Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Mieloji Mama,

Kaip ir dauguma protingų to straipsnelio komentatorių (įskaitant ir Jus), aš jį laikau absoliučiai reklaminiu komercinių mišinių ir košelių gamintojų ir pardavėjų naudai.

Tame straipsnelyje išvada, jog  „Pusės metų maitinimas vien motinos pienu žalingas kūdikiams“ ir jų papildomo maitinimo kitokiu maistu reikalingumas grindžiamas/aiškinamas trimis nelogiškais teiginiais:

„…kad pusę metų neduodant kūdikiui maisto (vien motinos pieną), dėl geležies trūkumo gali išsivystyti anemija, kuri „gali prisidėti prie nepagydomų protinių, judėjimo ar psichosocialinių sutrikimų“. Tiesa, Britanijoje nebuvo atliktas tyrimas apie geležies trukumą kūdikių organizmuose.“  

Pirmiausia, ten  pat prisipažįstama, jog deklaruojama „galimybė“, kuri moksliškai nebuvo pagrįsta, nes „nebuvo atliktas tyrimas“. O pasaulyje jau buvo/yra atlikta tikrai mokslinių tyrimų, įrodžiusių, jog būtent iš motinos/moters pieno geležį kūdikio organizmas įsisavina geriausiai – net 50 procentų. Be to, gimdamas išnešiotas kūdikis jau turi per placentą gautą geležies atsargą, kurios, kartu su iš motinos pieno gaunama geležimi, užtenka patenkinti visus poreikius mažiausiai iki šešių mėnesių, t.y., pusės metų, amžiaus. Tai patvirtina daugybei kūdikių visame pasaulyje atliktų kraujo tyrimų geri rezultatai. Problema gali rastis neišnešiotiems, t.y., gerokai per anksti gimusiems kūdikiams, nes jų geležies rezervas būna mažesnis. Tačiau ji išsprendžiama ne kitokio maisto per ankstyvu (nes tai dar sukeltų ir virškinimo problemas) davimu mažam kūdikiui, o mažakraujystės gydymu atitinkamais vaistais.

„… kad pusę metų vien motinos pienu maitintiems kūdikiams gali dažniau išsivystyti alergija maistui. Rašoma, kad šalyje, kuriose kūdikiams duodama žemės riešutų, pvz., Izraelyje, vaikai mažiau jiems alergiški.“

Kuo kūdikis jaunesnis, tuo lengviau jis sensibilizuojamas – įjautrinamas per žarnyną, t.y., gali tapti alergišku maistui. Ir kuo anksčiau sensibilizuotas/įjautrintas (taigi tapęs alergišku) kūdikis gaus alergizuojančio maisto vėl/pakartotinai, tuo greičiau pasireikš ir alergijos simptomai/požymiai.

Dar santykinai labai silpną virškinimo sistemą turintys naujagimiai ir pirmų mėnesių kūdikiai turi augti  santykinai greičiausiai, lyginant su vėlesniaisžmogaus gyvenimo etapais. Dėl to jų dar nesubrendusios žarnyno gleivinės ląstelės išsidėsčiusios rečiau ir tarp jų yra didesni tarpeliai – tam, kad iš žarnyno į kraują netrukdomai galėtų nesuskaldytos praeiti ir santykinai didelės (tačiau kūdikiui nepavojingos, nes genetiškai „savos“), motinos pieno/priešpienio baltymų molekulės. Jeigu naujagimiui duodama kitokio maisto, to maisto jam genetiškai „svetimos“ molekulės irgi gali prasiskverbti pro tuos didelius tarpus tarp gleivinės ląstelių ir kūdikį sensibilizuoti/įjautrinti, t.y., alergizuoti. Vėliau, kūdikiui augant, stiprėja jo virškinimas (sugebama suskaldyti vis daugiau maisto sudėtingų didelių molekulių), subręsta ir žarnyno gleivinė, pasidarydama „išrankesnė“ ir atsparesnė. Todėl ir papildomo maisto kūdikiui geriau pradėti duoti ne anksčiau kaip nuo šešių mėnesių amžiaus, o iki tol  jį maitinti vien tik nepavojingu „savu“ maistu – motinos pienu.

