Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Žinot, kodėl man asmeniškai nepatinka toks sprendimas primaitinti? Nes jis priimtas ne vadovaujantis sveika logika, kuri siūlytų atsižvelgti į vaiko poreikius, o pediatro ir mamos nerimu, dažniausia ir nepagrįstu. O tokie sprendimai, nors vaikeliui rodos ir viskas gerai, jam patiko, vistiek dažniausia iš esmės būna klaidingi. 

Žiūrėkit, kaip mes mąstome, o tai ypač gerai atsispindi visoje Vakarų medicinoje, neišskiriant ir pediatrijos srities: visi žmonės turi būti vienodi, juos galima surūšiuoti, suklasifikuoti ir visi turi atitikti tam tikrą standartą, (hiperbolizuoju, tačiau suprantate apie ką kalbu ar ne: bendri raidos dėsningumai be abejo egzistuoja, pvz., kalbant apie ūgio, svorio prieaugio lenteles, bet dažnai pamirštama , jog jie yra tik orientacinio, rekomendacinio pobūdžio, jog teisingai išvadai būtina įvertinti daugybę parametrų, o kas tam turi laiko?). Kaip elgiamasi esant nuokrypiui, problemai, ligos simptomui? Jis šalinamas:  kuo skubiau, kuo efektyviau ( dažniausia ir agresyviau), mąstant apie čia ir dabar, kad žmogus kuo greičiau taptų tokiu, koks buvo ar turėtų būti, kad kuo greičiau grįžtų į " pilnavertį" gyvenimą ( darbą, darželį) ir nustotų būti bėda, kliūtimi, nesusimąstant apie galimas ilgalaikes pasekmes, kurios bus ten kažkada ateityje, o gal ir visai nebus…

Mūsų senoliai elgdavosi kitaip, Rytuose požiūris į žmogų irgi kiek kitoks. Bet šios žinios šiuo metu laikinai prarastos arba ne visai prieinamos, todėl man regis belieka viena vienintelė logiška išeitis, kuo vadovautis, kai aplink tiek ekspertų ir visi jie teigia priešingai ( tikrai pasiskaičiusi rastumėte, kaip kad ir aš esu kažkada radusi, kuo vaiko sveikatai gali pakenkti per ankstyvas primaitinimas, kai jo virškinimo sistema dar nėra pakankamai subrendusi. Vėlgi, o kada ji subrendusi? Ar visų vienu metu: šešių mėn., kaip šiuo metu rekomenduoja PSO? Aš radau įvairių tyrimų duomenų, jog nebūtinai, nors tai buvo galima suprasti išmąsčius ir pačiai, jei būčiau labiau savo sveiku protu pasikliovusi :). Taigi, manau, jog prielaida esą galite pakenkti savo kūdikiui, nors nuo vieno karto lyg ir nieko neatsitiko ir jis pats norėjo ( gal jis tiesiog labai smalsus kūdikis, o jūs labai skaniai pagaminote, gal jis nesuviduriavo, nes dėl jūsų žindymo, jo virškinimo sistema jau pakankamai atspari… mąstyti, kaip matote, galima labai labai įvairiai. O jūs norite žinoti), nėra visiškai neįmanoma. Turbūt rizikuoti nemėgstate, kai liečiama jūsų vaiko sveikata ir ateitis. Lygiai taip pat mąsto ir jūsų vaikelio gydytoja: tiesiog nenori, bijo rizikuoti. O kaip matote, jos paklausiusi, rizikos vis tiek neišvengėte, nors ir manėte, jog pavyks. Tokia ta motinystė :) Tamsus ir baugus miškas. 

Vis tik, nebijokite. Vaikai atsparūs, nieko nėra nepataisomo, jis duos jums žinoti, jei kas jo organizmui netiks ar nepatiks, gal jis iš tikro subrendęs anksčiau ir viską darote gerai. Tai kodėl viską čia rašiau? Jei ateity kiltų panašių dvejonių: labiau pasikliaukite vaiku. Jis auga savo tempu, jo kūnas duos jums žinoti, kada jis pasirengęs kokiam nors pokyčiui, to jis net išsireikalaus: griebs maistą iš rankų, čepsės, verks. Gamta mums duoda daug užuominų ir ženklų, niekada nesame palikti akli ir bejėgiai, kaip kačiukai ( iš kur toks kvailas palyginimas? ;): suaugusiųjų maistui (kas, kad mes išradome trintuvus, šakutes ir kitokius maisto pritaikymo būdus kūdikiams, kas garantuoja, kad virškinimo sistema jau spėjo prie mūsų išradimų prisitaikyti? Ar išmokę "apgauti" gamtą, o ty ir savo prigimtį, mes nekenkiame patys sau?) žmogutis gali būti pasirengęs ankstų anksčiausiai tada, kai jau normaliai sėdi ir turi kuo tą maistą kramtyti. Mes su antruoju pvz., bent menkiausios užuominos laukėme bene visus pirmuosius metus. Tiksliau, aš jau turėjau pakankamai drąsos laukti. Vis dar nesu tikra, ar tai davė kokios naudos jo virškinimo sistemos sveikumui ateityje ( dar nėra išrasta tokių prietaisų, kad tą išmatuoti, juolab, kad yra daugybė kitų tame dalyvaujančių faktorių, ne tik mamos geri norai :), nors jie patys svarbiausi kūdikystėje…ir dar iki kokių septynerių), bet, kad nieko blogo nenutiko taip pat, galiu jums patvirtinti. Nors pamenu, net ir čia rašiau nerimaudama, jaučiausi vienintelė tokia beprotė Lietuvoje :) Bet paaugusi savimi didžiuojuosi ir va net, matote, kitiems to linkiu ;)