| Naudotojas | Įrašas |
|
1:35 pm
rugsėjo 23, 2011
|
Raimonda
| | |
| Svečias
| |
|
|
Laba diena,
susidūriau su problema ir noriu Jūsų patarimo. Auginu beveik 11 metų dukrytę ir ką tik metukų sulaukusį sūnelį. Esu natūralios motinystės fanatikė, todėl žindymas man vienas nuostabiausių džiaugsmų. Kai laukiausi dukros, skaičiau daug alternatyvios medicinos literatūros, svajojau savo vaikus žindyti 3-4 metus. Dukrą žindžiau sėkmingai 1 m. ir 8 mėn., kol vieną dieną mane staiga užklupo sunki liga – erkinis encefalitas. Su dukra miegojau vienoje lovoje. Bet dabar nežinau, ar tai buvo gerai. Kol maitinau, buvau naktimis virtusi gyvu čiulptuku, net nežinau, kiek kartų ji valgydavo, bet toks likęs įspūdis, kad tai būdavo beveik ištisinis procesas. Negalėdamas išsimiegoti dėl žindančio kūdikio garsų, į kitą kambarį išsikraustė vyras, kas manau esminiai įtakojo mūsų santykius, kurie vėliau baigėsi skyrybomis. Turėdama tokią sunkią patirtį ir nebenorėdama būti gyvu čiulptuku, sukūrusi antrą šeimą ir susilaukusi taip svajoto antro vaikelio, bandžiau mokytis iš klaidų. Su vyru miegame vienoje lovoje, o mažylis lovytėje tame pačiame kambaryje. Iš pradžių maitindavau pasiguldžiusi šalia, o kai užmigdavo, perkeldavau į lovytę. Ir taip keletą kartų per naktį. Bet pastebėjau, kad beveik visada užmiegu pati, todėl į lovytę perkeliu tada, kai atsibundu. Be to, kai maitinu pasiguldžiusi šalia, jis labai sukaista, muistosi ir valgo žymiai ilgiau, ilgiau neiįminga. Kažkur apie šeštą-septintą mėn. pajutau, kad darausi vėl gyvu čiulptuku. Tada nusprendžiau nebeguldyti šalia ir maitinti atsisėdus. Pamačiau, kad užmiega žymiai greičiau ir lengviau. Bet tada prasidėjo kita problema. Atsibudęs jis būna baisiai piktas ir kuo toliau, tuo labiau. Net kaimynai klausinėja, ką mes darom tam vaikui naktimis. Praeitą naktį tai jau buvo panašu į isterijos priepuolį. Tik prabudęs, dar gal net per miegus, atsistoja lovytėje ir pradeda nervingai rėkti, kol negauna krūties. O jei aš atsikėlusi praeinu pro jį ir nueinu į tualetą, tai tada prasideda klyksmas, kritimas į lovytę, net galvytės daužymas į lovytę. Ir taip du-tris kartus per naktį.
Kai nuo pusės metų pradėjau primaitinti, tai dieną maitinu dažniausiai tik prieš migdymą, t.y. du kartus dieną ir vakare einant miegoti. Užmiega tik žįsdamas. Apetitas labai geras, valgo daug ir įvairaus maisto, geria labai mažai. Šiaip yra labai geras, ramus vaikas, o naktį tarsi kas pakeičia.
Maniau, kad augdamas ir nemiegodamas kartu su manimi, atpras nuo naktinio valgymo ir pradės išmiegoti visą naktį, bet situacija tik blogėja, o aš jau nebegaliu pakęsti to kilojimosi ir sėdėjimo su juo per naktis, jaučiuosi išsekusi, pastoviai noriu miego.
Bandžiau neimti ir nemaitinti, užsupti. Kartais pavyksta, bet trunka ilgai, kol pasiduoda ir nusiramina. Nemanau, kad tai išeitis. Bandžiau duoti buteliuką atsigerti, bet tada visai pasiunta pajutęs bandymą apgauti.
Kai išsimiega ir iš tiesų atsibunda, būna labai linksmas ir mielas, o kai naktimis rėkauja, tai manau, kad ne visai atsibudęs.
