Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

mieloji,

norėčiau kartu su jumis truputį pabūti ties ta mintimi, jog pienukas gaminasi pirmiausia mamos " galvoje"- tą neabejotinai pati žinote, tik galbūt truputėlį, dabar tokių jausmų ir emocijų apimta, ne visai taip interpretuojate, kas būtų absoliučiai natūralu tokiu atveju ( stebėčiausi labiau, jei būtų kitaip, tiesa sakant). žinau, kad mums visi kala priešingai, jog svarbiausia vaikelis, viskas tik dėl jo, o mes su tuo sutinkame, nes viduje jaučiame, kad tai tiesa, mūsų visa esybė pasineria į tą mintį ir…mes užmirštame kai ką ne mažiau svarbaus. save. žmogų, kuris irgi ką tik gimė, kurio taip pat visas kūnas, visi jausmai dar tik tik ėmė mokytis gyventi naujos tapatybės pasaulyje- mamą. 

perskaičiusi, ką parašėte, nemanau, kad jums dar ką nors ( be to oda- oda kontakto ir galbūt, jei reikia, to pasaitėlio, klausimo) daryti, kad jūsų " pieno fabrikėlis" funkcionuotų " teisingai". Manau viskas su juo yra, arba greitai bus, gerai. Kaip ir su vaikeliu. Tiesiog tai, ką aš matau, per savo asmeninės patirties prizmę ( turėkite tai omenyje, nes galiu ir klysti dėl šio faktoriaus, gal jis viską man ir iškreipia, o jus nuo tikrosios priežasties ar sprendimo atitolint…nors jei rašau, esu beveik tikra, jog taip nenutiks): daug nelemtų sutapimų ir susidėjusių aplinkybių. Tos ligos, neišnešiotumas, gal pasaitėlis, vaikelio jautrumas, polinkis į kiek lėtesnį augimą, gal net temperamentas, aplinkinių spaudimas- jau vienos iš šių priežasčių pakaktų, jog gimtų tokie įtarimai apie galimą pienelio trūkumą, jūsų kaip mamos, nepilnavertiškumą, negebėjimą atlikti rodos tokio natūralaus ir elementaraus veiksmo: pamaitinti savo kūdikio, jo apsaugoti, o gal net ir slapčiausioje sąmonės kertelėje ir viena kita siaubingesnė: kad tas mano kūdikis, po galais, kažkoks netoks, kodėl jis negali pagaliau būti kaip visi, " normalus" kūdikis, kodėl viskas negali būti taip, kaip pas visus: sklandžiai, bent jau šiuo vienu klausimu. Neišsigąskite: kai savo elgesiu kūdikis verčia mamą jaustis taip, kaip jūs dabar, net ir dar baisesnėe mintys, būtų visiškai suprantamos, pateisinamos…ir normalios. Nes taip veikia žmogaus išgyvenimo mechanizmas, kuris įsijungia štai tokiomis, stresinėmis aplinkybėmis. Ir jis toks stiprus ( kas patyrė, supras), jog įveikia visus motiniškus jausmus, ir jausmus, apskritai. O kartais net norą gyventi. Taigi rimtai pažiūrėkite į savuosius poreikius: jie jums bando kažką pasakyti.

