Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Griaužiu siemkes :))) Po tris pakelius per dieną, kai labai blogai būna. Bet ne nuo vaikų čia man taip, tiksliau ne tik nuo jų :) 

Kitų narkotinių medžiagų organizmas nepriima, bjaurybė. Išsivalė gal per tuos žindymus ar išlepinau ( gyvenime tiek jam dėmesio nebuvau skyrus, kiek per tuos metus). Tai va turiu suktis kažkaip kitaip, kaip išmanau.

O išmanau jau nemažai, čia jau turbūt bus tie garsieji Amžius ir Patirtis su Išminčia gi gal atėję, tai ilsėjimosi menas ištobulintas iki begalybės dabar (kad dar gyva tebesu, ir net sveika, sakot, atrodau). O kaip ten aš kol kūdikiai jie buvo ištvėriau, tai neklauskit. Matyt, turim daug gyvybinės energijos jaunystėj :))) Va atrodo, paskutinioji, jau merdėji, blogiau jau būt nebegali. O paskui pamatai, kad visgi gali :))) Bet kartu ir tai, kad tavo galimybės neribotos. Kad čia tik tom smegenėlėm perkaitusiom taip atrodė. 

Tai va, jos, man regis, kartu bendradarbiaudamos su Visuomenės Nuomone, kaip čia tuos vaikus turim augint ir geromis mamomis būt, mus ar ne tik ir išvargina labiausiai. 

Pabandykit pastebėt save truputį: kaip vyksta jūsų energijos apykaita, ty kur daugiausia jaučiate, kad jos sunaudojate. Čia turbūt labai individualu, bet man asmeniškai pvz., teko nori nenori prieiti išvados, jog ne tiesioginei veiklai dėl kūdikio poreikių, ty žindymui ( čia iš vis poilsis), rengimui, prausimui ar slaugymui, ne būtiniausiems darbams namuose,o visokiam nereikalingam planavimui, jaudinimuisi, informacijos ieškojimui, svarstymams. Labai pavargsti, kai tavo lūkesčiai neatitinka realybės, kai griūva planai, kai nepavyksta įeiti į kažkokį ritmą. Tada spjauni į viską, ir darai, kaip išeina, kas išeina, kada išeina.

Teisingai susidėlioji prioritetus. Drįsti prašyti ir priimti pagalbą. Pakeiti požiūrį į tai, kas būtina, koks kas turėtų būti ir kaip elgtis. Pažįsti savo ribas ir tikruosius poreikius.

Na, žodžiu viskas labai paprasta :))) Tik rašyti turėčiau labai ilgai. Išmokstama to savaime ir gan greitai: dažniausia tiesiog neturint kito pasirinkimo chi chi. Išmoksi pailsėti, laiku sustoti, spjauti į taisykles ir reikalavimus, nugalėsi baimes, arba tau šakės: išsekimas ir ligoninė, dingęs pienas, klykiantis kūdikis, paklaikęs vyras ir gal net skyrybos….Na va, žiūrėk jau ir eini pamiegot su kūdikiu nei tų dantų, nei grindų neišsivaliusi, susipakuoji į nešioklę ar sportinį vežimėlį ir keliauji po pasaulį ar iki draugės, maitindama visur, kur tik ištinka reikalas, pasidedi į šalį ambicijas, orumą ir visažiniškumą, nusižemini ir daliniesi anūkais su uošviais ( paskui netgi imi tame vis daugiau ir daugiau privalumų atrasti). Žodžiu, apsimeti, kad gyveni įprastą gyvenimą ( kol galiausia tikrai tuo patiki ir atsigauni net), tik truputį išradingiau viską organizuojiesi, nes turi savo Iššūkį atlėpusiom ausytėm, ar ne? ;). Apgaudinėji save, kad jis tau visai netrukdo ir darai tai kūrybiškai. Kad jis to nepajustų, kad nesijaustų našta ir kaltas dėl to, ką mamai daro, kaip ją vargina, kaip gadina jai gyvenimą. Nes na, jis truputį teisus, niekas jau nebebus bent kurį laiką, kaip buvo, tu jau niekada nebūsi tokia pati. Bet tu dabar esi Mama, didelė jėga ir trapumas viename, ir tą vertybę turi išmokti išsaugoti. 

