Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Brangi AJ iš mano gimtojo miesto,

patarinėti šiame forume yra pats mieliausias ir lengviausias darbas, kokį tik gali sugalvoti: nes kiekvienos mamos klausime beveik visada visada slypi ir atsakymas- štai ir išdaviau savo didžiausią paslaptį ;) 

taigi, jei kažkas širdelėje krebžda, kad gal tikrai nereikėjo dar taip skubėti tos daktarės klausyti ir dabar kamuotis, o kas jei kažkas su viduriukais būtent dėl to nekantrumo, tai ir sakyčiau, kad visada galima suteikti sai ir vaikeliui progą ir malonumą stebėti, kai jis pats jau degs noru pabandyti, ką čia tie suaugusieji taip skaniai doroja, o dar svarbiau, kai net tik akytės, bet ir skrandukas bei visos kitos virškinimo sistemos dalys ( ty liaukos, gaminančios fermentus ir pan.) bus tikrai visiškai subrendę ir pasirengę sklandžiai atlikti savo pareigas :) Tai atsitinka kiekvienam, man regis, labai individualiai, ir turint, omeny, kiek visokių mitybos sutrikimų ir skrandžio bėdų turi suaugusieji šiais laikais, turbūt tikrai vertėtų būti visiškai tikram, kad duosi pačią geriausią pradžią. O tam tereikia vadeles perduoti pačiam vaikučiui: jūsų reikalas jam pasiūlyti, o jo- sutikti, arba ne, priklausomai nuo to, kaip jo organizmas neklystamai jam duos signalą. Be gudravimų ,apgaudinėjimų, nerimo, skubėjimo, grafikų, terminų, lyginimųsi su kitais kūdikiais:tiesiog ramiai ir natūraliai išsiaiškinti jums dviese tarpusavyje.

Sėkmės!

kurgi nesusuks, mieloji, nieko čia keisto ( tik gaila mūsų visų nervų labai), kai kur tik bepasisuksi tau visi sako, kad svoris toks svarbus. ką jau ten apie tas gležnas būtybes kalbėt, jei dar ir aš pati, suaugusi dviejų vaikų mama, kartais patikiu, kad mano svoris rodo ne tik mano sveikatos būklę ne ir ne tik šiuo metu ( žiemą chi chi, pvz.,), bet ir apskritai, dar blogiau, ir mano, kaip asmenybės vertę: valingumą, ryžtą ir pan. Aišku, mes jau nebeaugame ir nebesivystome (??? ;), bet juk visi gyvename skirtingomis sąlygomis, skirtingi mūsų vidiniai mechanizmai, genetinės programos, energijos suvartojimo ir įsisavinimo kiekiai, patirtys, lyties vaidmenys: jau tiek daug apie save žinome ir va vistiek tą svorį, kaip kažkokį patį geriausią organizmo būklės, augimo kokybės matą naudojame…O kur lankstumas, raumenų jėga ir ištvermė, medžiagų apykaitos greitis, tuštinimosi sklandumas :)) Nekalbant apie kažkokį ten niekingą gyvenimo džiaugsmą, gyvumą, linksmumą,smalsumą, kūrybiškumą…

na nieko, viskas su laiku, išmoksime po truputį būti atsargesni su tais vertinimais, matavimais ir lyginimais. juk jie iš esmės, va kaip matome, tai daugiau nerimo ir baimės, nei naudos atneša. Naujoji karta tai labai aiškiai mums demonstruoja. Vadinasi, reikia pergalvoti savo senuosius mąstymo ir elgsenos modelius visiems: medikams, edukologams…Aišku, mamoms pirmiausia visa našta teks. Tai stiprybės jums! Gal truputį bus ramiau, žinant, kad daug kas čia su jumis taip rizikuoja tais svoriais, ir jau rizikavo kiek anksčiau ;)