:) Labai smagus pastebėjimas – ir aš gydytojo knygą kaip maldaknygę, sakyčiau, skaitau. Nors maitindama ketvirtus metus (ne ne vieną vaiką, antrą jau :) atrodo jau truputį kažko sužinojau apie tą mistinį žindymą (magistro laipsniai instinktyviam žinojimui nepadeda, to kasdien man tenka mokytis iš naujo), bet vis prisieina atsiversti. Tiesiog, kad likti tvirtai ir pasitikinčiai, nes aplinkos spaudimas didžiulis, nors ir gerais norais grįstas, bet ne visada geriausias man ir vaikui.
Mamos Megairos patarimai puikūs, paklausyk jos – mes visos jaudinamės dėl tų pačių dalykų, tik dažnai nedrįstame apie tai kalbėtis. Taigi ir aš pirmą kartą žindydama vos neverkiau, kad išbėgo toks brangus pienukas (paskui jau išmokau tam reikalui panaudot ne kokius įklotėlius, o patį tikriausią rankšluostį :), stresavau pirmomis savaitėmis, kad trūksta dešimties mililitrų pieno ir primaitinau juos mišinuku (gąsdino daktarai dehidratacija, nes buvo karšta vasara, jei kasdien nebus 30 ml, po to 40, po to 50 ir tt. o pas mane kasdien 10, 20, 30, … Dabar juokinga, kai išmanau anatomiją, o tada…), nerimavau vis čiupinėdama tas "tuščias" kartais krūtis. Ir dabar dar pagaunu save galvojančią, kad nejaučiu prisipildymo, bet laimė tokias mintis įmanoma išmokti valdyti. Jei ne savo pačios ramybės, tai bent jau vaikelio labui :)
Viskas, kai pagalvoji, juk taip paprasta: miegi su vaikeliu, duodi jam krūtį kai tik sukiurza, nekreipi dėmesio į neišmanančių žmonių reikalavimus, patarimus, pretenzijas – darai, kaip geriau tik tau ir jam, tai daugiau niekieno kito reikalas. Tiki savim, girdi savo kūną, girdi savo vaiką. Bet iki tokio mąstymo ilgas kelias. Aš taip pat juo dar tik pradedu eiti.
Keliaukime kartu!
Loading ...
Prisijungti
Nariai
Paieška 
Pradžia
Pridėti naują temą
Atsakyti į įrašą
Cituoti ir atsakyti 
Prisegti šį įrašą 