Na ir vėlgi, pasikartosiu, kaip: ogi dalindamasi atsakomybe už savo pasikeitusį gyvenimą su " kaltininku" didžiausiu :))) Jie, žinokit, tą laivą mūsų per audras ir išvairuoja, net jei tu jau nieko tamsoj nebematai, per nuovargį ir neviltį kartais. Kažkaip savaime. 

Va tik tiek pradžiai. Atsiprašau, kad į jūsų ankstesnįjį klausimą jau keletą dienų pajėgiau tik spoksoti bereikšmiu žvilgsniu ir trinti savo atsakymus :) Atrodo, žinau, ką turiu pasakyti, bet tiesiog nebesurenku to vidinio žinojimo į sklandžias mintis, o juolab į sakinius. Jau, kai kreipėtės taip tiesiogiai, nebeturėjau, kur trauktis. Nors irgi nesu patenkinta tuo, ką parašiau. Ech, daug geriau būtų tiesiog susitikti prie puodelio arbatos kaip draugėms. Nes tikrai tie virtualūs klausimai- atsakymai daug sumaišties įneša, nors ir geriau nei nieko. Na per ilgi " raštai", kai tiek daug norisi pasakyti, klausimai, ar tave teisingai suprato, ar tu supratai ir " išgirdai".. . Egzistencinė krizė ir Mamulei :)

Na ir kaip gi man jūsų tą nuovargį prisiimti, taip norėčiau, turėčiau kur sutalpinti, bet turbūt taip negalima. Tai reikštų, jog netikiu, jog jūs pakankamai stipri, jog su juo susidraugautumėte pati. Pati šį etapą įveiktumėte oriai, nes tai nuostabus jausmas: žinoti, kiek tu gali. Kaip toli gali nueiti su savo vaiku ir kiek užaugti. Tikrai daug randų tai pareikalauja, daug kraštutiniausių būsenų, bet kad ir kaip sunku ir skauda, galiausia supranti, jog tai ir yra Gyvybė. Kad būtent puolusi ir kritusi, o po to išmokusi atsikelti, tu esi gyva, kaip niekad. 

Apkabinu per ekraną. Greit pavasaris…

P.P.S. Man vis dar neramu, kad galbūt parašiau per aptakiai ( na kad knygos apie mamų nuovargį tik anotacija gavosi, dėstymas būtų kituose skyriuose :))) Pasakiau tik bendruosius filosofinius principus, ir tik labai menką jų dalį, na kiek pajėgiau iš tos savo perkaitusios galvos tokiu nakties metu ištraukt prieš kelionę :)

Nes tiesiog reikia žiūrėti konkrečiai : aš turiu vienokias sąlygas, tam tikras asmenybės savybes galbūt, vaikai irgi labai nevienodi būna. Kodėl va vienos mamos, augina kaime šešis vaikus, konservuoja, verda, siūna, gyvulius apeina ( arba tris darbus, kaip mano mama sovietmečiu mane augindama), ir nepavargsta. Tiksliau pavargsta, aišku, bet ne iki noro numirti matyt: jei dar suvaidint nepavargstančias sugeba…arba gal ir tikrai, esmė tame, kad negali sau leisti tiesiog pavargt ( bet tada kartais kokia liga rimta pasišaukia lovon pailsėt irgi galiausia). 