Kodėl taip sakau ir kodėl kreipiu jūsų dėmesį į idėją, jog galbūt tas tikras ( o gal ir tariamas, jei sakote, kad iš alkio nešaukia nesavu balsu dieną naktį ir pakankamai šlapinasi) " pienuko trūkumas" būtent ir yra jūsų organizmo išgyvenimo mechanizmo pasireiškimas. Ar negali būti taip, jog patyręs nemenkai išbandymų ( liga, nuovargis, nusitraukinėjimai, nemigos, rūpesčiai ir lakstymai pas gydytojus) jūsų kūnas, nepaisant didžiulio noro ir pasiryžimo žindyti, tiesiog nebepajėgia gaminti jo pakankamai, arba blokuoja išskyrimą, arba…tiesiog jums taip atrodo…iš įtampos. Galbūt jis taip saugosi…arba kažko jus nori išmokyti. Gal tiesiog reikia atsipalaiduoti….ir viskas užsives savaime, gal tik to jūsų vidinė sistema ir laukia. Leidimo jai veikti savarankiškai, netrukdant nerimui, baimei, nespazmuojant, jums ilsintis ir tikint. Žinau, lengviau pasakyti, nei padaryti, tikrai esu per visą šitą pelkę perėjusi ir pati. Kaip ir žinau, jog atrasti tai, kas padeda konkrečiam žmogui, gali tik jis pats, todėl ir dvejojau atrašydama. Kažkam galbūt tikrai gali tikti minties apie mišinuką, kaip laikiną pagalbinę priemonę vidinei ramybei atrasti, prisileidimas ( jei pavyks įveikti visur automatiškai peršamą jo vaizdinį, kaip didelį blogį: o juk apie atvejus, kai jo gali ir prireikti, kažkaip ir pamirštama paminėti). Mano vyras, pvz., manau buvo teisus, mane su pirmagimiu įkalbėjęs tai padaryti, bent savaitę, kol atsipalaiduosiu, jog vaikas nemiršta iš bado, ir tikrai, pieneliui nieko nenutiko, kaip ir vaikui. Gal jums reikia tokio pastiprinimo pasitikėjimui: tikrai sunku save įtikinti, jog tas neaiškus pieno kiekis pakankamas ( juolab, kad ir tas minkštumas krūtų yra apgaulingas: rodos nieko ten nėr, o…gal tiesiog jos jau prisitaikė darbui ir " nebeišpampsta", nebepritvinksta kaip anksčiau).

Na žodžiu, manau, jog jums tikrai tiesiog reikia dar sukaupti paskutines jėgas, o gal ir pykčio visiems " ekspertams" truputį, pasiųsti visus toli,užsidaryti su mažiuku dviese ir kurį laiką, tiesiog kol jis ten kabės, dar vieną kartą ( žinau, jog labai pavargote nuo to mąstymo ir gilinimosi, bet visgi), pažvelgti į savo mintis, jausmus, įsitikinimus ir nuojautas: esu tikra, jog giliai viduje žinote, jaučiate, kaip mama, kaip viskas yra, kaip jaučiasi jūsų vaikelis ir ko jam reikia. ko reikia jums, kad kūnas pasijustų tvirtai ir ramiai ir galėtų dirbti savo darbą, ko reikia jūsų tikėjimui ir pasitikėjimui ir to reikalautumėte iš aplinkinių ir savęs pačios: be jokio vertinimo, kaip tai atrodo, kaip daro kitos, kas yra gerai, ir kas blogai. Tai jūsų gyvenimas, jūsų sprendimai, ir tik jūs pati žinote, ką jums teko ir tenka pereiti, kol kiti matys tik jūsų pasirinkimus, nežinodami aplinkybių. Velniop juos. Dabar svarbiausia jūsų ir vaikelio gyvybė, tada sveikata, gerovė, o tik paskui visa kita: būtent tokia tvarka. Ar su mišiniu, ar vienaip, ar kitaip. Duokite sau laiko ir būkite sau švelni. Nes turite tik vieną kūną, vieną save, o vaikelis tik vieną mamą. Vienintelę, tokią, kokia ji yra ir kuri rūpinasi juo geriausiai kaip tądien išmano, pajėgia, ir pagal tai, kokie išbandymai jai tekę. Geriau tiesiog neįmanoma. Negalite to net bandyti iš savęs reikalauti.

