Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Sveiki,

As noreciau pasidalinti savo karcia patirtimi del kandziojimusi ir tuo paciu paklausti, kaip elgtis toliau, kad nepadaryti dar daugiau zalos. Zindau sunu 1 ir beveik 7 men. Budavo, kad pasikandzioja, bet iki siol padedavo vienos mamos patarimas neskaudziai suduoti per zanduka ir sudrausminti, pasakyti, kad man skauda, kad pienukas pyksta, kai jam kanda. Paskutiniu metu krutys tapo itin jautrios, tai tesesi apie menesi, maniau, kad kruties uzdegimas prasidejo, zindymas tapo itin skausmingas, ypac kai tik paimdavo kruti ir kai pradedavo teketi pienas. Tik pries kelias dienas suzinojau, kad laukiuosi, manau, del to krutys buvo jautrios, be to mano suneliui dygo iltiniai dantukai. Pries kelias dienas ryte buvau labai pavargusi, nusiminusi, issekusi, pykino, o mano mazasis vis ikanda. Supykau, gerai apibariau. Pries pietu miega, kaip visada pasiuliau pienuko, atsigere siek tiek ir "sege" is visu jegu, pliaukstelejau per veiduka. Pasakiau, kad dabar daugiau neduosiu, nes man skauda, kad taip daryti negalima. Jis kuri laika verke salia manes, as gulejau ramiai, nekreipiau demesio, kol galiausiai neatlaikiau ir vel daviau, pazindo, paprase is kitos ir tada apsiziojo tam, kad ikasti ir tikrai skaudziai ikando. Savigynos instinktai buvo stipresni uz mane ir nejuokais sudaviau per zanduka. Pirma karta jis nesijuoke, ka paprastai darydavo svelniai papleksnojus, o ramiai kokia minute gulejo su raudonu skruostuku. Nuo to antausio,  jau kelias dienas (tai vis reteja) pribega,papraso pienuko, bet nezinda, o is karto kanda arba gnyba su rankute. Net vakare stume mane nuo saves ir is nuovargio uzmiega. Nakti pazindau, kiek tik papraso. Diena niekas nepadeda, kanda, gnyba. Ir vis reteja prasymais zisti, migdymas tapo tikru kosmaru, nors iki tol paimdavo kruti ir be verkimu uzmigdavo. Pienuko sumazejo, normalu, zinda tik nakti kelis kartus. As labai pergyvenu, kad taip pasielgiau, kad tokiu ziauriu budu nujunkiau suneli. Esu pries smurta auginant vaikus ir negaliu sau atleisti, ka padariusi. Pamirsau pamineti, kad konsultavausi su zindyvemis-konsultantemis, ka daryti kai kandziojasi. Ju patarimas buvo, kuri laika, t.y. valanda, dvi neduoti pienuko ir paaiskinti, kad man dar skauda. Kandziojimosi priezastys gali buti vaiko nesaugumas, permainos seimoje, pyktis ant mamos uz kazka, kad ir uz demesio stoka, itampa. As buvau isitikinusi, kad zindysiu ilgai, tol kol pats naturaliai neatsijunkys, bet nutiko kaip nutiko. Esu tikrai sutrikusi ir pasimetusi. Man labai gaila, as dar nenorejau nujunkyti, jauciuosi, kaip kazka atemusi is mazylio. Man jis liudnesnis atrodo, nors vyras man kartoja, kad jei noretu, gertu pienuka ir kad cia man reikia "nusijunkyti". Is tiesu sunku psichologiskai ta padaryti. Naktimis vis dar maitinu ir maitinsiu, kiek reikes, nenoriu daryti tokiu skaudziu klaidu nors ir silpnumo akimirka, tad mamos visada pasistenkite susiimti is paskutiniuju, linkiu to visoms nuosirzdiai. O gydytojo Kazimiero Vitkausko, noreciau paprasyti pakomentuoti toki neteisinga nujunkyma ir galimas pasekmes. O gal but is tiesu, tai tik mano galvoje ir sunus naturaliai nusijunko?

Irma