Tai aš manau, kad dairytis į aplinką tiesiog neverta, kad proto sveiko likučių visai nepamest. Esate kokia esate, darote šiuo metu viską, kaip galite geriausiai, kol dar geriau nemokate laikinai ( o geriau, tai reiškia: mažiau pavargdama). Be to gal jūsų vaikas iš tų būsimų talentingųjų ir apdovanotųjų, kas šiuo metu dideliu jautrumu, didžiuliu dėmesio, artumo, stimuliacijos poreikiu pasireiškia. Manieji, pvz. tokie. Jau dabar galiu aiškiai pasakyti. Irgi va taip buvo kaip jus į kampą mane įvarę. Bet tai turėjau pasirinkt: ar tikėt jais, kad jiems to pieno kažkodėl tiek reikia ištisai dienom naktim ( ir taip po trejus metus kiekvienas, beveik iš eilės) ir nustumt visa kita laikinai į šoną, arba kovot tada kažkaip ( va, kaip jums irgi kyla noras: nutraukt tą maitinimą, gal jis viso ko negero, kas vyksta, šaltinis). Bet viduj kažkaip netikėjau tuo. Na ir pasidaviau. Nert aklai: nesuprantu, kas vyksta, man tai siaubingai baisu, nepatinka, niekas nepalaiko, bet turiu tikėt, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. O man reikia ištverti. Ir net ne ištverti, nes kalba ne apie dieną ar dvi eina, o apie mėnesių mėnesius. Nes poreikiai tai auga, o nuovargis, jei nieko nedarai kaupiasi. Tai va, pradėkit mąstyt, kaip maratono bėgikas: apgalvoti krūvius, susirinkt komandą, ilsėtis kiekvieną laisvą minutę, gerai maitintis, na mintį pagavote.

O be to gal čia taip dramatiškai viskas tik mano pasaulyje rutuliojasi ( turiu tokią nervų sistemą įgimtą, tai man su savim sunku, nuo pasaulio emocijų, garsų, kvapų intensyvumo pavargstu). Man taip reikėjo išmokti mąstyti, kad neišprotėčiau dar ir tų vaikų ypatingų poreikių susilaukus ( čia jau objektyviai, nebe mano pasaulio matyme). Tai va tik tiek ir galiu patarti, kas man padeda. Ateiviai :))) Na ir tos saulėgrąžos filosofiškai: kol griauži ir pamedituoji, ir nuo emocijų ataušti, tos košės užsimiršta, geresnių idėjų, kaip gyvenimą pasilengvint ateina. Nes kūną pailsint nėra sudėtinga ( jam ir tų retesnių miego valandų pakanka, atsistato jis kažkaip vistiek). O va ta aplinka, prieš kurią jums reikia teisintis, gintis ir jos gėdytis, jau rimtesnė bėda…Čia kažką reiks sugalvoti

o as jau prdejau galvoti, kad as tikriausiai niekam tikus. kartais saukiu vyrui jog as ne zmogus, as robotas. neturiu jokiu zmogisku poreikiu. ar negaliu tureti? galiu, bet tai nereiskia kad man pavyks ka nors pasidaryti. paziuriu i kitas mamas, grazios, pasidaziusios, pasisukavusios, pasipuose. nesuprantu, ka as ne taip darau, kad neturiu nei minutes sau. jei vaikas miega, as prie puodu, gi reiks pamaitint prabudusia. apie gaminima jai bunant aktyviai nera nei kalbos. negaliu net ant lovos atsisest, turiu sedet ant zemes jos zaislu karalystej :) siandien susimasciau, ar galima myleti zmogu, jei jis saves pats nemyli? kazka pakeisti nemanau kad butu imanoma, kentetu vaikas, o nuo to as laimingesne tikrai nepasidaryciau. kazkoks uzburtas ratas… tikiuosi viskas tik del geresnio rytojaus :)

Taip, mamytės. Aš irgi pastebėjau, kad čia labai maloni atmesfera, šioje svetainėje. Ne taip kaip kitose, niekas čia tavęs nesmerkia. Aš šiandien naktį irgi turėjau išsamią leliuko tech.apžiūrą. Atsibudo pirmą valandą, pradėjo klykti. Klykė apie 20 min. Patikrinau ausytes, pilvelį, užpakaliuką, kojytes. Dėl visa ko įkišau vibrukolio, daviau espumizano, pakeičiau papmersus, ištryniau kojytes – nieko. Nusiramino tik tada kai gavo infra termometrą, o tada dar porą valandų linksmai žaidė patamsy iki trijų – šokinėjo man ant veido, bandė lipti iš lovos, trankydamasis į visus kampus. O aš tik ir galvojau kaip parukyti, bet juk nepaliksi jo vieno, nes prasidėtų dar vienas verkimo priepuolis. Na, po kokių penkių maitinimų, nesėkmingų bandymų paliūliuoti, galiausiai apsiverkiau pati, taip ir praėjo naktelė  Iš ryto pasakiau jam kad nebeduosiu pieno ir nešiu į langelį, tai labai juokėsi lygtai suprastų. Tai kaip čia atsipalaiduosi, šiandien sėdžiu ir laukiu kas toliau, bet nebebijau, tiesiog įdomu.

