| Naudotojas | Įrašas |
|
11:55 am
kovo 2, 2014
|
Pukelis
| | |
| Svečias
| |
|
|
Gerb. Gydytojau ir Mamos patarėjos. Su savo metų ir poros mėn dukra įklimpome į tikrą košmarą – ūmai užkilo labai aukšta temp, nepavyko niekaip numušt, prasidėjo kažkas panašaus į traukulius ir kadangi pamėlo jos kojytės, kviečiau greitąją. Ligoninėj nustatė pūlinę anginą, skyrė antibiotikus, paracetamolį, ibubrofeną ir paleido gydytis namo. Dukra dėl didžiulio gerklės skausmo negalėjo nei valgyti nei gerti, net vaistus išvemdavo, visą laiką kabėjo ant krūties ir, manau, tik tai ją išgelbėjo nuo dehidratacijos. Tuo metu žindymą tiesiog šlovinau, nes tai gelbėjo ją ir mane – naktim, nors sėdom, nors laikydama ją, bet galėdavau bent kiek nusnūsti, o ji nurimti. Po dviejų parų ėmė gerėti, net kažką suvalgė. Tačiau naktį vėl šoko temperatūra, vaikas klaikiai verkė ir… atsisakė krūties. Supratau, kad kažkas ne taip. Kreipėmės pas gydytoją, nustatė dar ir stomatitą… Ji jį labai labai sunkiai pakelia, o kadangi neteko krūties maitintojos ir ramintojos, tenka nešioti, o skysčius lašinu švirkštu. Jau trečia mūsų stomatito diena, bet krūties vis dar negali žįsti. Kadangi man sprogsta krūtinė, kažkiek mėginu nusitraukti, bet tam reikia ir laiko, ir įgūdžių, o aš neturiu nei vieno, nei kito. Kadangi ji nuolat ant rankų ir miega tik ant rankų, o aš esu viena, tai net pati būnu su sauskelnėm,nes nevisada išeina nueit į tualetą. Maximum kiek sugebu pieno nutraukt per dieną yra kažkur 100-150ml. Norėjau paklaust, jei su tuo susidūrę – kada galėčiau tikėtis, kad vaikas vėl ims žįsti?
|
|
|
2:19 pm
kovo 2, 2014
|
kristinacl1
| | |
| Narys | įrašai71 |
|
|
Pukeli, kaip norėčiau tau padėti…
|
|
|
8:49 am
kovo 3, 2014
|
kristinacl1
| | |
| Narys | įrašai71 |
|
|
Pukeli, kaip Jūsų vaikutis? Mano krikštasūniui prieš mėnesį buvo ta anginos atmaina, kai laikėsi temperatūra, o paskui prasidėjo stomatitas. Jam trys metukai. Nieko negalėjo nuryti, po trijų dienų pradėjo po truputį valgyti, o temperetūra laikėsi visą savaitę. Galvoju, gal jau ir Jums didžioji krizė praėjo, tik va bijau, kaip Jūsų mažylė vėliau reaguos į žindymą. Nes mano vaikui, kažkas buvo atsitikę, kai jis dvi dienas ir naktis klykė, dėl nesuprantamos priežasties, gal buvo sukilusios rūgštys, ar panašiai, po to griežtai atsisakė savo mylimų čiulptukų, matomai jam kilo kažkokių asociacijų. Na čia tik šiaip rašau, bet ką, noriu Jus palaikyti ir labai tikiuosi greičiau sulaukti Gydytojo komentaro.
|
|
|
9:26 am
kovo 3, 2014
|
Pukelis
| | |
| Svečias
| |
|
|
Ačiū, Kristinac, už palakymą ir rūpestį. Kiekvienas geras žodis man brangus. Pas mus situacija gal kažkiek ir pagrėjo – man regis, šįryt pakrito temperatūra. Verkia, deja, daug, nes jai labai matyt labai skauda, nori visą laiką būtant rankų. Vis dar pati negeria, nevalgo, na vakar kelis kasniukus kriaušės. Vargstu su tuo švirkštu kurį pamačius ji ima klykti:( kiek ten man pavyksta sulašinti, nežinau. Šiandien eisiu pas gydytoją, tarsuos, ar nereik lašelinės. Su žindymu turbūt teks taip traumatiškai ir atsisveikinti. Neturiu sąlygų nusitraukinėt tą pieną normaliai, jaučiu, kad mažėja jo… parašysiu po gydytojo, jei tik galėsiu. Linkėjimai drakoniukui!
