| Naudotojas | Įrašas |
|
1:48 pm
birželio 12, 2014
|
Diana
| | |
| Svečias
| |
|
|
Sveiki, gerbiamieji forumo dalyviai,
norėčiau užduoti kitoms mamoms klausimą – kaip išmokyti
vaiką gerti.
Aprašysiu mūsų situaciją: dukrytei vieneri metukai
ir penki mėnesiai. Dar maitinu savo pieneliu, bet jau norėčiau po
truputį pradėti nujunkymą. Dieną mano pieno ji geria maždaug 4 kartus,
naktį – įvairiai, kartais vieną, o kartais ir daugiau kartų. Bet beveik
visai negeria vandens (geriausiu atveju išgurkšnoja iki 100 ml…).
Girdome įvairiai: iš gertuvių (turime ir su šiaudeliu, ir su snapeliu),
puodelių, šaukštų, duodu atsigerti ir iš savo puodelio, nes, kai pamato
mane geriančią, kartais irgi leidžiasi įkalbama nuryti kokį gurkšnį.
Daviau gerti netgi vaikiškų arbatų, sulčių (beje, rūgštesnes obuolių ar
apelsinų sultis gėrė mieliau nei saldų džiovintų vaisių kompotą…) -
kol naujas skonis, gerti jai įdomu, o toliau – vėl tas pats. Apskritai
su vyru pastebėjome, kad gėrimas jai yra žaidimas – netgi prausiama po
dušu prašo puodelio, gavusi jį į rankas, įsipila kažkiek vandens,
nugeria kokį gurkšnį, o toliau tik pilsto vandenį. Mėginau neduoti savo
pieno, bet vandens ji vis viena negeria, tik darosi irzli ir rodo man pirštuku į krūtinę arba užlipa ant lovos ir patogiai įsitaiso, laukdama, kol ateisiu pamaitint (kartu zyzdama).
Įprastą puodelį su ąselėmis laiko gerai, į burną pataiko, bet daugiau nori pilstyti vandenį, o ne gerti.
Pati
geriu nemažai – per dieną apie 3 litrus, daugiausiai vandens, dukrytė
visada mato mane geriančią, netgi pati atsigėrusi lakstau
jai iš paskos ir siūlau atsigerti iš mano puodelio, komentuoju
piešinius ant jo, stengiuosi sudominti, bet dažniausiai tai pavyksta tik
trumpam…
Visos
"neišsipilančios" gertuvės ar puodeliai – smagus žaislas, kuriuo galima
padaryti balutę ant grindų ir po to terlioti rankytėmis…
Jau
netgi gailiuosi, kad nedaviau gerti vandens nuo gimimo, kad iki šešių
mėnesių maitinau tik savo pienu, vis mąstau: jei būčiau prie vandens
pratinusi anksčiau, dabar turbūt neturėčiau tokios bėdos…
Vasarą
planuoju iš viso atsisakyti dieninių maitinimų, pasilikti tik naktinius
ir vakarinius, bet ką daryti su troškuliu? Ar nepakenks, jei pusdienį
ar net visą dieną mergytė negaus gerti mano pieno, o vandens negers?
Neįvyks organizmo dehidratacija? Gal tiesiog reikia palaukti, kad
įvyktų persilaužimas? Ar iš viso tokių "stebuklų" būna ir kiek jie
saugūs?
Kokių maitinimų pirmiausiai atsisakyti? Po pusryčių? Po pietų (bet šis maitinimas padeda užmigti pietų miegelio…)? Pavakarių?
Žiemop turėsiu grįžti į darbą, norėčiau iki to laiko nujunkyti: darbe kartais reikia važiuoti į komandiruotes, o staigiai nutraukti pienelio nenoriu, kad nebūtų dukrytei trauma…
Iš anksto dėkoju už dėmesį.
|
|
|
10:15 am
birželio 13, 2014
|
DaivaVa
| | |
| Svečias
| |
|
|
Sveiki,
Apie nujunkymą nieko negaliu pasakyti, bet mano nuomonė apie vandens gėrimą tokia: kiek girdėjau iš kitų mamyčių, pratinimas prie vandens gėrimo yra ilgas ir kantrybės reikalaujantis darbas. Juk iš esmės vanduo nėra skanus, todėl reikia laiko priprasti prie jo, ypač vaikučiui, kuris dar tik susipažįsta su naujais skoniais. Manau tai ir turi būti tam tikras žaidimas vaikui, juk tokiu būdu jis pažįsta pasaulį.