Mielos Kristina, Pukeli,

Labai atsiprašau ir aš, kaip ir gerb. gydytojui neretai tenka, dėl to, kad negaliu atrašyti tiek, kiek norėčiau. O norėčiau daug daug  :) Nes pati turiu daug ir gydyti, ir gydytis pati, nes kelias niekada nesibaigia, ne ilsėtis čia susirinkome…kol kas, ar ne ;) Bet viskam savas laikas, už viską bus, tikėkime, kiekvienam deramai atlyginta ir atsiminsime šį laiką didžiuodamosi savimi. Nes viskas, ką duodame sau, kitai mamai, savo vaikui tęsiasi per kartas ir keičia gyvenimus tokiais mąstais, kad savo žmogišku proteliu, vargu ar kada pajėgsime suvokti. Tarkim, kad labai :))) 

Tai kol kas siunčiu jums tikrai pačius didžiausius linkėjimus, su patvirtinimu, kad esate nuostabios mamos tokios, kokios esate ( ir su ta monstrės dalimi neišvengiama :) o jūsų vaikai ne tai, kad netraumuojami, bet dar ir apdovanoti. Nemanykit, kad jie nežinojo į ką veliasi, jus savo mama pasirinkdami ;) O kaip galima tikėtis, kad mama tave sutiks žindyti pagal visokius ten poreikius, eidama prieš didžiulį pasipriešinimą, nieko tikro nežinodama, jokio doro patarėjo ( be retų malonių išimčių chi chi) neturėdama ir visada viską pavyks jai padaryti tobulai iš pirmo karto ( gerai, jei bent močiute jau padoresne mokėsim būti, ir tai jau pasiekimas, o kad su pirmu vaiku pavyks…tai sakyčiau, jei gyvas kokių trejų sulaukia, jau didžiausias darbas dešimtukui ir padarytas :)))

Taip, kad mielosios, rūkykit, jei tik tai jums padeda, gerkit, sėdėkit ant ant stogų ir palangių, verkit, keikitės, nekęskit tų savo vaikų( juk jei iš tikro keitiesi, tai pirmiausia turi visą situacijos blogumą pajust, kad to panorėtum, o kaip gi gali visada mylėt tą, kuris tiek skausmo ir vargo momentais suteikia…na bet viskas čia taip, kaip turi būti…pokyčiai kitaip nevyksta, tik tokiu vieninteliu būdu. ir augimo be skausmo ir baimės, tiesiog na nebūna gamtoje…nes tai NeNATŪRALU ;) Svarbiausia laikykitės. Nes tokie išmėginimai ne silpniesiems, ne visiems skirta baigti universitetus ( nes visokių žmonių ir profesijų reikia) ;) O jei net kažkas smarkiai nepavyks, kažko norėsite atsisakyti, mesti, spjauti, pasprukti: jūsų irgi niekas nepasmerks. Visos mes čia vienodos, ir visos su savo vidiniais demonais kovojam ( gaila, kad dėl to, dar ir viena kitą įskaudinam kažką ne to leptelėję, ar kokį savo įsitikinimą nemandagiai nepagalvoję įbrukti bandydamos). Na bet po truputį, po truputį visko išmoksim ir viskas bus gerai: gyvai, šiltai ir su viltim. Iki!

