Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Tiesą sakant nežinau, nei kaip kuo glausčiau apibūdinti savo situaciją, nei ko tikiuosi, pasisakydama šiame forume. Mano žindymo istorija gana sudėtinga. Be galo norėjau žindyti savo dukrytę, nes su pirmąja nepavyko, per greitai pasidaviau ir įtikėjau, kad man nepavyks. Antrą kartą stropiai ruošiausi ir troškau iš visos širdies, kad pasisektų. Po CP jau pirmosios dienos buvo klaikios. Dukrytė klykė dieną naktį, buvo labai alkana, o žįsti nemokėjo. Ligoninėje mane mokė kas tik galėjo, tačiau su siaubu grįžau namo, žinodama, kad teks tvarkytis pačiai. Turbūt patyriau viską, ką galima patirti, kai nesiseka žindyti: nugraužti speneliai, ištinusios krūtis, nebėgantis pienas, vaikelio nesugebėjimas apžioti krūties, verkimas dieną-naktį, kelimasis kas dvi-trys valandos ir pieno pumpavimas su pientraukiu, nuovargis, nemiegotos naktys, aplinkinių spaudimas baigti "visas tas nesąmones", bet aš toliau atkakliai ieškojau būdų ir informacijos, kaip man pradėti sėkmingai žindyti. Skaičiau patarimus internete griudama iš nuovargio, nuolat palaikiau ryšį su žindymo konsultante, glaudžiau dukrytę prie savęs praktiškai visą parą, net patarta pradėjau uostyti okstitociną, vartojau pieno gamybą skatinančias arbatas. Pirma pergalė – po maždaug  5 dienų dukrytė išmoko apžioti krūtį, tačiau patraukusi minutę, iškart užsnūsdavo. Išsinuomojau svarstykles, pradėjau sverti prieš ir po kiekvieno maitinimo, su siaubu stebėjau, kaip ji suvalgo vos keliasdešimt mililitrų. Žadindavau, kutendavau, o ji snausdavo prigludusi. Buvau į save nepanaši, išvargusi, pikta, be kantrybės. Per pirmą mėnesį vizito pas gydytoją metu sužinojom, kad dukrytė priaugo … 100 gr nuo gimimo svorio! Panika ir priekaištai manyje kėlė tikrą sumaištį. Aišku, buvome nusiųstos atlikti visokius tyrimus, tačiau dauguma gydytojų liepė nekvailiot ir maitinti mišinukais. Nors žinojau, kaip tai negerai stengiantis įveikti žindymo nesklandumus, pradėjau po truputi duoti mišinukų – kad nurimtų, kad truputį pamiegotų. Bet vis dar nenuleidau rankų – kas tris valandas nutraukinėdama pieną motyvuodavau save gerb. Vitkausko knyga ir semdamasi įkvėpimo ten, tada dar kreipiausi į profesionalią žindymo specialistę, kuri, pamačiusi kaip vargstu patarė paskutinę išeitį – Medelą maitinimo sistemą, kurią net nesvarstydama įsigijau, šventai tikėdama, kad ji mane išgelbės. Pradžia buvo labai nelengva, nemokėjau elgtis su tais vamzdeliais, net suprakaituodavom su dukryte, kol pavykdavo viską sustyguoti, ypač naktimis, nes vis dar maitinau kas dvi-tris valandas. Bijojau net kam paklausus ir prasitarti apie tas šlangeles, nes net gydytojai, nuo kurių neslėpiau to, kraipė galvas, manydami, kad esu kvankštelėjus. Na bet man labiausiai visgi trūko artimųjų palaikymo, nes šioje situacijoje buvau galima sakyti visiškai viena. Vyras nepriekaištavo, tačiau negalėjo suprasti mamo užsispyrimo bei sielvartavo dėl dukrelės, bijodamas, kad jai nieko nenutiktų. Nesuprantama jam buvo ir mano kova ir savanoriškai pasirinktas vargas, jis tiesiog tame nematė prasmės. Ačiū jam bent už tai, kad daug padėjo buityje. Po maždaug dviejų su puse mėnesių mes pagaliau įveikėme daugumą jpkliūčių, nors dukrytė labai atpylinėjo, nesituštindavo iki 10-14 dienų, bet…. speneliai užgijo, dukrytė išmoko žįsti, pradėjo priaugti svorio, tačiau iki 6 mėnesių vis nerimavau, ar jai užtenka, ar gerai valgo, ar priauga svorio. Valgydavo ji dažnai bet trumpai – ilgiausiai 10 min. Naktimis daug kartų, tačiau jausmas, kad man galiausiai pavyko, buvo toks geras, kad keltis nebuvo sunku. Aš triumfavau. Primaitinti pradėjau nuo 6,5 mėn ir jau buvo gaila suvokti, kad mano mergytė ne vien tik mano pienuku gyva.  Nuo 8 mėn išmokau žindyti gulėdama ir jau pradėjau po trutį geriau pailsėti, nors apie ilgesnį miegojimą be prabudimų net pasvajoti negalėjau. 

