Ech, su ta mano nuomone reikalas paprastas. Išmąstymo čia nedaug :) Užtai daug autentikos, asmeniškumo, subjektyvumo – bet gal tuose dalykuose iš ties ir slypi koks tiesos grūdas. Nes aš tiesiog stengiuosi reaguoti į savo vaiko mokymą, tikėdama, kaip ne kartą jau esu minėjusi – jo turimos informacijos prigimtiniu tyrumu. Auginant pirmagimį buvau kupina nežinomybės nerimo ir vienintelis patikimas vaiko auginimo būdas, man, kaip baigusiai visokius aukštuosius mokslus, buvo – ekspertų balsas (nes mama ir anyta, kaip žinia, viską darė "ne taip", kaip čia jų klausysi). O dabar tapau jautresnė ir kartu drąsesnė, kaip mama – drįstu mokytis iš mažesnio už save, suabejoti autoritetais, nerti į nežinomus vandenis "eksperimentuojant" ir kliautis vien tikėjimu, jog žmogaus protas nėra neklystantis ir kad visi geriausi sprendimai visada gimsta be jokių pastangų (oi kaip tai priešinga tam, ką mane tiek metų mokė mama, žiniasklaida kaimynai ir mokykla).
Taigi ir dabar, augindama antrąjį ir spręsdama pvz., kaip ir kuo jį maitinti einu pačiu lengviausiu ir turbūt teisingiausiu keliu – savo pieną laikau pagrindiniu visokio gėrio šaltiniu, o visą kitą maistą leidžiu rinktis pačiam respondentui :) Jis ir pasirinko – su košelėmis ir tyrelėmis galiu nesivarginti – jam "kūdikių" maistas visiškai neįdomus ir niekada toks nebuvo. Nes jis gi "dyyydelis dyyydelis" :) Taigi su kokiu pienu jas virti, kokiu riebaliuku gardinti ir pan. klausimai manęs nekamuoja. Turiu kitų iššūkių savo nuostatoms, baimėms, kompleksams. Nes noriu to ar nenoriu, bijau ar nebijau – turiu duoti jam tai, ką valgau pati. O valgyti pati turiu tai, ko prašo mano pačios organizmas (kad ir dėl to, jog pienas būtų geros kokybės, kad pati turėčiau pakankamai energijos savo berniūkščiams auginti, galų gale, kad nebūčiau pikta – tokia tampu, jei naudoju prieš save prievartą ir verčiu save valgyti tai, kas "sveika", "maistinga", "yra šaldytuve ir gali sugesti"…). Taigi dideliam visų (o kartais ir savo siaubui) mano vienuolikos mėnesių kūdikis tokiu būdu mėgaujasi ir aštroku indišku maistu, ir šokoladu retkarčiais, o mėsos gauna pagal viską turbūt per mažai, pieno produktų gal per daug, riebalų ne pačių sveikiausių… Kalbant apie košes – taip, valgom jas virtas su pienu kokį kartą per savaitę :)
Ar minėjau, kad apie kokį nors smulkintuvo išsitraukimą kalbos taip pat nėra…Privalau pateikti vaizdžius įrodymus, jog tikrai tą ruošiuosi valgyti pati ir kad man tikrai skanu. Gydytojau, jūs gal neskaitykit, šito :) Kuo ten tas maistas būna pagardinamas: carries mutans? pylori? Kita vertus mūsų močiutės ir gyvūnai dėl to vargiai ar kada yra galvas sau sukę, o seilės kita vertus, maisto virškinimui netgi labai nepakenkia, kiek pamenu iš septintos klasės biologijos vadovėlio. Jei jau taip prie to mokslo grįžus.
Na ir pabaigai savo pasakėčios – moralas apie maistą bendrai. Man jis – būdas gauti gyvybinės energijos, bet ne tos, kurią galime apskaičiuoti morką padėję po mikroskopu, o tos, kurią ten įdėjo jį auginęs ar patiekęs žmogus. Iš kur gi tas posakis, jog "su meile ruoštas maistas – skanesnis". Tai va, pvz., šaldytame maiste aš jos nebejaučiu. Ir nors pernai prisišaldžiau mažyliui visokių sveikiausių uogų – niekas mūsų šeimoje jų nevalgė (sveika – vaikui ne argumentas). Įskaitant ir mane pačią. Taigi manau su pienu atsitinka tas pats. Todėl nupirktus indelius aš asmeniškai verčiau panaudočiau jei kam ir šaldyti, tai nebent krapams žiemai ant virtų bulvikių – dėl kvapo :) O pienelis tegul visada būna šiltas, šviežias ir pateiktas patraukliuose induose iš natūralių medžiagų ;) Kas turėtų atsitikti, kad jo ten staiga neliktų? Nebent nebenorėsite pati arba jūsų vaikelis. Toks čia stebuklas
Loading ...
Prisijungti
Nariai
Paieška 
Pradžia
Pridėti naują temą
Atsakyti į įrašą
Cituoti ir atsakyti 
Prisegti šį įrašą 
bet kazkodel staiga susimasciau, kad jusu zodziuose ( kaip ir visada) vis del to yra daug tiesos…
