Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Mieloji,

Manau užsidaryti tarp keturių sienų manau jums nebūtinai būtų geriausia išeitis, taigi nebijokite: tai gali tik sukelti jums dar daugiau įtampos ir streso, kas iš tiesų yra pagrindiniai imuninės sistemos, padedančios žmogaus organizmui prisitaikyti prie aplinkos ir normaliai funkcionuoti, nusilpimo faktoriai (oro sąlygos bei kiti faktoriai greičiausia yra tik paskutinis lašas, lyg kibirkštis palankioje terpėje). Jūsų organizmui jau ir taip teko nemažai pakelti, todėl galbūt tiesiog taip signalizuoja, jog jums vertėtų rimtai savimi pasirūpinti, suteikti jam palankias sąlygas atsigauti. Žinoma, kai tenka beveik visą savo laiką skirti kūdikiui ( kuriam irgi tenka nemažai įveikti, kol pripras šiame pasaulyje), tai padaryti nėra lengva, bet nepamirškite, kad daug darbų iš jūsų gali perimti kiti, ty beveik viską, išskyrus žindymą. Todėl visiškai drąsiai dar bent mėnesį galite leisti sau dienas ir naktis leisti lovoje žindydama savo mažylį ir naujai gimusią mamą- save. Ty maksimaliai ilsėdamasi ir darydama tai, kas jums teikia malonumo. Taip, skamba egoistiškai ir galbūt niekas jūsų nepadrąsins atsižvelgti į savo poreikius lygiai taip pat, jei ne daugiau, nei į kūdikio, bet patikėkite, iš savo patirties sakau, ypač jei esate jautri: tai gyvybiškai būtina. Nes skausmas, kurį jaučiate, kai neįsiklausote į save ir gaunate štai tokius varginančius, sekinančius signalus iš savo kūno, ilgainiui gali ne tik atgrasyti nuo žindymo, bet ir kūdikio apskritai. Išgyvenimo mechanizmai, kurie įsijungia automatiškai, organizmui ėmus kovoti dėl savo išlikimo (kai mes vis ignoruojame savo poreikius), yra žiaurūs, ir gali visiškai nepriklausyti nuo jūsų valios ar nusiteikimo, pvz., " maitinti iki paskutiniųjų"

Taigi nemanau, jog kažkas su jumis yra negerai, ar jūsų " pieno tiekimo" sistema veikia kažkaip ne taip, ką reikėtų ar būtų galima "gydyti" vaistais ar pan. ( na nebent, jei jausite, kad tikrai organizmui pačiam nepavyksta arba simptomai jus pernelyg sekina- vaistai juk iš esmės dažniausia juos tiesiog nuslopina ir tiek, o priežastis lieka, lyg mechanikui nukirpus laidelį, kai automobilyje kažkam sutrikus ima mirksėti lemputė, na ir dar tas šalutinis poveikis: reikia gerai pasverti žala galima, ar nauda tuo metu didesnė, nesu prieš juos, tiesiog noriu pastebėti).

Priimkite savo kūną ir save tokius, kokie jie yra ir nesilyginkite su kitomis mamomis: galbūt jums šiuo metu nereikėtų apsiimti jokių papildomų įsipareigojimų ( dar iki šiol pamenu, kaip taip jausdamasi, vaidinau didvyrę ir ėjau susitikti su norinčiais pamatyti mažylį į lauko kavinę, norėjau turbūt tuo metu numirti geriau jau, bet va kur gi čia leisi sau silpnai būti, gi mes viską galim. Tai po to dar keletą kartų tokius skausmus pajutau ir greit nusileidau ant žemės: kad man teks išmokti su savimi gyventi ir kelti sau kitokius reikalavimus).

Va tai tokia mano patirtis ir patarimai. Gal sukels kokių minčių ir jums.

Labai linkiu laimingos pabaigos. Daug ką žinokit sutvarko ir laikas: tiesiog savaime įsivažiuoja, prisitaiko, atsigauna. Jei tik leidi