|
|
|
9:33 pm
kovo 3, 2014
|
Pukelis
| | |
| Svečias
| |
|
|
nu va, buvom pas savo gydytoją, raportuoju: angina kaip ir traukiasi, stomatitą gi teks dar pakentėti. Bet šiandien jau mergina buvo be temperatūros ar bent jau su nedidele(nebeklykinau matuodama).Jau pati kažkiek pagėrė ir pavalgė.Krūtį siūliau kelis kartus – neima. Kartą apžiojo, įkando man ir viskas,jokio žindimo. Dar įdomu, kad net ir nusitraukto pieno nenori. Labiau jai sueina hipp bananų nektaras. Keistai man pasirodė… atrodė tiek laiko tas pienas buvo jai kaip duona kasdienė. Pakalbėjau su gydytoja dėl tolimesnio žindymo. Ji kaip supratau, yra nuosaikioji "vitkauskininkė",palaiko ir skatina žindymą iki 2-3 metų. Iki septynių nelabai Ėmė man irgi kalbėt, kad esą intelektą įtakoja teigiamai ir panašiai. Klausiau, ar ji tuo tikrai tiki, sakė, tiki. Aišku, kas tas intelektas, čia galima būtų irgi diskutuot, juk jo šimtai rūšių. Manęs mama nemaitino, bet didelės intelekto stokos kažkaip nejaučiu, o ir artimieji beigi dėstytojai nesiskundė žodžiu, reiks priimti sprendimą, ar dar žaist su tuo pienu, ar priimti tą stomatitą kaip force majeure. Liūdesys yra, tikrai. O sunkiausia, kad kažkaip nemoku be krūties su tuo vaiku elgtis. Sutriko mūsų įprastiniai ritualai, o nauji dar nesusiformavo. Vienu žodžiu, c'est la vie. Dabar kur kas svarbiau, kad trečias pasaulinis karas nekiltų. Kai po ilgo laiko įsijungiau žinias, staigiai pajutau, kad yra didesnių bėdų už žindymą ir stomatitą
|
|
|
10:05 am
kovo 4, 2014
|
kristinacl1
| | |
| Narys | įrašai71 |
|
|
Sveiki, Pukeli, labai laukiau Jūsų laiško. Labai džiaugiuosi, kad mažylei jau geriau, krizė įveikta ir tunelio gale jau matosi šviesa. Baisu net sakyti, bet aš kažakip džiaugiuosi dėl Jūsų. Jaučiu, kad viskas keisis į gerą.
Dėl intelekto ir žindymo, tai nėra jokių įrodymų. Dar niekas neatrado intelekto molekulių MP, o atlikti tyrimai turi labai daug netikslumų. Pati esu parašiusi ne vieną mokslinį darbą (nors taip pat negavau MP) ir puikiai žinau, ką reiškia moksliškai pagrįsti tyrimai ir kokie jie kartais būna netobuli. Pvz. nuostata kad žindyti vaikai yra protingesni kilo atlikus tyrimą matuojant žindytų ir nežindytų vaikų intelektą, kur žindyti vaikai surinko daugiau balų. Pastebėtas tiesioginis statistiškai reikšmingas ryšys, kuris reiškia: kuo ilgiau žindo, tuo protingesnis tapo. Nors šiuo metu tokių tyrimų rezultatai laikomi nepatikimais, kadangi nebuvo atsižvelgta į genetinį paveldimumą ir kitus reikšmingus faktorius (kurių yra be galo daug), galėjusiu turėti tiesioginės įtakos tyrimų rezultatams. Pvz. nustatyta, kad yra intelekto skirtumai tarp žindančių ir nežindančių motinų grupių, jau vien tai anuliuoja tolesnius tyrimo rezultatus, nes grupės turi vienodos, t.y. žindančių ir nežindančių motinų grupių IQ turi būti vienodi, nes kalbame apie genetinį paveldimumą. O kadangi žindančios motinos, tyrime turėjo didesnį IQ, tai ir jų žindyti vaikai "gavosi" protingesni, nors vėliau pakartojus tyrimą, su vienodai protingomis nežindančiomis motinomis ir jų vaikais, statistiškai reikšmingų skirtumų gauta nebuvo. Taip pat neatsižvelgta ir į kitus faktorius,kaip minėjau, kurie gali turėti tiesioginės įtakos vaiko intelektui, pvz. lavinimas, aplinka, fizinė stimuliacija, mityba ir t.t. Na galiausiai net pats intelektas, kaip Jūs ir minėjote, nėra iki galo ištirtas ir dar nesurasta visais aspektais jį atitinkanti matavimo metodika. Mes abi ir kitos mamos šioje svetainėje esame UŽ žindymą, nes tai yra natūralu, MP saugo vaiko organizmą, beja, yra labai skanus, ne taip kaip mišiniai, nuo kurių reikia užsispausti nosį. Bet, bent jau aš nesu fanatikė ir manau, kad yra visokių situacijų, prie kurių reikia prisitaikyti. Kad ir Jūsų atvejis, žinoma, galite lakstyti su slonikėliais, nusitraukinėti tą pienuką, atkakliai siūlyti krūti visokiom pozom, bet aš taip nedaryčiau. Motinom reikia aukotis dėl savo vaikų, bet yra ir kitų būdų išreikšti tai meilei, suteikti mažylei apsaugą ir nusiraminimą. Noriu palinkėti visoms mamytėms: žindylkit kiek tik galit, bet nepasiradykit Marijom Magdelenom, nes nei vaikui, nei vyrui, nei Jums pačioms tai ne į naudą. Čia mano nuomone. Na, o Jus Pukeli, slapta sveikinu "išlėkus iš orbitos" ir labai linkiu abiems, o tiksliau pasakius visom trim, atrasti daug naujų potyrių, džiaugsmo ir artumo akimirkų, ne per ašaras, o su šypsena ir gerom emocijom.
Ačiū už linkėjimus drakoniukui. Jis irgi nesenai išmoko vaikščioti, tai pasijuto labai dideliu vyru. Kokius 3-4 kartus per dieną prieina išsižergęs, suspaudžia kumštukus, suraukia antakius ir pradeda rėkti (piktai) ant manęs, kažką barasi, kol stoviu ir nežinau kaip reaguoti. Galiausiai parėkęs apsisuka ir nušlitinėja į kitą kambarį vienas pats kikendamas. Mama pamatė, pati juokėsi visą vakarą, kol ir ją aprėkė.
