Miela, Atenni,
Sutikčiau su jūsų padaryta išvada, jog autoriai, keliantys idėją, jog žindymo trukmę reikėtų riboti, taip tiesiog stengiasi padėti mamoms ir jų kūdikiams, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių jos negali leisti sau žindyti kitaip: ty skirti pakankamai laiko, energijos, jėgų žindymui pagal kūdikio poreikius, nes, pvz., turi grįžti į darbą ir savo vos kelių mėn. kartais kūdikį jau pradėti leisti į lopšelį. Taigi, kaip sakėte, ir pati, jos neišvengiamai turi jau nuo pat gimimo imti dėti visas pastangas, kad kūdikis ne tik smarkiai neprisirištų išimtinai prie jų, bet ir išmoktų pats nusiraminti kitais būdais.
Patarimas nėra nei geras, nei blogas pats savaime. Toms mamoms kitose šalyse jis labai reikalingas, o jums, galbūt tiesiog galima turėti omenyje, kad po truputėlį, eksperimentuojant, su laiku ( kurio mums ta valstybė tiek dosniai atseikėjusi, nors ekonomiškai ir negali sau to leisti), galima vaikelį tikrai imti supažindinti su faktu, jog nusiraminimui padeda ir apkabinimai, ir šiltos vonios, pasivaikščiojimai ( kiekvienam individualiai, ar ne?), ne vien krūtis. Bet tokioms pamokoms, jis jau turi būti pasirengęs, o taip pat ir jūs. Kol kas, kol dar organizmas nėra pilnai atsigavęs po nėštumo ir gimdymo, žindymo pradžios, kol jums dar reikia išmokti taupyti jėgas, galite ramiai duoti krūtį tiek, kiek jam reikia, net jei ir tik raminimuisi. Tai vis tik yra pats paprasčiausias, natūraliausias kelias, ir pats lengviausias. Kam apsisunkinti gyvenimą, kol nėra reikalo. Bus reikalas, tada knygą galbūt ir vėl atsiversite šiuo klausimu, ir galvosite, ar tiks tie patarimai tuomet jums, ar galvosite panašiai.
O kol kas, siunčiu jums vieną nuorodą su šmaikščiais pamokymais, ką daryti kai susiduri su tokia begale prieštaringos informacijos, jei skaitote anglų kalba, ir linkiu viso ko geriausio.
http://www.huffingtonpost.com/…..mail_share