinis protingasis žmogus, Homo sapiens recentis, Žemėje gyvuoja ir viešpatauja jau apie 40 tūkstančių metų. Jis priklauso protingojo žmogaus, Homo sapiens, rūšiai, atsiradusiai prieš 500 tūkstančių metų iš prieš 2 milijonus metų kilusios žmonių genties, Homo, išsirutuliojusios iš Hominides šeimos. Ši savo ruožtu greta žmogbeždžionių išsivystė prieš 4 milijonus metų iš beždžionių, primatų būryje gyvavusių jau 60 milijonų metų. Taigi žindymas mums – ne naujiena.

Artimiausios žmogaus biologinės giminaitės tarp dabar Žemėje gyvenančių gyvūnų yra žmogbeždžionės. Į motinos pieną panašiausias šimpanzės pienas. Ji žindo jauniklius po kelis kartus per valandą ir miega kartu su jais naktį. Šimpanziukai motinos pienu minta apie trejus metus, o paskui dar 2–3 metus ir žinda, ir gauna kito maisto. Labai panašiai su savo vaikais elgiasi Australijos aborigenai ir žmonių gentys, gyvenančios <…>civilizacijos nepaliestose Žemės vietose. Ten kūdikiai irgi yra žindomi dažnai, naktį mama guli šalia kūdikio, o žindymas tęsiasi 2–4 metus. (pav. Žinduoliai: žmogbeždžionė gorila ir moteris)

Žinduoliai: žmogbeždžionė gorila ir moteris

Žinduoliai: žmogbeždžionė gorila ir moteris

CIVILIZACIJOS VINGIUOSE

Seniausi archeologijos radiniai – motinystės deivių, žindančių kūdikius, keraminės statulėlės, atkastos Babilone ir Egipte dar iš trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų – ir jų gausa byloja, kad žindymas buvo labai gerbiamas. (pav. Senovinė figūrėlė) Didžiosios pasaulio religijos irgi skatino motinas žindyti. Koranas ir Talmudas liepia kūdikius maitinti iš krūties mažiausiai 24 mėnesius, Biblija sako, kad žindyti savo vaiką yra šventa motinos pareiga, kuriai turi būti suteikta pirmenybė prieš visas kitas priedermes. <…>

Amžiams bėgant, rasdavosi vis daugiau tokių moterų, kurios „negalėjo“ pačios maitinti, mat joms neleido visuomeninė padėtis: karalienės, bajorės, o galiausiai ir šiaip poniutės. Formavosi nuostata, jog žindyti pridera tik prastuomenės moterims. Ilgus šimtmečius žindyvės buvo vienintelė alternatyva, leidusi pačios motinos nežindomam kūdikiui išgyventi. Dirbtinai maitintieji vaikai dažniausiai būdavo pasmerkti mirti dėl ligų. <…>

Kol žindyves samdė tik turtingieji aristokratai, jos būdavo kruopščiai parenkamos ne tik pagal savo fizines, bet ir moralines savybes – geriausios iš daugelio kandidačių. XVI–XVII a. Europoje ir vidurinioji klasė, mėgdžiodama aukštuomenę, pradėjo samdyti žindyves iš vargingesniųjų sluoksnio. <…> Vis dažniau pasitaikydavo žindyvių aplaidumo ir joms paliktų kūdikių mirčių. Nuo XVIII amžiaus žindyvių populiarumas ėmė kristi, o XX amžiuje ir visiškai bankrutavo užleisdamas vietą „moksliškai“ sudarytiems mišiniams. <…>

Visais laikais atsirasdavo fantazuotojų, pasišovusių pagaminti gerą motinos pieno pakaitalą, tačiau jų bandymai baigdavosi nesėkme, be to, ir tikrai rimto poreikio nebuvo. Iki XIX amžiaus dauguma kūdikių buvo žindomi. Iš esmės nebuvo ir tokios problemos kaip motinos pieno trūkumas, nes, jei motina sunkiai sirgdavo ar net numirdavo, kita moteris žindydavo jos kūdikį. Klausimas buvo labiau filosofinis: kam žindyti pridera, o kam – ne? <…>

