Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Sveikos, Mamytės.

Šis forumas man taip padėjo, kad dar ir dabar negaliu negalvoti apie jį, nors nutraukiau maitinimą nuo 1, 6 metų (prieš tris mėnesius, jei gerai prisimenu). To nesigailiu, bet… Vis prisimenu… Dauguma mamyčių matau kad patiria stresą dėl vienokių ar kitokių žindymo problemų ar pseudoproblemų. Prisipažinsiu, kad niekada nesidžiaugiau žindymu. Dėl ko? Pati nesuprantu. Mintimis grįžtu atgal, štai vaikučiui 3 mėn., augimo šuolis, jam reikia manęs, o aš puolu pirkti visus įmanomus mišinukus, nes galvoju, kad jam neužtenka pienuko, kodėl jis taip daug žinda… Galiausiai stumiu vaiką nuo savęs, verkiu, kad nebegaliu. Vaikutis verkia, nes nenori to šlykštaus mišinio. Paskui pirmieji dantukai. Ko jis toks piktas, kodėl negaliu juo džiaugtis, nes jis vis verkia? Negaliu niekur išeiti, nežinau ką veikti su juo, jaučiuosi stora, niekam tikus, nepailsėjus, viskuo nepatenkinta. Daugiausia prisimenu kančią, vienatvę ir nuovargį. Net nepastebėjau koks nuotabiai gražus buvo mano kūdikėlis, kaip jis mane mylėjo, o aš nesupratau, galvojau kad jis kažkokia erkė, nesupratau, kaip jam manęs reikėjo. Vietoj to, kad ramiai, su meile ir begaliniu džiaugsmu, gulėčiau nuoga su savo kvepiančiu mažyliu, žiūrėčiau visas laidas kurios man patinka, tiesiog glausčiau jį prie savęs, aš galvodavau apie nugržiaužtus spenelius (nors tereikėjo antspenių), apie neplautus indus (kuriems susiplauti anksčiau ar vėliau vistiek atsiras laiko), apie tylą ir vienatvę (nors dar niekada neturėjau tokio žmogaus kaip mano mažutis, kuris taip besąlygiškai mane mylėtų). Kokia aš buvau kvaila, o gal pasimetus, nežinau. Tiesiog gailiuosi, kad nesidžiaugiau savo sveiku nuostabiai gražiu ryžu berniuku, kuris buvo man toks geras, viską atleisdavo ir mėgindavo vėl. Paskui maitinimas po metų. Manau, jeigu nebūčiau taip stūmusi jo nuo savęs, galbūt jis taip desperatiškai nebūtų įpratęs siekti krūties. Žinotų, jog Mamytė visada šalia, noriai jį pamaitins, neatstums nuo savęs. Bet mano mažutis jau buvo įbaugintas, todėl įprotis visada prašyti pienelio liko, o su tuo gyventi jau buvo per daug nepatogu netgi jam. Jis man atleido žiaurų pieno nutraukimą, šimtąjį atstūmimą, viską… Bet aš negaliu sau atleisti. Mamytės, nedarykit mano klaidų. Bent jau iki metų, mėgaukitės tuo, kaip dabar daryčiau aš. 

Galbūt, kokia Mamytė taip pat pasidalins savo patirtimi. Tik nereikia kalbėti apie pasiaukojimą, nes tai nėra aukijimasis. 

Ačiū, Kristina, už pasidalintą istoriją. Laimingos bus tos, kurioms pavyks į ją įsiklausyti ir kitaip pažvelgti į savo kasdienybę… Bet žinau, kad ką kas besakytų, kai galva plyšta nuo miego trūkumo ir vaiko rėkimo, kojos linksta nuo vaikščiojimo pirmyn atgal ratu ir visur kitur, labai sunku išgirsti gerą patarimą. Kartais reikia, kad tas suvokimas ateitų iš savęs pačios.

Ką tik gimęs vaikas tampa Mamos mokytoju. Mokytoju apie besąlyginę meilę. Būtent todėl jis viską ir atleidžia. Ir tai, kad dabar žiūrėdama atgal matote, jog galėjo būti kitaip, reiškia, jog mažylis netgi labai geras mokytojas. Didžiuokitės savo vaiku ir nepamirškit, ką išmokot. Nes dar šiek tiek pamokęs jis Jus po metų kitų pradės "egzaminuoti" – ar gali mamytė nepykti, jei pameluoju, jei pasakau piktesnį žodį, jei negrįžtu namo laiku, jei pamirštu paskambinti gimtadienio proga…