Labutis dar karta, mano nuostabiosios pakeleivės. Aš jau nebegaliu gyventi be šios svetainės. Turėdama laisvą minutę vis skaitau ir skaitau tuos pačius komentarus, taip irgi atsipalaiduoju. Kaip įsivaizuoju Mamulę Mū, jau esu rašiusi. O štai Pukelis man irgi kažkuo labai artimas. Prieš akis iškyla stipri, giežta, bet ir tuo pačiu labai moteriška asmenybė, kuriai, kartais susikrauna per daug rūpesčių. Bet vieną minutę bambėdama, o kitą jau glausdama tuos savo nenaudėlius, eina į priekį. Pavargus, pasimetus, jausdama kaltę dėl įvairių priežasčių viena kovojat ir viską atliekat gerai, tuo net neabejoju. Žinau vieną atvėjį, iš pedagogų šeimos, kai jie augino vaiką labai pozityviai, jų manymu. Mama užsidarius kambaryje nuo ryto iki vakaro su vaikeliu žaisdavo kažkokį mokomąji teatrą, net į daželį vaiko nevedė, pati viską kaip reikiant mokino, o tėtis vakarais džiaugdavosi savo tobula atžala. Gal ir šauni šeima, bet jei aš būčiau tas vaikas geriau norėčiau gyvent pas Pūkelį, geriau jau su plyntusais pažasiti. Ir net pati būdama beprotė, jūsų dėka pradedu suvokti, kad tam vaikui pas mane gal ir nėra jau taip blogai. Na bent jau mato realią gyvenimo situaciją

Aš irgi prisimenu Jus, Pukeli, iš tos siaubingos svetainės, labai bijau kad čia nesusirinktų toks mentalitetas. Jus vienintelė, berods, sugebėjote suvokti teksto esmę. Labai džiaugiuosi už Jūsų mažylę, kad paskutinėm dienom ji geriau nusiteikusi. Ar vis dar žindote? Kiek Jūsų mergytei metukų? Kaip jaučiatės fiziškai? Klausiu todėl, kad man šiandien iš ryto buvo labai neramu. Ryte vos laikiausi ant kojų, pasimatavau spaudimą, pulsas buvo 126. Maitinau visą naktį, galima sakyti, be perstojo. Ryte vos sugebėjau savo pabaisiuko pampersus pakeisti, ką jau kalbėti apie pusryčius. Ar Jums yra taip buvę? Kažin ar tai gali būti tokio intensyvaus žindymo pasekmė, ar tiesiog nuovargis?