Nepersistenkit su nuolatiniu raginimu gerti vandenį, nes galit susilaukti priešingo rezultato – nebegers vandens visai, jeigu jis bus nuolat kišamas. Pabandykit kokią dieną kitą išvis nesiūlyti, bet pati gurkšnokit jos akivaizdoje, pažiūrėkit gal taip labiau susidomės.
Na, o 100ml asmeniškai man atrodo ne tiek ir mažai tokio amžiaus vaikučiui, tuo labiau gaunančiam mamos pieną 4 kartus dienoje. Nepamirškit, kad geriant vandenį reikia vadovautis ne kiekiu, o troškulio jausmu. Jau seniai paneigtas mitas, kad per dieną suaugusiam reikia išgerti min 1.5l vandens. Juk daug kas priklauso ir nuo mitybos, jeigu vartojama daug daržovių, vaisių, tuomet organizmas daug vandens gauna iš jų, todėl automatiškai norisi mažiau gerti. O pernelyg didelis vandens gėrimas apkrauna inkstus, o tai tikrai nėra gerai. Manau panašios taisyklės galioja ir vaikams. Juos taip pat reikia mokyti atpažinti troškulio jausmą, o ne gerti tik iš įpročio.
Sėkmės jums.
|
|
|
12:27 pm
birželio 13, 2014
|
Diana
| | |
| Svečias
| |
|
|
Ačiū už atsakymą.
Šiek tiek patikslinsiu: 100 ml geriausiu atveju, bet taip būna retai… Dažniausiai išgeria tik po keletą gurkšnių per visą dieną… 
Mėginau keletą dienų nesiūlyti vandens – ir jai nereikia, neprašo.
Daržovių valgo mažai, vaisių taip pat – tiesiog nėra jai iš kur gauti to vandens. Iš viso ji nelabai mėgėja valgyt, pvz.: vakar, šiandien pusryčiams šiaip ne taip įsiūliau maždaug po vieną arbatinį šaukštelį košės su varške ir vaisiais. Duodu valgyti pačiai – žaidžia su maistu, nors šiaip pati valgyti moka, aišku, dar labai daug išbarsto.
Man labai neramu dėl nujunkymo – juk pamažu atsisakant pieno, vandens jai pradės trūkti…
Gal yra daugiau mamų, galinčių pasidalinti patirtimi?
P.S. Nujunkymą noriu pradėti dar ir dėl to, kad prasidėjus menstruacijoms (jos prasidėjo, kai dukrai buvo 1 m. 2 mėn). tenka naudoti stiprius vaistus, nenoriu mergytės ilgai nuodyti… Manau, kad iki žiemos visai nujunkyti suspėčiau, bet labai noriu tai padaryti pamažu, laipsniškai.
|
|
|
3:07 pm
birželio 14, 2014
|
Mamulė Mū
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai290 |
|
|
Yra ;) Tai ir dalinuosi, primindama jog tai ir yra tik vienos mamos ir vienos jos šeimos ( nes neišvengiamai žindyme dalyvauja, kad ir netiesiogiai,daug daugiau žmonių nei tik mama ir kūdikis…Ir tai nepakanka rankų ;)) Patirtis. Ne taisyklė ar garantija, jog sistema tiks ir jums. Na bet jūs tai, aišku žinote ir pati, ir domitės tiesiog galimais variantais, paskui rinksitės, gal ir ne vieną prieš tai išbandyti ir teks. Sėkmės iš anksto iš visos širdies: kad sklandžiai ir laiku, ir jums, ir vaikeliui pavyktų, kad abiejų poreikiai būtų patenkinti niekam nieko nenuskriaudžiant.