Nežinau, ką daryti. Prašau patarimo. Iš anksto dėkoju.
|
|
|
12:25 pm
rugsėjo 24, 2011
|
Brigita
| | |
| Narys | įrašai65 |
|
|
Kaip Jus suprantu ir kaip užjaučiu. Labai gerai įsivaizduoju tą jausmą, kai norisi būti geriausia mama, o kartu jauti, kad nebegali net apskritai ta mama būti. Vieną dieną nusprendžiau, kad gana vien tik aukotis ir reikia apie save pradėti galvoti. Ir baigėm mes tuos naktinius maitinimus, nes buvau irgi čiulptuku-zombiu pavirtusi. Aišku, tai nėra ta natūralioji dalis, bet, manau, svarbiausia – pailsėjusi mama, o ne tik ir laukianti, kada tas vaikas pagaliau užmigs.
Pirmiausia išmokėme mes jį užmigti savarankiškai, be krūties. Teko ir ašarų paklausyti, nes tie gerieji metodai nebegelbėjo. Aišku, gal būtų padėję, bet jau nebebuvo kantrybės ir jėgų. Ėjome tuo baisiuoju metodu, kur vaikas klykia, kol išmoksta. Žiauru prisiminti. Gal Jums ir kitaip pavyktų.
Jau kai apsimokė šitą reikalą, nutraukėm naktinius valgymus. Vyras išsikraustė su sūnumi miegoti į kitą kambarį, keldavosi prie jo, ramindavo. Per savaitę persilaužė berniukas ir dabar išmiega visą naktį. Aišku, visko būna. Bet šiaip miega visa šeima. Siūlyčiau ir Jums ne pačiai keltis, o vyrą siųsti. Vyras krūtų neturi, tai ir pagundų mažiau.
Dabar galiu vėl džiaugtis savo vaiku, o ne tik žiūrėti kaip į mažą vampyriuką.
|
|
|
2:02 pm
rugsėjo 24, 2011
|
Mamulė Mū
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai290 |
|
|
Mieloji, Raimonda,
O aš visgi norėčiau jus pastiprinti ir patikinti, jog tiek jūsų vaikelio, tiek jūsų norai yra visiškai normalūs. Užuot daug rašiusi, kodėl, tiesiog norėčiau pasiūlyti prieš imantis kokių nors veiksmų, tiesiog dar paskaityti vienos mano labai mėgstamos vaikų psichologės/ mamos straipsnį – jos mintys visiškai sutampa su manosiomis ir pati tą straipsnelį neretai pasiskaitau laiks nuo laiko. Tai padeda man labiau suprasti savo vaiko tikruosius poreikius ir suteikia įkvėpimo idėjoms, kaip galėčiau pailsėti nenutraukdama naktinio žindymo.
http://vaikopasaulis.blogspot……vaiku.html
Esminė klausimas man pačiai pamąstymui būna : kas garantuoja, jog nutraukusi naktinį žindymą aš išsimiegosiu. Ar tikrai miegosiu taip giliai, ramiai ir nepertraukiamai, kaip jau ketvirtus metus svajoju? O jeigu vistiek budinėsiu instinktyviai nerimaudama, ar jam ten kitame kambaryje viskas gerai, ar aš neegoistė, o jeigu jis vistiek budinės (priežastis dėl ko jis taip elgiasi dabar, juk iškraustymu pašalinta vargiai ar bus) – ar jį sūpuodama, dainuodama, šildydama arbatą neišvargsiu trigubai labiau. Be to – ar tikrai, aš jaučiuosi pavargusi nuo naktinio maitinimo, ar priežastys visgi kitos. Neseniai tokią pamoką gavau iš vienos moters, iš kurios perku ožkų sūrius ir kuri pati maitino savo vaikus naktimis. Sakiau jai, kad esu išsiblaškiusi dėl miego trūkumo, bet jau garsiai tą įvardindama supratau, jog tik apgaudinėju save. Kad tai tik pretekstas, oficialiai kažkaip priimtinesnis pasiteisinimas net prieš save pačią. Nedrąsu prisipažinti, jog tave daug labiau išsekina nuolatinės abejonės, priekaištai, nerimas, kurį patiri dieną ir dėl visai kitų dalykų: svarstymų, ar esi gera mama, palaikymo trūkumo, gal kažkokių konfliktų su vyru ir pan.