Netgi darant prielaidą, jog Izraelyje išties dar dantų neturintiems kūdikiams duodama valgyti žemės riešutų (nors riešutai yra itin sunkiai virškinamas maistas neretai net ir suaugusiems žmonėms, ir duoti kūdikiams tikrai nerekonemduojami) ir tos šalies vaikai riešutams mažiau alergiški negu kitų šalių vaikai, dar negalima tvirtinti, kad riešutams labiau alergiški kitų šalių vaikai tiems riešutams būtų mažiau alergiški, jeigu tokiais riešutais būtų buvę maitinti jau ankstyvojoje kūdikystėje.  

„…kad Švedijoje, kurioje moterys stengėsi pusę metų neduoti kūdikiams maisto su gliutenu, padaugėjo virškinamojo trakto ligos, kai žarnynas netoleruoja gliuteno. Vėliau pradėjus maitinti kūdikius maistu nuo keturių mėnesių, susirgimų sumažėjo.“

Gliuteno netoleravimas (liga vadinama celiakija) yra įgimtas (genetinis) medžiagų apykaitos sutrikimas.. Tokiose aukšto išsivystymo šalyse kaip Švedija tai tikrai žinoma, ir dar, tokiose šalyse, kilus bent mažiausiam įtarimui, tiriama, ar kūdikiai neturi genetinio//šeiminio polinkio šiai ligai. Tokie kūdikiai saugomi nuo provokacijų šiai ligai pasireikšti anksti, todėl jų maitintojai yra mokomi gliuteno turinčių produktų tokiems kūdikiams neduoti ne tik anksti, bet ir iš viso/niekada. Taigi jie yra tie žmonės, kuriems gliuteno netoleravimas buvo/yra/bus nustatytas/diagnozuotas, ir tuo pačiu tie, kurie ankstyvojoje kūdikystėje negavo gliuteno turinčių produktų. Bet ar tai reiškia, jog jie netoleruoja gliuteno todėl, jog jo neragavo kūdikystėje?  O tai, jog kūdikiai, kuriems nėra šio genetinio polinkio, nesaugomi nuo gliuteno ir gavę jo turinčių produktų kūdikystėje, nesusirgo celiakija, nereiškia jog gliuteno turinčių produktų davimas nuo keturių menesių juos apsaugojo nuo celiakijos, kuria jie ir tai nesirgtų. Ir tikrai nereiškia, jog ankstyvas gliuteno turinčių produktų valgymas apsaugotų nuo celiakijos jai įgimtą polinkį turinčius vaikus. Greičiausiai jiems būtų dar blogiau, ir tai irgi jau tikrai ir moksliškai, ir praktiškai įrodyta, užrašyta vadovėliuose ir šią tiesą žino kiekvienas medicinos penkto kurso studentas.

Taigi ir po to vargano straipsnelio delfi.lt perskaitymo mano nuomonė nepasikeitė ir tebelieka susiderinusi su gamtos dėsniais ir Pasaulinės Sveikatos Organizacijos nuomone, kuri remiasi natūralia žmonijos patirtimi ir daugelyje šalių atliktais moksliniais tyrimais, pagal kuriuos rekomenduojama kūdikius vien tik motinos pienu maitinti iki 6 mėnesių, nuo to amžiaus pradėti papildomą maitinimą tirštu maistu, motinos pienui iki pirmųjų metų galo išliekant pagrindiniu maistu, ir vėliau žindymą tęsti antraisiais metais ir ilgiau, kol išliks vaiko poreikis. Detaliai ją išdėsčiau knygos “Nepakeičiamas kaip motinos meilė” skyriuje PAPILDOMAS MAITINIMAS (p.282-294).