mielosios, aš irgi labai džiaugiuosi, kad suradome viena kitą ir nors savo buvimu tokiomis, kokiomis esame, viena kitą padrąsiname ir palaikome. gal čia, kaip sako Pūkelis, ir slypi mūsų išsigelbėjimas: ty drąsoje būti savimi. Manau, kad ta bjauriojo ančiuko situacija, kai buvote truputį kitų mamų ančių apipešiotos ir nesuprastos ( o tas, kuris pats kažko panašaus nėra patyręs ir tiesiog nėra pajėgus suprasti, negali ant jo net pykti, nors ir skaudu), jums labai aiškiai rodo, kad laikas sau dar aiškiau pasakyti, jog jūsų abiejų situacijos nėra paprastos, kad nei viena nesate " normali"mama, nei viena neauginate pūkuoto ančiuko ir nėra ko bandyti tokiomis tapti ar " laužti" tokiais būti savo vaikus. Gal labiausia nuo to ir pavargstate nesąmoningai, nes juk objektyviai žiūrint, tai kitos tarsi sėkmingai susitvarko: nu ko ten tam kūdikiui reikia, vyrai visų retai namie būna, mažai padeda, draugės irgi užsiėmę. Tai tiesiog darai ir padarai. "Susiimi" kaip kažkas minėjo, ar ne? ;)Na bet tą, jau kaip suprantu bandėte, nei viena mama nesigriebia vaistų sau, vos tik vaikas sukosėja, nepuola šauktis pagalbos nepažįstamųjų forumuose ir simuliuoti dvigubai didesnio pulso, kad susilauktų aplodismentų savo kančioms. Net pati nesveikiausia :) Vadinasi, padėtis tikrai rimta ir ji pati visą tą rimtumą labai aiškiai suvokti, jei to dar nepadarė. Taigi, ką aš matau iš šalies, paskaičiusi šį tą apie jūsų kūdikių elgseną, jūsų pačių mąstymo būdą, įsitikinimus ir požiūrius ir ką norėčiau, kad pamatytumėte ir jūs. Kas turbūt būtent labiausia savo laiku padėjo ir man. Už ko galima užsikabinti ir nuo ko pradėti ieškoti pagalbos: pirmiausia supratus, kokios konkrečiai jos jums reikia, ir kur jos galima rasti. Šiaip tai, jūs sau jau labai padedate, gal nesąmoningai, bet elgiatės taip, kaip ir reikia jūsų padėty, kaip tą energiją taupot įvairiausiais būdais,kaip šauniai laikotės ekstremaliausiomis minutėmis pagal tuos punktelius :),tik, aišku, norėtųsi, kad dar daugiau tų gerų dienų būtų, dar mažiau to klaikaus išsekimo ir varginančių emocijų. O tam jums reikia tiesiog dar aiškiau savo užduotis suvokti, dar geriau pažinti save ir savo kūdikius ir pagal tą suvokimą, naujoj šviesoj peržiūrėti savo darbus, mintis, aplinkos poveikį. Ar truputį kitaip imtumėte elgtis ir jaustis, jei pasakyčiau, kad auginate " ateivius" ;) Ir kad jų auginimas skiriasi nuo tiesiog paprastų kūdikių (jei tokių būna :). Kad juos visai kitaip veikia visi dalykai šiame pasaulyje, nei daugelį mūsų, kad jie į viską reaguoja daug jautriau, kad jiems reikia be galo daug energijos ne tik kad vystytųsi, kaip žmogaus kūdikiai, bet ir tiesiog, kad čia prisitaikytų ir išliktų apskritai. Ar tai paaiškintų, tą jų nesveiką įsikabinimą į jus, nors šiaip joks kitas faktas nerodo jų nenormalumo, ir netgi atvirkščiai? Ar jūsų pareiga jam tada atrodytų truputį kitokia? Tiesiog suprasti, ko jam iš jūsų iš tiesų reikia ir į ką jums reikia komcentruotis, iš kur jėgų semtis? Eikime dar toliau, o kodėl gi čia taip sunku jums pačioms: juk daugelis mamų savo kūdikius ypatingais laiko ir bet ką dėl jų padaryti gali…O jūs drįstate net apie taurės ar cigaretės griebimąsi juodžiausiomis valandomis užsiminti, iš savo begalinio bevališkumo ir egoizmo, net nuodyti jų nesibodėdamos, monstrės! Bet tai kaip čia yra, kad pačios suvokiate, jog tai ne išeitis, kalbate apie problemą garsiai, kaip apie problemą, ieškote kitų išeičių…ir kaip tokiom netikėlėm tokie ypatingi vaikai patikėti? Raudonplaukis!!! O Pūkeliui, padėk dieve- net ne vienas!!! Kovotojai, žinančios, ko nori ir ko joms reikia asmenybėsTai va jei fizikos bent keturis turėjote, tai turėtumėte žinoti, kad panašus traukia panašų, juk nesitikėjote, kad Jums su