Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Kiek esu skaitinėjusi, vaikai patys pradeda atsisakinėti žįsti kažkur nuo 1,5 m. Taip pat esu skaičiusi, kad jei iki metukų vaikas atsisako krūties, reiškia, kad tai ne nebenoras žįsti, o kažkas kitka. Dar kažkur skaičiau, kad jau kai ateina laikas nujunkymui, sumažėja pieno, vaikas tarsi žinda, žinda, bet nieko neištraukia.

Mano sūnui dabar 1 m. ir beveik 3 mėn. Prieš kelias savaites pastebėjau, kad jam žindant norisi dar, dar ir dar. Kabo ant krūties ir traukia, traukia. Dabar jau kelinta diena lyg ir nenori krūties. Ar čia jau jam atėjo laikas? Man jis dar mažiukas atrodo.

Mes truputį prasilenkėme su gamta ir aš jam įvedžiau laiką, kada gali žįsti. Tiesiog buvo pasidarę sudėtinga, kai prašinėdavo kas kelios minutės, patraukdavo kelis gurkšnius, apibėgdavo aplink stalą ir vėl prašo. Taigi dabar jis tuo laiku, kai jau jo valandos, lyg ir nerodo didelio noro. Būdavo grįžti iš lauko, tai net trepsi prie sofos, kad greičiau. O vakar nieko, jokio noro. Kiti maitinimai būna po miego. Dabar atsikelia, jei bandai guldytis žįsti, pyksta. Na, jei įgrūdi, ima. Bet šiaip tai nelabai rodo susidomėjimą. Kaip man elgtis? Ar kišti jam ar laukti, kol paprašys (bet jis gali ir nepaprašyti, kai išmokytas pagal valandas)?

Pranešimas redaguotas 11:23 pm – gruodžio 9, 2011 Yogaile

Sveiki,

Gal galėtumėte patarti. Sūneliui jau 2 metai ir 3 mėn. Jau gal antras mėnuo pienuką valgo ne tada, kai užsinori (o norėtų jis dažnai!), bet prieš užmigdamas vakare ar pietų miegelio. Ir naktį… Daug daug valgo naktį. Prieš porą savaičių pasiūliau jam miegoti atskiroje lovelėje. Tiesą sakant, net nustebau, kad jis su džiaugsmu sutiko. Naktį pabudęs ne pats nori pas mane į lovą, o šaukiasi "mamyte, pieno!.." :) Dabar jau maitinimai retesni – maždaug kas valandą. Tačiau išvargusi taip vaikštinėti maitinti rytais atsinešu pas save. Tuomet nepaleidžia manęs praktiškai ištisai. Dėl šios priežasties ir iškėliau miegoti mažiuką atskirai. Nes miega labai paviršutiniškai, mane jausdamas šalia, pastoviai prašosi pienelio.

Manau, kad jau gal ir užtektų to pienelio, ne mažiukas jau. Šiais metais buvo mažajam sunkios ligos. Autoimuminė sisteminė liga pripažinta, viena iš vaskulitų grupės. Gydymas padėjo. Liga laikoma išgydyta, kai remisija – 2 metai. Teko sūneliui, mums kartu, patirti daug streso, sveikatos problemų, tyrimų ieškant ligos, vėliau gydymą hormonais. Iki šiol dažnai pasitaiko (ačiū dievui, jau retėjančios) vaiko isterijos. Matomai, atsakas į patirtą stresą. Liga nusiramino, jokių vaistų nebevartojame nuo vasaros pabaigos.

Šiame kontekste ir galvoju, ar laikas nutraukti pienelį, ar ne. Turiu du vaikus. Vyresnįjį sūnų, dabar penkiametį, maitinau iki dvejų metų. Jutau, kad nebus jam jau sunku atsisveikinti. Užteko paaiškinti, jokių ašarų nebuvo, nutraukėme labai lengvai, vasarą, kai ir be to veikti buvo ką. Su jaunėliu taip tikrai nepavyktų, manau. Būtų ir pykčių, ir ašarų. Isterijų tikriausiai… Nors dabar jau jaučiu, kad psichologiškai jam pienelis nebėra labai reikalingas, greičiau likęs kaip įprotis, ir šiek tiek nenoras paleisti mamos, "savintis" šeimoje. Dar galvoju, kiek vertingas mamos pienas yra esant tokiam vaiko amžiui, pagal sudėtį. Nes ir pati esu visiškai išsekusi, drabužius jau ne juokais reikės pirktis vaikų skyriuje, nes visi nauji po mėnesio kabo ant manęs. O ir sveikata visai susilpnėjo.

Norėjau prašyti dviejų patarimų, tačiau į savo klausimą, ar jau laikas baigti maitinti, manau, pati sau atsakiau berašydama. Manau, kad taip. Tad noriu paprašyti, ar galėtumėte patarti, kaip taip padaryti švelniau – mažajam ir sau?

Tiesa, nepaminėjau, kad pirmąkart nujunkydama padariau klaidą. Maniau, kad to pienelio likę visiškai nedaug, nes dažnai po truputėlį vaikas valgydavo, ir krūtys niekad neatrodė pilnos jau. Tačiau staiga nutraukus maitinti pienas niekaip nesustojo. Viena gydytoja patarė gerti kuo mažiau skysčių ir nenutraukinėti pieno. Tačiau per siaubingus tos vasaros karščius vadovaudamasi šiais patarimais pas gydytoją sugrįžau jau vos ne alpdama. Vaduojanti gydytoja nustatė dehidrataciją, liepė gerti skysčių, nutraukinėti šiek tiek pieno vis bei paskyrė vaistų, stabdančių laktaciją. Na, tuomet skysčių nebetrūko,tačiau nuo tų vaistų iš viso kaip kitam pasaulyje daugiau nei savaitę gyvenau – siaubingi galvos skausmai, silpnumas… baisu viską ir prisiminti, šį košmarą.

Pieno niekada netrūko, net maitinimų pradžioje visuomet būdavo jo per daug, kol susireguliuodavo. Bijau ir šįkart, ar sustos gamintis. Nes mažasis naktimis valgo dar tikrai daug.

Labai lauksiu mamų ir gerb. gydytojo patarimų. Iš anksto dėkoju.