Kad jau pakalbome apie pastaruosius, iš jūsų žinutės, man pasirodė, jog pagrindinė problemos priežastis iš tiesų yra jūsų pasąmoninė baimė, kad tai gali įtakoti santykius. Taip, kaip jau yra kartą nutikę.
Vėlgi iš savo patirties galiu pasakyti, jog ne žindymas, o vaikelis apskritai yra didžiulis išbandymas šeimai (čia, kaip gerai gydytojas yra rašęs apie mamų baimę, jog žindymas įtakos krūtų formą – jos pasikeis vien dėl to, jog laukiatės, net nepriklausomai nuo to, žindysite ar ne – žindymas netgi gali padėti tą jų keitimosi procesą sušvelninti). Taigi jūsų buvusiąjam išsikelti į kitą kambarį įvardijus, jog tai vaikas trukdo išsimiegoti,su visomis po to išplaukusiomis pasekmėmis, matyt taip pat buvo tik lengvesnis būdas išvengti tikrosios priežasties įvardijimo. Net sau pačiam, greičiausiai.
Mano pačios šeimai, atsiradus pirmagimiui, buvo iškilęs didžiulis pavojus. Ir teko įveikti tokias problemas, apie kurias niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad man ir mano artimam žmogui, jos gali kilti. Žindymas taip pat buvo viena iš jų. Atsigręžusi atgal suprantu, kokius vidinius prieštaravimus teko įveikti ir mano vyrui, nors tada maniau, kad jis yra nejautrus ir egoistiškas paršas. Nes rūpinosi mano gerove ir ragino nutraukti tuos naktinius maitinimus. O dabar jį suprantu – nes tokia yra vyro paskirtis – rūpintis mama, kad ši galėtų pasirūpinti vaiku. Toks gamtos dėsnis.
Šiuo metu maitinu antrąjį, o miegame jau keturiese – jis persikreipęs, susiglamžęs, kartais net apšlapintas vyresnėlio eina į darbą, pykstu kartais net pati ant jo – kad neišsimiega nei jis, nei aš (miegojimas trise man atrodo, kaip pats nuostabiausias dalykas :), bet iš tiesų mano akyse – jis tėtis ir vyras iš didžiųjų raidžių. Taip, mums tenka daug paaukoti savo santykiuose, bet pagarba viens kitam už sprendimą įrašyti šią dieną į didesnį paveikslą, mūsų šeimą stiprina labiau nei patys intymiausi dalykai. Taip ir čia tenka padirbėti su savimi: ieškoti vietų ir būdų pabūti dviese, bet viskas yra įmanoma, viskas laikina. O mes juk žmonės, ne gyvūnai: intymūs santykiai, priešingai nei mums bandoma įteigti, stiprina ryšį, bet jei jis stiprus ir taip – penki kartai per savaitę ar vienas išlauktas per pusmetį esminės įtakos neturi. nes iš esmės – tai malonumas, kurio laikinai atsisakius ar sumažinus sveikatai didžiulės žalos tikrai nebus. Iš esmės juk čia vartotojiškos visuomenės vertybių krizės dalykas – daug, greit, būtinai…Intymūs santykiai šeimoje – tai apsikeitimas kūrybine energija, jos išliejimas. Bet tą taip pat galima daryti įvairiais būdais.
