Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Žinokit dėl to vitamino, tai aš irgi taip būčiau pagalvojusi, kad bent teorinė tikimybė ryšiui su vėmimu yra, ir manau, jog išmintingai pasielgėte pabandžiusi jo bent kuriam laikui atsisakyti, ir žiūrėti, ar kas pasikeis, ar jis kaltininkas, ar ne. 

Lygiai tokiu pačiu loginiu principu vadovaudamasi pasiūlysiu ir kitą ganėtinai šiurpų šiam forumui sprendimą, ką būtų galima pabandyti dar padaryti reguliuojant tą pienuką. Ogi baisųjį čiulptuką, kurį paminėjote netyčia ir pati, manau pasąmoningai galbūt kažkur, nors ir kalta jausdamasi, kad tokia mintis apskritai galėjo ateiti į galvą. Nes, kaip ir sakiau: logiška- pienuko gaminasi labai daug, nes ir jūs labai norite maitinti ir kad jo nepritrūktų, ir mažylis nori dažnai būti prie krūties ir ją stimuliuoja (intelekto, deja, krūtys neturi, kad suvoktų ,jog nors tarsi ir prašoma jo daugiau, bet nereikia, nes mažiukas tik nori kažką pačiulpti, tik pabūti prie mamos). Vadinasi, lieka tuo pasirūpinti jums: pasiūlyti pakaitalą, jei sutiks ( galbūt tokiems, išimtiniams atvejams tie čiulptukai ir buvo sugalvoti, ir blogiu jie tapo tik todėl, kad jais imta piktnaudžiauti siekiant kuo greičiau jais pakeisti krūtį apskritai, ir kuo greičiau vaikams tapti savarankiškais, o mamoms laisvoms). Nes jei glaudžiate jį nuolat prie savęs, miegate kartu, nešiojate, o jam vis negana to artumo, asocijuojasi jis tik su kažkuo burnytėje, tai reikia tartis su mažium dėl kompromiso: turite pagalvoti ir apie savo savijautą, nes jei ir toliau kentėsite pilnas krūtis, patirsite tiek įtampos, galiausia kažkuri jūsų dalis ims žindymą sieti su kančia ir vargu, ir nesąmoningai imsite skleisti signalus, kad tas procesas kuo greičiau baigtųsi, o mažylis jausdamas, kad kažkas tokio jumyse vyksta, gali įsikibti dar labiau. 

Šiaip jis tikrai dar labai labai mažas ir visiškai normalu, kad jam dar vis gyvybiškai svarbu būti jūsų kūno dalimi, ty taip arti ir tiek laiko per parą, kiek tik įmanoma, tačiau, aš manau, jog jis kartu ir jau pakankamai supratingas, kad sutiktų su tam tikromis sąlygomis iš jūsų pusės, ty kad nenukentėtumėte nei vienas ir rastumėte abiems priimtiną bendro egzistavimo, kaip komanda būdą. Čia, žinokit, visas menas: visai nereguliuosi, tai kaip šuniukas: laks, kol sprogs, bijodamas, kad gal paskui nebebus jau, gal čia paskutinis šansas, arba va kol valgau- mama šalia, nes paskui užmigsiu, išeis grindų plaut ji, ne ne ne- verčiau jau laikysiuos įsikandęs, paskui persivalgęs sprogsiu, vemsiu, bet nepaleisiu. Tai va tokius kūdikio " minčių" vingius žinant, manau, galima jas bandyti pakeisti ir įtikinti jį savo elgesiu, kitais būdais, kad mama visada bus šalia, kaip ir maisto, kad nėra reikalo tiek tų atsargų prisišaukti, o paskui abiems kankintis. Ir lygiai toks pats darbelis su savimi: nes pienas smegenyse juk gaminasi, ar ne? Įtikinkit jas ;) Kodėl galėtų jos taip persidirbti, ko bando išvengti taip atkakliai įsukę visu pajėgumu pieno fabrikėlį. O gal jos ir niekuo dėtos, gal čia tik mažylio įgimtas nerimastingumas truputį, gal kažkuo netyčia jūsų pastiprintas, nežinant pačiai. Viską galima pakeisti, žinokit, nuo bet kurios akimirkos. Kai tik įsiklausai į savo nuojautas.

O šiaip esate šauni mama, su viskuo šauniai tvarkotės: va, įsitikinsite su gydytojos pagalba ( beje, ji irgi atrodo, kad šauni jums pasitaikė, protingai, ramiai į viską žiūri, o kartu ir atsakingai), ar tikrai nėra kokios fiziologinės priežasties ir ramiai toliau bandysite variantus: ar dar kažką galite bandyti, ar…tiesiog daugelį problemų išsprendžiantis laikas, ir čia bus vienintelis atsakymas.

Sėkmingai aukite, laikysime visos čia kumščius, kad jūsų svajonė apie ramius, gražius maitinimus greit atkeliautų….ir spėtumėte dar juo iki kokio dantukų dygimo pasidžiaugti ;) Et tokia jau ta motinystė: be instrukcijų, aiškaus kelio, besikeičiantis vėjas ir saulė, ašarų lietus vienu metu. Kaip oras Anglijoje :)))

Iš ten ir siunčiu linkėjimus!

Ačiū už linkėjimus labai! Nors jau pasiilgau gimtųjų ganyklų, o gal ir jos manęs visą mėnesį nematę :))

Šaunios tos lietuvės mamos: ir apie tuos čiulptukus teisingai viską supranta, ir optimistės kokios, ir stiprios. Smagu skaityti! Tiesiog norėjau įsitikinti, jog per daug savęs nespaudžiate ir priminti, jog kartais reikia sau bent mintį leisti, jog kartais būna tikrai sudėtingų situacijų ir tada visos priemonės pateisinamos, jog visai sveika turėti atsarginį variantą, tiesiog " jei ką", jei jau visai pervargsti benešiodamas, bemaitindamas ir jau net vyras nebežino, kaip nuo to papeliuko mažąjį erkiuką atkabinti, kol mamos mirtinai nenukamavo ;) 

Tai va aš pvz., dėl jo, ir dėl senelių šventos ramybės, esu leidusi jiems pabandyti tą čiulptuką pasiūlyti: aišku, gudrūs vaikiai tai nei per metrą neprisileidžia arba šveičia į kitą kambario galą ir tenka sėkmingai galvą sukti toliau, ką čia su tais nesibaigiančiais čiulpimais, tempimais, graužimais, maigymais ir pieno upėmis daryti… Nors antrasis, berods, iš mandagumo yra sutikęs truputį " dėl akių" jį ten burnoj pavolioti :))) O labiausia tai, kad jau rado namie, tai kandžioti kai dantys dygo :) Ir leliukui vaidinti. Žodžiu, kažkur buity momentais visgi yra prisireikę, taigi negaliu ir aš pati iš mandagumo, jau jo taip visai nuteisti ;)

Tai va, o šiaip tai ką čia jums, tokiai pačiai visai išmintingai, ir bepatarsi. Turite savo linksmuolį smalsuolį, tai kartu abu ir rasite, kažkokią išeitį tikrai. Dar ir tėtis gal kokią savo nuomonę turės :))

Iki!