Dėl laukimo idėjos su vandenuku, kurią pati keliate, būčiau linkusi jums pritarti. Nes na pagalvokite, ar tai apskritai nėra vienintelė galima protinga išeitis, ar čia yra kur sukti galvą, verčiau jau tas jėgas pataupyti. Čia viskas labai paprasta su ta dehidratacija galima, kaip ir mama Daiva sako: taisyklė viena- vadovautis troškuliu, kaip signalu, kuris tuo tikslu ir duotas, tiksliau ne itin stipriu, rodančiu jau įvykusią tam tikrą stoką, o laiku jį išgirsti, kai dar tik pirmieji organizmo ženklai, jog skysčio to jau jam reikėtų sėkmingam funkcionavimui ir visiems ten šalinimo bei kitiems procesams. Tai čia mums, suaugusiesiems taip mąstyt ir sau primint reikėtų: įsiklausyk į save, ne į ekspertus/ vandens pardavėjus/ farmacininkus ir pan. Tik tu žinai, kiek ir kokio vandens, kada tau reikia, tik tavo paties unikalus organizmas. Vaikas taip dar sugadintas ( greičiausiai) nėra, jis jaučia visa tai instinktyviai, tai jūs daugių daugiausia ką galite padaryti tai jam tai priminti, rodyti savo gerą pavyzdį, ką viską jau ir darėte iki šiol…o jei vistiek dar kažką norite nuveikti užuot davusi jam teisę rinktis pačiam ir atsakomybę už savo paties kūno poreikius: padirbėkite su savimi, kad rastumėte jėgų juo pasitikėti ir pasiduoti bent šiuo klausimu, nebesukti daugiau sau galvos
|
|
|
3:33 pm
birželio 14, 2014
|
Mamulė Mū
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai290 |
|
|
o dabar dėl plano po truputį iš anksti ruoštis nujunkymui ir manosios patirties: šiaip manau jis geras, vaikui pakankamai švelnus, o taip pat ir jums, jei jau yra atsiradęs didelis poreikis ar būtinybė grįžti į darbus ir nebus galimybių ar jėgų tiesiog, laiko, noro ( čia visiškai pilnos jūsų teisės) žindymo tęsti tol,kol kol vaikutis pats atsisakys: nes būtent tai yra pats geriausias planas.
ką rodo manoji patirtis, kaip man pavyko tą procesą maksimaliai sklandų mums abiems padaryti ( nes mano organizmas nujunkymui pribrendo anksčiau nei vaiko, 3, 5 m. jam jau buvo gana (pries tai su nedidele nestumo pertrauka,tiek pat su pirmagimiu). Ir kas yra tam tikrai ne itin optimistinė žinia jums, jog tas planas visam pasirengti iš anksto gali kartais ir nepavykti. Žodžiu, aš galiu dabar per šiokį tokį atstumą iš savo istorijos padaryti tokias išvadas:
1. Jog nujunkymo sėkmei, ypač su nepasirengusiu ( fiziškai atsisakyti pačiam) ir stipriu, atkakliu vaiku, labai svarbus tikras mamos motyvas ir vidinis pasirengimas tvirtai tai padaryti. Tokio tvirtumo, kad vaikui net nekiltų noras prieštarauti. Jei nors truputį viduje abejosite, jis jus privers pasiduoti. Nekalbu apie atvirą kovą ir karą, kurį aišku, kad laimėtų suaugęs, o labiau apie psichologinius- energetinius dalykus,informaciją, kuria vaikai bendrauja: turite skleisti tvirtumą iš vidaus, kuris leistų jam pasijusti saugiai ir suteiktų motyvacijos, įveikti savo didelį norą ir prisirišimą ( psichologai teigia, jog atsisakyti įpročio žįsti- nežalingo tiktai, yra tas pats, kaip ir narkotikų, mechanizmai lygiai tokie pat, tai yra lygiai taip pat jam sunku, todėl vaikai taip ir priešinasi ir kovoja, o silpnesni pasiduoda greičiau, bet kartu ir labiau nukenčia, lieka jiems tas bejėgiškumo pojūtis, pralaimėjimo, paskui gana ilgai). Bet tam sakau, reikia labai gerai pažinti tiek savo motyvaciją, savo reakcijas, jausmus, tiek vaiko. Kada jis jau daug maž pakankamai subrendęs psichologiškai, tokiai užduočiai įveikti: pasirinkti mamos poreikius pirma savųjų. Savo noru. Tai didžiulės jo brandos reikalaujantis uždavinys, turėkite tai omeny ir jam padėkite kiek galite, duokite laiko.
Nes matote, tokiam dalykui vargu ar galima pasirengti iš anksto, jei…na tiesiog jis dar to negali. Negali pumpuro praplėšti anksčiau laiko ir tikėtis, jog jo pavyks nesužaloti. Aišku, nenoriu gąsdinti, jei jums tikrai reikės, norėsis tą padaryti jau dabar, ir visgi kažkaip vaikelį pratinti po truputį, yra visada galimybių ir gražiai sužaisti, kaip ir ketinate, po truputį, po vieną maitinimą, kurio lengviausia atsisakyti, dažniausia tai būna laikas, kai jis labiausia sąmoningas ir arba žalos nepadaryti visai, jei vaikutis pasiduos, nesipriešins ir sutiks gan lengvai…arba tiesiog ją labai sumažinti, kažkaip kompensuojant didesniu dėmesiu ir švelnumu nei įprastai, kad daug netekties nepajustų. Tai čia pagalvokite, ką jam žindymas davė iki šiol ir kuo jį oakeisite, kai užsigaus, ar jausis vienišas, norės jūsų dėmesio. Tai tikrai įmanoma jam duoti, ir nė nepajus gal jokio trūkumo ar traumos: na tik jums gal kurį laiką bus sunkiau, daugiau laiko vaikui teks skirti, nes gali poreikis artumui tam tikrą laiką būti gerokai didesnis nei iki tol.