Žodžiu, ką norėjau gal ne visai aiškiai pasakyti, galiu sudėti į vieną laisvą kažkokio garsaus žmogaus posakio citątą : "stiprią liepsną vėjas dar labiau įžiebią, o vos rusenančią užgesina". Taip tad aš ir žiūrėčiau į naktinį žindymą tiek santykių su vyru prasme, tiek į mano, kaip asmenybės brandos. Kaip į vėją :) Tapsime artimesni kartu įveikę sunkumus, ar nueisime lengvesniu keliu, aš tapsiu kantresnė, ištvermingesnė, kūrybiškesnė ar išsigąsiu. O gal jums pavyks su vaikeliu ir susitarti. Tikrai neraginu toliau tęsti, jei esate viduje tvirtai apsisprendusi – mano žodžiai skirti tik jūsų širdžiai, jei ji vis dar abejoja. Svarbiausia nenaudokite prievartos: prieš vaikelį, o ypač save pačią. Turiu omeny, ne siaurąja prasme, bet iš esmės – neverskite savęs tęsti, jei jaučiate, kad dėl to galite imti neapkęsti savo vaiko ar savęs pačios, jei tikrai nebematote kitų galimybių jaustis rami, harmoninga, pailsėjusi mama. Tai, ne pats pienas – vaikui svarbiausia. Sėkmės
|
|
|
7:23 pm
rugsėjo 24, 2011
|
Raimonda
| | |
| Svečias
| |
|
|
Noriu padėkoti abejoms mamoms už atsiliepimus ir patarimus. Nors jie labai skirtingi, bet abu savaip mane pastiprino. Perskaičiau ir tą psichologės straipsnį. Ir dabar pasijutau kalta, kad nemiegojau ištisai su sūneliu, kaip su dukryte, kad išdaviau savo ankstesnius idealus. Šiąnakt pabandysiu visą naktį miegoti kartu su sūneliu. Tik va bėda, kad mūsų lova ne tokia jau didelė, ir dar vidury kambario. Tai guldyti galiu tik per vidurį. Ten jam paprastai pasidaro karšta, o dar reikia saugoti, kad vyras versdamasis neužgautų. Na bet pabandyti tikrai turiu. Jei tai padės, spręsime lovos problemą.
|
|
|
7:56 pm
rugsėjo 24, 2011
|
Justė
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai48 |
|
|
|
1:22 pm
rugsėjo 25, 2011
|
Brigita
| | |
| Narys | įrašai65 |
|
|
Raimonda rašė:
Noriu padėkoti abejoms mamoms už atsiliepimus ir patarimus. Nors jie labai skirtingi, bet abu savaip mane pastiprino. Perskaičiau ir tą psichologės straipsnį. Ir dabar pasijutau kalta, kad nemiegojau ištisai su sūneliu, kaip su dukryte, kad išdaviau savo ankstesnius idealus. Šiąnakt pabandysiu visą naktį miegoti kartu su sūneliu. Tik va bėda, kad mūsų lova ne tokia jau didelė, ir dar vidury kambario. Tai guldyti galiu tik per vidurį. Ten jam paprastai pasidaro karšta, o dar reikia saugoti, kad vyras versdamasis neužgautų. Na bet pabandyti tikrai turiu. Jei tai padės, spręsime lovos problemą.
Svarbiausia, kad rastumėte sau priimtiną sprendimą. Nes kaltės jausmas ir nuovargis, mano supratimu, patys didžiausi priešai. Aš pati turėjau ir iki šiol turiu pavargusią mamą. Tai man labai padėjo vienos psichologės klausimas: "O kaip Jūs jaučiatės, kai Jūsų mama pavargusi?". Nuo tos dienos savo poilsį iškėliau į antrą pagal svarbą dalyką, nes mane tiesiog "žudo" mano pavargusios mamos vaizdas. Tikiuosi, surasite sau ir vaikučiui tinkamiausią sprendimą 
|
|
|
3:07 pm
rugsėjo 25, 2011
|
Justė
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai48 |
|
|
Dar norėjau pasidalinti mūsų sprendimu, kaip praplatinti siaurą lovą ir kartu apsaugoti vaikiuką nuo bumptelėjimo. Tiesiog nuėmėm vieną mažylio lovytės kraštą, jos dugną sulyginom su mūsų lova (tokių skylių nebuvo, teko išgręžti papildomas) ir pristūmėm prie mūsų lovos. Toj pristumtoj lovytėj jis dažniausiai nemiega, nes man nelabai patogu maitinti gulint ant sujungimų, bet užtat jis gali saugiai miegoti ant pačio lovos krašto, dažniausiai rankelę užmetės ant savo lovytės  O jei lovoje vietos pakanka, galima tiesiog pristumti vaiko lovytę prie lovos krašto ir pasitarnaus kaip apsauga
|
|
|
2:43 pm
spalio 5, 2011
|
light
| | |
| Narys | įrašai7 |
|
|
Laba diena, mano problema panaši – esu mama-soskė, sūnui jau metukai, mes miegam kartu ir kiekvieną naktį ištisai valgom (bet, spėju, čia labiau ne valgymas būna, o tiesiog papuko laikymas burnoj). Aš noriu paklausti, nuo kada ir kaip vaikai patys pradeda užmigti (be krūties) ir miegoti savo lovytej (ji pas mus kaip dekoracija tarnauja)? Ir kaip be drastiškų priemonių link to eiti? Nes mano vaikas vakare paguldytas miegoti net neguli, o lūždamas iš miego ropinėja po visą lovą, aš turiu jį apkabinus ir suspaudus laikyti, kad nurimtų ir užmigtų, bet ir tai naktim prabudinėja kas pusvalandį ir reikalauja krūties. Ir pati nebežinau, ar tai normalu, kad vaikas miega tik krūtį burnoje turėdamas, ar čia rimtesnė problema (baigiu visko prisigalvoti).