Kai XIX amžiaus pabaigoje chemikai atskleidė didelius žmogaus ir galvijų pieno pagrindinių maisto medžiagų – baltymų, riebalų ir angliavandenių – skirtumus, karvės pieną imta „pritaikyti“ kūdikiams: skiedžiant jį vandeniu (dėl baltymų pertekliaus) ir pridedant cukraus ir riebalų. Gydytojai pradėjo skaičiuoti kalorijas ir išvedinėti „maistelio“ formules kiekvienam kūdikiui. Taip ir prilipo „formulės“ pavadinimas ten, Vakaruose; mes vadiname mišinėliais. Tas receptų-formulių rašymas buvo neblogas biznis, ypač jei klientai – ponaičiukai ir panelytės iš pasiturinčių šeimų. Bet ir pramonininkai užuodė būsimą pelną ir netruko perimti į savo rankas motinos pieno pakaitalų gamybą ir prekybą, ant mišinių skardinių užrašę „Pats geriausias kūdikių maistas“. <…>

Technikos stebuklų amžiuje iš kartos į kartą perduodamą vaikų auginimo ir maitinimo patirtį pakeitė „moksliška motinystė“ ir įsivyravo nuomonė, kad pagal formules paruoštas maistas yra pranašesnis, nes gali būti tiksliai išmatuotas ir apskaičiuotas. (pav.”XX amžiaus žindymo technika”) <…> XX amžiaus pradžioje <…> medicina įvedė daug žalingų taisyklių. Tokių kaip motinos ir kūdikio atskyrimas, pirmojo maitinimo atidėliojimas ir naujagimio girdymas saldintu vandeniu, žindymo dažnumo ir trukmės ribojimas, draudimas maitinti naktį ir ankstyvas dirbtinis papildomas maitinimas. Deja, bet koks žindymo apribojimas ir varžymas trukdo pienui atsirasti ir pakankamai gausiai gamintis. <…>

Dar didesnį pagreitį dirbtinio kūdikių maitinimo įsigalėjimui suteikė feminisčių judėjimas. Ilgus tūkstantmečius kentusioms pažeminimą moterims XX amžius pagaliau atnešė laisvę ir lygybę. Avangardistinį požiūrį, pavadintą emancipacija, kuris prasidėjo apie 1920 m., simbolizavo trumpi plaukai, mini sijonai, kontraceptikai, cigaretės ir… kūdikių maitinimas iš buteliuko. Elgtis taip, kaip buvo įsivaizduojamas „poniškas rojus“. Žindymas pavadintas „alinančiu moters išnaudojimu“. Vis labiau įsigalėjo požiūris, jog moterų krūtys yra tik sekso priemonės vyrams vilioti, kurias verčiau slėpti nuo vaikų kaip „nepadorias“ ir… kad žindant „nesusidėvėtų“. <…> Pavyzdžiui, JAV septintajame dešimtmetyje buvo tapę įprasta pagimdžiusiai moteriai suleisti „vaisto“ parlodelio, stabdančio pieno liaukų veiklą. <…> visame pasaulyje kūdikių žindymo rodikliai ypač smarkiai krito po 1960-ųjų metų. <…> Klestinčios kūdikių maisto produkcijos potvynis išsiliejo į besivystančias trečiojo pasaulio šalis. <…> Jau atrodė, jog motinos pienas pasmerktas išnykti iš žmonijos gyvenimo ir užleisti savo vietą „šiuolaikinės technologijos stebuklui“ – „formulėms“, arba tiksliau – miltais paverstam ir konservuotam gyvulio pienui su priedais. Fabrikantai trynė iš džiaugsmo rankas, skaičiuodami pelną. O kas žmonijai? Didžiulis sergamumas, o besivystančiuose kraštuose – ir mirtingumas. Pasaulio sveikatos organizacija irgi suskaičiavo: Žemėje pusantro milijono kūdikių gyvybių būtų išsaugoma kasmet, jeigu jie būtų žindomi bent šešis mėnesius. <…>