Laikau kumščius už jūsų kelią motinystėje ir sėkmės. Mažyliui linkėjimai: padėk mamai, nes jūs dabar mokotės gyventi abu. Ir tu žinai, kaip tai padaryti, puikiai. Duok žinot ir mamytei, jai kartais sunku išgirsti tylias užuominas: mūsų, šiuolaikinių moterų, žmonių, to niekas nemokė, o tu dar tai prisimeni. 

p.s. čia rašyti man lengviau, gal ir laiko visiems daugiau susitaupo, ir kartais tie įrašai padeda. bet va, kaip rodo praktika: žodžiais, be gyvo atgalinio ryšio, gali ne tik padėti, bet ir pakenkti. žinau šį pavojų puikiai, dėl to visada labai kankinuosi prieš juos parašydama. nekalbant apie tai, jog kalba tokia netobula ( arba aš ją dar valdau labai netobulai), jog gali perduoti informacijos, sakoma gal tik kokius 7 proc., jei ne mažiau ( virtualiai ypač, kai nepapildai išraiškomis, intonacijomis, gestais, negali pasitikslinti, paklausti…)

ir dar papildysiu, nes šiandien toks nušvitimas tik atėjo ( matot, vis mąstau šiomis temomis, ir apie save, ir apie jus jūsų situaciją, ir bendrai): bet tikrai, apie kokius užmokesčius mamos gali galvot, jei čia joms turėtų mokėti premijas, už tai, ką jos daro, arba bent jau finansuoti sanatorijas, paskaitas, psichologo konsultacijas…Kokia nors Europos Sąjunga, projektą, jei parašius, žindymą skatinančių idėjų kupiną, kad jas įgyvendint padėtų verslininkai kokie, įrodžius jo naudą ateities visuomenės visokeriopai ( fizinei, psichinei) sveikatai, kūrybiško, produktyvaus, novatoriško žmogaus raidai….Kažkaip gudriau dar tą tiesą pasakyti reiktų, įtikinti gal ( ne faktais, o įtikinėtojo charizma ir būsima nauda finansuotojui ;))

Va matot pradėjau kalbėt, kaip švietimo politikė, kuria esu pagal išsilavinimą. Ogi iš esmės, tai čia ir yra visa esmė :) Dėl to, gal ir jums truputį pakenkiau: galvoju iš prigimties apie vaikų gerovę pirmiausia, kaip juos šviesti nuo pat gimimo, kad augdami jie padėtų kurti švietimo sistemą pagal jų poreikius. Matote, kaip tai siejasi su mano veikla šioje svetainėje ;) Na va, tik apie mamas, kadangi antroje vietoje, tai ir gaunasi, kad nuskriaudžiu, kai argumentais įtikinu, kodėl turi žindyt kuo ilgiau, kodėl tai svarbu vaiko vystymuisi, o kaip tai padaryti praktiškai, ir palieku neatsakyta. Gal ne visada tai ir mano kompetencijoje, čia gi turėtų daug specialistų bendradarbiaut, daug paramos mamoms visokeriopos būti.

Na bet tikėkime, laikykimės, darykim, ką galim ten, kur esame, su tuo, ką turime, ką pajėgiame tuo metu geriausio, ir viskas bus. Viskas bus gerai. 

Sėkmės!

Mieloji,

grįžkite grįžkite: mes jūsų ilgimės ;) Vietoje, kur esi gimęs, gali pasikrauti labai geros energijos, labai pailsėti, todėl mus į tas vietas visada ir traukia. Daug prarasite, jei iš savęs šią galimybę atimsite.

Bet visiškai suprantama, kodėl taip jaučiatės. Nes jus skaudina ne vieta, o žmonės, kurie ten gyvena.

Tačiau žmonės visur vienodi. Besipiktinančių žindančiomis mamomis labai daug ir moderniojoje, tolerantiškojoje Amerikoje, ir vakarietiškąjame margąjame Londone ;) Tikrai: dar baisesnių istorijų girdėjau: apie viešus išvarymus iš muziejų , dramas lėktuve kažkam maitinus ir neva pažeidus šalia sėdėjusio nepilnamečio teises ( liepta mamai prisidengti) ar kažkaip panašiai. Na esmę supratote: tai aštri tema šiuo metu. Nes, kaip ir Konchitos Eurovizijoje fenomenas, ji liečia daug gilesnius mūsų jausmus, nei vien intymių vietų viešas "demonstravimas". Ir todėl visuomenė daug tolerantiškesnė kaip sakote kokioms nors nuogoms krūtims ar užpakaliukams scenoje ar gatvėje, nei mamos krūties krašteliui: aišku, kad skamba, kaip didelė neteisybė ir dvigubi standartai.

