Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Labai labai pritariu Megairos nuomonei, kad čia ne kūdikis išsidirbinėja, o mes jo nesuprantam ir vertinam elgesį iš savo patirties, savų pozicijų. Juk jam dar ne trylika, ir net ne treji – kada tos krizės ten prasideda ;) O ir tos pačios juk vyksta ne todėl, kad vaikai blogi, o kad nesusikalbam, nesutampa mūsų lūkesčiai, požiūriai ir pan. Štai kur mus paveda mūsų proto balsas. Taigi išeitis – pasikartosiu – klausytis širdies. Ar ji jums sako, kad keturių mėnesių kūdikis taip elgiasi specialiai, kad jus panervintų. Vargu. Taigi, greičiausia, priežastys bus tokios, kurias jau buvo minėtos, plius galbūt jam jau gali pradėti burkti dantenėlės ruošdamosi pirmiesiems dantukams – šiuolaikiniams kūdikiams jie, kaip ir visa kita raida, rodosi anksčiau, nei mūsų seneliams, ar net mums. Taip pat labai tikėtina ir pilvelio pūtimo priežastis – galbūt jau suvalgo daugiau, godžiau, prisiryja oro. Taip pat nenuvertinkime ir įspūdžių įtakos, juk kūdikis ketvirtą mėnesį jau darosi ypatingai imlus aplinkos dirgikliams, dažnai nustelbiantiems net alkio jausmą. Kaip kad rodo ir mamos Di aprašyta jos vaikelio situacija. 

Trečias dalykas, kurį dar norėčiau paminėti prie mūsų ne visiškai realių lūkesčių, tai vaikelio fiziologija apskritai. Ji panaši į mūsų, tačiau ir labai skiriasi. Viena vertus, mūsų apetitas irgi labai skiriasi, priklausomai nuo metų laiko, dienos, nuotaikos, fizinio darbo ir pan., tai kodėl tikimės, kad vaikelis visada valgys tik tomis valandomis o ne kitomis, ir kad tas ritmas niekada nesikeis. Ne jis turi prisitaikyti prie mūsų, kad mums būtų patogu, o kol kas, deja, mes prie jo – tam kūdikis dar nėra patogus. Duokime jam laiko, jis būtinai tai padarys, kai pakankamai subręs. O štai dėl minėtų skirtumų – pienelis juk virškinamas taip greit (ir dėkui dievui, netenka mažam skrandukui taip vargti – aš asmeniškai nematau jokio džiaugsmo prikimšti vaiką košės prieš miegą ir sau smagiai pūsti į akį, kol jis neramiai miegos virškindamas, tačiau visgi miegos). Taigi vėlgi nerealu tikėtis , jog naktį jis išmiegos nevalgęs. O kiek dažnai tą reikės daryti labai priklauso nuo vaiko. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, jog šiek tiek pasiaukojusi ir beveik trejus metus maitinusi savo vyresnėlį po keletą kartų – naktimis, galbūt išsaugojau sveiką jo nervų sistemą. Matau tai dabar – kiek įspūdžių, kitų žmonių būsenų jis sugeria per dieną, ir kaip jam buvo gera tos įtampos atskratyti prisiglaudžiant prie mano krūties. O juk viskas gali būti nukišama pasąmonėn ir kada nors pasireikšti neurozėmis ir pan. dalykais. Nelengvas tai pasirinkimas, bet šiandien suprantu, jog jis buvo teisingas. Tad linkiu teisingai prioritetus susidėlioti ir mums visoms. Klausant vaikelio ir savo mamiškojo vidaus balso. Stiprybės! (ir velniop neplautas grindis – juk tai tik dulkelės. šiuo metu yra daug svarbesnių dalykų – tokių kaip vidinė mamos ramybė, vaikelio augimas, patirties kaupimas – investicijos į visų mūsų šviesią ateitį)

P.S. Mama Di, būkite atsargi su papildomu maitinimu. Šiuo metu pasaulyje yra atliekama daugybė naujausių tyrimų apie ankstyvo primaitinimo žalą. labai abejotina primaitinimo pradžia net ir šeši mėnesiai. O anksčiau juo labiau. 

Labai dažnai dvejoju rašydama savo poziciją internete, kai nematau pašnekovo akių, kai jis nemato manųjų ir galime vienas kitą neteisingai suprasti. Žmogaus kalba nėra tobula, o patarimai atmetami, jei žmogus nėra pasirengęs,  tačiau tikiu, jog kai kas galbūt ras mano minčių atgarsį savosiose ir galbūt kam nors nors truputį padėsiu. Nes rašau iš širdies, o širdis niekada nemeluoja. Mamų širdys jaučia, kas tikra. Tik mums reikia būti vieningoms. Galbūt prie to žinojimo, kaip būti su savo vaikais einame skirtingais keliais ir kartais manasis kelias atrodo keistas, tačiau esu tikra, jog visos nueiname ten pat ir kiekviena suprantame tą patį dalyką. Nes meilė – universali. O ją mes turime visos jau dabar.

