Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Sveiki,

perskaičiau du dalykus: vaikas miega ne su jumis ir pradėjote riboti dieninius maitinimus.

Manau, kad nėra idealesnio maitinimo naktį, kaip tik miegant kartu. Žinoma, kas valandą vis tiek yra per dažnai ir pakankamai sudėtinga, bet miegant kartu nereikia keltis ir griuvinėti nuo miego ir nuovargio, nereikia sėdėti kažkur ir kankinančiai laukti, kada gi tas vaikas pagaliau pavalgys ir užmigs, ir duos mamai ramybę. Miegant kartu beveik nesijaučia vaiko prabudimų ir daugkartinių žindymų, jis gauna ko nori ir kiek nori, o mama gali toliau sau miegoti.

Turiu du vaikus: dukrytę žindžiau iki 1 m. 8 mėn.(jai dabar jau 12 m.), o 2,5 m. sūnelį tebežindau. Ir tik miegojimo kartu dėka tai buvo ir yra įmanoma, nes išprotėčiau iš karto, jei man reikėtų po kelis kartus per naktį sėdėti kokiam nors fotely ar krėsle. Tiesa, sūnelį vakare kai užmigdau, ir pati dar neinu miegoti, paguldau į lovytę, bet naktį, kai ateina "dozės":) metas, pasiimu į lovą ir taip iki ryto, ir net nežinau, kiek jis ten kartų valgo.

Kitas dalykas – neribokite dieninio žindymo. Jeigu atkreiptumėte dėmesį, tai tiršto maisto davimas nuo pusės metų visoje literatūroje vadinamas "primaitinimu". Ką tai reiškia? O gi tai, kad mamos pienas yra pagrindinis maistas, o visa kita tik priedas, papildymas. Todėl žindykite kaip žindėte pagal vaiko norą ir poreikį, o kiek trūksta (kiek vaikas dar nori) maitinkite košytėm. Visa tai taip natūraliai ir savaime gaunasi, kad aš dabar niekaip nepasakyčiau, kiek gi aš kartų per dieną žindžiau, kai pradėjau primaitinti. Niekada neskaičiavau. Ar gi jūs kada nors skaičiavote, kiek kartų per dieną pajutusi troškulį pasiimate ko nors išgerti? Tai taip paprasta ir natūralu, kad apie tai net negalvojame. Ir niekada nesvėriau ir neskaičiavau, kiek ir kokių košių vaikas suvalgo. Juk jei nesate dietų industrijos dalyvė, savo maisto taip pat turbūt nesveriate ir nematuojate.

Kai pradėjau abu vaikus primaitinti (tik nuo 6 mėn.), tai paprastai būdavo taip: duodu kokios nors košytės, kiek nori, tiek valgo, o tuoj po valgio vaikas prašo pienuko. Tarsi užsigerti. Ir duodu. Bet kada. Kai sūnytis pradėjo vaikščioti (nuo metų), tai "rimtą" maistą valgydavo pas tėtį ant kelių, o pasisotinęs tuoj šokdavo nuo kelių ir bėgdavo pas mane savo "dozės". Dukra taip pat visus valgymus "užtvirtindavo" prie krūties. Na ir be to, maitindavau visada, kada tik paprašydavo, arba ramindavau, kai verkdavo. Juk mamos pienas – tai ne tik maistas. Tai ir nusiraminimas (nežindomiems ar neteisingai žindomiems vaikams tą funkciją atlieka čiulptukas), ir paguoda, ir artumas su mama, ir saugumas, ir užsimigdymas, ir atsigėrimas, ir žinoma maistas. Kai vaikui reikia nusiraminimo ar paguodos, jis paima ne daug maisto. Jis moka skirtingais būdais žįsti: kai valgo vienaip, kai raminasi – kitaip ir t.t. Jie viską žino ir viską moka taip kaip jiems reikia.

Manau, kad jūsų vaikelis jaučiasi kažko netekęs ar netenkantis, todėl naktį tai labiausiai ir pasireiškia. Žindykite jį dieną kuo dažniau (kiek jis nori), ir jis nusiramins. Ir jūs bei visa šeima tuo pačiu. O naktį miegokite kartu.

Labai noriu, kad žindytumėt savo vaikelį kuo ilgiau. Tai nuostabus laikas, stebuklingas patyrimas, dieviška dovana vaikui ir mamai, ir visai šeimai.