tokiais humoro jausmais ir intelektu, gims " normalus" kūdikis, kuris palaimingai šypsosis savo rausvoje nėrinių lovelėje, o paaugęs žais kaladėlėmis valandų valandas, kol jūs šeimai kepsite pyragus ir kalakutą :))) Aš asmeniškai, kaip pedagogė, sveiko nei vieno vaiko nesu mačiusi taip darančio ( sužalotų ir užsivėrusių, deja, masę), tai va jūs bent jau turite vilties ;) Ir aš jį jus daug jos dedu. Kad suprasite, jog gal ir jūs, kaip ir aš, praeituose gyvenimuose buvote kokios nors generolės, šamanės ar karalienės, o jūsų vaikai- tokie patys, tik iš kitos: geresnės truputį, kitokios, nei mes įpratę bendrauti, kuo vadovautis, planetos…Tiesiod dabar žmogaus kūne gyvenantys. O taip ir yra: jie ir yra ateities karta, atėjusi patobulinti šios planetos, kaip ir mes savu laiku. Tai va turėkite omeny, kodėl jums taip sunku, kaip jūs mąstote, jaučiate, kaip jie…ir atitinkamai organizuokitės savo reikalus. Čia naujas eksperimentas, kaip tokioms būtybėms sugyventi ir išgyventi, tai daug pagalbos nesitikėkite, daug eksperimentuoti teks jums pačioms, ir daug vienatvės atlaikyti, ir nežinios….bet kita vertus, kai jau tą suvoki ir su tuo susitaikai, supranti, kad yra ir daugiau panašių į tave, kad aplinkiniai tam tikros pagalbos tau tikrai gali pasiūlyti, jei žinai, ko prašyti. Ir kad pirmiausia tau labiausia gali padėti tas, kuris čia visko tau tiek ir pridirbo: ty tavo tas vaikis. Jeigu tik žinai, kokia kalba su juo kalbėtis, tai jis viską supranta, ir žino, ko gali iš tavęs reikalauti, ir ko ne. Nes tu esi Žmogus: tavo kūno galimybės didžiulės, bet ribotos, tavo intelektas išvystytas, bet ir jis turi savo ribas, todėl turi žinoti, kada pasiduoti ir perduoti vadovavimą savo Aukštesniam Žinojimui, daug geriau išmanančiam, kas tuo metu vyksta tavo kūne ir tavo psichikoje, ir ko tau tuo metu labiausia reikia (gal tikrai visai ne to vyno…). Lygiai tas pats ir su jūsų žiniomis apie tai, ko reikia tam vaikui: greičiausia jos irgi truputį klaidingos, jei nesugebate tokių reikalavimų sau įvykdyti: apsiribokite tiesiog buvimu šalia, minimaliu fizinių poreikių patenkinimu ir žindymu: tai bus daug daugiau nei bet kas sugeba, ir tai bus daugiau nei pakankama to vaiko kokybiškam egzistavimui- nes kaip jam būti, kokiu, jis žino ir pats ir pats geba tuo pasirūpinti. Jums reikia nerimauti tik dėl vieno: kas jam dar leis būti pačiu savimi ir daryti tai, ko jis čia atkeliavo, jei ne jūs. Jei palūšite, pavargsite, užsiversite. Kas iš tikrųjų jam pakenks nepataisomai: ta cigaretė jo apsaugai sustiprinto pavojaus sąlygomis vadovaujančio žmogaus sutraukta karts nuo karto, ar jo atsistatydinimas. Jo nuolat gyva reakcija ir jėgos veikti, ar pervargus imta naudoti " objekto priežiūros ir ugdymo" schema. Atsisakymas daryti šį darbą, kaip iš jo tikimasi. Tam yra tikrai realus pavojus, jei tikrai giliai nesuvoksite, kokias apkrovas patiria jūsų organizmai ir psichikos ir nesiimsite visko, kas tik galėtų tą daromą žalą bent kiek kompensuoti. Nes dabar atsitraukti negalima, tiek nuėjus. Reikia eiti tolyn, su nauju suvokimu, kas vyksta ir kur eini. Visuomenė, net medikai, pedagogai ar jūsų artimieji, patys arba nesuvokia iki galo kas vyksta, arba yra tokie sutrikę patys, kad " užtrumpina smegenys" ir lieka tik arba apsimesti, kad jie nieko nemato ir negirdi, arba jus kritikuoti, smerkti, siūlyti įprastus pagalbos būdus. Kurie, aišku, kad jums neveikia. Nes jums reikia kažko kito. Pūkelis, matau, jau tai suprato: kad vaistai ( alus, vynas, raminamieji sau ar …vaikui) galimi kaip laikina išeitis, kol atsigauni ( viskas galima ekstremaliomis situacijomis,ar ne? ;), bet po to vistiek būni priverstas pažvelgti realybei į akis ir dulkes ne šluoti po kilimu, o daryti tai, ką