Pasikartosiu, jog aš ne medikė, o tik maitinanti mama, ir deja, herpes viruso auka – veteranė gal nuo pirmos klasės. Turėjau jį ir per abu nėštumus, neišvengiau ir per ketverius metus maitindama tiek vieną, tiek kitą vaiką. Jokių ypatingų priemonių nesiėmiau (nebučiuoti, tiesa, stengiausi), ir neužkrėčiau (tiksliau gal ir užkrėčiau, bet pūslelių dar nei vienam nebuvo iškilę). Tai virusas, kuriuo, kaip suprantu, užsikrėtęs žmogus jį turi visą gyvenimą – jis nėra išgydomas, tačiau kol nenusilpsta imunitetas, gyventi niekaip netrukdo – tūno sau ramiai nervinėse ląstelėse ir tiek. Pavojingesnis vaikeliui gal tik tada, jei pirmą kartą pasirodo nėštumo metu, arba kartojasi labai dažnai, tada, matyt, yra prasmės pagerti ir antivirusinius vaistus, išrašytus gydytojo ar imtis panašių priemonių. Gimusį vaikelį, mano supratimu, mamos pienas kaip tik gali apsaugoti, tad žindymo nutraukti tikrai neverta. Taip pat pačiai mamai gal ramiau būtų jei pūslelių neliestų rankomis, jas dažnai plautųsi – tas galioja bet kokiems virusas ir žaizdoms. Savo pačios būklei pagerinti ir nenorint vartoti cheminių vaistų (jie dažnai irgi negydo, o tik truputį sušvelnina simptomus), galiu rekomenduoti pūsleles patepti priešvirusinių ir antiseptinių savybių turinčiais grynais eteriniais aliejais: citrinų, eukaliptų, arbatmedžių, šlamučių, levandų ir pan. Tai daryti dažnai, net iki dešimties kartų per dieną, jei nesate jiems alergiška. Pajutus pirmuosius dilgčiojimus, pastebėjus paraudimą bent jau man kartais "mistiškai" padeda tos vietos dažnas patrynimas gryna vilna. O šiaip tai deja, stebuklingos priemonės, kuri padėtų pūslelėms neatsirasti ar išnykti per vieną dieną, bent aš dar neatradau. Na gal nebent pozityvus požiūris į gyvenimą, juokas, skani ir sveika mityba, mokėjimas atsipalaiduoti. Stiprina imunitetą ;) Pūsleles aš visada sutinku, kaip ženklą, kad apleidau save, pavargau, pamiršau įsiklausyti į švelnesnius kūno signalus…
Nesirkit!