Dėl trečio pasaulinio karo… Gėda prisipažinti, bet mano vyras ukrainietis. Gėda todėl, kad jie ištikrųjų labai atsilikę ir nesąmoningi žmonės, bent jau jis su savo ukrainietiška šeima. Prieš šimtą metų rusai badu numarino 10 mln. ukrainiečių (įvykdė genocidą). Vaikai ant motinų rankų mirė iš bado, o žmonės valgė vieni kitus. Ir štai iki šiol tie žmonės (bent jau mano pažįstami ukrainiečiai) vadina rusus savo broliais, mano, kad be Putino jie nesugebės susitvarkyti, nes visur mato tik korupciją, net bijo nusipirkti vaistų, nes jie irgi tik "padielkos", baisiausia jiems, kad Ukrainoj gali būti uždrausta rusų kalba (nes nu kaip vargšai žmonės bendraus tarpusavy), o netekę Rusijos trupinėlių iš viso nebeišgyvens ("ani nam diengi platit"). Savo tikruosius brolius ukrainiečius vadina radikalais ir jau spėjo pamiršti tą 100 žuvusių. Labai tikiuosi, kad ne visi ukrainiečiai tokie, kaip mano vyras ir jo šeima, nes po jų kalbų, pagalvoju, kad vis dėlto Putinas gal ir teisus, o ES per daug kišasi. Bet labai gaila tokių, kurie myli savo "rodiną" ir nori būti nepriklausomi, duok Dieve jiems stiprybės.
Na štai, labai labai tikiuosi, kad Gydytojas nepašalins manęs iš savo svetainės. Ir labai tikiuosi, Pukeli, kad dar rasite laiko kaip nors pasidalinti savo nauju gyvenimo etapu, rūpesčiais ir vargeliais, nes mes (nežinau kas tie mes, bet gražiau skamba) už įvairiapusę informaciją.
|
|
|
3:29 pm
kovo 6, 2014
|
Pukelis
| | |
| Svečias
| |
|
|
aš ir vėl čia manoji, žinokit, sparčiai sveiksta, o aš,pramaišiui su visokiom prieštaringom motininiškom emocijom, smalsiai stebiu mūsų gyvenimą be JO Didenybės Papo. Kurį liga nukarūnavo ir man niekaip nesiseka bent kiek kilstelėti jo reitingų. Vienintelis pavidalas, kuriuo mano pienas dar sunaudojamas, tai tik į jai skirtą omletą. Tiesa, nežinau, ar keptas MP nepraranda savo intelektą žadinančių galių… musied praranda. Buvau pas vaikų psichologę, panagrinėjome situaciją. Na tai išvada, kad mano vaikui nuo to stomatito susidarė labai stiprus sąlyginis refleksas – krūtis-žindimas-skausmas. Toks stiprus, kad net pieno skonis jai atgrasus. Kita vertus, panagrinėjome, kad ji labai greitai rado kitus būdus nusiraminti ir pasimaitinti, netgi staigiai išmoko naujų dalykų – pvz.gerti per šiaudelį. Taigi galbūt jai tokia žindymo intervencija ir buvo trauma, bet įveikta trauma – žingsnis į augimą. Tą labai pastebiu. Vaikas kažkaip ėmė ir persirito į naują etapą, ūgtelėjo akyse. Ir… nepatikėsite – šiąnakt išmiegojo beveik visą naktį su keliais paniurzgimais, o atsikėlus (9.30!!!!!) suritino kiaušinienės iš dviejų kiaušinių, ko niekada nebūdavo, anks2iau pusryčių praktiškai nevalgydavo. Taip pat ėmė valgyti produktus, kurių anksčiau nė iš tolo – jogurtą, varškę. Žodžiu, tenka daryt bent jau lokalią išvadą, kad mp netektis ryškiai pagerino kieto maisto vartojimą. Tiesa, naktimis dabar mėgsta užsirioglinti ant manęs, šitą pirmoji dukra irgi darydavo iki kokių 4 metų, kol galiausiai jai tapo nebepatogu. Tai va, tokia ataskaita iš mūsų zonos. Labai lauksim naujienų apie drakoniuką. Iš to, ką apie jį pasakojate, švysteli išvada, kad Ukrainai žimba naujoji viltis
|
|
|
9:36 am
kovo 7, 2014
|
kristinacl1
| | |
| Narys | įrašai71 |
|
|
Pukeli, labas.
