Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Miela Spain,

Leiskite jus truputį pataisyti: jei norite slogą gydyti, vadinasi turbūt, kaip ir didžioji dalis žmonių, laikote ją liga. Iš tiesų tai yra tiesiog organizmo būdas apsivalyti nuo nepageidaujamų įsibrovėlių, vienas iš simptomų, jog kažkokia kova vyksta šiuo metu jo, greičiausia kalbate apie savo kūdikėlį, viduje. Taigi turbūt protinga būtų ją laikyti ne priešu, o būtina, gal tik kiek nemalonia būsena, kuri dažniausia praeina savaime, kai kūno viduje vykę gydomieji procesai baigiasi, o jo galių, daug ką susitvarkyti pačiam mes kažkodėl labai neįvertiname ir skubame tuoj pat kažko griebtis, kartais ir visai be reikalo, ir jam taip net sutrukdome ( pvz., mušdami temperatūrą, kuri būna pakeliama su tam tikru tikslu ir panašiomis intervencijomis).

Taigi dabar eikime prie kito klausimo: o kodėl būtinai norite kažką daryti? Jums gaila kūdikio, norite palengvinti jo savijautą ( tikras ar tariamas kančias), jam sunku kvėpuoti ir žįsti? Ar tiesiog norite, kad viskas greičiau baigtųsi? Greičiausia ir taip, ir taip. Bet apsistokime labiausia ties savijauta, kvėpavimu ir žindimu. Bendrąją savijautą galima pagerinti kuo geriau stengiantis atliepti vaikelio poreikius, kad jam netektų stresuoti ir organizmas ramiai galėtų susitelkti ties savo pagrindiniu šiuo metu darbu: kova su virusu ( jei slogos priežastis jis). Kvėpavimą labai pagerina ir palengvina nosiuko gleivinės drėkinimas ( aliejuku pvz., ar tiesiog vandenuku, net nebūtinai ten tie visi purškalai jūros vandens, tiesiog drėgnu vatuku prasukti vis švelniai) ir grynas oras: vėdinkite kambarį, o jei nėra didelio šalčio ( šiuo metu tikrai ne), tai skirtingai nei kosuliui, jei nėra temperatūros, slogai patinka būti lengvinamai lauku ;)

Žindymui palengvinti vaikiukas jūsų turbūt paprašytų prieš pietukus ar vakarienę jį palaikyti vonios kambaryje ( tiesiog prileisti į ją karšto vandens ir pabūti toje patalpoje), o po to žindyti stačią ( gal net toje pačioje vonioje) arba bent jau gerai išvėdintame kambaryje). 

Ar siurbti neatsakysiu, nes man regis tai truputį per stipru, kad pakaktų gal paspaudyti šnerveles ir kiek išbėgs savaime tiek, bet gal ir klystu, gal tokiems mažiukams reikia tokios pagalbos, nors abejoju…

Kodėl iš karto apie pienuko lašinimą neatsakau: buvo man irgi tokia mintis kilusi, kaip gana protinga, nes būtų nosytė ir drekinama, ir gal dar ten kokių medžiagų antimikrobinių liaudiškai tariant būtų. Bet pasiskaičiusi įvairių nuomonių nutariau verčiau drėkinti vandeniu be pieno ( o ne vandeniu esančiu piene, būtent dėl maistinių medžiagų, kurios ten kažin ar nosiukui tikrai patiks, ar nerugs ten jis, ar nesausins sudžiūvęs ir pan.), o tas naudingąsias kovos priemones nusiųsti tiesiai į vietą ( ty skranduką, kad į kraują patektų ir padėtų kariauti būtent tokiu, tiesioginiu būdu: juk pagrindinis veiksmas tai ten vyksta, nosyje jau su išskyromis tai tik lavonėliai tų virusų jau teka). Va tai taip mąstau.

Kaip jums čia tie Mamules Mū pamintijimai atrodo? Ar labai kvaili? 

Na va čia ir prasideda pats smagumas, kai reikia būti akylai kaip vanagei: mano vienam vaikui laukas visada reikalus pagerina, kaip ir man vaikystėje, o kitas, kurio jau genai tėčio sugadinti ;) tai matau, kad nelabai. Tai taip va ir keičiu įsitikinimus, kaip kiškiai ir lapės kailiuką prieš žiemą, taikydamasi prie realybės. 

Tai ir jūs gal karčiuką pabandykit neilgai pasibūt ir žiūrėkit, kaip vietoj jaučiasi, o svarbiausia kaip grįžus, ir kitą dieną. Vistiek gi pastebėsit subtilius ženklus, ar patiko nosiukui, ar nelabai.

