Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Miela Jurgita,

kūdikių svorio augimą lemia: (1) maisto medžiagų įsisavinimas ir maisto, (2) sunaudojamo maisto kiekis, (3) organizmo polinkis kaupti atsargas poodiniame riebaliniame audinyje, (4) prigimtinė kūno sandara/konstitucija, nulemta genų.

Taigi:

(1) iš motinos pieno maisto medžiagos kūdikio organizme yra įsisavinamos geriau/daugiau negu iš bet kurio kito maisto, taigi ir mišinių. Todėl išgėręs tam tikrą kiekį motinos pieno, kūdikis per savo virškinimo sistemą į kraują gautų daugiau kūno augimui tinkamų maisto medžiagų, negu jų gautų iš lygiai tokio pat mišinio kiekio. Todėl pirmaisiais trim gyvenimo mėnesiais pagal poreikį (kūdikis žinda//geria kada nori ir kiek nori) motinos pienu maitinami kūdikiai auga sparčiau negu mišiniais pagal jų pačių poreikį maitinami kūdikiai. Vėliau, ūgtelėjusių kūdikių virškinimo sistema sustiprėja, ir jie jau ir iš mišinių sugeba įsisavinti vis daugiau medžiagų. Aišku, ne tiek kiek iš MP, tačiau daugiau negu iki tol. Taigi mišiniais maitinamų kūdikių augimo tempas ima vis mažiau atsilikti nuo tokiais pat MP kiekiais maitinamų kūdikių svorio augimo.

(2) žindomi kūdikiai paprastai nepersivalgo, nes jų apetitą kontroliuoja pats žindymas (pienas iš krūties teka lėčiau negu mišinys iš buteliuko) ir motinos pienas pieno sudėties kitimai žindymo pradžioje ir gale: žįsdamas kūdikis iš pradžių gauna liesesnį ir saldesnį pradinį pieną, o galinis riebesnis pienas, kuris ir suteikia sotumo jausmą, yra nebe toks saldus, todėl ir kūdikis žinda vis lėčiau ir ne taip energingai. … „Buteliuko vaikai“ tokios apetito kontrolės neturi, nes mišinio sudėtis maitinimo metu nesikeičia, o maitintojai paprastai dega noru, kad būtų suvalgyta „visa porcija iki galo“, ir neretai skuba tai atlikti kuo greičiau. Taigi dauguma mišiniais iš buteliuko maitinamų kūdikių suvalgo ne tiek kiek jie patys nori, bet tiek kiek įpilama į buteliuką. O į buteliuką įpilti „nepagailima“. Taigi mišiniais penimi kūdikiai dažnai būna paprasčiausiai permaitinami.

(3) Svorio skirtumus labiausiai lemia skirtingas riebalų kaupimas poodyje. Dirbtinai maitinamų jis būna gausesnis. Dar ir todėl, jog į karvės pieno mišiniais girdomų kūdikių kraują išskiriama daugiau insulino, skatinančio riebalų atsidėjimą riebaliniame audinyje. Kartu daugėja ir riebalus kaupiančių ląstelių, taigi ir galimybė dar labiau nutukti.

Štai kodėl daugelis mišiniais maitinamų kūdikių vėlesniais mėnesiais priauga daugiau svorio, negu žindomi jų bendraamžiai. Statistiškai pirmųjų metų pabaigoje dirbtinai maitintieji vaikai būna vidutiniškai 600–650 gramų sunkesni už žindytuosius. Žindomi kūdikiai gauna mažiau kalorijų, bet ne dėl to, kad jiems būtų trūkę maisto (tai yra motinos pienas būtų buvęs nepakankamai maistingas), o todėl, kad būtent toks yra jų augančio organizmo natūralus poreikis. Jokie žindomų kūdikių vystymosi parametrai ir sveikata nenukenčia. Ūgio didėjimo tempai beveik nesiskiria, o galvos augimo greitis išlieka toks pats ir žindomų, ir dirbtinai maitinamų kūdikių.

(4) polinkis turėti stambų kūną gali priklausyti ir nuo prigimtinės kūno sudėjimo/konstitucijos, nulemtos genų. Tokiu atveju ir žindomo kūdikio apetitas ir sugebėjimas užsiauginti storesnius (sunkesnius) kaulus, didesnius (sunkesnius) raumenis ir sukaupti šiek tiek storesnį (sunkesnį) riebalų sluoksnį poodyje gali būti visai natūralus ir atitinkantis jo įgimtus poreikius. Ar tai nėra ir Jūsų ar tėvelio giminės, o gal net ir abiejų gimininių išsiskiriantis požymis? Tuomet žindymas, su jo jau minėtu apetito kontrolės mechanizmu, būtų geriausias būdas Jūsų mergaitei maisto gauti ir įsisavinti optimaliai tiek kiek reikia jos geriausiam išsivystymui ir sveikatai.

O apie tai kodėl, kada, kokį ir kaip žindomam kūdikiui duoti kitokį maistą, skaitykite knygos skyriuje PAPILDOMAS MAITINIMAS.

Sėkmės!