Dabar dukrytei jau 1 metai ir 11 mėn. su trupučiu. Ji nieku gyvu neatsisako pienuko, bet realiai ne pienuko, o mano krūties jai reikia – nusiraminimui, žaidimui, paišdykavimui. Gražiai susitarti niekada nepavyksta, negavusi krūties ji puola į isteriją, kuri kartais labai pašiurpina ir aš visada pasiduodu. Pradėjau eiti į darbą, o dukrytė į darželį. Net neįsivaizdavau, kaip jai pavyks pietų miego su kitais miegoti, nes be krūties užmigti namuose jai dar nei karto nėra pavykę, tačiau auklėtojos sako, kad užmiega. Vakare, vos grįžtu namuo, dukrytė plėšia drabužius nuo manęs ir reikalauja pienuko. Maitinimas po darbo, prieš miegą ar rytais man nebūtų didelė problema. Tačiau dukrytė n kartų prabunda naktį. Užmiega tik su krūtim burnytėje, naktį bijau net pajudėt. Vos paleidusi krūtį, ji greitai išsibudina ir vėl ieško, kitaip neužmiega. Per tuos du metus nesu ilgiau nei 3 val be pertraukų miegojusį, naktimis išvargstu nuo sustingusios pozos, net jei ji ir neprilipusi prie manęs, bijau pajudėti ir verstis ant kito šono – kad nepažadinčiau. Manau, nebegaliu laukti, kol dukrytė natūraliai atjunks, nes nuolatiniai prabudinėjimai naktį mane varo į visišką neviltį. Nuolat galvoju apie žindymo nutraukimą, tačiau bijau daryti kažką drąstiško, o ir ta sąžinė dar savo darbą  daro. Kitą vertus guodžiu save, kad du metai yra pakankamas laikas vaikučio maitinimui ir žindymo nutraukimas gal labai smarkiai nesutraumuos jo? Tik gražiuoju mes nesusitarsime, nes vos prakalbus, kad pienuko jau nebereikėtų, nes dukrytė didelė, ji tik dar tvirčiau įsikimba ir užtikrintai purto galvą. Jei tai būtų poreikis pienukui, dar kentėčiau, bet čiulpimui ir dantukų galandymui aš jau nebeturiu jėgų. Dar turim sąkandžio problemą – turbūt dėl neteisingos padėties (ypač naktį) viršutiniai dantukai atsikišę į priekį. Ir tai dar ne viskas. Pastaruoju metu ji viską graužia, kramto ar čiulpia drabužių apykakles, užtrauktukus, apie žaislus net nekalbu. Gal tas čiulpimas jau tampa nebesveiku poreikiu? Žindymo šalininkai sako, reikia nutraukti naktinius žindymus, bet tai mums visai nepavyksta. Negavus, ko prašo, dukrytė pilnai išsibudina ir galiausiai vistiek nurimsta tik gavus krūtį. 

Ačiū, mielos mamos, už pasidalinimą patirtimi. Todėl ir nusprendžiau parašyti čia, nes pasitarti absoliučiai nėra su kuom. Su savimi tariuosi jau labai seniai, bet, nenorėdama traumuoti savo vaiko, vis neapsisprendžiu dėl drąstiško nujunkymo. Jau buvo toks laikas, kai dukrytė prabusdavo gal 3-4 kartus naktį trumpam, tuomet jaučiausi geraiau pailsėjusi, o dabar vėl daugybę kartų, todėl ir pavargstu. Ypač rytais. Kai reikia keltis, tiesiog negaliu sukrebždėt, nes ji tuoj pabunda, reikalauja manęs, o man jau reikia skubėti į dušą. Kartais truputi leidžiu jai, kartais susitariam, kad eisim kartu į vonią ir po dušo, o kartais po dušo jau ir nebereikia :) Visgi tie rytai labai daug streso kelia, ypač, jei pavyksta patyliukais nepažadinus nueit į dušą, o ji prabunda ir manęs nėra šalia. Mane labai guodžia pavyzdžiai, kad ateina diena, kai savaime vaikutis pradeda ilgiau miegot. Labai patiko pavyzdys su pasakom. Vakar bandžiau pasiūlyti paprasto pienuko, paaiškindama, kad maži lėliukai geria mamos pienuką, o paaugę vaikučiai – pienuką iš puoduko. Ji labai sutiko su tuo ir susitarėm, kad pabandysim daryt kaip dideli vaikai. Su pasigardžiavimu išgėrė pieno, o paskui paprašė mamytės :) Tai taip mes su ja ir tariamės.