Kaip ir dėl to pienuko nutarti, bandymų gal, ar kokiu kitu mamoms žinomu būdu, kas čia teisūs: tie kurie šventai tiki, jog pienelis yra vaistas nuo visų ligų ir kitų negandų, ar tų nuosaikesnių, kurie mano, kad gal visgi jis turėtų būti labiau pagal tiesioginę paskirtį naudojamas ir keliauti tik į skranduką ( ne į akis, nosin, ar į tėčio blynus ar ledus :))) Aš žinokit čia pasiduodu, nors pati akytes pūliuojančias mėnesį bandžiau pienuku iš nevilties irgi gydyt, bet šiuo metu net nežinau. Visgi turbūt palikčiau viską savieigai, nesikiščiau į nosiaus darbą net ir taip nekaltai. Ir net vandenuku turbūt nesivarginčiau ten viduj landžiot be reikalo. Ai baisi aš mama, negydau tiesa sakant vaikų niekuo. Palieku ramybėje, ir tiesiog myliu ir lepinu labiau tuo metu. Nei arbatom kamuoju, nei kompresais ar plovimais ( kai dabar jau dideli). Save irgi,  net dar labiau nes man sunkiausia, kai jie serga ;))) Na ir įtikinėju save, kad stiprūs, susitvarkys su viskuo jų organizmai patys. Ir veikia kol kas. O kai neveiks galvosiu, ką galvot tada :))) Tokia tad aš :) Net jei labai labai bijau komplikacijų ir niežti nagai…Nepasiduot stengiuosi, nes baimė yra pats baisiausias dalykas pasaulyje :) Dar ir dažniausia patvirtinantis tai, ko bijojai.

Apibendrinant: sakau, kad liga yra metas poilsiui ( dažniausiai būtent to organizmas ja ir prašo)tiek mamai, tiek vaikui ( praktiškai čia vienas ir tas pats) ir augimui ( irgi abiejų). Tai va ;)

Nelinkėsiu pasveikti greičiau, linkėsiu kuo lengviau ir teisingiau prasirgti, tiek laiko, kiek reikės, ir tada labai labai džiaugtis, kai visi sveiki

Tai va, stebėti svarbiausia, kad vaikis gerų emocijų kuo daugiau apturėtų: jei patinka lauke, tai laimės hormonai ir ligai lengviau, greičiau praeiti padeda ;)

Ir dar, žinokit, su saviškiais pastebėjau, kad visgi mamos nusiteikimas irgi gyvybiškai svarbus: stebi jie tave reakciją ir tada nusprendžia, ką jiems daryti su ta keista savijauta: ar išsigąsti,supanikuoti ir taip dar labiau būseną pabloginti ( pvz., kai kraujuoja, gi dar labiau plūsta nuo adrenalino užuot sustojęs,kai klykia). O gal šiek tiek nustebti ar nusiminti, bet po to toliau užsiimti mėgstama veikla, gyventi įprastą gyvenimą su nedideliais trikdžiais, kai ten varva kažkas ar paskauda, bet iš esmės ramiai ir netrukdant imuninėms sistemoms daryti tai, ką joms reikia.

Oi čia mamai nelengva, bet verta dėl vaiko pasistengt su savim susitvarkyt. Kad įtikint vaikiuką, jog pvz., kažkaip sunkiau kvėpuot ir gert pienuką, bet mama rami, tai reikia ir man kažkaip susikaupt ( gi kai rėkia nusigandęs, tai dar labiau viskas paburksta, užsikiša). 

Ir dėl kaimyno to galimo užkrato nešiotojo visgi irgi norėčiau pasakyti, jog gal visgi verčiau taip daug dėmesio jam neskirt ir neleist jam sutrukdyti gyventi įprastą, malonų,smagų gyvenimą. Tegu jis ten eina ir čiaudi, o jūs stiprūs ir nieko neatsitiks. Nes tada ir tėčio reiktų bijoti imti, ir pati mama gali netyčia virusiuką turėt ir bučiuodama dovanot, nors pati ir nesirgs. Čia žinokit nusisaugot yra Sizifo darbas, visiškai nevertas pastangų ( na nebent labai tiki, gal kažkam kažkiek ir pavyksta). 

Virusai mums naudingi ir reikalingi, tad vengti ir bijoti jų nereikia. Mums reikia patirti viską, kas ateina. Verčiau visą dėmesį sutelkti savo vidinės būklės stiprinimui ir gerinimui, kad kova, kai įvyks, įvyktų kuo puikiausiai. O tai iš esmės labiausia reiškia praktiškai nedarymą nieko: prieš save, nuo nieko nebėgti, nevengti, nesislėpti. Net jei kalba apie slogą ;)) Leisti jai filosofiškai ištekėti, išsivalyti, ir neužtirštinti įtampomis ir nereikalingu aktyvumu kišantis. Va taip.

Čia Druskininkai kalba, negali ten būdamas galvoti kaip nors kitaip :)))