Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Mano retorinis klausimas pasvarstymams, kodėl tiek daug pastaruoju metu mūsų forume atsirado kūdikių, kurie tarsi be aiškios priežasties vis spjauna, nenoriai žinda tas mamų krūtis. Ir turi tiek vargelio, diskomforto po to su tuo lyg ir pernelyg retu tuštinimusi ( nors turinio ir daug, taigi sunku patikėti, kad tas atsakymas gerame pieno pasisavinime). 

Tai va ir klausiu mamų, kurios su panašiomis problemomis susiduria: jeigu iš šalies įvertintumėte savo situaciją, ar labai neįtikinamai skambėtų versija, jog galbūt mes iš to didelio noro žindyti, uolumo, didelių žinių ir pasirengimo, jau netgi ėmėme persistengti? Ar negali būti, kad bijodamos netekti pienuko ir žindyti kuo ilgiau, mes tuos papeliukus ėmėme siūlyti netgi per dažnai ir prieš tai būtent kūdikiai ir protestuoja? ( ką aišku protu sunku būtų suvokti ir tai prieštarautų viskam, ką iki tol apie juos ir jų instinktus "žinojome", ką mums kalba žindymo konsultantai ir pan.). Gal jie tikrai taip dažnai, kaip " turėtų" neišalksta, o jei ir sutinka žįsti tai labiau dėl to, kad jaučia, jog dėl to mama nusiramina, o ne iš realaus alkio. Kad tai jiems vienintelis būdas turėti jus visada šalia? Gal ir tuštinasi po to taip retai ir gausiai iš būtent pertekliaus pienuko? ( oi gausiu už tokias erezijas ;) 

Nieko neteigiu, kad dabar jau pulkime jiems " dietas" taikyt ir ribot, kaip seniau ( gink die), bet truputį sąmoningai pagalvoti apie tokią versiją gal nepakenktų. Nes kartais, kai svarstyklės balansuodamosi nuo visiško beveik nežindymo, entuziastingų žmonių ( ačiū jiems nuoširdus, jie viską darė ir tebedaro puikiai) dėka būna nusveriamos ( agitacijos, žinių ir pan.) dėka į kitą pusę, o mes pamirštame, kad tai dar ne pabaiga,  tik etapas ( rekomendacijos, patarimai) ir ne sveikas balansas. Ir imame viską sau ir savo kūdikiui taikyti aklai, nors ir vedamos tik geriausių ketinimų ( kaip ir jie). Gal daug bėdų dabar būtent iš tokio perfekcionizmo ir kyla???

Su dideliais linkėjimais ir padrąsinimu, leisti sau visko daryti mažiau, " neteisingiau", paprasčiau ir patogiau, ty būti truputį" blogesnėmis" mamomis. M.M. 

Patikslinsiu savo poziciją. Ji nėra nukreipta prieš žindymo konsultantų darbą plačiąja prasme: labai daug jau nuveikta, žinios gan plačiai paplitę, tai puiku ir tarsi nebėra daugiau ko pasakyti, tik valio ir didelį dėkui.

Aš kalbu apie tai, kad atsiranda tokia mamų dalis, kurios jau puikiai išmano visą teoriją, kad galėtų ją taikyti praktikoje savarankiškai ir pačios atrasti, kurios iš galbūt jau mintinai žinomų galimų atsisakymo žįsti ( arba žįsti rečiau: čia reikia nepamiršti baimės sutirštinamų spalvų, bet kartu ir gerbti mamos išgyvenimus) priežasčių jų atveju galėtų tikti, arba kaip pagelbėti tiems pilvukams, kas normalu ir kas ne ir pan. Mokinės, žodžiu pasirengę labai gerai. Tačiau visgi. Kažkas neveikia. 

Žiūrėkit, kad ir dėl to mamos pieno pasisavinimo teorijos, gal taip ir yra nesiginčiju, niekas nesiginčija, bet mamos mato faktus: didelį kiekį tirštos konstistencijos ( ne užkietėjusių vadinasi) išmatų, mato kad nelabai jokios mankštos, masažai vaikams padeda, ar ne taip greitai kaip norėtųsi, ir net didžiosiomis raidėmis " šaukia", kad netiki. 

Taigi nors viską mes dažniausia sakome teisingai: žindyk kuo dažniau, sek vaiko poreikius, būk rami, tikėk, kažkas kai kurių mamų nepasiekia ( į jas aš ir kreipiausi), kažkokie žodžiai ne tie, ne ta priežastis galbūt, kažkas giliau ir sudėtingiau. Tai ir klausiu, gal jau metas perkelti žindymo teoriją ir praktiką į dar aukštesnį lygį, pradėti labiau atsižvelgti į psichologinius, ne vien tik techninius dalykus. Įvertinti jau naujos kartos kūdikių poreikius, kurie gal irgi gilesni, sudėtingesni. Gal kūdikiai dabar labiau stresuoti,dirglesni nei įpratę mes manyti. Na kad tiesiog jau vėl metas atnaujinti požiūrį į žindymą, jį dar labiau subalansuoti individualioms situacijoms.

Tai tiek. Čia dar tik mano padriki pasvarstymai, dar kažką konkrečiau brandinu, analizuoju. Gal kada kažką aiškiau pavyks pasisakyti ar patarti. Man pačiai nepatinka toks nekonkretumas ir neaiškumas, na bet tokiu laikmečiu gyvename: kai sena nebeveikia, o naujo dar nelabai atradę esame, dar per daug svarstyklės iš vienos pusės į kitą linguoja, mėtomės…ir kenčiam.

Stiprybės visiems, ir tikėjimo, kad vilties yra