Tik nenuimkite tų maitinimų prieš miegą, ar jo metu, ar jei nori žįsti blogai jausdamasis, kai jis tiesiog nėra pajėgus, sąmoningas su jumis bendradarbiauti, kai krūties jam reikia, kaip vienintelio tuo metu varianto ir kiti tiesiog netinka. Tai tą irgi pajusite kiekvieną kart: neskubėkite kišti, luktelkite, pasiūlykite kompromisą, bet jei nesutinka, pasiduokite, bent tą kartą. būkite lanksti. Ir va taip po truputį greičiausia savo tikslą pasieksite sėkmingai. Kaip ir mes.
Ir nebijokite atkritimų,vadinamųjų, kai gali pasirodyti, kad turite žengti žingsnį atgal, ir jei momentais tų žindymų, kurių bandėte atsisakyti, padaugės: tai natūralu ir taip turi būti. Tiesiog duokite jums abiems dar truputį papildomo laiko, ypač jei vaikelis sirgs ar šiaip bus " blogų dienų". Nesilaikykite užsibrėžto plano ir tikslo. Nes jis yra: išmokti gyventi be pienuko, to kas teikė tiek daug jam, buvo tokia svarbi jo gyvenimo, jo pasaulio dalis. Tai didelis uždavinys tokiam mažam žmogeliui, žinokite, kad prašote iš jo labai daug. Taigi padėkite jam kiek galite, atsidėkokite, paskatinkite. Ir nepamirškite ir savęs, kad turite teisę jau norėti atitolti, jei jaučiate, kad visiems tai išeis į naudą. Tikiu, kad jums pavyks.
Linkiu tos visoms kam ši tema aktuali. Kad kuo sklandžiau ir lengviau! Tinkamiausiu metu.
|
|
|
3:43 pm
birželio 14, 2014
|
Mamulė Mū
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai290 |
|
|
P.s. O jei dar ir jaučiate tikrą nerimą dėl tų vaistų, tai turėtų juolab pavykti viskas daug lengviau: vaikai labai gerai jaučia tokius dalykus ir paprastai sutinka bendradarbiauti dėl tos visų gerovės, ypač savosios, nemanau, kad toks pavojus numanomas, jam nepadės iš vidaus rasti jėgų to pienuko atsisakyti kuo greičiau. Bet sakau, jei tik pavojus tikras, jei tie vaistai į pienuką nepakliūna, apgauti ( nors jūs gal ir esate įsitikinusi, gal ir perspėjama apie tai inform. lapelyje) arba jei jam pieno nauda viršija žalą, kuri gal yra o gal ir ne vėlgi (čia kaip su tais trupančiais esą nuo pieno dantukais, na gal ir nuo jo, bet kiek tai blogiau nei jo netekimas kitoms sistemoms kūne), tada jis kovos. Tai tiesiog pasiruoškite: neišsigąskite, o tiesiog tai žinokite, dėl tos priežasties tik ir miniu: kad geriau suprastumėte savo kūdikį/ vaiką, kaip sąmoningą būtybę, asmenybę, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip, kodėl pvz., gali tekti pakovoti ir koks jūsų vaidmui,veiksmų planas žinant šią informaciją…Turbūt bus kiek kitoks,nei jei galvoti, kad vaikas tiesiog pripratęs,užsispyręs, jį reikia auklėti, pratinti, versti, ruošti gyvenimui žiauriam.
Ai bet ką aš čia. Jūs šauni mama ir net nereikia to jums aiškinti, man atrodo, kad tik padrąsinimo ir palaikymo pakaks :) Kas geriau viską gali žinoti, nei mama ;)
|
|
Loading ...
Prisijungti
Nariai
Paieška 
Pradžia
Pridėti naują temą
Atsakyti į įrašą
Cituoti ir atsakyti 
Prisegti šį įrašą 