Kartais galvoju, gal reikia pratinti prie soskės (jis dar nežino, kas tai, o gydytoja mane išbarė, kad jos neduodu, nes atseit daug atimu iš vaiko), bet iš kitos pusės noriu, kad gautų nors lašelį mano pienelio, nes labai neauga svoris (1 metai, 74 cm ir 7,4 kg).
Gal kažkiek galėtų ir gydytojas pakomentuoti: kai vaikas jau gauna normalaus maisto, ar motinos pienas turi labai didelę įtaką jo sveikatai ir svoriui, nes, kaip minėjau, sūnaus svoris labai neauga (kitų sveikatos problemų gydytojai nemato, hemoglobinas 124), jis tiesiog visai nenori valgyt, yra labai labai judrus ir gydytoja siūlo visai nutraukt mp, kad išalkęs gautų mėsos, o ne pieno (nors krūtį gauna tik prieš pietų miegą ir naktį ištisai, nors nemanau, kad iš alkio). Būsiu labai labai dėkinga už patarimus.
|
|
|
3:50 pm
spalio 5, 2011
|
Brigita
| | |
| Narys | įrašai65 |
|
|
Manau, viskas normalu. Kaip įprato užmigti, taip ir migdosi. Kitokių būdų nežino ir tiek Man patiko psichologės pastebėjimas, kad atjunkius vaiką jis pradeda ieškoti kitokių prisiglaudimo būdų. Tiesiog kol nėra reikalo, tol jam gerai taip, kaip yra.
Nežinau, ar jau įmanoma susitarti su metinuku be jokių pykčių. Ir apskritai ar įmanoma su kuo nors susitarti daryti kažką, ko jis nenori daryti be jokių neigiamų emocijų? Visi jaučiame pyktį, kai negauname to, ko norime. Tik suaugę išmoksta su tuo susitvarkyti, o mažiukai dar to nemoka. Tiesą sakant, nesu girdėjusi nė vienos istorijos, kad būtų tai pavykę be ašarų. Apskritai ūgtelėjus vaikui ar įmanoma apsieiti be ašarų? Visada būna situacijų, kai vaikui tikrai negalima kažko daryti arba kažką būtinai reikia padaryti, o jis to nenori. Ir ašaros, pykčio ašaros. Svarbiausia parodyti, kad esi šalia, kad viskas normalu, bet vaikui su tuo susidoroti reikės pačiam, reikės išmokti pykti.
Dėl valgymo tai pasakysiu taip: jeigu jau valgo, tai jos mp nepamaišys. O kai nevalgo, tai ir alkanas nevalgo. Tikrai nemanau, kad mp nutraukimas čia ką pakeis. O kaip Jums atrodo, kodėl jis nevalgo? Kodėl nejaučia valgymo malonumo?
