Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Savo pirmagimį, kuriam dabar jau beveik ketveri, jo pageidavimu žindžiau iki 2 m. ir 8 mėn. (tada mamos pilvuke jau trečią mėnesį gyveno broliukas ir didysis brolis kažkaip suprato, jog man ganėtinai nebemalonu jį tuo pieneliu belepinti – atsisakė su liūdesiu, bet geranoriškai). Kadangi dažniausiai mamos krūties jam prireikdavo būtent naktimis (ir bent po trejetą kartų visus tuos metus) per tą laiką pasitaikė nemažai situacijų, kai norėjau jau gal ir baigti, ir turbūt būtent labiausiai dėl aplinkos spaudimo (pervargsi, nesveika, pripras, iškrypimas, laikaisi "prie papo" negali paleist,…) - jis visgi yra galinga jėga. Tačiau kas kart pamačiusi su kokia jėga ir dvasios stiprybe mano sūnus gina savo teises į žindymą – pasiduodavau. Ir ne todėl, kad esu silpna, o todėl, kad ilgiau pamąsčiusi supratau, jog iš tiesų nėra pakankamai stipraus motyvo į tą jo poreikį, jei jis toks didžiulis, neatsiliepti ir veltis į didžiulį karą, kuriame nugalėtojų nebus. Jeigu jam tos krūties taip reikia, matyt, jis geriau žino dėl ko (nors nei apetitu kitam maistui, nei dėmesio stoka nesiskundė, galbūt tame piene yra tokių dalykų, kurie mums iki šiol lieka paslaptis).

Taip ir dėl aplinkinių – neišgirdau iš jų nei vieno pakankamai įtikinamo argumento, kodėl neturėčiau daryti to, kas yra grynai asmeninis mūsų šeimos reikalas. Viešose vietose ir savo antrąjį, kuriam dabar pusė metų, žindyti vengiu, bet ne dėl to, jog bijau šokiruoti šiuolaikinius dar ne to mačiusius žmones (jeigu kas spokso į moterį, kurį diskretiškai prisidengusi jaukioje vietelėje žindo savo mažylį, manau, jog tas žmogus yra tiesiog neišauklėtas), o dėl to, jog dažniausiai nauja vieta jį blaško įvairiais dirgikliais, tad maistas lieka antroje vietoje.

Tad tiesiog visoms ir linkiu, kokius sprendimus dėl žindymo trukmės, vietos ar dažnumo bepriimtumėt, darykit tai vadovaudamosi tik savo, savo vaikelio ir mylinčio tėčio poreikiais.

o aš pati pabaigai galiu pasakyti tik tiek: žvelgdama iš laiko perspektyvos ir matydama  dar labiau ryškėjantį savo vyresnėlio charakterį (jautrus, kūrybingas, lakios vaizduotės, labai imlus, ir kartu aktyvus, ambicingas, savarankiškas), jau beveik galiu sau atsakyti, kodėl tie naktiniai žindymai buvo jam reikalingi tokį ilgą laiką. Manau, jog jo raida buvo labai sparti, o smegenys naktį tiesiog nespėdavo apdoroti informacijos gautos dieną. Žindimas, greičiausiai tiesiog padėdavo jam atsipalaiduoti, pasijusti saugiam ir viską "susidėliojus į lentynėles" dieną vėl su nauja jėga tyrinėti šį nepažįstamą pasaulį. Dabar kartais net tyliai sau pagalvoju, kad galėjo tie aplinkiniai būti ir truputį teisūs – to savarankiškumo mamos, nekalbant apie senelius, nervams kartais net per daug. O jei rimtai – jaučiuosi padariusi puikų darbą – išmokusi paleisti…Ir tiesiog tikėtis, jog sugrįš :)

P. S. Lengva kalbėti, kai šalia įsikibęs žavutis, pultutis, visiškai nuo manęs ir mano pienuko priklausomas kūdikėlis :) Jį ketinu žindyti, kad ir iki vestuvių (nes dar nesu mačiusi neatjunkusio nuo mamos krūties jaunikio – tai teikia vilties) , nebent pats labai priešinsis ;))))