Pranešimas redaguotas 11:03 am – rugsėjo 18, 2011 Justė

Kažkas užstrigo, du kartus tą patį išmetė :)

Manau, geriausia duoti valgyti tada, kai pati pasiprašys. O jei po kelių minučių nustos žįsti ir pyks, jei duosit vėl, tai ir neduokit. Galit bandyti pasiūlyti prieš einant miegoti, tada, tikėtina, kad apsnūdus ne taip atsisakinės.

Pienelio gamyba jau turėtų būt plius minus susireguliavus pas Jus, tad dėl tokio mažylės maištavimo nieko neatsitiks. Neapkraukit savęs bereikalingomis slogiomis mintimis :)

Pas mus asmeniškai buvo taip: kai tik pradėjo "išsidirbinėti", tai per 3 savaites numetė 10 gramų, o paskui per savaitę tiek priaugo, kad viskas buvo normos ribose, manau, kad atsigriebė naktimis. Viskas tesėsi beveik pora mėnesių, pakol palaipsniui grįžo į savo vėžes – teks apsišarvuoti kantrybe! Kaip jau rašiau kažkur kitoj temoj, mums labiausiai padėdavo, jei pykčio metu parodydavau kokį žaisliuką ir taip nukreipdavau dėmesį.

Sėkmės!

Mieloji, Greta

variantą, kad kūdikėlis ima trauktis nuo krūties žindęs vos keletą minutėlių dėl to, jog jam kažkaip sunkiau tą suminkštėjusią krūtį paimti, aš turbūt asmeniškai būčiau linkusi atmesti. ir žinot, kodėl? ogi man rodos, kad jei jau mokėjo tą puikiai daryti iki tol, būdamas daug mažiau patyręs " žindikas", tai jau ketvirto mėnesio vyrukas, vargu ar taip staiga savo įgūdžius prarastų. 

man čia žinot į ką panašiau: ogi kad žmogelis gal visai ir žino, ką daro, kad jam tiek to pienelio ir tereikia šiuo metu dėl tam tikrų priežasčių, kad gal labiau dieną tik atsigerti nori, gal naktį savo labiau atsiima, o jūs net nepastebite, kaip jis tas sau reikalingas kalorijas susirenka ( riebesnio pienelio, kiek pamenu iš teorijos būna ir pasimaišiusio su pradiniu, gauna ir žindimo pradžioje truputuką). Ketvirtas mėnuo daug kam tampa tokiu nauju etapu, kai vietomis mityba pasitraukia į antrą planą ir tuo mamas nugąsdina, tai va jūs nepasiduokite: nekankinkite nei savęs, nei kūdikėlio. Pienuko tikrai nesumažės: kai prireiks jo daugiau, mažiukas vėl ims dažniau žįsti ir per keletą maitinimų vėl prisigamins toks kiekis ir tokia sudėtis, kokia tuo metu bus reikalingiausia. Mamoms apie tai visai nereikia galvoti: įsivaizduokit, kaip pavargtume savo širdžiai nuolat primindamos susitraukinėti?! Taip ir čia principas panašus: automatiškai viskas susireguliuoja vaikeliui vadovaujant. Ironiška, ar ne? Atrodo toks bejėgis, nieko nesugeba, viską mes už juod turime daryti, o staiga reikia išmokti pasitikėti, jog va mityba pasirūpins pats, o jūsų kūnas irgi žinos, kaio jam bendradarbiauti ir užsakymus vykdyti.

Bet taip jau yra. Tokie tie žindymo atradimai.

Ir dar: neišsigąskite, kad tampate lyg ir mažiau reikalinga, kad jus mažiukas tarsi atstumia taip trumpai žįsdamas, nes tai tik laikinas etapas. Leiskite jam praeiti ramiai, tegu elgiasi kūdikis, kaip jam norisi, pasitikėkite juo ir leiskite jam pasitikėti jumis, kad būsite stipri ir nebandysite jo priversti elgtis pagal jūsų norus ( o tiksliau primestus jums įsitikinimus, kaip turi žįsti kūdikiai, l vėliau ir daugybę kitų dalykų daryti). Kiekvienas kūdikis labai skirtingas, kiekvieno ritmai kitokie. Turite kaip vyresnė, nusileisti ;) Kol kas :))