Skaitau Jūsų laišką ir džiaugiuosi tarsi už save. Vakar nuo tiek daug emocijų nežinojau kaip atrašyti, nes kilo tiek prieštaringų minčių. Atrodo Jūsų vaikas krizę įveikė puikiai. Bet aš ir pati turiu psichologijos magistro laipsnį, tai man kyla visokių svarstymų. Pvz. Ar tikrai pieno netekimas vaikui yra tokia jau didelė trauma? O gal ilgas maitinimas slopina jo savarankiškas streso įveikos strategijas, kurios formuojasi labai anksti, kaip ir pati asmenybė – iki 3 metų? Negi geras apetitas, kokybiškas miegas ir ramesnis buvimas dienos metu reiškia vaiko depresiją, kaip pasakytų Gydytojas, dėl to kad jis susitaikė, jog "mamytė jį myli nepakankamai". Dėl fiziologinio pieno pranašumo aišku niekas neabejoja, antikūniai ir t.t. Bet dėl psichologinio…. Kyla klausimas ir dėl to stebuklingo motinos-vaiko ryšio žindymo periodu. Jei galvotum, kad vaikas iki 3 metų yra silpnas, bejėgis, prklausomas ir pan. Tai tuome sutinku, kad žindymas padeda jam prisitaikyti, sumažina stresą, jis vėl panyra motinos vandenyse, jausdamas jos širdies plakimą ir taip vystosi toliau iki tol kol gimsta "tikras žmogus". Bet jeigu galvotum apie tai, kad nauja gyvybė atėjusi į šį pasaulį jau yra asmenybė, be galo stipri, atspari ir pasirengusi grumtis už savo išlikimą, nes jau tiek daug įveikė viena pati: gimdos bandymus ją pašalinti, mamos organizmo svyravimus, patį gimimą, vau… Ir mes su tuo savo žindymu vėl jį gražiname į pirmapradį būvį ir vaikelis vėl turi kęsti mūsų pasąmoningą pasipriešinimą (stūmimą-spaudimą), organizmo svyravimus, būti priklausomas, o galiausiai atjunkomas – dar kartą išstumiamas į šį sudėtingą pasaulį, be jokių savarankiškų streso įveikos būdų, tik jau su didesnė sąmone, kas yra dar sunkiau. Na, kalbant apie nusiraminimą per burną iki 3 metų, kyla nelabai teigiamos asociacijos apie žmogaus elgesį suaugus, vadinama priklausomybe. Bet čia jau per daug sau leidau įsivažiuoti. Žodžiu, čia tik subjektyvūs pasvarstymai. Bet… kodėl tada mums, motinoms, taip sunku nutraukti tą maitinimą? Gal mūm jo reikia labiau negu vaikui? Juk visos mes siekiame pririšti juos prie savęs, net ir suaugusius. Gal nujunkymas, tai mūsų krizė, kurią perduodame vaikui? Nes krizės įveikimas, arba netektis yra labai ilgas ir sudėtingas procesas, lydimas tokių stadijų, kaip netikėjimas, pyktis, derybos, liūdesys, susitaikimas, įveika. Panašu, kad Jūsų dukrytė tai įveikė labai lengvai, vadinasi tai nebuvo krizė ar netektis. O štai dar įdomiau, panašu, kad tai mes, mamos, liūdim, pykstam, deramės, neįsivaizduojam savo gyvenimo be žindymo ir pan. T.y. mes bandom įveikti tą atsiskyrimo, netekties krizę gimus vaikui. Tai mums gaminasi kažkokie ten laimės hormonai žindant kūdikį, o ne jam. Tagi visas žinymas – tai motinos krizė, kurią mes labai gudriai projektuojam į vaiką. Gal…
Žodžiu, Pukeli, visą naktį galvojau apie Jus ir save. Apie tai, kiek daug atidavėte savo dukrytei ir apie tai, kaip ji pradėjo keistis per tokį trumpą laiką. Ji tikra šaunuolė. Na, o mes su savo drakoniuku dar pasimušim paryčiais, bet jaučiu, kad jau irgi nebeilgai.
Kažkaip sunku baigti rašyti. Juk Gydytojas ir kitos mamos yra tokios entuziastingos, taip karštai tikinčios kad savo vaikui duoda tai kas geriausia, nesinori kad jos pradėtų abejoti ar nusimintų. Tai baigdama galiu pasakyti, kad aš jau senai svajoju apie maitinimo pabaigą, todėl esu šališka ir neapsisprendusiam, ar dvejojančiam žmogui, į ankstesnę rašliavą nereikėtų kreipti dėmesio.
Pūkeli, sveikinu su pavasariu visą Jūsų gražią šeimą, linkiu daug šilumos, meilės, džiaugsmo, apsikabinimų, juoko…. Tikrai, tikiuosi dar kada išgirsti apie Jus.
P.S. 9:30… kaip Jum negėda
|
|
|
3:33 pm
kovo 7, 2014
|
simona_g
| | |
| Narys | įrašai52 |
|
|
paskaiciau ir uzpavydejau jums Pukeli, aisku, del ligos tai nedziugu, isivaizduoju kaip sunku turejo buti. maniskei 1,3 m, su zindymu visiskas kosmaras vyksta. vakar kas pusvalandi prasinejo. pastebejau, jog taip ji elgiasi butent tada kai mano demesys nera 100 proc sutelktas i ja arba kai jai pasidaro nuobodu. bet jus man pasakykit, ar normalu, kad tokio amziaus vaikas visa nakti miega apsiziojes kruti? o jei netycia issprusta tai iskart verkimas ir kuitimasis. viena pavyksta palikti ka tik imigusia valandai ar dviem. turiu guleti visa nakti ant vieno sono, nugara iskausta, net nezinau kiek as ten pamiegu. as suprantu, kad zindyme (bent jau mano atveju) nieko normalaus nera. as maitinciau mielai, jei tik nakti nors dvi tris valandas gauciau pamiegoti nusisukus nuo jos. beje, tai miegam mes nuo pat gimimo. auciu, kad esu issekusi, ne kiek fiziskai, kiek