Viešai žindanti mama yra pavojinga. Ji kelia grėsmę visai nusistovėjusiai tvarkai. O nusistovėjusios tvarkos sugriovimas reiškia nežinomybę. To reikia bet kokia kaina vengti, nes tai grėsmė tavo saugumui. 

Va kažką tokio panašaus " girdi" žmogus, išvydęs tokią moterį, ir net pats tolerantiškiausią, pats mandagiausią, geriausiai išauklėtas ty civilizuočiausias pilietis, kur jis begyventų, gali imti elgtis, taip, kaip jūs sakote. Nes jį užvaldo ta baimė.

Tai šitą reikia sąmoningai suvokti: kad puola tik sužeisti žvėrys ir dažniausia gindamiesi. Nes jie BIJO. 

Tada truputį gal ir pykčio jiems mažiau imi jausti. Nes supranti truputį.

O kaip elgtis tai žinant, tai vėlgi: kiekvienos mamos pasirinkimas. Kai kurios mes esame maištininkės ir avangardistės (kai ir tos pačios krypties menininkai, metantys iššūkį visuomenėje nusistovėjusioms normoms), jos kaip žindė ten, kur joms patogu, taip ir žindys, atsikirs jei reikės, kreipsis į teismą ar spaudą, jei kažkas peržengs ribas, kai kurios filosofės, nemėgstančios erzinti žmonių ir versti juos keistis, kol jie dar tam nepasiruošę ;) Jos maitins viešai taip pat, jei tokia būtinybė iškils (nors kiekvienai turbūt namuose jaukiausia ir patogiausia, niekas pačios viešumoje specialiai žindyti nesirenka iš didelio noro pasidemonstruoti ar pasierzinti, na bet taip pat ir nekompleksuoja ir savo bei vaiko poreikių, vien dėl kitų nuomonės taip pat neskuba paminti, jei jau tokia situacija susiklostė natūraliai). Tik gal, kad pačioms jaukiau būtų prisidengs, susiras ramesnę atokesnę vietą.  Nesislapstydamos, o todėl, kad jų pačių tie kiti žmonės, jų žvilgsniai, energetikos, garsai, kvapai netrikdytų, kad neblaškytų mažylio. Kiek tai įmanoma pagal aplinkybes.

Tai aš kažkaip žiūriu ramiai, ir šiaip optimistiškai visai: evoliucija ( žmogaus sąmoningumas) vyksta būtent taip, ką jau mūsų senoliai pastebėjo : " tamsiausia naktis prieš aušrą" ;) Pirmieji, labiausia kenčiantys pasaulį,šiek tiek nukenčia labiau, jie turi būti labai stiprūs ir drąsūs, atlaikyti pasipriešinimą, provokuoti. O paskui juos eina vis daugiau ir daugiau, viskas lengvėja, laisvėja, šviesėja. Ir vieną dieną žiūrėk ir juokiamės jau, negalim patikėti, kad galėjo būti ir taip, kad gyvenome pasaulyje, kur viešai žindyti buvo gėda, amoralu, kur " traumavome" šiuo veiksmu kažką, seksualinio pobūdžio minčių krūties kraštelis kėlė…

Kaip ir rūkyti parke ;) Gal rūkyti apskritai.

Mes sveikstame, patikėkite. Matau daug ženklų. Tik turime padėti viens kitam. Arba bent jau suprasti.

Ir tikėti ;)

 Geros dienos, mama DaivaVa, ačiū, kad čia esate!