privalai: ty dirbti savo darbą aiškia sąmone ir pilnu pajėgumu. Supranti, kad netgi vyras ar tavo pačios mama tavęs nesupranta ir bijo dar labiau, todėl jiems gali pasakyti tik kažką labai konkretaus, kaip jie tau gali padėti, pagal jų jėgas. Kaip turi save ir vaiką saugoti nuo visuomenės, bet kartu nuo jos neužsiverti ir pasiimti to, ko jums reikia, neužmiršti ką jai galite ir turite duoti ir jūs. Kad tavo vaikas ne tik turi, bet tiesiog privalo žaisti būtent su plintusais, o tu pati praleisti ant palangės ne penkiolika minučių, o bent po keturias valandas per dieną ( nes tu svarbesnė nei skalbiniai, nei ta kitos mamos nuomonė, su kuria ji išgyvens ir net pamirš už kelių minučių,o tu gali ir neišgyventi). Kad turi nepasiduoti vaiko ašaroms ir kartais jį atstumti, jei kažkur neapsižiūrėjai ir per daug energijos ne tokiems svarbiems dalykams iššvaistei, arba esi tikra, kad tai , ką darai, yra būtina tikrai jums abiems. Nes jie, kaip jau sakiau, yra iš kitos planetos, kur energijos niekada niekam nepritrūksta, o jiems ji tokia svarbi ir miela, kad ne iš piktos valios išsiurbtų jus iki paskutinio lašo, jei pati nerasit jėgų apsiginti, "dasivarysit" iki tokios būsenos. Kitas dalykas, kad su amžiumi jau ir jie persiima aplinkos įtakomis, stiprėja jų asmenybė, ego: tenka tada ir rimčiau pakovoti, kol balansą abu surasit, kieno poreikis dabar svarbesnis ( o jei jūs keturiese…tokie patys…). Nes šitie vaikai niekada nedarys kažko, nes "jūs taip pasakėte", nepaklus nei normoms, nei autoritetams, tiesiog, be motyvacijos ir įtikinimo. Su tuo irgi teks susitaikyti ( mušimas nepadeda, patikėkit, bandžiau :( iš nevilties…kol susivokiau ir su savim pramokau tartis, juos nuo savęs apsaugoti)Jie tokie gimsta, žindymu pagal poreikį jie jus priverčia tą suvokti ir pasikeisti. Ir paskui jau truputį lengviau būna. Kai imi tokiom kategorijom baisiom mąstyt: " aš ypatinga, mano vaikai ypatingi, mums daug kas negalioja, neveikia, mes pirmi kariai kariuomenės gretose". Aišku, dažniausia tai tik sau sakai, žmonių jau išmokau negąsdint ( nesakyt, kad į daugelį ,kaip į tarnus, žiūri, padedančius tau šioje misijoje…arba į miegančius drugelius). Oi čia sakau, daug rašyti, kaip ta realybė mano dabar atrodo, jau truputį nuo kūdikystės vargų nutolus: sudėtingėja viskas atitinkamai, bet ir raumenys svoriams didėjant didėja atitinkamai. Tik reikia labai labai atsargiai būti tokiu " sportu" užsiiminėjant ( et, kas galėjo žinoti, kas sveiko proto būdamas to būtų sutikęs imtis, tokius vaikus, tokią save ne tik " pakelt" bet dar ir per gyvenimą pernešt). Žinot apie savo " kūno" sandarą, pavojus, svorio ypatumus, trenerio " kaprizus" :))) Va jau savo smegenų " raumenį" ir patempiau pernelyg daug vienu metu bandydama pasakyti,tai skubu dėt kavos ir poilsio kompresų. Gi susirašysim dar ne kartą. Svarbu, kad pažadėtumėte dar ne kartą sugrįžti, iš kažkur atkast tam jėgų: atimt iš kieno nors, pavogti, pasiskolinti…Nesvarbu! Svarbiausia ištverti, kad ir spjaudantis, keikiantis ( Pūkeli, žinokit nerastumėte žindymo labiau nekenčiančios mamos, nei tos, kuri tai darė du kartus po trejus metus dieną naktį, su visais kandžiojimais, tampymais, košmarais…ty didžiosios žindymo entuziastės- M.M. :))) Bet užtai supranta geriau nei bet kas kitas ir tas, kurios neištveria, ir tas kurios randa jėgų bent pirmąjai savaitei ;) Iki, rėčiai jūs mano ;) 

p.S. Va jūs mane makaronais, už tai aš jūsų vaikus ateiviais be be be išvadinau :)))

p.p.s. Moku ir konkrečiai, apie tokius elementarius dalykus, tik reikia gerai prispaust mane…ir truputį ilgiau dar pasikalbėti :) Galiu ir kokį konkretų patarimą, kaip atsipalaiduot iš galvos ištempti. Nors gal ir negaliu: laikas ir man su realybe susitaikyt :)))