emociskai. pasikalbeti nera su kuom, tuoj visi kaltina zindyma ir liepia.nutraukt, tik nepasako kaip. jei diena pasakau, kad nera pienuko tai rekia iki zviegimo. vyrui tinka taip kaip yra, pradedu galvoti, kad jam nelabai rupi mano fizine ar emocine bukle, svarbu vaikas gauna tai ko jam.reikia. o as jau nebetikiu ar tikrai jai to reikia. del pastovaus neissimiegojimo bunu pikta, neturiu jegu ka nors daryti. vaikas mane tiesiog erzina, poto kaltinu save kad pykstu ant vaiko. jauciuosi kaip uzburtam rate. kristina, pasakykit man, ar turite koki plana kaip atjunkyt savo grazuoliuka? as bijau kad man be vyro pagalbos nepavyks, tik kazin ar jos sulauksiu. kyla mintis isvaziuot ir palikt juos abu keliom dienom, bet bijau, kad liksiu nesuprasta :)
|
|
|
3:19 pm
kovo 8, 2014
|
Pukelis
| | |
| Svečias
| |
|
|
Sveikos, likimo draugės. Nu žinokit, keista, bet štai, mūsų naujo gyvenimo savaitė jau eina į pabaigą, o maniškė gyva, guvi, stebėtino apetito ir linksmybės pilna. Naktys visai neblogos, mano didžioji baimė, kad žindymą teks keisti nešiojimu, neišsipildė. Kartais pradeda kniurksėti, bet užtenka ją užsidėti ant savęs ir nurimsta. Man asmeniškai taip žymiai patogiau, nei sėdima poza žindant (ji valgydavo tik taip). Galų gale visą naktį galiu mėgautis horizontalia padėtimi!! Jokių kitokių atsigėrimų jai nereikia, apsistačiau vandenukais, bet nereikia ir tiek. Manau dėl to, kad naktį galų gale miega,o ne valgo, rytais būna puikus apetitas, jau pradėjo valgyti ir košes, ko anskčiau net įsivaizduoti negalėjau. Taip pat perėjo prie vieno pietų miego, tai man irgi palengvina gyvenimą, nes pvz vakar jis tęsėsi apie tris val, net teko žadinti, nes turėjom paimti sesę iš mokyklos. Gal tikrai pas mus prasidėjo naujas etapas? Net baugu džiaugtis…
Kristinac, Jūsų iškelti klausimai man irgi vis neduodavo ir neduoda ramybės, nes čia kalba eina apskritai apie santykio su vaiku modelį… manau, kad vieno, objektyvaus atsakymo kaip ir nėra. Nagrinėji save, savo vaiką, savo situaciją ir darai vienokias ar kitokias išvadas. Paskui galbūt sprendimus. Arba jie patys tave padaro stomatito pavidalą prisiėmę… Kaip pasakė mano psichologė – matot, žindymą iš jūsų tiesiog paėmė, nes pati nebūtumėt sugebėjusi. Kažkaip su pirmu vaiku sugebėjau, nes buvo vyras, kuriuo aš pasitikėjau ir pirmoji dukra su juo turėjo puikų ryšį. Tada jai irgi buvo metai trys mėn. Išvažiavau į konferenciją trims dienoms. Ji, mano nuostabai, nelabai ir verkė. Kai grįžau, daviau krūtį, nes toji sprogo. Ji pažindė kelis kartus, bet daugiau ja nesidomėjo. Va taip, kažkaip gana paprastai.
O dėl traumų, pamenu, kažakada kalbėjausi irgi su savo psichoterapeute. Ji, turinti kokių 15m konsultavimo patirtį, sakė, niekad nesuprasi, kodėl kartais žmogų paveikia vienas įvykis, o ne kitas. Esą, ateina žmonės su labai rimtomis traumomis ir gana lengvai jas įveikia. O kitą, atrodo, nukritęs lapas sugniuždo. Bet tai yra gyvenimas, jis pats savaime yra trauma nuo pat gimties siaubo. Galų gale, ar aš žindysiu ar ne, savo vaikus, nors myliu juos be proto, vistiek kaip ten išsireiškė Gydytojas, "mylėsiu nepakankamai", nes aš pati esu, deja, labai jau nepakankama… gal iš to labai skaudaus suvokimo ir tas perfekcionizmas, būdingas, manau, daugumai čia besilankančių…
simona, nei vyras, nei artimieji greičiausiai jūsų nesupras ir pagalbos nepasiūlys. kol jūs gyva, kol judate, tol matomai visus tokia situacija tenkina. Jei kažką pribręsite keisti, teks už tas naujas sąlygas pakovoti. Brėžti naujas ribas. Su vaiku, su vyru. Sunku… aš dar esu pastebėjus tokį dėsningumą – kuo man blogiau, tuo mano vaikas mane labiau kamuodavo. Kažkada radau atsakymą, kad ji galvoja, kad taip man padeda… tarsi bando sulaikyti mane nuo nugrimzdimo į depresiją… bet mažam vaikeliui tai per sunki užduotis. todėl man turi būti gerai. ar bent jau pakenčiamai..
laikykimės, ieškokim..
|
|
|
4:30 pm
kovo 8, 2014
|
kristinacl1
| | |
| Narys | įrašai71 |
|
|
Sveikos, draugės. Pūkelio situacija iš esmės pakeitė mano mintis. Ir aš jau beveik apsisprendžiau, tik dar kol kas laukiu pradėti karo veiksmų, tiek su šeima, tiek su vaiku, tiek su savimi silpnumo akimirka.
Vakar visą naktį galvojau apie susiklosčiusią situaciją. Pirmiausia, bet nelabai svarbi priežastis, tai santykiai su vyru. Jis grįžta labai retai ir trumpam. Tačiau jau po kelių dienų matau, kaip jis pradeda skaičiuoti dienas iki kito išvykimo. Intymius santykius planuojam, kaip kokį NASA projektą, o tiek "nužįstai", tiesą pasakius, nelabai ir norisi. Taigi, nenustebčiau, jei jis greitu laiku susirastų kitą moterį ir netgi nekaltinčiau jo.