|
|
|
10:19 pm
spalio 5, 2011
|
Justė
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai48 |
|
|
Patart nieko nepatarsiu, tik pasidalinsiu savo patirtimi. Mano metukų sūnelis niekada pats nebuvo užmigęs. Tokio stebuklo, kad paguldytas užmigtų kol kas net nesapnuoju. Kiekvieną vakarą deduosi jį į nešioklę, duodu krūtį ir nešioju, tiksliau begioju po namus :)) Kartais labai ilgai… Bet negaliu bambėti, tikrai juk niekaip kitaip užmigti jo nepratinau, bet žiūrėdama atgal neįsivaizduoju, kada tai turėjau daryti. Viskas ėjo sava eiga. Vaikas nuo gimimo užmigdavo valgydamas pienuką ir mums visiems taip buvo normalu ir patogu. Dabar man galbūt nėra labai patogu, bet aš žinau, kad pirmoko tai tikrai juk nešioklėj su pienu nemigdysiu  Aišku juokauju dėl pirmoko, manau, net ir dvimetis jau užigs kitaip, nes galėsiu su juo susitarti, galėsiu jam pasekti pasaką ir t.t. Aš manau, kad nieko nereikia skubinti, auginant vaikui svarbu daugeliui dalykų tėkėti sava eiga, nes vaikai natūraliai pereina tam tikras fazes.
Naktimis irgi valgo mažylis, ne taip dažnai kaip anksčiau, bet valgo. Bet aš jau seniai prie to pripratus, man tai visiškai netrukdo, dažniausiai net neprisimenu kiek kartų ir kaip ilgai valgė :)
|
|
|
1:45 pm
spalio 7, 2011
|
light
| | |
| Narys | įrašai7 |
|
|
Brigita rašė:
Dėl valgymo tai pasakysiu taip: jeigu jau valgo, tai jos mp nepamaišys. O kai nevalgo, tai ir alkanas nevalgo. Tikrai nemanau, kad mp nutraukimas čia ką pakeis. O kaip Jums atrodo, kodėl jis nevalgo? Kodėl nejaučia valgymo malonumo?
Aš pati ieškau priežasčių, kodėl jis nevalgo, nes šiaip ir visai kūdikėlis MP nelabai valgydavo (gydytoja liepė maitint mišinuku, bet jis apskritai jį spjaudavo, tai ir nemaitinau), o dabar toks vaizdas, kad jam niekas neskanu, nors bandžiau ir pirktinį maistelį duot, bet rezultatas tas pats.
|
|
|
2:54 pm
spalio 7, 2011
|
Mamulė Mū
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai290 |
|
|
Duokit tai, kas skanu jums pačiai ;) Išdrįskite patikėti ryšio, kuris jus sieja su vaiku, stiprumu.
|
|
|
3:18 pm
spalio 7, 2011
|
Brigita
| | |
| Narys | įrašai65 |
|
|
Paantrindama Mamulei Mū pasakysiu, kad tikrai jau laikas tą patį valgyti. Nepamenu, kada mes pradėjom tą patį valgyti. Pamenu tik tiek, kad kai jam buvo 9 mėn. sėdėjom prie bendro Kūčių stalo ir valgėm visi kartu tą patį.
Iš to, kad perkate maistelį, suprantu, kad atskirai gaminate. Pabandykite paleisti viską. Gaminkit sau, kas jums patinka. Jeigu vaikutis neturi pakankamai dantų, sutrinkite maistą. Įsidėkite sau, įdėkite vakui, kitiems šeimos nariams, duokite mažiukui šakutę ar šaukštelį priklausomai nuo to, ką valgote, sėskite visa šeima prie stalo ir valgykite. Galbūt jis pradės valgyti, nes gi jie taip mėgsta daryti viską, ką daro suaugę. Nežinau, gal padės, o gal ir ne.
Aš slapčia galvoju, kad mano vaiko valgymo paslaptis būtent ta ir yra, kad jis valgo pats. Kai norėjo imti šaukštą, daviau šaukštą, o kitu maitinau, kai pradėjo krauti į burną, nustojau maitinti, pradėjom valgyti kartu. (kaip sakiau, nepamenu, kada tas buvo, bet 9 mėn. jau tikrai pats valgydavo) Tiesą sakant, kai jis pats pradėjo valgyti, suvartojamo maisto kiekis išaugo dvigubai. Žinoma, kažkiek eidavo per šoną, bet tikrai suvalgyti pradėjo daugiau.
|
|
Loading ...
Prisijungti
Nariai
Paieška 
Pradžia
Pridėti naują temą
Atsakyti į įrašą
Cituoti ir atsakyti 
Prisegti šį įrašą 