LIETUVOS BYLA

<…> Susirgusius mūsų protėvius gydė, gimdyvėmis rūpinosi ir kūdikių maitinimo reikalus tvarkė žynių ir bobučių „mokslas“ – liaudies medicina. Jos išvados, deja, ne visada buvo labai išmintingos. Kai kurios absurdiškos teorijos tokios gajos, kad net ir šiandien dar pasitaiko išgirsti, jog motinos priešpienis (krekenos) naujagimiui kenksmingas. Arba smerkiamas atžindas – kai kūdikis po pertraukos vėl pradedamas maitinti iš krūties. Bet vis tiek į kūdikių žindymą žiūrėta kaip į labai svarbų dalyką. <…>

Tarpukario nepriklausomybės dvidešimtmečiu <…> Lietuvos gydytojai labai rėmė ir skatino kūdikių žindymą, bet taip pat stengėsi būti modernūs ir uoliai ėmėsi diegti į praktiką tada mokslišku ir pažangiu atrodžiusį griežtąjį maitinimo režimą, kuris <…> darė savo blogą darbą, įsakmiai primesdamas motinoms ir kūdikiams tikslų maitinimų skaičių ir laiką, nurodydamas pieno gramus, kuriuos (nei daugiau, nei mažiau) vaikas turįs gauti kiekvieną kartą, uždrausdamas motinai miegoti su kūdikiu ir žindyti jį naktį. <…> griežtosios kūdikių maitinimo taisyklės sovietmečiu visiškai įsigalėjo medicinos bei patarimų tėvams literatūroje ir tapo Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymų gydytojams ir visuomenės sanitarinio švietimo privaloma norma.<…>

Daugumai motinų įvykdyti tuos griežtus reikalavimus buvo per sunku (gamta nepaklusdavo „mokslui“), ir jos, pasimetusios tarp nekantriai rėkiančio alkano kūdikio ir jo žindyti dar neleidžiančio laikrodžio, nuspręsdavo, jog turi per mažai pieno, jei vaikelis per anksti išalksta. Ir tada pačios kažką virė arba skubėjo pas vaikų gydytojus recepto išganingiesiems mišinėliams. <…> Vaikų poliklinikos buvo pavirtusios dirbtinio kūdikių maisto reklamos agentūromis, o pediatrų kabinetai – receptų karvės pieno mišiniams išrašinėjimo punktais. <…>
Per kelis sovietų valdžios dešimtmečius bent keturis mėnesius žindomų kūdikių Lietuvoje sumažėjo 7 kartus, o vidutinė maitinimo krūtimi trukmė sutrumpėjo keturiskart.

Nedvejodami galėjome pasivadinti „klijukų respublika“. Mišiniai buvo taip įsiviešpatavę, jog <…> ragindamas mamas žindyti, labai dažnai išgirsdavau prieštaraujant: „O kam to reikia? Koks skirtumas, kaip maitinsiu?“ Drąsesnės taip ir rėždavo: „Aš ne karvė, kad žindyčiau!“

ŠVIESA TUNELIO GALE

Merdint kūdikių žindymo tradicijai visame civilizuotame pasaulyje, motinos pačios ėmė burtis į savitarpio pagalbos grupes, kur jos pasidalydavo savo patirtimi, džiaugėsi sėkme ir mokėsi iš klaidų, bandė ginti savo teises žindyti abejingoje, o dažnai ir atvirai priešiškoje visuomenėje. Švedijoje ir Norvegijoje tokios „motina – motinai“ grupelės ėmė rastis 1968 m., Vokietijoje – 1980 m., bet pati pirmoji įsisteigė Amerikoje, Šaumburgo miestelyje netoli Čikagos, 1956 m. ir pasivadino „La Leche League“ – Motinos pieno (arba Motinų) lyga. <…> Tie visuomeniniai judėjimai rėmėsi ne vien emociniu palankumu kūdikių žindymui, bet ir mokslinių tyrimų išvadomis apie unikalią maistinę motinos pieno vertę, atsparumą infekcijoms ir apsaugą nuo alergijos kūdikiui teikiančias jo savybes ir neabejotiną žindymo naudą pačios motinos sveikatai. Gausėjo įrodymų, jog dirbtinio maitinimo mišiniai neprilygsta motinos pienui jokia prasme ir neretai kelia grėsmę kūdikio sveikatai. <…> 1979 m. dvi Jungtinių Tautų agentūros – Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF) – suorganizavo tarptautinį pasitarimą kūdikių ir vaikų maitinimo klausimais. Jo metu daugelio šalių vyriausybių ir visuomeninių organizacijų atstovai, medicinos mokslo ir praktikos ekspertai, kūdikių maisto gamintojai sutarė, kad reikalinga kūdikiams skirtų produktų prekybos ir ypač reklamos kontrolė. Buvo paruoštas rekomendacinis įstatymų rinkinys – Tarptautinis motinos pieno pakaitalų prekybos kodeksas, kurį 1981 m. gegužę patvirtino Pasaulinė sveikatos asamblėja. Kodekso esmė, trumpai tariant, yra draudimas mišinius gaminančioms firmoms reklamuoti savo produkciją tiesiogiai visuomenei ir dalyti mišinius kaip „labdarą“ gimdymo namams ir pagimdžiusioms motinoms (kaip „jauką“ prisipratinimui). <…>