Kitas, dar mažiau svarbus dalykas. Bet visdėlto liūdinantis mane yra retai apsilankantys draugai arba mūsų pačių išvykos. Sėdėdama su arbatos puodeliu ir neramiu, neaišku ko norinčiu, vaiku ant savo kelių žiūriu į savo svečius, kurie atsipalaidavę gurkšnoja vyną ir nerūpestingai juokauja, o jų tokio pat amžiaus (nežindomas) vaikas ramiai sau žaidžia su Pabaisiuko žaislais, karts nuo karto tai atsigerdamas vandenuko, tai užkąsdamas, tai pailsėdamas… Visai neatrodo nei užguitas, nei nusiminęs. Priešingai, turintis savo pasaulį. Tokiom akimirkom tik laukiu, kada jie greičiau eis namo, o aš galėsiu užsidariusi savo kambary ramiai sau žindyti, nes jaučiu jog vistiek negaliu atsipalaiduoti. Bet čia mažiausiai svarbus aspektas.
Kas liečia patį vaiką. Tai ne tik nakties, bet jau ir dienos miegas tapo rimtu išbandymu. Kai vaikas daugiau nieko nebenori, tik varkšlena įsikibęs į kojas ir trinasi akis, suprantu, kad jau laikas vesti poilsio, bet tas laikas, iki tol kol jis užsnūsta, kartais trunka iki kelių valandų. Per tas valandas jis tik žinda jau tuščias krūtis ir, matomai, iš neturėjimo ko daugiau veikti arba spardo man pilvą, arba bando man į burną sukišti savo apklotėlį, arba spokso kaip apuokas klausiančiu žvilgsniu, arba vėl keliasi, verkia, trinasi po lovą ir taip be galo. O kai pagaliau užmiega po valndos vėl tas pats: truputį pažaidžiam ir vėl akių trynimasis, zyzimas, begalinis žindimas. Kol taip ir sulaukiam vakaro. O tada, kaip mažas vaikas, prašau visų Šventųjų, kad tik galėčiau padėti galvą ant pagalvės. Nes vos ištraukus krūtį, vaikas iš karto nubunda. Jau seniai išmokau ignoruoti tokius organizmo poreikius, kaip noras į tualetą, pozos keitimas, nugaros skausmas, nes maitinu pasirėmusi ir pan. Vaikas faktiškai daugiau muistosi nei miega, pora kartų netgi buvo iškritęs iš lovos, kai bloga mama netyčia užsnūdo.
Matau, kad tas žindymas pradėjo duoti priešingus rezultatus. Vaikas nebenusiramina, o atvirkščiai, nuolat yra sudirgęs, vis sunkiau užmiega. Matau kaip jis kankinasi, verkia, žinda, vėl verkia, kol galiausiai griūna iš nuovargio. Ir ką aš jam galiu tokiais atvejais pasiūlyti? Pati stresuoju, nors bandau šypsotis. Atrodo, mes abu atsidūrėm kažkokioj aklavietėj, nebežinom kaip būti. O baisiausia, kad nuo to nukentėjo mūsų ryšys. Vakar pvz. su mama buvom koncerte, kai po 1,5 val parlėkiau kaip akis išdegusi ir visa nusiverkusi (nes įsivaizdavau kaip vakelis manęs visur ieško), ką Jūs sau manot? Prabėgo pro mane kaip pro sieną tiesiai ant močiutės rankų. Na ir šiaip, jaučiu, kad jis tolsta nuo manęs. Dieve, vėl sriūbauju….
Na, žodžiu, mintys jau subrendo, ruošiuosi tam, kas vistiek turi įvykti. Dar nežinau kaip, bet svarbiausia ryžtas. Palaikom ryšį, mano brangiausios. Ir būtinai raportuojam viena kitai apie visus įvykius.
Ačiū, kad esat.
|
|
|
12:57 am
kovo 9, 2014
|
magnolija
| | |
| Narys | įrašai642 |
|
|
Pranešimas redaguotas 10:58 pm – kovo 8, 2014 magnolija
kristinacl1 rašė:
Per tas valandas jis tik žinda jau tuščias krūtis ir, matomai, iš neturėjimo ko daugiau veikti arba spardo man pilvą, arba bando man į burną sukišti savo apklotėlį, arba spokso kaip apuokas klausiančiu žvilgsniu, arba vėl keliasi, verkia, trinasi po lovą ir taip be galo.
Maniškis man bambą krapšto… Šiandien iki kraujo netgi.
Einu miegot, bet pasistengsiu parašyti Jums ryt poryt. Neatjunkykit dar :)
Beje, priminkit, kokio amžiaus Jūsų drakoniukas?
|
|
|
8:39 am
kovo 9, 2014
|
kristinacl1
| | |
| Narys | įrašai71 |
|
|
Pirmadienį jau žadu nebeduoti pieno, bet nežinau ar sugebėsiu. Nebenoriu maitinti, bet atrodo, kad kūnas manęs neklauso. Drakoniukui 1,1 m.
|
|
|
3:50 pm
kovo 9, 2014
|
Pukelis
| | |
| Svečias
| |
|
|
oi, Kristinac, palaikysiu Jus, kad ir kokiu keliu bepasuktumėt… kai paskaičiau apie Jūsų žindymo detales, pagalvojau, kad kai kurie aspektai mano teritorijoje buvo tikrai lengvesni…pvz. maitinimo poza ir pietų miegas. o ir jau vien tai, kad vyro neturiu, tai ir prarast man nebuvo/nėra ką, ties šituo punktu galėjau būt atsipūtus tiesa, kartais pagalvodavau gal kokį meilužį reiktų įsitaisyt, bet mūsų gyvenimas toks tirštas, kad tiesiog nebūtų jį kur įterpt klausykit, o kalbant apie esmę, gal Drakoniukui iltys lenda,ką? manajai maždaug tokio amžiaus ėmė kaltis…
|
|
|
11:19 pm
kovo 9, 2014
|
magnolija
| | |
| Narys | įrašai642 |
|
|
Labas, Kristina,
Štai mano žadėtoji rašliava. Kai kas, o gal ir viskas, ką parašysiu, Jums greičiausiai žinoma. Nesiekiu Jūsų atkalbėti nuo atjunkymo, tiesiog man ir pačiai kyla minčių, kad gal jau gana – o tada suprantu, kad neeeee, vis tik dar kol kas nieko nebus… Na, bet apie viską nuo pradžių.
