Miela Ladyluck,
nėštumas, paskui gimdymas, pogimdyminis laikotarpis, gimusio vaiko nešiojimas (vaikšto maždaug vienerių metų), maitinimas, dar paskui jo (smalsaus ir nenuspėjamai chaotiško) „ganymas“ yra pirmaeilėmis laikytinos gamtiškos motinystės pareigos. Todėl gali būti, jog gamta norėtų, kad naujas vaikas gimtų tada, kai anktstesnis jau yra ganėtinai stiprus ir protingas. O taip vidutiniškai pasidaro prasidėjus ketvirtiems amžiaus metams. „Vidutiniškai“ reiškia, jog gali būti ir anksčiau, ir… vėliau. Pažįstu žindančių mamų, kurioms mėnesinės atsinaujino antraisiais metais, o literatūroje rastume ir Jus pralenkiančių pavyzdžių.
Žindymas, tiksliau vaiko siekis žįsti gal būt ir yra vaiko savarankiškumo lygio indikatorius bei veiksnys, kuris, per ovuliacijos stabdymą, išlaiko mamos galimybę tuo vaiku rūpintis labiausiai (taip nebegalėtų būti gimus kitam vaikui). Itin jautrūs vaikai jos prašo ilgiausiai.
Čia rašiau „gamta“. Dar galėtume sakyti „juos saugo Dievas“. O mediciniškai ar biologiškai motyvuota nepastojimo priežastimi [tarp kitų teorijos vardijamų – nuolatinio neprivalgymo, streso (tikrai tikrai nebūtinai dėl žindymo), organizmo nusilpimo...] gali būti ir Jūsų įtariamas ovuliacijos slopinimas dėl dažno žindymo palaikomos pakankamai didelės hormono prolaktino koncentracijos (APSAUGA NUO NĖŠTUMO). Pirmoji ovuliacija po laktacinės amenorėjos paprastai dar neranda gimdoje pakankamai gero „patalėlio“ gemalui įsitvirtinti. Todėl laikoma neįtikėtinu, kad pastojimas įvyktų dar neatsinaujinus mėnesinėms – nepanaudoto pirmojo „per plono patalėlio“ pašalinimui.
Ką aš galėčiau patarti skubantiems? Pirmiausia neskubėti. Neatimkite žindymo galimybių iš vaiko akivaizdžiai. Tada jis dar stipriau „įsikibs“. Nujunkymas, Jūsų atveju labiau tinkamas kaip tik ir būtų Jūsų pageidaujamas – tik dalinis, su mažiau žindymų dieną, tiriausiai vaiką mažiausiai ar visai netraumuotų, jeigu laikytumėtės „sąžiningų mainų“ principo. Apie jį detaliau >>> p.335-343
Sėkmės