Kova su mišinių antplūdžiu buvo ne vienintelė problema. Tyrinėtojai pastebėjo keistą dėsningumą: kuo labiau motinos pasikliaudavo medikų patarimais, tuo trumpiau jos žindė savo kūdikius. „Konsultavimasis su gydytoju dažnai priartindavo žindymo pabaigą.“ Buvo akivaizdu – reikia iš esmės keisti sveikatos apsaugos sistemos politiką ir praktiką su kūdikių maitinimu susijusiose srityse. 1989 m. PSO ir UNICEF parengė bendrą pareiškimą ir priemonių planą „Žindymo apsauga, skatinimas ir rėmimas“, kurio <…> pats svarbiausias uždavinys – įdiegti „Dešimties žingsnių link sėkmingo žindymo“ principus gimdymo įstaigose, arba, kitaip sakant, padaryti jas „kūdikiui draugiškomis“. Tokiomis, kuriose naujagimiai neatskiriami nuo motinų, maitinami pagal poreikį ir vien tik iš krūties. Tie gaivesni permainų vėjai Lietuvą pasiekė tik įpusėjus paskutiniajam XX amžiaus dešimtmečiui. <…>

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja kūdikius vien tik iš krūties maitinti iki šešių mėnesių, nuo to amžiaus pradėti įvesti papildomą tirštą maistą (motinos pienui išliekant pagrindiniu iki pirmųjų metų pabaigos) ir žindymą tęsti antrus metus ar ilgiau, pagal vaiko poreikius. Ir pas mus pamažu prigyja „kūdikiui draugiškos ligoninės iniciatyva“, pagal kurią motinoms leidžiama būti kartu su naujagimiais nuo pat pirmųjų minučių, atsikratoma griežtojo valandų ir gramų režimo ir nebedraudžiama maitinti naktį pasiguldžius vaiką šalia. Vis daugiau kūdikių ir jų mamų džiaugiasi sėkmingu žindymu ir jo visapusiška nauda. <…> Nors liūdnoka, kad Lietuvą vis dar matome pasaulio „rikiuotės“ gale, tačiau šio rodiklio augimo tempu – 2,3 karto – esame tarp greičiausiųjų.

Tam, kad atgimtų kūdikių žindymo tradicija mūsų krašte, <…> reikia sugrąžinti motinos pieno prestižą, užtikrinti moterų pasitikėjimą sugebėjimu žindyti ir padėti joms gerais patarimais. Mums reikės daugelio motinų sėkmingos patirties pavyzdžių, daugelio kūdikių – gerų žindymo rezultatų pavyzdžių. Bet pirmiausia reikia daug veiklių lyderių – <…> pasiryžusių propaguoti natūralųjį maitinimą ir gerai išmanančių tą dalyką <…>

[Sutrumpinta. Visą šio skyriaus tekstą rasite knygoje „Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“]

Kazimieras Vitkauskas, 2010

2 Komentarai apie ŽVILGSNIS Į KŪDIKIŲ MAITINIMO ISTORIJĄ