Mano vaikui 15 mėnesių. Dieną žinda tik prieš pietų miegelį, tada pažindau vakare prieš miegelį. O naktį – tikras žindymo maratonas. Neišsimiegojimas, užtirpusi ranka, skaudanti nugara, nugulėti klubai, perpildyta šlapimo pūslė jau tapo tokiais nuolatiniais palydovais, kad net keista, jeigu kurią naktį būna bent kiek geriau :)
Skaitau apie Jūsų dieną su nuolatiniais verkšlenimais ir man kažkaip piešiasi, kad gal Jūsų vaikui nebeužtenka veiklos? Gal jam viskas atsibodę, jis nieko nebesugalvoja, ką veikti, todėl ir verkšlena? Maniškis labiausiai ir pradeda zyzti, kai nebesurandam patinkančio užsiėmimo. O kai kartą iškliuvo, kad tris dienas iš eilės nėjom į lauką, tai jis man rytais lipant žemyn laiptais klykti pradėjo… Kitaip tariant, gal Jūs ir teisi, gal tikrai mažyliui Jūsų ne tiek to žindymo ir bereikia? Bet gal reikia, kaip gydytojo knygoj parašyta, "sąžiningų mainų".
O dabar mano mintys apie tai, kodėl aš esu prieš ir nedrįstu staigiai nutraukti žindymo (nors ir kaip norėtųsi kaip žmogui išsimiegoti). Beje, Pūkelio situacija, nors ir staigi, bet vis tik kitokia, išorinių jėgų iššaukta.
Pirmiausia mane neramina vaiko stresas. Jūs rašėte savo pamąstymus apie tai, pusiau sutinku su jais, bet yra daug visokių niuansų. Pasitaiko, kad vakare būnu viena namie, prausiuosi po dušu, vaikas išsibudina, pradeda verkti, pakol atbėgu, būna įsiverkęs jau ohoho kaip. O kaip tada plaka jo širdutė! Čia juk vienas iš streso pasireiškimų organizme. Belieka tik spėlioti, kaip apkraunami plaučiai, skrandis, kraujagyslės, kiek bereikalingos papildomos energijos paruošiama ir t.t. Ką jau padarysi, kad mūsų organizmai reaguoja į suvokiamą grėsmę taip, kaip reaguodavo pirmykščių žmonių. Skirtumas tas, kad jiems tas buvo naudinga, o mus sekina. Pasak man į akiratį pakliuvusių tyrimų, stresas vaikystėje nulemia daugybę problemų ir ligų vyresniam amžiuj.
Antra, staigūs pokyčiai mano akimis tiesiog nesiderina su vaiko tempu. Juk jis visko mokosi palaipsniui ir prie visko palaipsniui pripranta. Kai gauna kieto maisto – po truputį su juo susipažįsta, nevalgo gi iškart 3 kartus per dieną. Kai žengia pirmuosius žingsniukus, nesuvaikšto gi iškart po kelis šimtus metrų. Kai supranta, kad jo rankytės yra jo rankytės ir kad gali jas valdyti – oho, kiek mėnesių dar užtrunka, pakol priverčia visus raumeniukus sau paklusti. Tai kodėl vaikui turėtų tikti ir patikti staigus nujunkymas? Kadangi man parankiau ir taip lengviau pateisinti savo pasirinkimus, tai aš linkstu tikėti, kad viskas savu laiku. Lygiai kaip kad 7ių mėnesių niekaip nepavykdavo palikti pamiegoti savo lovytėj, o va dabar kartais įvyksta stebuklas ir vakare apie 8tą valandą užmigdytas ir perkeltas į lovytę pamiega iki kokios 11tos valandos (kartą per mėnesį ir iki 2tos).
Trečia, bent jau manasis dienos metu beveik nieko negeria. Spėčiau, kad išžinda kokį litrą per parą. Jei jis to litro skysčių negaus, kas tada bus? Įpročio gerti dieną nėra, tai man labai sunku patikėti, kad jis staiga ims ir pradės… Vis dar viliuosi, kad su kiekvienu papildomu gurkšneliu, įsiūlytu dieną, naktį po truputuką reikalingumas pienuko bus mažesnis ir mažesnis…
Ketvirta, tarp 8 ir 15 mėnesių vaikui labai neramu, kai nėra mamos. O sulaukus 18 mėnesių, pats tas prieraišumo pikas. Tai kaip ir nereiktų gal tikėtis, kad įpratęs žįsti vaikas prasibudins naktį ir neieškos mamytės…
Tiek tų pamąstymų. Tikiuosi, parašysit, kaip Jums seksis. Nuoširdžiai linkiu sėkmės! (nes jei Jums pasiseks, tai tada gal ir man užteks drąsos bent pabandyti)
|
|
|
9:03 am
kovo 10, 2014
|
kristinacl1
| | |
| Narys | įrašai71 |
|
|
Sveikos, Mamytės. Ačiū, Pukeli ir Magnolija. Jūs esate nuostabios moterys ir labiai džiaugiuosi, kad sulaukiu Jūsų paramos ir patarimų. Ačiū, kad pasidalinate savo neįkainojamomis mintimis, kurios visada kažkaip integruojasi ir į mano sąmonę.
Na štai. Trumpai papasakosiu kas įvyko, gal ir Simonai, ir Magnolijai kils kokių minčių kaip elgtis toliau. Vakar visą dieną vaikščiojau nerami, vis kartojau vaikui kad jis nebegaus pienelio, nes pats turi išmokti nusiraminti ir pamiegoti. Žodžiu, išsitrukiau pientraukį ir apsiverkusi supratau, kad nieko nebus. Sukišau jį atgal į spintą ir nutariau nemaitinti tik naktimis. Na, pakentėti kokias tris naktis ir žiūrėti kas bus. Apsiginklavau tokia juokinga artilerija, kaip puodukas vandens, čiulptukas (kurio vaikas nenaudoja) ir vėžliukas migdukas. Na ką galiu pasakyti. Vanduo pasitarnavo tarp isterijos priepuolių troškuliui numalšinti, čiulptukas atiteko man tiesiai į burną, na o vėžliukas galiausiai tapo kažkokia siaubo fantasmagorija, kai vaikas klykia iš nevilties, o aplink sukasi žvaigždutės ir groja rami muzika. Tai po kokių kelių valandų, kai netekęs jėgų ir pykčio drakoniukas švelniai mane apsikabino ir tyliai kūkčiodamas įsikniaubė į kaklą supratau, kad darau kažką ne taip. Ar aš darau jam gerą? Ar pati sau noriu padėti? Juk dėl savo vaiko galėčiau nemiegoti nors ir visą gyvenimą, juk tai ne baisi liga, o tik… pienelis. Mažo žmogučio maistelis. Galiausiai nutariau mažinti maitinimus dieną ir padaviau krūtį. Vaikutis dar spėjo paploti prieš užmigdamas. Matyt ne juokais išsigandęs buvo, nes naktį švelniai prikeldavo, greitai pasiurbdavo ir ant kito šono. Ryte vėl buvau nusprendus, kad maitinsiu tik po pietų, na paklykinau vaiką tik kokias dešimt minučių. Vos tik atsigėręs pienelio, jis iškarto pats išlipo iš lovos, atnešė man pliušinį meškiuką, pats atsivilko didelę mašiną, vėl paprašė, kad įkelčiau į lovą ir žaidė dar kokį pusvalandį maloniai man šypsodamasis. Nereikėjo net močiutės. Tai dabar turiu netvirtą iliuziją kaip nors užmigdyti jį pietų miegelio be krūties. Štai ir visos mano teorijos, apmąstymai, nusistatymai. Bent jau supratau, kad staiga atimti pienelio neišeis. Taigi, pasirinkau tą ilgąjį kelią. Vis mažinti ir tolinti maitinimus. Anksčiau tikėjausi, kad įvyks kažkoks sebuklas ir vieną dieną viskas bus baigta, bet kaip ir visur, tam reikės įdėti nemažai pastangų. Galbūt didžiausias pasiekimas, tai sąmoningas suvokimas ir nuostata, kad nebenoriu žindyti ir nuo šios akimirkos turiu ieškoti būdų kaip susitarti su savo mažiu, na, galima tai pavadinti laiko klausimu.
Tai štai, mielosios. Nieko ypatingo… Bet širdy, kažkaip ramiau.
Ačiū Jums dar kartą.
|
|
|
1:51 pm
kovo 10, 2014
|
Pukelis
| | |
| Svečias
| |
|
|
Kristina, taip padaryti, kaip Jūs planavote, aš irgi niekaip, nu niekaip nesugebėjau… Bet galiu papasakoti,kaip palaipsniui mažinau maitinimą su pirmąja dukra. Kadangi ji gimus balandžio gale, sukakus metukams jau atsidarė "aikštelių sezonas". Ją be galo traukė žaidžiantys vaikai, todėl mes eidavom į lauką taip dažnai kaip tik pavykdavo. Belakstydama ji taip nusiplūkdavo, kad grįžus pavykdavo pieną užmiršus tiesiog nulūžti su kokiu kąsniu burnoj Dar kažkaip jai gan tikdavo saldžios sultys – jas visur tampydavomės ir prie lovos būdavo pastatyta. Naktimis ją duodavau vyrui. Jis mėgindavo visaip nuraminti, kai pavykdavo, tai pavykdavo, kai ne – atnešdavo man, bet maitinimų skaičius tikrai sumažėjo, nes nebūdavo to gundančio mamos kvapo. Sakau, gal ir jūs pamėginkit vyrui grįžus šias strategijas? žinau, ne visiems suveikia, mamos randa kažkokį grynai savo būdą. Sėkmės ir laikykitės! p.s. o mes vis dar.. puikiai. berods Valdorfo sistema teigia, kad sunki liga vaiką subrandina. Na tai maniškė labai labai subrendo, tiesiog kartais jos nebeatpažįstu. Sėdi sau ir dėlioja kaladėles, kaip matydavau tik filmuose o svarbiausia dėlioja ne bele kaip, o pagal sistemą. žodžiu, ėmė domėtis naujais dalykais ir mamos tiek tikrai nebeatakuoja. Žiūrėsim, kiek ilgai
|
|
Loading ...
Prisijungti
Nariai
Paieška 
Pradžia
Pridėti naują temą
Atsakyti į įrašą
Cituoti ir atsakyti 
Prisegti šį įrašą 
